Laimės ir Šviesos
mokyklėlė!



Mokykimės būti
Dievo vaikais!


Mokyklai reikia
tik erdvės
ir tavo mylinčios
širdies!


Laimės mokykla
jau kviečia tave,
ji moko mylėti
ne vien tik save!


Laimės mokykla
prie varpinės veikia,
joje pamokų
lankyti nereikia!




Prie varpinės!

Lietuva, Vilnius.


Dievo vaikų
kūrybinis būrelis

Informacija:


Tel. +370 614 63154.
Vitalijus.

Skype - vitalijusvilnius

religijafilosofija@gmail.com
 


2. Nuopuolis

   Kadangi toliau kalba eis apie mūsų žemiško pasaulio, esančio viename iš nuopuolio epicentrų realijas, tai būtina pradžioje nors trumpai aprašyti šio globalinio įvykio pasaulio sandaros istorijoje esmę ir pasekmes, įnešusio daug priverstinių pokyčių į sukurto pasaulio vystymą. Būtent, viena iš jo pasekmių ir buvo žemės civilizacijos sukūrimo būtinumas, kaip priemonės sulaikyti puolusią dalį nuo suirimo. Deja, ir pati ši civilizacija neatsilaikė prieš blogio jėgų spaudimą ir taip pat puolė, dėl ko visa žmonijos istorija vystėsi ypač sunkių užduočių sąlygomis: reikėjo ne tik vykdyti pirminę užduotį, bet ir gelbėti save kaip švaraus Dieviško pasaulio reiškinius nuo pradėjusio skverbtis į mus irimo ir purvo po Adomo nuopuolio. (Iki nuopuolio žmonių sielos buvo pilnai apsaugotos nuo nešvarių šėtoniško pasaulio energijų prasiskverbimo į jas.)
   Reikia iš karto pasakyti, kad nuopuolis to, kas po to tapo šėtonu (šaitanu Korane), nebuvo nei neišvengiamu, nei būtinu. Okultinės-teosofinės literatūros mėginimai šį nuopuolį pavaizduoti kaip vos ne herojišką poelgį, kaip drąsaus ir rizikingo eksperimento greitinant pasaulio sandaros vystymą nesėkmę, ar kituose darbuose perkelti atsakomybę pačiam Kūrėjui, tvirtinant, kad tai buvo būtinas kūrimo momentas, pasaulio sandaros tvirtumo patikrinimo rezultatas, kažkas tarytum skiepas nuo pavojingos ligos, sąmoningai įvykdytas paties Kūrėjo, ir t. t., ir pan. neturi pagrindo. Tai ne kas kita, kaip paties šėtono požiūrio išreiškimas, jo noras kažkaip pateisinti savo neteisėtumą, perkelti kaltę ant svetimų pečių. Tai tipiškas visų jo tarnautojų šėtoniškų sūnelių ir dukrelių pasiteisinimas: juos visada "verčia" į blogį, jie visada ieško aplinkybių, kurios juos neva "priverčia" vogti, apgaudinėti, žudyti.
   Iš tikro joks "pagreitinimas" nebuvo reikalingas, tai pats šėtonas, nusigręžęs nuo Dievo, pradėjo "pagreitintai" vystyti savo pasaulio sandaros dalį. Į ką atvedė šis "pagreitinimas" mes su jumis žinome ne iš kalbų. Ir tai, ką šėtoniškos jėgos padarė su žeme, žmonių sielomis, kokiu melu ir klasta jos to pasiekė, bus joms pateikta teismo dieną, kaip vienas iš rimčiausių kaltinimų. Vienintelis išsigelbėjimas toms blogio jėgoms, kuriose dar liko nors kažkokia sąmonės ir sąžinės dalelė, be jokių atsikalbinėjimų ir pateisinimų garbingai pripažinti savo kaltę ir atgailauti prieš Viešpatį. Net didžiausi nusidėjėliai nuoširdžiai atgailaudami ir atsisakydami nuodėmingo elgesio gali laikui bėgant išvalyti savo sielą ir sugrįžti į gyvenimą. Valomojoje ugnyje sudegs tik tie, kurie iki paskutinės minutės bus užsispyrę blogyje ir teisins save už tai.
   Nuodėmės-nuopuolio priežastys kol kas iki galo neaiškios. Niekam pasaulyje pilnai nežinoma, kokie būtent paslėpti vidiniai motyvai pastūmėjo būsimą šėtoną į sąmoningą pažeidimą, o po to į pilną atsisakymą nuo pagrindinių pasaulio sandaros organizacijos įsakymų. Nuopuolio priežastis aiški tik bendrais bruožais: jis ypač įdėmiai ėmė žvalgytis į tamsos karalystę, kas griežčiausiai buvo uždrausta daryti dėl mirtino pavojaus. Kas jam ten pasirodė, žino tik jis pats, tačiau rezultatu tapo staigus ir netikėtas po 15 metų pagal žemiškus metus švaraus ir šviesaus kūrinio virtimas į įtarią, nepatiklią ir agresyvią būtybę, atvirai pasisakančią prieš patį Kūrėją. Ar anksčiau jį buvo apvaldęs išdidumas, ir jis save palaikė pakankamai stipriu, lygiu Kūrėjui, kad žiūrėti ten, kur niekas nežiūri? Ar tikrino jis tokiu būdu savo sugebėjimus, ar atsitiktinai pažvelgė, o tada kaip to rezultate, puolė į išdidumą ir norą susilyginti jėgomis su Tėvu? Tikslaus atsakymo į šiuos klausimus kol kas nėra. Žinoma tai, kad jis buvo atkakliai stumiamas į įsakymų pažeidimą, kad patį aktyviausią vaidmenį čia suvaidino vienos iš nedidelių planetų pasaulio sandaros pakraštyje vadovas tas, kuris dabar žinomas kaip velnias; žinoma tai, kad čia įpainiota ir puolusi moteris iš šios planetos, tačiau kiekvieno dalyvio atsakomybės laipsnis išaiškės tik teismo dieną. Kol su tamsos karalyste eksperimentavo tik velnias, tai buvo vienos ar kelių sielų liga. Kada į nebūtį atsigręžė 1/5 sukurto pasaulio dalies vadovas, tai tapo visos pasaulio sandaros liga. Šėtono atsakomybė matuojama visai kitu matu.
   Įsakymų pažeidimo esmę būtina mums visiems žinoti, kadangi tai vieni iš pagrindinių spąstų, kuriuos dabar išdėsto mūsų kelyje šėtonas. Reikia gerai sau išsiaiškinti, ką tai reiškia žvilgterti į tamsos karalystę.
   Pirmas ir pagrindinis būties įsakymas, yra meilė Dievui tam, kas sukūrė šį pasaulį ir savo jėgomis užtikrina kaip jo, taip ir kiekvienos jo dalelės, kiekvienos gyvos sielos egzistavimą. Tai vienintelis ir nepakeičiamas gyvenimo šaltinis visam egzistuojančiam. Todėl visų protingų (galinčių suvokti save ir savo elgesį) būtybių lūkesčiai turi būti nukreipti į Viešpatį į pasaulio sandaros centrą, kaip į tobulumo idealą, į savo gyvenimo kelio tikslą. Jėzus Kristus į klausimą, koks pirmas (pagrindinis) iš visų įsakymų, atsakė: "Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, ir visa savo siela, ir visu savo protu, ir visomis savo jėgomis" (Mk. 12, 28-30). Tai yra padaryk Dievą tobulumo ir meilės, laisvės ir kūrybos pilnatvės pavyzdžiu savo vilčių objektu, siek Jo visomis jėgomis, visomis savo sielos dalelėmis, padaryk vienybę su Juo harmonijoje ir meilėje savo gyvenimo tikslu ir prasme. Būtent siekiant Viešpaties ir auga siela, būtent Jis, kaip švyturys, nurodo teisingą judėjimo kryptį ir neleidžia nukrypti nuo kelio.
   Žvilgsnis į tamsos karalystę, tai žvilgsnis atgal, nusisukimas nuo Dievo, savo ryšio su gyvenimo šaltiniu nutraukimas su visomis iš čia iškylančiomis pasekmėmis net iki pilno suirimo. Žiūrėdami į nebūtį, nugrimztame į ją, ir kuo įdėmiau žiūrime, tuo giliau nugrimztame: "nei vienas, uždėjęs savo ranką ant arklo ir besižvalgantis atgal, netinka Dievo Karalystei" (Lk. 9, 62). Tai tiesioginis meilės Dievui įsakymo pažeidimas.
   Brangus skaitytojau, tai ne abstraktūs svarstymai, tai tiesiogiai susiję su kiekviena mūsų gyvenimo akimirka. Tame tarpe ir su pokalbiu apie blogio kilmę. Iki nuodėmės-nuopuolio nebūtis neegzistavo. Ji atsirado po nuopuolio, prasiskverbė į puolusią pasaulio dalį ir dabar supa mus iš visų pusių, specialiai lenda į akis, per prievartą brukasi, kišasi, primetama mums, ir čia slypi baisus pavojus.
   Rimtai mąstyti apie blogį, daryti jį savo dėmesio objektu reiškia, būti jo poveikio veikiamam. Kada skaitome pragaro aprašymą, žiūrime siaubo filmus, ar tiesiog lyg tai objektyvią kriminalinės informacijos kroniką, kažkokios mūsų dalelės gali prasmegti į demoniškus sluoksnius, o blogio vaizdai įeiti į mūsų sąmonę. Mes kalbame apie tai iš mūsų dvasinio gydymo praktikos: labai dažnai ateina pas mus su nusiskundimais dėl padidėjusio nerimo, naktinės baimės, netgi psichikos sutrikimų žmonės, kurie skaito parapsichologinę literatūrą, fantastiką ir detektyvus, žiūri video filmus.
   Ką daryti? Kaip nekreipti dėmesio į blogį, jei jis egzistuoja, jei juo pripildytas mūsų gyvenimas? Ir kaip tada kovoti su juo?
   Kalba eina ne apie tai, kad apgaudinėti save ir vaizduoti, lyg blogio nėra, kada jis užpildė viską aplinkui, o apie tai, kad nežiūrėti į blogį, nedaryti jo savo dėmesio objektu. Priešingai, žinoti apie blogį, mokėti jį atpažinti labai svarbu. Mūsų bėda dar ir tame, kad per ateizmo metus mes praradome blogio vertinimo kriterijus apie tai kalbėsime labai detaliai, vaikomės klaidingų idealų, principų, priimame blogį už gėrį. Bet žinoti apie blogį reikia tik tam, kad atpažinus jį, tuoj pat atmesti, nusisukti, atsižegnoti nuo jo.
   Kaip mes sakėme, visas dėmesys, visi kiekvienos gyvos sielos ketinimai turi būti nukreipti į Dievą. Galvodami apie Jį, kreipdamiesi į Jį maldose, nustatome vis tvirtesnį ryšį su Aukščiausiuoju, gauname iš Jo gyvybines jėgas, pagalbą ir apsaugą. Tamsos karalystė priešinga Dievui, ir kreipdami dėmesį į blogį, savo vidiniu žvilgsniu tarytum nusisukame nuo Kūrėjo, atsukame Jam nugarą. Tuo pačiu silpniname savo ryšį su Aukščiausiuoju, tampame ypač bejėgiais prieš blogio jėgas, atmesdami tą tikėjimo skydą, kuriuo, kaip rašo apaštalas Povilas, galima "užgesinti visas ugningas piktojo strėles" (Ef. 6, 16).
   Todėl, analizuojant neigiamus reiškinius, reikia laikytis tam tikrų saugumo taisyklių. Visų pirma, būtina malda tiesiogiai prašant Aukščiausiojo ir pranašų apsaugoti. Nors mes stengiamės rašyti apie nemalonius dalykus, maksimaliai švelniai ir nepavojingai skaitytojui, pati nuodėmės-nuopuolio tema turi didelį pavojų. Kad apsaugoti nuo nemalonumų skaitant šią dalį ir kitas vietas, kur kalba eis apie ligas, juodą magiją, vampyrizmą ir kitus neigiamus dalykus, pageidautina ir pradžioje, ir baigiant sukalbėti keletą pagrindinių maldų. Krikščionims "Tėve mūsų...", "Sveika, Marija..." ir Jėzaus maldą su prašymu apsaugoti. Jei skaitant kai kuriose knygos vietose kils nemalonūs pojūčiai, geriau persižegnoti ir ištarti garsiai ar mintyse: "Viešpatie, išgelbėk ir pasigailėk" ar panašias apsaugines formules. Analogiškos priemonės yra ir kitose religijose.
   Pagrindinė užduotis yra neatsisukti veidu į neigiamus reiškinius. Į juos nereikia žiūrėti tiesiai, o tik šoniniu žvilgsniu, nekeičiant žvilgsnio krypties nuo pagrindinio dėmesio objekto Dievo atvaizdo. Įsivaizduojant Dievą virš savęs, galima žvilgčioti į blogį kažkur apačioje po kojomis. Ar įsivaizduoti jį esant už nugaros ir žiūrėti į jį tarsi į atspindį veidrodyje, vėlgi nekeičiant pagrindinės žvilgsnio krypties. Atsižvelgę į šias atsargumo priemones, pradėsime aprašinėti liūdnus būties istorijos puslapius.
   Tai įvyko prieš 65 tūkst. metų, greitai po sukurto pasaulio vadovų pamainos. Liuciferis vienas iš penkių naujų pasaulio vadovų, staiga užsidegė noru padaryti savo pasaulio dalį geriausią geresnę nei tų, kurie buvo iki jo ir tų, kurie dirbo greta jo. Bet tokių keistų norų tokiame aukštame išsivystymo lygyje visiškai neturėtų būti. Stengtis lenktyniauti, norėti išsiskirti, tapti geresniu už kitus šie trūkumai, kaip taisyklė, įveikiami ankstyvuosiuose sielos protingos stadijos vystymosi etapuose. Gal būt tai įvyko todėl, kad liuciferio siela buvo iš žemesnių sluoksnių, nei kitų pasaulio vadovų.
   Jei jie paprasčiausiai dirbo savo darbą, tai liuciferis dar žvilgčiojo į kaimynus, stengėsi, kad jo pastangas pastebėtų Tėvas. Tai yra jis dirbo ne dėl reikalo, o dėl pagyrimo ir apdovanojimo. Jis norėjo šalia to, ką jau turėjo, dar kažko išskirtinio ir ypatingo. Nuo to nukentėdavo darbas, kuriuo jis užsiiminėjo: jei kiti vadovai į pasaulių statybą dėjo visą sielą, matė tame pagrindinį savo gyvenimo tikslą šiame etape, tai būsimas šėtonas įsigudrino užsiiminėti trim darbais iš karto ir statyba, ir žvilgčiojimu į kaimynus, ir demonstravimusi prieš Tėvą. Žinoma, kad nuo to kentėjo tai, kas buvo pirmaeiliška ir svarbiausia ir viskas ėjo blogiau nei pas kitus vadovus. Liuciferiui norėjosi ne dirbti, o naudotis jau padaryto vaisiais. Jis pradėjo skubėti ir forsuoti savo pasaulio vystymą, daryti viską greičiau darbo kokybės ir kruopštumo sąskaita, laikydamas šį etapą laikinu ir neesminiu. Jo pasaulis tapo ryškesnis nei kaimynų, bet tai buvo apgaulingas, priešlaikinis ryškumas. Tada jis ir gavo iš Tėvo šį vardą Liuciferis (Spindintis), bet nesuprato jo paslėptos prasmės. "Ar ne per anksti tu nušvitai", perspėjo Viešpats, o jis tai priimdavo lyg išskyrimą iš kitų, ir stengėsi dar labiau išsiskirti, tapti ne tiesiog lygiu, o mylimiausiu, geriausiu, vyresniu Tėvo sūnumi. Gal būt jis jau tada pagalvodavo apie vadovavimą visam pasauliui. Bet tai buvo elementarus savęs apgaudinėjimas.
   Juk Dievas yra absoliuti, tobula meilė. Jis savo esme negali kažką mylėti daugiau ar mažiau ir visus nuo pasaulių vadovų iki pačios mažiausios pasaulio sandaros sielos myli vienodai stipriai. Žinoma, ir liuciferį Jis mylėjo taip pat, tačiau neišskirdavo jo kažkaip ypatingai. Jis ji gyrė, bet Jis gyrė visus Jis apskritai moka tik girti, aukščiausias Jo nepasitenkinimo pasireiškimas pagyrimo nebuvimas. Liuciferis stengėsi dar labiau ir persistengė.
   Jis pažeidė dar vieną svarbų pasaulio sandaros įstatymą, išreikštą antrame Jėzaus Kristaus meilės įsakyme: "mylėk savo artimą, kaip save patį". Jis pažeidė elgesio su jam pavaldžiomis būtybėmis saiką, neatsižvelgė į jų poreikius siekiant pademonstruoti tik save, neįsiklausė į jų prašymus ir perspėjimus, o tik reikalavo: greičiau! greičiau! Ir Tėvas vietoj pagyrimo nurodė jam šį trūkumą, delikačiai patarė būti dėmesingesniam tolimesnei savo pasaulio daliai: ten silpnėjo apsauga, prasidėjo užteršimo procesai, žemutiniai vadovai nesuspėdavo su savo šeimininko reikalavimais. Tėvas net nurodė į brolius, kurie dėmesingiau ir kruopščiau dailindavo kiekvieną detalę, kiekvieną savo pasaulio gabalėlį. Tai buvo rimtas smūgis būsimo šėtono savimeilei. Jis save laikė pavyzdžiu kitiems, manė, kad jie ypač smulkmeniškai dirba, susipainiojo detalėse, gyrė save už sumanymų mastą, o čia pasirodė, kad viskas atvirkščiai. Jis pamanė, kad jį nepelnytai įžeidė, neįvertino, nesuprato, ir nusivylė ir nusiminė, kas dar labiau dezorganizavo gyvenimą jo pasaulyje. Ir be to suplonėjęs nuo pagreitinto augimo apvalkalas įtrūko keliose vietose, ir jo pasaulis pradėjo staigiai spaustis nuo prasiveržusios tamsos geso planetos, žvaigždės, galaktikos. O kiti pasauliai, vadovaujami kantresnių ir kruopštesnių vadovų, kaip tik ėmė ryškėti, suspindo visu savo grožiu.

, ,
, ,
, ,
!

   M. J. Lermontovas

   Ir ši valanda išmušė. Skuba, nekantrumas galutinai pavedė liuciferį. Iš esmės jis pažeidė dar vieną meilės įsakymą mokėjimą būti kantriu. "Meilė yra kantri" nuo tų žodžių prasideda pilnas ir išplėstinis meilės apibudinimas Evangelijoje (1 Kor. 13, 4). Šio momentu ir suvaidino savo vaidmenį velnias. Tikriausiai, jis ir anksčiau ne kartą šnibždėjo savo pasiūlymus, bet jie buvo priimti tik dabar. Kodėl dar šėtonas neša didesnę atsakomybę? Todėl kad tas, kas jį stumdavo į nuopuolį, iš esmės ir buvo jo paties tingumo ir neūkiškumo padaras. Velnias papuolė į nedidelio tamsos prasiveržimo zoną. Nebūties dalelės užtemdė jo sąmonę, bet jis liko gyvas. Iš to jis savo užtemdytu protu padarė išvadą, kad juos apgaudinėja, kalbėdami apie tai, kad nugrimzdimas į tamsos karalystę mirtinas. "Štai aš prarijau ir gyvenu", demonstravo jis save, kaip nebūties dalelių pasaulio statymui panaudojimo galimybės įrodymą. Panašūs atvejai iš principo galimi pasaulio sandaros pakraščiuose. Tačiau viena iš pasaulių vadovų užduočių laiku aptikti užterštas vietas, valyti, gydyti nukentėjusius nuo nebūties smūgių. Liuciferis laiku nepastebėjo pažeidimo ir jis įgavo didelį mastą, atsigręžė prieš jį patį. Todėl kaltas tik jis pats.
   Velnias išgalvojo keletą galimų priežasčių versijų, tarytum atvedusias į liuciferio nuopuolį. Jis išsigalvojo, atleisk, Viešpatie, kad Dievas specialiai slepia savo paslaptį nuo pasaulių vadovų, kad jie neužimtų Jo vietos, kad liuciferis ir nukentėjo, nes buvo visų geriausias, o Tėvas išsigando ir sumanė jį sunaikinti, kad reikia kuo greičiau atsiskirti, nes pražūtis neišvengiama, ir t. t., ir pan. visą tai galima rasti pagoniškuose mituose apie dievų karus, tėvų valgymą savo sūnų. Velnias po šios pasaulio sandaros dalies atsiskyrimo nuo Dievo tapo žemės hierarchu ir tęsė eksperimentą jau čia, puoselėdamas viltį su laiku tapti pačiu svarbiausiu naujame pasaulyje: "Mes savąjį, mes naują pasaulį sukursim, kas buvo nieks, tas taps viskuo". Kaip pasakė dar 1867 metais garbusis Serafimas Sarovskis, "šėtonas buvo pirmas revoliucionierius todėl ir nukrito iš dangaus".
   Dieviškas pasaulis buvo kuriamas kaip tiesioginė priešingybė, pilnas tamsos karalystės neigimas, kaip bet kokių jos pasireiškimų įveikimas ir nepriėmimas. Švaraus pasaulio būtybėms nebūtis tai mirtis, tai nuodai, kurių priėmimas į vidų atveda į organizmo sugriovimą ir suirimą. Velnias prarijo nuodus ir net, kaip sakoma, nesusiraukė. Jis nusprendė, kad nedideliais kiekiais tai net malonu iššaukia neįprastas būsenas, ryškius matymus, duoda neįprastą jėgų pritekėjimą. Vėliau, tiesa, būna koktu, bet vis vien reikia nuodus vartoti reguliariai. Tada organizmas įpranta prie jų, jie jau nekenkia, ir net neša naudą. Velnias, pagaliau, įkalbėjo šėtoną jų paragauti, šis sutiko ir liga apėmė 1/5 pasaulio. Bėda buvo ne tik tame, kad šėtonas nusisuko nuo Dievo. Jis ne tik nusisuko, bet ir padarė savo troškimo ir noro objektu kitą pasaulio sandaros polių nebūtį. Jis nėrė į mirties glėbį su džiaugsmu ir susižavėjimu. Vietoj Dievo, vietoj harmonijos, tobulumo ir švaros, šėtonas ėmė versti savo pavaldinius mylėti netobulumą, purvą, blogį tai, ką jis pavadino "chaosu" (atleisk, Viešpatie, už šio šėtoniško žodžio pavartojimą), kas reiškia mišinį, kokteilį, šviesos ir tamsos, būties ir nebūties makalynę. Taip pasaulyje atsirado blogis. Akla nebūties jėga buvo ne tokia pavojinga, kaip šėtono sukurtas hibridas. Jis sukūrė dar pavojingesnes griaunančias jėgas, nei tos, kurios yra tamsos karalystėje. Be to, tai pasirodė klastinga ir užmaskuota jėga: tamsa ateidavo šviesos pavidalu, nuodai buvo siūlomi gražioje pakuotėje.
   Iškyla klausimas: kodėl pasaulio Kūrėjas neįsikišo ir nenutraukė šios betvarkės? Būtent todėl, kad Jis yra meilė, o meilė pilnai neigia prievartą. Dievas nieko negali priversti. Ir liuciferiui jis pasakė, kad nepažeis savo pagrindinio principo: prievartos nebus. Jis bandė paaiškinti jo klaidą, bet šis neklausė ir prieštaravo. Galiausiai su didžiuliu skausmu Viešpats jam tarė įsitikink pats. Jis nesikiš į šėtono veiksmus iki to laiko, kol jo veiksmai nesukels pavojaus visam pasauliui: pasauliui žūti Jis neduos. Šėtonas dar pareikalavo laiko ne mažiau nei tas, per kurį buvo sukurtas mūsų pasaulis, pareiškęs, kad jei jam netrukdys, jis padarys savo pasaulį geresnį, nei pas Dievą. Tai sukėlė dar daugiau sunkumų reikėjo saugoti jau irstantį pasaulį nuo pilno suirimo iki nustatyto laiko. O šis laikas baigsis tik po 3 tūkst. metų. Bet dabar pasauliui pavojus jau pakankamai didelis. Jei duoti šėtono sistemai vystytis dar tūkstantį metų, tai galimas nebūties protrūkis ir didelės pasaulio sandaros dalies pažeidimas. Todėl nuo 1991 metų balandžio Viešpats pradėjo kištis į mūsų pasaulio reikalus. Tai daryti Jam nėra lengva: per praėjusius tūkstantmečius šėtonas sukūrė labai uždarą sistemą. Be to ji užpildyta tamsa, ir įžiūrėti čia ką nors labai sunku. Viešpats, visų pirma, orientuojasi į maldas ir prašymus, kad tamsoje nesužeisti kažką teigiamo.
   Ir dar viena sąlyga buvo pateikta šėtonui: "Į bendrus valdymo principus Aš nesikišiu, pasakė Viešpats, bet šioje dalyje lieka sielos, kurias ne tu sukūrei, kurios pasmerktos ilgoms kančioms. Asmeninę pagalbą aš joms suteiksiu, jei prašys nepaliksiu, ir jei stiebsis į švarius pasaulius ir rodys atkaklumą, tai priimsiu". Tačiau be tiesioginio prašymo, be maldos Viešpats neturi teisės kištis į mūsų gyvenimą. Todėl šėtonas ir stengiasi visomis jėgomis atimti iš mūsų pagrindinį ginklą tikėjimą į Aukščiausiąjį.
   Bet grįžkime, pasimeldę, nuo šių niūrių dalykų prie kilnesnio ir malonesnio prie savęs ir tos harmonijos bei grožio, kuriuos mums suteikė Viešpats, pažinimo.


Toliau II dalis. Sielos kelias žemiškame pasaulyje. 1. Sielos gimimas.

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org