Laimės ir Šviesos
mokyklėlė!



Mokykimės būti
Dievo vaikais!


Mokyklai reikia
tik erdvės
ir tavo mylinčios
širdies!


Laimės mokykla
jau kviečia tave,
ji moko mylėti
ne vien tik save!


Laimės mokykla
prie varpinės veikia,
joje pamokų
lankyti nereikia!




Prie varpinės!

Lietuva, Vilnius.


Dievo vaikų
kūrybinis būrelis

Informacija:


Tel. +370 614 63154.
Vitalijus.

Skype - vitalijusvilnius

religijafilosofija@gmail.com
 


I dalis. TRUPUTĮ APIE PASAULĮ

1. Pasaulio sandaros lygiai arba meilės harmonija

   Taigi, mes pradedame nuo savęs – pagal senovės išminčių patarimą: "pažink save ir tu pažinsi visą pasaulį". Iš tiesų, kuo giliau, įdėmiau mes žvelgiame į save, tuo aiškiau ryškėja daugiapusiškas ir nenutrūkstantis atskiros sielos ryšys su visu pasauliu. Dažnai kalbama apie asmenybės daugiaplaniškumą, tačiau tai, kas atsiveria mums šiandien, pranoksta pačią turtingiausią vaizduotę. Kiekvieno mūsų viduje galima išskirti nuo 25 iki 32 (priklausomai nuo sielos brandos) teigiamų ir 140 (pas Staliną) ir net 200 (pas Blavatskają) neigiamų subtilaus kūno, sielos ir sąmonės organizacijos sluoksnių. Jie santykinai savarankiški ir užbaigti savo viduje ir tuo pat metu tūkstančiais nematomų siūlų sujungti su atitinkamais pasaulio sandaros sluoksniais ir analogiškais kitų žmonių lygiais. Ryšys su kitomis žemės sielomis – ypač glaudus. Štai kodėl būtinumas rūpintis kitais, kaip pačiu savimi, nurodytas antrame Jėzaus Kristaus meilės įsakyme, yra fundamentaliausias pasaulio sandaros organizacijos principas. Be šių ryšių, be šio pagrindo ji neišvengiamai subyrėtų ir iširtų. Mes iš tiesų esame vieningo organizmo ląstelės ir, darydami žalą kitiems, darome ją patys sau.
   Kodėl mes kalbame apie 25 lygius, o ne apie 40 ar 50, arba, atvirkščiai, 7, kaip tradiciniuose rytietiškuose mokymuose? Ši sistema susiformavo ne iš karto, mes bandėme ir 7, ir 12 lygių, tačiau pagrindinis mūsų tikrinimo kriterijus – dvasinio gydymo praktika – nuolat įnešdavo vis naujus patikslinimus ir papildymus, kol susiformavo žemiau aprašomas paveikslas. Yra prasmė parodyti ne tik rezultatą, bet ir mūsų paieškų kelią – jis atsako į daugelį "kodėl".
   Čia reikia padaryti nedidelį atsitraukimą ir pereiti nuo bendrojo "mes" prie "aš" – tuo metu, kai tik pradėjau veiklą šioje srityje, kai mūsų mokykla dar neturėjo savos metodikos, Chalima dar nebuvo pasirodžiusi mūsų užsiėmimuose ir nebuvo aptikusi savo neįprastų netgi aiškiaregių tarpe sugebėjimų. Tada aš dažniausiai pasikliaudavau savo intuiciniais sugebėjimais ir pagrinde atrinkinėjau iš jau buvusių mokymų tuos momentus, kurie atrodė turintys prasmę ir praktinę reikšmę. Pradžioje rėmėmės tradiciniu mokymu apie 7 čakras, 7 auros sluoksnius, susišaukiančiais su 7 vaivorykštės spalvomis ir 7 kūrimo dienomis. Tačiau pirmi darbo su aiškiaregyste mėnesiai parodė, kad, išskyrus įprastas vaivorykštės spalvas, didžiulę reikšmę gyvenimui, o ypač kūrybinei veiklai turi balta, sidabrinė ir auksinė spalvos, o kai kuriais atvejais ir smaragdinė, kuri stipriai skiriasi nuo įprastos žalios. Be to, ėmė formuotis nauja, iš subtilaus plano patariama šventųjų gydytojų (visų pirma garbiojo šv. Serafimo Sarovskio ir šv. Pantelemono) organizmo valymo ir jo vientisumo atstatymo sistema, kurioje svarbiausias vaidmuo atitenka švęstam vandeniui, tai yra vandeniui, pašventintam maldomis ir atspindinčiam krištolinę pasaulio sandaros sluoksnių struktūrą. Taip mums ir susidėliojo sistema iš 12 jos organizacijos lygių, kuri principe – kokybiniu požiūriu nepasikeitė ir iki šiol. Prie jos po to prisidėjo tik kiekinė dažninė charakteristika, glaudžiai susijusi su subtiliu lytėjimu.
   Mes, aišku, žinojome, kad yra subtilesnės ir grubesnės sielos, svyravimų dažnio supratimas buvo naudojamas nuo pačių pirmųjų užsiėmimų ir ne mes jį įvedėme, tačiau mes kažkaip tų žinių nesusiedavome su spalviniais pasaulio sandaros lygiais iki praktinio būtinumo atsiradimo. Poreikis atsirado tada, kai mokykla ėmė plėstis, atėjo nauji darbuotojai, turintys aiškiaregystės ir dvasinio gydymo dovaną.
   Tada mes ir aptikome, kad vienoje ir toje pačioje vietoje vienas aiškiaregis pamato vieną vaizdą, antras – kitą. Pradžioje manėme, kad tai matymo ypatumai, tačiau greitai tapo aišku, kad priežastis daug gilesnė. Juk pagrindinis mūsų rodiklis – gydymo efektas, o mes susidurdavome su atvejais, kada vienas aiškiaregis padarė tarsi viską, nematė daugiau jokių nukrypimų, tačiau skausmas nepraeidavo. Kvietėme kitą, ir jis rasdavo dar kelis pažeidimus. Buvo atvejų, kada išgijimas vis vien neateidavo, ir tekdavo kreiptis į trečią aiškiaregį, kuris rasdavo dar kažką, pirmų dviejų nepastebėtą.
   Greta kaupdavosi kita faktų eilė, susijusi su aiškiaregių diagnozuotojų ir dvasinių gydytojų, pašalinančių pažeidimus pagal jų informaciją, bendru darbu. Vienais atvejais bendras darbas būdavo sėkmingas, kitais atvejais jie nelabai gerai suprasdavo vieni kitus. Teko aiškintis ir šiuo klausimu.
   Galiausiai mes aptikome gyvenimiškų dažnių nesutapimą ir, atitinkamai, aiškiaregių ir dvasinių gydytojų darbinių diapazonų nesutapimą. Mano ir Chalimos labai artimas dažnių diapazonas, ir, kol dirbome patys, panašios problemos nekildavo. Tada atsirado būtinumas susieti skirtingus aiškiaregių paveikslus, dvasinių gydytojų darbinius dažnius ir visą tai su pasaulio sandaros organizacijos lygiais: bet kurio organo vaizdų kiekis akivaizdžiai viršydavo 12-ą. Kada suvedėme į vieną visus tris praktinius informacijos kanalus (aiškiaregystę, subtilų lytėjimą ir intuiciją) ir patikrinome aiškiagirdystės pagalba bendraujant su šventaisiais, susidėliojo šis pakankamai detalus ir vientisas paveikslas, kuris padeda orientuotis ir praktiniame darbe, ir atsiveriančio mums nematomo pasaulio ypatumų teoriniame suvokime.
   Mes netvirtiname, kad mūsų siūloma skalė absoliuti. Gal būt tolesni tyrimai, nustatys kažkokį matavimo vienetą, susijusį su fizikiniais parametrais, – juk intuityvios skalės ypatumas panašus senovės ilgio matams, kaip pėda ar alkūnė: ir pėda, ir alkūnė gali būti skirtingų dydžių, skirtingi tada būna ir absoliutūs dydžiai. Vis dėl to, mūsų siūloma skalė atspindi įvairių pasaulio sandaros sluoksnių svyravimų dažnių santykinio masto svarbų aspektą.
   Išties, fizika seniai atrado svyravimo dažnio ryšį su regimosios šviesos spektro spalvomis. Šis principas universalus ir paplitęs visuose pasaulio sandaros lygiuose. Šiandieninė fizika duoda fundamentalesnius paaiškinimus įvairių sluoksnių prigimties supratimui. Išorinis tankiausias sluoksnis sudarytas iš atomų ir molekulių. Kaistant, tai yra didėjant jį sudarančių dalelių svyravimo dažniui, tvirti išorinio sluoksnio kontūrai pradeda lydytis, pereina į skystą ir dujinį būvį, po to į plazmą. Joje nėra jau nei medžių, nei namų, nei akmenų. Virš 4 tūkst. laipsnių temperatūros mūsų matomas pasaulis skyla į sudėtinius elementus. Mes ir imame vieną laipsnį kaip universalios skalės atskaitos vienetą.
   Tankios medžiagos pasaulis egzistuoja nuo 0 iki 4 tūkst. šių sąlyginių vienetų svyravimo dažnio diapazone. Kai žiūrime į jį iš vidaus įprastu žvilgsniu, jis matosi mums daugiaspalviu, pripildytu įvairiais daiktais ir būtybėmis. Aiškiaregystės sugebėjimas daug priklauso nuo mokėjimo keisti regėjimo mastus ir taškus. Jei pažvelgti į šį sluoksnį iš pasaulio gilumos, aukštame dažnyje (o mes turime tokią galimybę, kadangi kai kurios mūsų būtybės dalys priklauso šiems subtiliems sluoksniams), tai jis matomas, kaip siaura didžiulės kosminės vaivorykštės juostelė. Tai skaidri krištolinė juosta. 5-9 tūkst. lygyje matoma kita – oranžinė juosta. Jei vėl pakeisime regėjimo mastą ir pažvelgsime į šį sluoksnį iš vidaus, tai labai nustebsime: ten irgi bus gyvūnai, žmonės, augalai ir daiktai, bet truputį kitokie, nei priimta matyti įprastu regėjimu.Vietoje pilvo, pavyzdžiui jūs pamatysite spintelę su stalčiukais arba – sekančiame raudoname sluoksnyje – baką su raudonu skysčiu image(20 pav.). Fizika šiandien taip pat kalba, kad nematomas pasaulis irgi sudarytas iš materialių dalelių, apie kurias mes kol kas turime tik hipotetinį įsivaizdavimą: gal būt tai kvarkai, leptonai, gliuonai – kas būtent, mums nesvarbu, o svarbus pats iš principo mažesnių dalelių, esančių ne kosminėje erdvėje už žemės ribų, o mūsų viduje, matomo pasaulio viduje, egzistavimo faktas. Evangelijoje pagal Luką yra labai svarbi, paviršutiniškai suprantama ir dėl to dažnai netiksliai cituojama frazė: "Dievo karalystė yra jūsų viduje" (Lk. 17, 21). Ne viduje, o būtent mūsų fizinio kūno materialinių sluoksnių gilumoje randasi kiti sluoksniai, sudaryti iš vis subtilesnių dalelių.
   Tačiau fizika, jei ir prieis iki šių dalelių, vis vien nepajėgs pamatyti to, ką mes aprašome. Tai panašu į tai, kaip su mikroskopo pagalba bandyti nustatyti stalas prieš jus ar medis, ar namo siena… Bet tai būdinga ir kitiems pasaulio sluoksniams – jų elementarių dalelių lygyje neįmanoma atpažinti makro objektų, kurie iš jų sudaryti. Tam egzistuoja, kaip ir mūsų fiziniame pasaulyje, regėjimo – tik kituose, nei regimos šviesos diapazonuose, sugebėjimas.
   Kada mes suvedėme viską į vieną, gavome 25 sukurto pasaulio sluoksnius, kiekviename iš kurių matomi skirtingi vaizdai, kurie kartu sudarė (su kai kuriomis variacijomis) dvi vaivorykštes, atkartodami tas pačias spalvas žemutiniame ir aukštutiniame diapazonuose (žr. schemą-priedą). Mums tapo aišku, kad šie du globaliniai sluoksniai yra tradicinis padalinimas į žemišką ir dangišką, materialinį ir dvasinį pasaulį. Tai pasirodė visiškai ne tas padalinimas, kurį bandė primesti materializmas išgalvotoje vienos ar kitos pradžios pirmumo problemoje. Mes čia nematome reikalo specialiai apsistoti prie šios nevykusios teorijos. Tegul tas, kas atskyrė ir priešpastatė šias pradžias, kas sukūrė ištisą atspindžio teoriją, šiandien gamtos mokslų jau paneigto teiginio apie tai, kad mintis nemateriali pagrindu, pats išsipainioja iš savo sukurto neišsprendžiamų prieštaravimų kamuolio. Pasakysime tiktai, kad mūsų duomenimis pasaulyje nėra kažkokių nematerialių darinių. Iki pat pasaulio gelmių, iki pat jo centrinio branduolio viskas turi savo materialų pagrindą vis subtilesnių, svyruojančių vis didesniu dažniu dalelių pavidale.
   Mes ir toliau įvedinėsime įvairios rūšies neįprastus sielos amžiaus, tamsių ir šviesių jėgų poveikio į ją laipsnio, įvairių sielų, gyvenančių žemėje, procentinio santykio ir t. t. matavimo vienetus. Kartais mus su pasipiktinimu kaltina itin pavydūs Dievo neliečiamybės gynėjai (lyg Jis be jų neatsilaikytų) – kokią mes turime teisę su liniuote ir skriestuvu kištis į patį švenčiausią – Dangišką pasaulį? Kaip galima išmatuoti neišmatuojamą, apglėbti neapglėbiamą? Tai tipiška šėtoniška demagogija. Pirma, kalba eina ne apie Dievą, o apie sukurtą pasaulį, ir jis, skirtingai nuo Kūrėjo, nėra begalinis.
   Antra, Viešpats žino viskam saiką. Tai šėtono pretenzijos iš tiesų begalinės. Būtent nuo saiko pažeidimo prasidėjo jo nuopuolis – nuo atsakomybės už savo pasaulį saiko, savo jėgų ir galimybių saiko praradimo. Todėl tas, kas nori, kad mes nežinotume blogio prasiskverbimo į pasaulį ir į žmonių sielas laipsnio, sielos švaros ir užterštumo laipsnio, – tas veikia išvien su šėtonu, kuris visada drumstė vandenį ir gaudydavo sielas drumstame vandenyje, kad niekas nematytų ir nenustatytų visą jo klastingumą. Tačiau Teismo diena jau artėja, ir savo laiku nubrėžti ant sienos priešais Belšazarą ženklai "menė, tekėl, uparsyn" – apskaičiuotas, pasvertas, atskirtas (Dan. 5, 25-28) – primena visiems, nenorintiems matyti tiesos, kad svarstyklės jau pastatytos: "Viešpats pasveria sielas", "pasveria širdis" (Pat. 16, 2 ir 21, 2). Ir nėra nieko slapto – migloto, supainioto ir užmaskuoto, kas netaptų aiškiu – išmatuotu, pasvertu, nustatytu. Visoms blogybių rūšims, bet kokiai niekšybei, melui ir apgaulei bus rastas savas matas, kaip besistengtų viską nuslėpti mėgėjai svarstyti apie būties neišmatuojamumą.
   Ir kiekvienas pasaulio sandaros sluoksnis, ir du jo organizacijos globaliniai lygiai turi savo tikslias, nustatytas užduotis. Jų vaidmens suvokimui būtina išaiškinti tos substancijos prigimtį, iš kurios yra sudarytas pasaulis. Būties – gyvo, suvokiančio save ir savo paskirtį pasaulio skirtumo nuo aklos griaunančios nebūties stichijos esmės suvokimas, yra, ko gero, esminis klausimas gyvenimo prasmės, Kūrėjo ir sukurto pasaulio santykio ir protingų gyvų būtybių – Dievo bendradarbių ir padėjėjų vaidmens persitvarkyme, netgi tiksliau sakant nebūties virtime į būtį, tamsos į šviesą suvokimui.
   Nebūties prigimtis mums žinoma taip pat ne iš pasakojimų. Šiuolaikinė fizika, deja, turi daugiau patirties griaunančių nebūties – atominių ir branduolinių energijų tyrinėjime. Jų giluminė esmė taip pat tampa aiški paskutinio laikotarpio atradimų, susijusių su vakuumo tyrinėjimu, dėka. Kaip išaiškėjo, tai visiškai ne tuštuma, o struktūra, pripildyta milžiniška, praktiškai neišsemiama įvairių dalelių, tačiau esančių surištame, ne laisvame, galima sakyti, neišreikštame būvyje, atsarga. Kartais prietaisai užfiksuoja taip vadinamų virtualių dalelių pasirodymą vakuume, kurios tuoj pat, vos pasirodžiusios, vos pareiškusios apie save, išnyksta, anihiliuojasi. Tokia ir yra tamsos karalystės esmė: iki pačių smulkiausių dalelių ji praskrosta ardymo ir naikinimo impulsu. Kiekviena jos dalelė, vos pasirodžiusi, vos įgavusi galimybę egzistuoti, tuoj pat agresyviai puola artimiausią savo apsuptį, stengdamasi pavergti, suryti viską, kas patenka į jos akiratį. Tai pasiekęs kraštutinumą siekimas įsitvirtinti kitų sąskaita, kito valios, kito teisės būti kitu negerbimo sąskaita. Tai tų gyvo elementų, kurie nesugebėjo – neišmoko ar prarado sugebėjimą – harmoningai bendradarbiauti su aplinkiniu pasauliu, irimo, suskilimo iki paskutinio galimo laipsnio, produktas. Tai tos trūnijimo, tai yra gyvo puvimo, irimo, mirimo sėklos, nuo kurių išvaduoti prašo maldose šventieji tėvai. Branduolinis sprogimas yra ne kas kita, kaip sukaupta ir laikoma iki tam tikro momento griaunamoji nebūties energija, išleidžiama po to į laisvę.
   Dievo prigimtis – visiškai priešinga. Pasaulio sandaros centre viešpatauja skirtingų, net priešingų, bet būtent dėl to papildančių ir palaikančių viena kitą pradžių harmoningas bendradarbiavimas. Dievas myli ir vertina kiekvienos būties dalelės individualumą ir nepakartojamumą. Jis – yra visų jos elementų pilna harmonija. Tamsos karalystė – jų pilna disharmonija, absoliuti nesantaika. Gyvenimas kuriamas meilės ir bendradarbiavimo, visų jos sudėtinių dalių tarpusavio palaikymo dėka. Nebūtis atsiranda iš tarpusavio nesantaikos ir neapykantos.
   Pereiti nuo nesantaikos ir neapykantos prie meilės ir harmonijos galima tik meilės – begalinės, viską apimančios, nugalinčios ir neutralizuojančios neapykantos jėgas, pagalba. Pati tamsos karalystė sukurti nieko negali, jos esmė – nepatvarumas ir irimas. Reikalingos kuriančios meilės pastangos, kad tuštumos dalelės nustotų kovoti ir pradėtų bendradarbiauti netgi pačių elementarių dalelių lygyje. Protonas ir elektronas tuštumoje, vos atsiradę, tuoj pat praryja, sunaikina vienas kitą. Dieviškos harmonijos ir meilės įtakoje jie mokosi bendradarbiauti – virsta vandenilio atomu, kur aplink didelį protoną sukasi mažas elektronas ir didesnis nesistengia praryti mažesnį, panaudodamas savo jėgą. Jie mokosi gyventi kartu ir mylėti vienas kitą. Tame būties esmė – gyventi kartu tokiems įvairiems ir nepanašiems ir mylėti vienas kitą.
   Sukurtas pasaulis yra laipsniško perėjimo erdvė nuo pačių pirmųjų žingsnių bendradarbiavimo ir tarpusavio pagalbos kelyje iki pilnos harmonijos ir meilės. "Dievas yra meilė", – skelbia pats pilniausias ir giliausias apibrėžimas, duotas Evangelijoje (1 Jn. 4, 8 ir 16), o apaštalas Povilas jį papildo, nurodydamas, kad meilė "yra tobulumo visuma" (Kol. 3, 14), ar kitaip sakant pilna, absoliuti tobulybė.
   Ir, jei Dievas yra pats tobulumas, tai sukurtas pasaulis – tobulėjimo kelias, tobulumo siekimo didžiuliame meilės mene kelias.
   Tobulos meilės harmonija mums dabar atsiveria per aiškiaregystę. Pačiame pasaulio sandaros centre už apsauginio balto apvalkalo, panašaus į kiaušinio lukštą, (žinomas mitologinis pirmo kūrimo etapo vaizdas), yra tik trys sluoksniai – auksinis, sidabrinis ir smaragdinis. Tam, kas gali pamatyti ar įsivaizduoti, atsiveria lakoniškas ir tuo pat metu didingas savo paprastumu ir grožiu paveikslas. Tai kita pilno tobulumo pusė: Dievas yra pats nuostabiausias iš visų būties reiškinių. Harmoningai bendradarbiaujančios vyriška (sidabrinė) ir moteriška (auksinė) pradžios saugo, kaip akies vyzdį, pačią meilę – švariausią smaragdinį švytėjimą, kurio dalelės (jei pažiūrėti detaliau) susideda iš darnaus žvaigždės pavidalo visų kitų spalvų junginio. Tai ir yra pats Aukščiausias ir Visagalis (žodžio Dievas reikšmė) šio pasaulio Viešpats (tai yra šeimininkas, vadovas), mūsų dangiškasis Tėvas, kaip Jį vadina Jėzus Kristus, Kūrėjas ir Tvėrėjas viso esančio, Didžiausias (žodžio Allachas reikšmė) iš visų esančių, tikroji ir pilnoji Būtis, pats gyvenimas (žodžio Jehova ar Jahvė reikšmė). Tik Jis sugeba savo harmonijos ir meilės galia gimdyti (ar kurti) gyvas sielas. Pačiame gimimo procese dalyvauja auksas ir smaragdas, o sidabras užtikrina atsiradusios sielos judėjimą į tobulybę, vykdo ryšį su Kūrėju, stiprina Jo siekimą.
   Aukso dalelės siunčiamos į žemutinės vaivorykštės įvairius sluoksnius ir, apsijungdamos su jų materija, sudaro šviečiančius apvalios formos debesis, aiškiai matomus dar nesuformuotų į vientisumą tų sluoksnių dalelių fone. Smaragdo dalelės vykdo tik įkvėpiančias funkcijas, pačios nepasilieka sukurtame, o atlieka tarsi katalizatoriaus vaidmenį. Sukurta siela gali ir neįtarti, kas jos Kūrėjas. Jau sakėme, kad tai ir yra pati meilė, o dabar matome, kad meilė yra pagrindinė kuriamoji būties jėga. Tik smaragdas sugeba apjungti skirtingų sluoksnių materiją į vieną, sujungti prieš tai atskirtas ir išsisklaidžiusias vieną nuo kitos daleles į naują, organinę, gyvą ir veikiančią visumą. Kuriamasis smaragdo sugebėjimas susijęs su tuo, kad jame organinėje vienybėje ir harmonijoje yra visos kitos pasaulio sandaros spalvos.
   Naujai atsiradusios sielos užduotis yra ta, kad, praėjus visus būties sluoksnius ir lygius, pačiai virsti panašia – absoliučiai harmoninga dalele ir taip pat įeiti į centrinį branduolį. Auksas atlieka pagrindo – medžiagos vaidmenį, ant kurios po to išsiuvinėjamas raštas iš visų kitų spalvų, o sidabras prižiūri sielos judėjimą per sluoksnius, kad judėjimo procesas nesustotų ir nesistabdytų iki pilno užbaigimo. Auksas taip pat galutiniame rezultate grįžta ten, iš kur atėjo, – į centrinį auksinį sluoksnį, tačiau jis su savimi atsineša naują smaragdo dalelę – galutinį kūrybos produktą. Po to auksinė dalelė vėl neria į būties pakraštį – ir taip be galo kuriamas naujas gyvenimas, nauja harmonija ir meilė.
   Dievas sukūrė pasaulį todėl, kad Jis yra pati meilė. Juk meilė negali būti abejinga, jei greta disharmonija ir neapykanta. O nebūties būsena ir yra, ten patekusios medžiagos, skausmas ir kančia: "išorinė tamsa", kaip apibudina ją Jėzus Kristus, kur "verksmas ir dantų griežimas" (Mt. 8, 12; 22, 13 ir kt.). Ar gali meilė gėrėtis harmonija, jei greta kažkas kenčia ir verkia? Meilė nebūtų tobula ir pilna, jei nesistengtų pritraukti vis naujas ir naujas daleles prie harmonijos, šviesos ir būties. Ir tai, ką šiandien matome sukurtame pasaulyje, yra šio pritraukimo etapai.
   Visuose organizacijos lygiuose, išskyrus pirminį krištolinį sluoksnį, pasaulio sandara turi asmeninę struktūrą, tai yra pripildytą gyvomis būtybėmis – sielomis, turinčiomis skirtingą sąmoningumo (protingumo) laipsnį ir atitinkamai, skirtingus veiklos ir atsakomybės už priskirtą darbą mastus. Iki nuodėmės-nuopuolio tinginių ir svetimų gyvybinių jėgų vartotojų pasaulyje nebuvo. Kiekviena normali protinga siela nuo savo atsiradimo momento užsiima savęs ir supančios pasaulio sandaros dalies tobulinimu pagal savo išgales. Būtent veiklos procese per sielą praeina gyvybinių jėgų srautai, užtikrinantieji būtinų išorinių veiksmų įvykdymą ir sielos augimą. Mes gauname tik tam, kad atiduoti aplinkiniams. Augame ne savaime, o tik per sąveika su pasauliu. Niekas pasaulio sandaroje nedubliuoja vienas kito. Kiekvienas užima savo vietą ir kiekvienas vienodai brangus Kūrėjui, kadangi visi mes – Jo mylimi vaikai: sielos, sukurtos meilės kūryba.
   Kiekviename iš sukurto pasaulio sluoksnių siela įsisavina specifines savybes ir ypatumus, būdingus tik jam. Įvairių sluoksnių sukaupta patirtis priduoda sielai būtiną daugiaplaniškumą ir universalumą, praplečia jos galimybes. Tame ir yra sielos augimas – jos kūrybinių sugebėjimų, išminties ir atsakomybės augimas. Pirmoje vaivorykštėje vyksta pirminiai formavimosi etapai. Po to prasideda jos struktūros subtilėjimo ir sudėtingėjimo stadija iki galimybės apsijungti su antros sukurto pasaulio dalies protinga ir sąmoninga pradžia. Po to ateina subtiliausios fazės, išeinančios už sukurto pasaulio ribų į vidinius pasaulio sandaros sluoksnius, eilė, kur vyksta virtimas į naujas Dievo-Tėvo kūno ląsteles.
   Auksinės dalelės judėjimas nuo būties centro iki jos įkūnijimo į naują sielą užtrunka iki 3-3,5 tūkst. metų, atgalinis kelias trunka nuo 18,5-19 tūkst. metų, buvimas pasaulio sandaros centre – apie 5 tūkst. metų, bendras paprastos sielos gyvenimo ciklas – 27 tūkst. metų. Didesnių sielų – pasaulių vadovų – vystymosi ciklas ilgesnis, susijęs ne tik su jų pačių sielų, bet ir su pasaulio, už kurį jie atsakingi tobulinimu. Pasaulyje nėra nei vienos sielos, kuri pastoviai būtų vienoje ir toje pačioje būsenoje. Nesikeičia tik Dievo-Tėvo padėtis, tačiau ir ten, kaip matėme, pastoviai atsinaujina sielos – ląstelės, sudarančios Jo kūną. Be šio nenutrūkstamo atsinaujinimo pasaulis neišvengiamai sentų, nyktų ir irtų.
   Vidiniai pasaulio sandaros sluoksniai, pirma, praskrodžia išorinius, įjungia juos pilnai į save, o nuo to, antra, jie pasidaro daug didesnio masto už tankius sluoksnius. Jų mastų skirtumą kažkuria prasme galima palyginti su žmonių ir mikrobų santykiu. Mes tik per mikroskopą galime įžiūrėti šias būtybes. Tačiau ir būtybės, priklausančios vidiniams Dangiško pasaulio sluoksniams, tokios globališkos, kad sunkiai skiria ne tik fizinį, bet net ir subtilų žemės planą: "tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją; bet mažiausias Dangaus Karalystėje didesnis už jį" (Mt. 11, 11). Tarp kitko, žmogui su jais lengviau bendrauti todėl, kad mes turime daleles, susijusias su šiais sluoksniais. O fizinį žmogaus kūną Jėzus Kristus, pavyzdžiui, su Jo mastais tiesiog negali įžiūrėti. Jei kreipiamės į Jį pagalbos, tai Jis padės ne pats, o per artimesnius mums ir ne tokius didžiulius lyginant su Juo šventuosius – Pantelemoną, Serafimą Sarovskį, Mikalojų Stebukladarį ir kitus. Ir jie, savo ruožtu, priklausomai nuo ligos priežasties stiprumo ir gilumo, gali veikti arba patys, arba per savo padėjėjus – dar artimesnius fiziniam sluoksniui. Darbą su mikrobais ir subtiliais vidinių organų pažeidėjais, pavyzdžiui, atlieka nykštukų tipo būtybės, piršto, o kartais ir žmogaus nago dydžio.
   Šio žemiško ir Dangiško pasaulių santykio ypatumą senovės ikonų tapytojai bandė pateikti atbulinės perspektyvos pagalba. Tačiau tai ne visai tikslu, realiai pasaulyje veikia dvipusė perspektyva: viena – nuo Kūrėjo į periferiją (tai rūpinimosi mūsų mažesniais broliais perspektyva), antroji – nuo periferijos į Aukščiausiąjį (tai tobulėjimo, augimo harmonijoje ir švaroje, artėjimo prie Dieviškojo perspektyva). Todėl, iš vienos pusės, Dievas-Tėvas randasi pasaulio sandaros centre, yra panašus į saulę, gyvybinių jėgų šaltinis visiems kitiems jį supantiems sluoksniams. Tačiau iš kitos pusės, Kūrėjas ir Visagalis toks didžiulis, kad iš esmės apglėbia ir praskrodžia visą pasaulio sandarą, ji egzistuoja tarytum Jo viduje.
   Tas pats yra ir su tamsos karalyste. Ji tarytum apsupa būtį, yra už paskutinio krištolinio sluoksnio. Tačiau tai tik mūsų sudrumstos sąmonės iliuzija, primesta mums šėtono. Tamsos karalystė – tai tuštuma, nebūtis. Tai visiškas nieko nebuvimas: ten nėra nei erdvės, nei laiko, nei substancijos – kitaip tariant – jokio apibrėžtumo. Tamsos karalystė negali apglėbti pasaulio sandarą – ji tiesiog neturi kuo ją apglėbti. Ir reikėjo būti Hegeliu, paruošusiam materializmo pergalę, kad apversti viską nuo kojų ant galvos: pastatyti Nebūtį, Nieką (netgi iš didžiosios raidės) prieš Būtį. Pradžioje, kaip pasakyta Evangelijoje pagal Joną, buvo ne "niekas", o "viskas" – pradžioje buvo Dievas – pilnas visko tobulumas, ir Jo užmanymu, Jo mintim – Logosu ("Žodžiu" – kaip išversta kanoniniame leidinyje) kūrėsi visa kita. Šis kūrimas vyksta visada. Žodį "pradžia" reikia suprasti ne kaip laiko momentą, o kaip kūrimo šaltinį ir priežastį.
   Jei žmogaus žvilgsnis nukreiptas į Dievą, jei jis žino, kas šio pasaulio ir jo paties Kūrėjas, jei jis supranta, kad Dievo siekimas yra tobulumo, harmonijos ir meilės siekimas, jis nesuklys mastuose. Šėtonas visomis jėgomis – gan sėkmingai – stengiasi pasukti mūsų žvilgsnį į kitą pusę, priartinti mus ne prie Dievo, o prie tamsos karalystės, kad ji mums pasirodytų didelė ir reikšminga, o Dievas – mažu ir niekingu, ar nepasiekiamu ir neprieinamu. Tai jam pavyksta dėl mūsų žvilgsnio į pasaulį prižeminimo. Mūsų siela turi didžiulį laisvės laipsnį pozicijos pasirinkime, tačiau šėtonas stengiasi mus nugramzdinti į grubiausius materialinius rūpesčius – iki oranžinio ir raudono sluoksnių lygio. Jei tai jam pavyksta, žmogus pradeda matyti pasaulį apverstoje perspektyvoje – sunki, miglota, žema dėl nugrimzdimo į tai, uždengia visą kitą pasaulį. Buitinės problemos atrodo svarbesnės ir reikalingesnės, nei iš tiesų aukštesnis – Dievo siekimas, – tai yra vidinio savęs tobulinimo, valymosi nuo tamsos likučių mūsų sieloje, to, ką Kristus apibudino kaip siekimą būti tobulam, kaip tobulas mūsų Dangiškasis Tėvas (Mt. 5, 48).
   Religinis kanalas randasi 170-190 tūkst. dažnyje. Ten pat randasi giliai tikinčios sielos požiūrio į pasaulį taškas. Žvilgsnis iš šio lygio neleis sumaišyti žemišką su Dangišku ir pirmą pastatyti aukščiau antrojo. Tai nereiškia, kad religija visiškai atmeta žemišką, tiesiog ji duoda teisingus orientyrus, tikrą vertybių mastą: "Ieškokite pirmiausia Dievo Karalystės ir Jo tiesos, o visa tai (būtinos materialinės reikmės – aut.) bus jums pridėta" (Mt. 6, 33).
   Tai kas gi yra Dievas? Tai ir yra pasaulis, pasaulis visumoje, visoje savo pilnatvėje, gyvas pasaulio organizmas, sukurtas meilės ir bendradarbiavimo įstatymo pagrindu. Jis visuose organizacijos lygiuose turi asmeninę prigimtį, sudarytas iš atskirų ląstelių-sielų ir gyvena kiekvienos gyvos sielos savo vienybės su visu pasauliu ir būtinumu jį palaikyti supratimo dėka. Yra tik vienas vienintelis Dievas – pasaulis visumoje – gyva siela, panaši į mus, bet daug sudėtingesnė ir daugiaplanė, tobulesnė ir harmoningesnė. Ir kito pasaulio nėra ir negali būti – jis vienintelis.
   Už jo ribų nieko nėra – ten bedugnė, viską praryjanti tuštuma, nebūtis, mirtis. Viso to supratimo principas yra mumyse, jis labai paprastas, jei mūsų ranka ar koja panorės atsiskirti ir gyventi savarankiškai, ar joms tai pavyks? Tačiau kaip tik tai ir įvyko nuopuolio momentu. Būtent prieš organinę, nenutrūkstamą pasaulio vienybę ir sukilo šėtonas, pareikalavęs, kad jį išleistų į "laisvę", kadangi jis nori gyventi pats, o ne pagal kažkieno nurodymą. Tame plane, kur pasaulis atrodo, kaip mes – kaip žmogus su rankomis ir kojomis, – šėtonas ir buvo dešinė koja. Taip įvyko siaubinga ir keista – koja panoro gyventi atskirai nuo viso kūno.


Toliau – 2. Nuopuolis.

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org