Laimės ir Šviesos
mokyklėlė!



Mokykimės būti
Dievo vaikais!


Mokyklai reikia
tik erdvės
ir tavo mylinčios
širdies!


Laimės mokykla
jau kviečia tave,
ji moko mylėti
ne vien tik save!


Laimės mokykla
prie varpinės veikia,
joje pamokų
lankyti nereikia!




Prie varpinės!

Lietuva, Vilnius.


Dievo vaikų
kūrybinis būrelis

Informacija:


Tel. +370 614 63154.
Vitalijus.

Skype - vitalijusvilnius

religijafilosofija@gmail.com
 



II dalis. SIELOS KELIAS ŽEMIŠKAME PASAULYJE

1. Sielos gimimas

   Apie tai, ką pradėjo "kurti" savo karalystėje šėtonas, mes dar kalbėsime dalyje apie gyvų sielų kentėjimų ir vargų priežastis. Jo "kūriniai" – kipšų legionai, stambios ir smulkios astralinės nešvarybės, robotizuotų aklų griaunančių jėgų pulkai. Tai ne kūriniai, o iš tiesų pragaro "išperos" – vaiduokliški dariniai, kuriuose mirtį nešanti nebūties jėga apvilkta tariama būtimi. Nei vienos gyvos sielos šėtonas taip ir nesukūrė, išmoko tik grobti ir suvilioti sielas įvairiose vystymosi stadijose. Kurti gyvą ir įkūnyti sielas – gyvybės ir šviesos nešėjas netgi į šį niūrų "tamsos kunigaikščio" guolį – gali tik Viešpats.
   Bet kuri, pati aukščiausia ir sudėtingiausia siela savo pradiniame įsikūnijime atsiranda kaip santykinai paprastas darinys, priklausantis tik vienam iš pasaulio sandaros spalvinių sluoksnių. Švariuosiuose pasauliuose didesnė sielų dalis (iki 90%) susidaro oranžiniame sluoksnyje ir po to, vis labiau tobulėdama, palaipsniui įsisavina sekančius vidinius sluoksnius. Tačiau žemės sąlygose oranžinis sluoksnis stipriai užterštas šėtono, ir čia daugiau sielų gimsta kituose sluoksniuose, o tolesnis jų tobulėjimo procesas vyksta užuomazgų iš skirtingų sluoksnių apsijungimo keliu su labai didele atranka kiekvienoje augimo stadijoje.
   Kaip bebūtų sunku čia gyvoms sieloms, neįkūnyti čia jų negalima. Po nuodėmės-nuopuolio jos yra pagrindiniai Aukščiausiojo valios, Jo gyvybinio alsavimo laidininkai į šį irstantį, mirtinai sergantį pasaulio kampelį. Be jų poveikio, sulaikančio irimo procesus, pasauliui seniai jau grėstų rimčiausias pavojus – žymiai anksčiau laiko, pareikalauto šėtono.
   Siela – tai pagrindinis veikiantis pasaulio asmuo. Tai santykinai savarankiška, vientisa, save organizuojanti struktūra, pirmuose vystymosi etapuose vedama brandesnių sielų, o sukaupusi patirtį, pati pradedanti vadovauti žemesnių organizacijų sieloms.
   Pradiniai sielos bruožai daug kuo priklauso nuo to sluoksnio savybių, kuriame vyko jos pirminis formavimasis. Be to, esminę reikšmę turi auksinės dalelės, dalyvavusios įsikūnijime, ypatumas ir daikto ar reiškinio, kuriame pasireiškė įsikūnijimas, likimas. Pirminio sukurtų sielų įsikūnijimo be tankiųjų sluoksnių materialinio pagrindo nebūna. Tik aukštos Dieviškos sielos, kurias krikščionybėje priimta vadinti "gimusiomis" atsiranda vidiniuose pasaulio sandaros sluoksniuose, Dievo-Tėvo kūne.
   Žemiško pasaulio krištoliniuose sluoksniuose sielos negimsta. Šie sluoksniai atlieka valomąjį ir apsauginį vaidmenį. Pavyzdžiui, pirmam krištoliniam sluoksniui pas mus priklauso kalnai, žemės plutos medžiaga. Kalnai stovi tūkstantmečius, bet ateina momentas, kada ir jie pradeda irti. Gamtos ir žmonių jėgų veikla yra tas faktorius, kuris stumia jų evoliuciją į naują etapą. Per savo egzistavimo amžius tvirtos uolienos paruošia pakankamai stabilią medžiagą, tinkančią sielų įsikūnijimui. Kada monolitinis luistas suskyla į dalis, ant susidariusių akmenų pagrindo gimsta pirmo oranžinio sluoksnio sielos. Tiksliau tai ne sielos, o jų užuomazgos, bet gyvo savybes jos jau turi.
   Tarp kitko, kai mes ištyrėme šį procesą, mums tapo aiški paslėpta esmė, žinomo Jono Krikštytojo posakio fariziejams ir sadukėjams apie tai, kad "Dievas gali iš šių akmenų pažadinti Abraomui vaikų" (Mt, 3, 9; Lk. 3, 8). Iš tiesų, iš šių akmenų, girdėjusių didžiųjų pranašų ir paties Jėzaus Kristaus pamokslus, įgėrusius jų gyvybinius, valomuosius srautus, galėjo gautis žymiai švaresnės ir atsparesnės blogiui sielos, nei tos, kurios nukryžiavo Išgelbėtoją. Jei akmuo irsta, jo siela įsikūnija į sudėtingesnį darinį, ir tolesnis vystymosi procesas iki sąmoningos būsenos gali trukti iki 5-6 tūkst. metų. Vidutiniškai – nuo 2,5 iki 3 tūkst. metų. Taip, kad Jono Krikštytojo žodžiai greičiausiai turėjo ne abstrakčią, o pilnai konkrečią prasmę.
   Vienasluoksnes sielas gali turėti ne tik akmenys, bet ir paprasti daiktai, augalai, produktai: pavyzdžiui, stalas, puodelis, našlaitė, duona ir t. t. Šios sielų užuomazgos sugeria juos supančių srautų struktūrą, nuo žmonių, gyvūnų, daiktų. Tuo pat metu iš subtilesnių atitinkamos spalvos sluoksnių į jas eina srautai, užtikrinantys bendrą užuomazgos augimą. Dviejų srautų susikirtime ir atsiranda nepakartojamas sielos audinio piešinys, audžiamas ant įsikūnijusios auksinės dalelės kaip ant pagrindo. Todėl jau pačioje savo formavimosi pradžioje kiekviena siela įgauna individualumą. Daiktų, susijusių su žmonėmis, sielos visumoje auga greičiau, bet sugeria į save ir gerą, ir blogą. O štai akmenų sielos pasipiktino, kai mes norėjome jas pavadinti primityviomis. Jos pasirodė labai šnekios ir kilnios. "Mes juk pastoviai žiūrime į dangų," – pasakė jos. Ir tai formuoja jas švaresnėmis ir griežtesnėmis, nei kitų daiktų sielas. Sutikome keletą žmonių, kurių sielos pradėjo savo kelią akmenimis. Nors jos išsiskiria tam tikru nejudrumu, elgesio susikaustymu, bet tuo pačiu tai labai dori ir patikimi žmonės.
   Pirminiai sielos formavimosi etapai mūsų žemiško išsivystymo lygiui turi labai svarbią reikšmę ir apie 30% apsprendžia protingos jos būties fazės būsimo charakterio. Šioje stadijoje formuojasi ta savybė, kurią mes apibudinome kaip pradinį sielos švarumą ir subtilumą. Pagrindinę reikšmę čia turi auksinės dalelės sandaros sudėtingumas, kuris vertinamas padėtimi Dievo-Tėvo kūne ir išreiškiamas įvairiais viršūnių (ar spindulių) skaičiais – nuo 1 iki dviženklio skaičiaus (pavyzdžiui, 55 pas Jėzų Kristų). Už kiekvieno iš šių skaičių yra savas vaizdas, tam tikra veiklos rūšis ir visi jie reikalingi pasaulio sandarai. Kai užsiėmimuose pasakojame, kad Ievos siela buvo dviejų viršūnių ir tai daug kuo nulėmė jos nuopuolį, viena iš klausytojų nuoširdžiai pasipiktino: kam reikia Dievui tokios netvirtos sielos? Bet reikalauti, kad visi būtų tokie, kaip Jėzus Kristus, beprasmiška, toks reikalingas tik vienas. O štai paprastų dviejų viršūnių sielų reikia žymiai daugiau – tai puikūs darbininkai su žeme, augalais ir gyvūnais. Jos pagal lygį artimos šioms paprastoms būtybėms ir lengvai jas supranta. Bėda nutiko visai ne dėl to, kad Ieva buvo paprasta, o dėl to, kad atsirado niekšas, kuris pasinaudojo žemiems tikslams šiuo paprastumu, dėl to, kad yra šėtonas, specialiai išvedantis sielas iš joms paskirto kelio.
   Vaizdai čia iškyla patys įvairiausi: 1 viršūnė – pagalys, 2 – kirminas ar gyvatė, 3 – rutulys ir t. t. Pavyzdžiui, F. Ruzveltas, V. Šukšinas, N. Rubcovas – 10 viršūnių (varpelis); B. Jelcinas, Raisa Gorbačiova – 23 (kviečio varpa – ypatingai harmoningas ženklas, tuo pat metu lankstus ir lengvas, tvirtas ir vaisingas). Iš karto pastebėsime, kad viršūnių skaičius auga sielos evoliucijos procese, todėl, kai kalbama apie žmones, reikia įskaityti ir pradinę prigimtį, ir spindulių skaičių veiklos momentu. Pavyzdžiui, B. Jelcinas dabar turi 55 viršūnes (šviesos spindulys), o Raisa Maksimovna – 49 (tai krepšelis su gėlėmis – vėlgi harmonijos, mokėjimo pagražinti gyvenimą ženklas). Tačiau atskaitos taškas yra gimimo ženklas: jis apsprendžia stabilius charakterio bruožus. Už kiekvienos viršūnės yra tam tikras sugebėjimas, ir jų skaičiaus augimas sąlygoja asmenybės subtilumą ir lankstumą, universalumą ir daugiaplaniškumą. Didelis viršūnių skaičius nuo gimimo būdingas neeiliniams žmonėms, su aukštais kūrybiniais sugebėjimais: Z. Volkonskaja, I. Gončiarovas, I. Turgenevas – 31; M. Lermantovas, M. Gorbačiovas – 32 (žiūronas); S. Jeseninas – 33 (gėlė). Iš kitos pusės, Stalinas – 3, Vorošilovas – 2, Hitleris – 7 (moneta), Berija – 4 (taburetė). Tačiau paskutiniųjų ženklai apversti. Berija gyvenimo bėgyje turėjo 31 viršūnę – švarioms sieloms tai indo su skysčiu ženklas, bet jo indas buvo apverstas (gavosi gaubtas).
   Jei reiškinys, nuo kurio prasidėjo sielos kelias, padeda vidinių charakterio ypatumų pagrindus, o auksinės dalelės viršūnių skaičius apsprendžia horizontalias sąveikas – komunikabilumo laipsnį, judrumą, kantrybę ir t. t. santykiuose su panašiais į save, tai trečias svarbus sielos gimimo rodiklis – spalvinis sluoksnis – sąlygoja vertikalią dinamiką: tobulumo siekimą, judėjimo kelyje pas Dievą greitį. Be spalvinės charakteristikos svarbią reikšmę turi bendras sielos spalvinių sluoksnių skaičius ir vieno iš sluoksnių dominavimas auroje.
   Mūsų dvasinio gydymo metodika daugeliu atveju remiasi į gerą įvairių spalvų savybių žinojimą. Jų charakteristikos daugiaplanės. Mes čia išskirsime, pirmiausia, tas savybes, kuriomis spalvos apdovanoja sielas gimimo metu, po to – už kokias charakterio savybes ir psichinius sugebėjimus jos atsako dominuodamos auroje ir, pagaliau, kokius ypatumus turi veikdamos į organizmą.
   Oranžinis sluoksnis – pats tankiausias pasaulyje ir visada paviršutinis, kadangi sugeba sudaryti apsauginę struktūrą. Jis gali be didelių nuostolių ribotis su nebūtimi. Oranžinis sluoksnis – sausas ir gyslotas, ir sielos, gimusios jame, ištvermingos ir atsparios neigiamiems poveikiams. Tiesa, žmonių tarpe tokių sielų labai nedaug, daugelis jų po to išeina į subtilų planą kaip vandens stichialijos (sėkminga sąvoka, įvesta D. Andrejevo knygoje "Pasaulio Rožė"). Bet įkūnytos į žmones, jos irgi nepasimeta. Šiame sluoksnyje gimė F. Ruzvelto, vargšės Ženės Marks, pradžiuginusios vieną iš labiausiai ideologiškai kenksmingų asmenybių žmonijos istorijoje, M. Tečer sielos.
   Oranžinis auros sluoksnis susijęs su tankaus kūno gyvenimu, jame vyksta fiziologiniai procesai, raumenų veikla. Tame plane, kur kūnas atrodo kaip medis, oranžiniu maitinasi jo šaknys. Tai organizmo fundamentas. Oranžinė aura sutinkama dar rečiau, nei sielos gimusios šiame sluoksnyje. Mes ją aptikome tik pas alpinistus, bet norma tai pavadinti negalime, kadangi Aukštikalniuose gęsta visi kiti auros sluoksniai, ir atitinkamai su jais susiję aukščiausi psichiniai sugebėjimai.
   Oranžiniame sluoksnyje gimsta ne tik akmenų sielos, bet ir paprastų daiktų – pavyzdžiui, stalo, durų. Dvasinio gydymo praktikoje oranžinis naudojamas raumenų audinio ir sausgyslių atstatymui.
   Jei oranžinis sluoksnis tvirtas, tai raudono sluoksnio struktūra skysta. Tai ląstelių plazmos ir kraujo substancija. Jis turi galingą gyvybę teikiančią jėgą – nematomame plane, pavyzdžiui, švariai raudonu matosi juodžemis. Raudonu, kaip žinoma, minta augalai, jo dėka įmanomas fotosintezės procesas – naujų audinių susidarymas. Pas žmones jis užtikrina fizinio kūno termoreguliaciją, virškinimą, apykaitos procesus, seksualinę sferą. Dvasiniame gydyme raudonas srautas padeda gyti žaizdoms, gleivinės atsistatymui. Pavyzdžiui opą, po to kai pašalintas gyvybinių jėgų iš skrandžio srities nutekėjimo šaltinis, reikia gydyti ne tiesiog energija, o paeiliui šventintu vandeniu (krištoliniu srautu) ir raudonu. Raudonas turi ir kai kurias valomąsias savybes žemo dažnio purvo atžvilgiu – iki 30 tūkst. Kai ligos metu pakyla kūno temperatūra, užteršimai sudega sustiprėjusiame raudoname sraute.
   Sielos, gimusios raudoname sluoksnyje, labai dėmesingos materialinei gyvenimo pusei, joms būdingas vaisingumas – kaip vaikų gimstamume, taip ir būtinų materialinių gyvenimo sąlygų sukūrimo atžvilgiu. Sielų, gimusių raudonajame sluoksnyje, žemėje daugiausia – iki 35%. Būtent joms priskiriamas žemės apgyvendinimo nuopelnas po nuodėmės-nuopuolio. Adomo ir Ievos giminė – iš geltono sluoksnio, jos turėjo kitas stiprias savybes, bet įvykdyti Viešpaties priesaką: "veiskitės ir dauginkitės, ir pripildykite žemę" (Pr. 1, 28) jos nesugebėjo. Tai padarė sielos iš raudono sluoksnio.
   Raudona šioje pasaulio dalyje – sudėtinga spalva. Ji lengvai pasiduoda šėtoniškiems gundymams, ir sielos, gimusios raudoname, dažnai praranda saiką: vietoj rūpinimosi būtinu, jos pradeda atsiduoti jausmų malonumams, daro materialinį kaupimą gyvenimo tikslu. Iš esmės charakteringa detalė: beveik visi be išimties materialistai gimė raudoname – L. Fejerbachas, K. Marksas, F. Engelsas, V. Leninas, N. Krupskaja, A. Kolontaj, V. Vorošilovas, L. Brežnevas. Beje, B. Jelcino siela taip pat susiformavo raudoname sluoksnyje. Tiesa, visada reikia atsižvelgti į švaros laipsnį ir kitus kriterijus, apie kuriuos kalbėsime vėliau: pavyzdžiui, kam tarnauja ši siela. Visas materializmas eina nešvariai raudonu. O pas L. Brežnevą labai įdomus pradinis vaizdas – plunksnakotis (13 viršūnių). Bet kas juo rašė? Čia ir visa esmė.
   Sielos, gimusios raudoname, susijusios su maisto produktais: tokias sielas turi duona ar tortas, gamtoje – paukščių kiaušiniai (kada juos pradeda perėti, ateina kita siela – viščiukų ji, pavyzdžiui, geltona), dar keli paprasti judantieji daiktai – pavyzdžiui, vežimas… Trumpai gyvenančių daiktų sielos įsikūnija daug kartų tame pačiame sluoksnyje, kol nesukaupia būtinos sekančiam vystymosi etapui apimties.
   Raudonas ir oranžinis sluoksniai yra mūsų kūno pagrindas. Čia taip pat priskiriamas pirmas mėlyno srauto sluoksnis, bet tuo jo vaidmuo nesibaigia. Mėlyno, kaip matoma schemoje, sukurtame pasaulyje daugiausia, ir tai ne atsitiktinai. Tikslumas, organizuotumas, tvarkingumas ir veiklios pradžios aktyvumas – jo pagrindinės savybės. Kada kartą kitu tikslu paprašėme parodyti sukurto pasaulio esmę, tai iškilo labai gilus vaizdas, kurį mes sąlyginai pavadinome "laiko upe". (Tiesa šis vaizdas daugiau priklauso aukšto dažnio mėlynam, bet pagrindinis spalvų turinys išlieka visuose diapazonuose). Violetiniame fone mes pamatėme plačią mėlyną juostą, kuri kūgiškai užsisuka į viršų (tiksliau – į gilumą, į pasaulio centrą) ir tuo pat metu tampa vis šviesesnė, kol viršūnėje nevirsta žydro švytėjimo sfera. Iš tos sferos išskrenda švariai baltos paukštės – sielos, pasiekusios pilną vidinę harmoniją, užbaigusios savęs tobulinimo etapą ir tuo pačiu išėjusios iš laiko srauto į amžinybės pasaulį. Paukštės skrenda į viršų, į baltą dangiško pasaulio sluoksnį, o žydri lašai krinta į kūgio pagrindą ir padeda valyti naujus mėlynės srautus.
   Psichinių sugebėjimų aspektu mėlynas užtikrina skaičiavimo-matematinius ir organizatorinius sugebėjimus, konstruktorinę veiklą. Tai racionaliai-loginio mąstymo pagrindas. Pagrindinė jo užduotis pasauliui – valymas per atranką. Globaliniame plane mėlynas sluoksnis (būtybės priklausančios šiam sluoksniui) užsiima vertingų tolesnei statybai elementų atranka, iš atsiradusių visuose sluoksniuose. Mėlynas turi orinę struktūrą, sugebančią galingai prasiskverbti į visus tankaus pasaulio kampus ir užkampius, ir ten vykdo suderinamų struktūrų paiešką. Tos iš jų, kurios tinka bendradarbiavimui, perduodamos toliau, o nesuderinamos atmetamos. Tiesa, ne iš karto – pradžioje vykdomas jų papildomas valymas ir pakartotina atranka. Tačiau, jei pasiekusios šį sluoksnį sielų užuomazgos nerodo būtinų sugebėjimų bendradarbiavimui su kitomis, jos praranda individualią būtį ir išskaidomos į sudėtinius elementus, kad tapti medžiaga naujų sielų gimimui. Mėlynuose sluoksniuose randasi tai, ką galima pavadinti skaistyklomis, – ten sielų užuomazgos, o po to ir protingų būtybių sielos būna tarp naujų įsikūnijimų.
   Mėlynas duoda sugebėjimą orientuotis aplinkoje, įsijungti į būties akimirką. Aukščiausiame plane – tai intuicija ir aiškiaregystė, leidžiančios stebėti paslėptą įvykių esmę simboliniais vaizdais ar tiesioginėje subtilių kūnų sąveikoje: pavyzdžiui, energetinio smūgio sudavimas ar vampyrinis įsijungimas, kurių paprasta akimi nepamatysi. Žemutiniame plane su mėlynu susiję analitiniai ir loginiai sugebėjimai. Beje, mėlynas, dominuodamas auroje, priduoda per didelį šiurkštumą ir sausumą. Tokie žmonės mažai turi širdingumo, o jei spalva dar ir nešvari, tai prasideda jausmų sferos ir sielos gyvenimo nepaisymas, viršų ima pragmatinė orientacija, formuojasi sunkus, slegiantis charakteris.
   Mėlynas srautas užtikrina ir pasaulio, ir atskiros sielos vientisumą, priduoda sugebėjimą apjungti skirtingus reiškinius į vieną, pagal paprasčiausias derinimo taisykles. Tai toks mąstymo lygis, kuris yra operatyviai-taktinis. Jei glaudžiai susijusios su mėlynu sielos sluoksniu (atminties ir organizuotumo) struktūros yra pažeistos, žmonės tampa užuomaršomis, skuboti, nesusikaupę. Dvasinio gydymo praktikoje mėlynas srautas turi stiprų valomąjį efektą grubių užteršimų atžvilgiu.
   Sielos, gimusios mėlyname, visam laikui išlaiko polinkį pedantiškumui, maksimaliam tikslumui ir organizuotumui, labai nemėgsta betvarkės, chaoso, stengiasi viską suvokti pagrinde per logiką. Jos sudaro apie 20% žemės gyventojų. Pirmame įsikūnijime tai, kaip taisyklė, daiktai, sukurti dalyvaujant protingoms būtybėms: iš to, kas buvo po ranka – peilis, pieštukas, ženkliukas. Čia gimsta aukštos sielos – pavyzdžiui, pranašo Budos; iš mūsų laikmečio – V. Vysockis, prezidentas Dž. Bušas, N. Gubenko, V. Šukšinas, E. Piaf. Yra, tiesa, šioje grupėje ir didieji piktadariai – Napoleonas, Hitleris, tačiau apie juos atskira kalba.
   Žalias srautas turi ypatingą reikšmę – jis visada centrinis, iš viršaus ir iš apačios jį saugo po tris kitas spalvas, ir žalias joms atlieka apjungimo vaidmenį. Jis priskiriamas smaragdui, yra meilės įstatymo įvaldymo visoms besivystančioms sieloms pirmas etapas ir, iš esmės, yra jų bendras kūrinys. Jo prigimtis – nuostabaus grožio. Tai eterinė substancija, kurioje žaliame oro sraute švelniai siūbuoja krištolo lašeliai, kurių viduje užgimsta sidabriniai branduolėliai – sidabro dalelės, priklausančios aukščiausiems sielos planams. Žalias – pagrindinis žemutinių pasaulio sluoksnių kuriamasis branduolys ir visi jie rūpinasi tuo, kad nepasižeistų jo švelni prigimtis, jo minkštas klimatas, kur gilioje tyloje vyksta naujų dalelių, naujų Dievo-Tėvo kūno ląstelių gimimo slėpinys. Sidabras sieloms priduoda aktyvų siekimą tolesniam tobulėjimui, tai protingos vystymosi fazės produktas.
   Žalias – širdies srautas, jo pagrindinės savybės – jautrumas, plastiškumas. Baltas ir žalias – pagrindinės Dievo Motinos auros spalvos. Jos galva baltoje, o širdis žalioje. Sielos su stipriu žaliu – pačios švelniausios ir delikačiausios. Net jei joms sunku, jos niekada savo bėdų neužkraus kitiems, o priešingai, pas jas eina netgi tie, kurie turi žymiai mažesnes problemas. Tai labai savarankiškos, vientisos, išlaikytos sielos. Šėtonui niekaip nepavyksta iškraipyti ir priversti sau tarnauti šito sluoksnio – jis gali jį tik prigesinti arba sunaikinti, bet nepriversti atsakyti pykčiu į pyktį, smūgiu į smūgį. Todėl religijos skiria tokį didelį dėmesį širdingumo vystymuisi. Mūsų širdies gelmėse (pas ką ji aišku nepajuodavo nuo pykčio) yra maža smaragdo žvaigždelė, per širdį švarios sielos gali tiesiogiai bendrauti su Dievu-Tėvu. Tame širdies maldos esmė, kurios siekė šventieji. Šiandien žemėje yra apie 60% sielų, kurių maldos gali pasiekti iki pačio Aukščiausiojo, bet, deja, kreipiasi į Jį tik nedaugelis.
   Pirmame įsikūnijime žalias sielas turi upeliukai, ežerai, fontanai, gėlių klombos. Tolesnė pagrindinė jų veikla vyksta subtiliame plane, į žmones jos įsikūnija labai retai, ir, kaip taisyklė, tai labai švarių šventų žmonių sielos. Iš jų žinomi: Mikalojus Stebukladarys, A. Vivaldis ir, kaip nekeista, F. Dzeržinskis. Tai tragiška figūra. Jo išskirtinumu niekas neabejoja, tačiau subtiliame plane jo vaizdas – balta paukštė, kurią pabalnojo ir vedė demonas. Gyvenime tai pasireiškė tuo, kad švarus ir doras žmogus sąžiningai tarnavo melagingai, griaunančiai idėjai ir kartu su Leninu (kuris taip pat nepilnai neigiamas) tarpininkavo atėjimui į valdžią to, kuris pagal šėtono planus, turėjo tapti antikristo pirmtaku, paruošti jo atėjimą sunaikinant visa kas šviesu ir švaru žemėje. Ačiū Dievui, jiems šito nepavyko įvykdyti. Iš mūsų amžininkų žaliame gimė A. Sobčiako siela.
   Dvasiniame gydyme žalias srautas naudojamas pagrinde prie visų širdies ligų ir kaip papildomas – prie padidinto nervingumo, baimių, nerimo.
   Geltonas sluoksnis – tai pirmas kūrybos planas, tai įkvėpimas, valia kūrybinių sumanymų realizavimui. Pačios idėjos gimsta sekančiame – violetiniame sluoksnyje, bet be geltono jų realizacija neįmanoma. Jis – kaip vėjas, jo substancija – tamprus dvelkimas, perėjimo iš oro į ugnį pradžia. Geltonas viską verčia judėti. Jo pagrindinis vaidmuo – organizuojantis, jis nenuilstamai ieško vis naujų derinių variantų, judina kitus sluoksnius, kviečia į veiksmą. Kažkokiu aspektu jo vaidmuo panašus į mėlyno, bet mėlynas vykdo pirmą mechaninę atranką, pagal tikslaus standarto principus. Geltonas atrenka milžinišką kiekį galimybių, kad rasti tinkamiausią. Mėlyname sluoksnyje viešpatauja apskaičiavimas. Geltonas priduoda gyvą gyvenimo alsavimą. Jis pradeda kūrybinės laisvės įvaldymą, jame paties Dievo-Tėvo alsavimas. Mėlynas dirba daugiau horizontaliai – vykdo atranką sluoksnių viduje, geltonas – vertikaliai: ieško ryšių tarp jų. Šėtonas iš švarių spalvų ypač neapkentė geltonos ir savo sistemoje visiškai ją pakeitė į mėlyną.
   Žemės auroje nėra geltono sluoksnio, jis buvo sunaikintas Adomo nuodėmės-nuopuolio momentu, todėl mūsų vystymasis daugiau nuėjo racionaliai-pragmatiniu, o ne kūrybiniu keliu. Tačiau žemiško gyvenimo užduotis – ir atskiroms sieloms, ir visai žmonijai – aukščiausio geltono – kūrybinio įkvėpimo pasiekimas. Šėtonas stengiasi visokiais būdais sudrumsti, užteršti šią spalvą, ir tada valia, kaip vidinės saviorganizacijos nustatyto tikslo įvykdymui sugebėjimas, virsta valdingumu, tai yra siekimu primesti savo valią aplinkiniams, pavergti sau visą pasaulį. Per valios išsivystymą – mokėjimą susitelkti, susikaupti nustatyto tikslo pasiekimui – mes turime išmokti įsiklausyti į Aukščiausiojo valią, į Jo balsą, kviečiantį į harmoniją ir meilę. Kada žmonija atstatys savo kūrybinius sugebėjimus, tada atsistatys ir žemės auros prarastas sluoksnis.
   Sielos, gimusios geltoname, pasižymi polinkiu suvienyti aplinkinius bendro darbo pagrindu, tarpusavio supratimo ieškojimu, lengvumu kontaktų nustatymui, draugiškumu, nuolatiniu kvietimu į veiksmą. Jų žemėje apie 15%. Tarp jų P. Pestelio, V. Hugo, N. Berdiajevo, P. Florenskio sielos. Tarp kitko, mes kol kas nepretenduojame į paveikslo pilnatvę. Tai tik pirmi įspūdžiai. Kultūros veikėjų istorija reikalauja savo smulkaus tyrinėjimo įskaitant nematomus sielos parametrus.
   Geltonos spalvos dominavimas auroje labiau liudija apie valdingumą, nei apie kūrybą. Kūrybinio įkvėpimo srautas atrodo kaip šviesiai geltonas stulpas virš galvos – tai antros vaivorykštės lygis (200 tūkst.), o tamsesnis auros sluoksnis pirmame lygyje (70 tūkst.), net jei jis ir švarus, neturi būti stipresnis už žalią, priešingu atveju gaunasi persvara į kitų spaudimo pusę.
   Dvasiniame gydyme geltonas atlieka svarbų vaidmenį atstatant kaulų ir nervų sistemas, žemo dažnio (70-80 tūkst.) nugaros ir galvos smegenų planus. Geltonuose srautuose dirba kepenys, antinksčiai ir žarnynas. Jie gauna geltoną ne iš auros, o iš maisto. Pagrindinis geltono tiekėjas yra druska. Kas pasakė, kad druska kenksminga organizmui? Kas sugalvojo bedruskinę dietą? Tokia dieta ne tik mažina asmenybės valios sugebėjimus, bet ir pažeidžia normalų vidinių organų darbą. Vienas iš mūsų keletą metų nevartojo druskos. Rezultatas – žarnyno funkcijos susilpnėjimas, be to mes labai ilgai ieškojome priežasties, tačiau, kol neišsiaiškinome druskos vaidmens, situacija nepagerėjo. Vienai mūsų pažįstamai – sveiko gyvenimo būdo propaguotojai, žinančiai ir pritaikinančiai daugelį sveikatingumo metodikų, tame tarpe ir šią nelemtą bedruskinę dieta, – vienas inkstas jau atsisakė, o antras vos sugeba susidoroti su savo funkcijomis dėl druskos trūkumo antinksčių darbui. O žalos nuo druskos pertekliaus mums nepavyko pastebėti. Druskų nusėdimai niekaip nesusiję su valgomosios druskos vartojimu, jie turi visiškai kitas priežastis.
   Pirmame įsikūnijime žemėje geltonas sielas turi mechanizmai: žirklės, lygintuvas, šaldytuvas, automobilis; gamtoje – kai kurie paukščiai, tačiau ten geltona labiau užteršta, kadangi jos nėra žemės auroje.
   Violetinis sluoksnis, kaip mes minėjome, yra tikslą nustatantis, čia gimsta pačios pažangiausios ir progresyviausios idėjos. Jei mėlynas apibudinamas kaip operatyviai-taktinis, racionaliai-supratingas mąstymas, geltonas – kaip įkvėptos kūrybinės realizacijos sugebėjimas, tai violetinis – globaliai-strateginio ir poetiškai-vaizdingo mąstymo sritis. Jis nuolat galvoja apie rytdieną, apie tai, kaip pakilti į naują vystymosi lygį, kaip pagerinti tai, kas yra. Pagrindinis jo bruožas – novatoriškumas, jis nepakelia konservatyvumo, trypimo vietoje. Aukščiausias jo tikslas – kad kiekviena sidabro dalelė, gimusi žaliame, turėtų savo pasaulį, visą realizacijos pilnatvę. Pagrindinis jo rūpinimasis – sidabru. Siekimas aukščiausiojo eina violetiniu. Tai tikėjimo spalva. Jei mėlyna – laiko tėkmės spalva, ji užsiėmusi dabartiniais rūpesčiais, tai violetinė galvoja apie amžiną, nepraeinamą.
   Mes minėjome, kad laiko upė teka violetiniame fone. Tai gilių, universalių, visą apimančių būties tiesų spalva, Dievo Žodžio ir poezijos spalva. Jo srautuose vyksta fundamentalių bendrų pasaulėžiūros klausimų apie gyvenimo prasmę, mūsų vietą pasaulyje, gėrį ir blogį, harmoniją ir meilę pažinimas. Pasinėrę į gilias problemas, mes atsijungiame nuo skubos, išeiname į pastovumo, stabilumo sluoksnius. Tuo paaiškinamas jo raminantis ir net migdantis efektas.
   Bet viskas gerai su saiku, tame tarpe ir pasinėrimas į violetinius apmąstymus. Vyraujantis violetinis tonas auroje – rimtas išbandymas žemės sąlygomis. Tokius žmones persekioja atsiplėšimo nuo žemiško, išėjimo į neišsipildančias svajones pavojus. Savo esme – jie idėjų generatoriai. Tačiau jiems visada reikalinga pagalba realizacijoje, tvirtas žemiškas ramstis. Labai gerai juos papildo oranžinis srautas – tai idealus derinys. Perlenkimas į violetinę pusę esant nepakankamai gyvenimiškai realizacijai, gimdo psichinių susirgimų pavojų, užmiršimą tos tiesos, kad mes sukurti žemei, o ne pabėgimui nuo žemiškų problemų į ilgalaikes meditacijas, bendravimą nematomame plane ir pan. Šėtono iškraipytas nešvariai violetinis tiesiogiai susijęs su alkoholiu ir narkotikais. Yra ir energetinė narkomanija. Visos narkomanijos rūšys turi euforinį efektą, duoda laikiną palaimos pajutimą, tariamą laimę pasitraukiant nuo problemų sprendimo. Tačiau sąmonės vystymosi esmė – augančioje atsakomybėje už žemės, žmonių ir mus supančių aplinkybių likimą. Jei violetinės sielos teisingai supranta savo užduotį ir randa realizacijos kelius, tai jų talentas pradeda šviesti ryškiausia šviesa. Tokie buvo šv. Jurgis, M. Lermontovas, I. Gončiarovas, N. Rubcovas, maršalas G. Žukovas. Sielų, gimusių violetiniame – 10%.
   Pirmame įsikūnijime violetinį sielos pagrindą turi švaraus meno reiškiniai, dailūs daiktai, knygos, daugelis valstybinių vėliavų, tame tarpe ir Rusijos (o raudona sąjungos – turi juodai-baltą sielą), ir visi daiktai, turintieji simbolinę reikšmę, – net pasienio stulpai.
   Dvasinio gydymo praktikoje violetinis naudojamas ne tik kaip raminamoji, bet ir kaip valomoji priemonė. Jis gerai išplauna nuo užteršimų plonas kraujagysles, kapiliarus. Dažnai naudojamas prie kepenų ir inkstų funkcijų pažeidimų, padeda prie peršalimo ligų (prieš pilkos energetikos infekcijas).
   Žydras – būties sukurtame pasaulyje užbaigimas, paskutinis sluoksnis kylant į vidinę harmoniją. Jo esmė – švelnus spinduliavimas, gaivinantis lietus. Jis viskam priduoda lengvumą ir pakilumą. Jis susijęs su emocine sfera, su estetiniais sielos sugebėjimais – mokėjimu pajusti ir išgyventi būties harmoniją. Visi kiti dirba, o žydra gražina jų gyvenimą, tai atlygis už pastangas, už gerai atliktą darbą. Tai džiaugsmo purslai, kuriuos Viešpats rieškučiomis barsto į pasaulį, – žydri žirneliai, nešantieji budrumą ir palaimą. Visa, kas džiugina sielą, – žydra. Žydras švelniai veikia visus sluoksnius: su juo jie tampa šviesesni ir ramesni, pradeda lengviau kvėpuoti. Tai romantikos ir svajonės spalva.
   Žydras užtikrina artistinius sugebėjimus, glaudžiai susijusius su mokėjimu dosniai dalintis ir užkrėsti savo emocijomis. Deja, mūsų puolusiame pasaulyje pavyksta iškreipti ir jį. Šėtono iškreiptose sielose vietoj džiaugsmo emocijų auginamas liguistas jautrumas neigiamiems reiškiniams, padidintas dirglumas, kaprizingumas, pažeidžiamumas. Kada žmogus kiekvieną dieną dėl indų plovimo ar maisto ruošimo surengia mažą namų spektaklį su šeimyniniu skandalu, tai virsta stipriausiu psichologiniu vampyrizmu, ardančiu pradžioje sielą, o po to ir artimųjų kūnus. Kiekvienas privalo atminti, kad nesusilaikymas nuo neigiamų emocijų sunkia nesėkmių našta gula ant jį supančių žmonių. Mums atveda gydyti vaikus, kurių ligų priežastis – emociniai tėvų protrūkiai, ginčai su seneliais dėl mylimų atžalų auklėjimo.
   Šiame sluoksnyje pagrinde gimsta angelų sielos. Ir jei kartais kuriam tai laikui jos patenka į nuodėmingą žemę, tai džiugina mūsų sielas Dieviškos harmonijos, švaros ir lengvumo atgarsiais, kurie būdingi švariems pasauliams. Tokie vaikai – dovana tėvams. Jie atviri, patiklūs, džiaugsmingai eina į rankas visiems ateinantiems ir dovanoja savo šviesą. Jie neša valantį srautą, apiplaunantį žmonių akis, atveriantį jiems mokėjimą matyti ir vertinti grožį. Tai labai kūrybingi žmonės, ypač meno sferoje. Per juos iki mūsų atskrenda iš tikro nežemiški, keliantieji sielą į dangų priedainiai: A. Puškinas, I. Turgenevas, V. Solovjovas-Sedojus, B. Okudžava. Žydrų sielų labai nedaug, tačiau visos jos labai pastebimos.
   Pirmame įsikūnijime žemėje žydras sielas turi kai kurios gėlės (našlaitės), papuošalai iš karoliukų, išsiuvinėtos ir dirbtinos gėlės, nėriniai ir oriniai gaminiai (tiulis, kapronas, vestuvinės suknelės).
   Dvasinio gydymo praktikoje žydras srautas naudojamas kaip lengva valomoji priemonė. Apiplovimas žydru lietumi reikalingas aukštesniems vidinių organų planams. Juo galima užbaigti bet kurią procedūrą dėl bendros harmonizacijos. Visumoje žydras turi tonizuojantį ir gaivinantį poveikį.
   Dabartiniu metu žemėje padaugėjo (net ryškiai) sielų, gimusių baltame sluoksnyje, skaičius. Dabartinio amžiaus viduryje jų buvo mažiau 1%, o dabar – apie 8%. Tai susiję su mus laukiančiais įvykiais, kur šioms aukštoms sieloms teks vaidinti svarbų vaidmenį. Baltame sluoksnyje gimsta angelų, arkangelų ir pranašų sielos. Tai švaros ir šventumo spalva, visiškai neprieinama neigiamiems poveikiams ir turinti stipriausias apsaugines savybes. Balta spalva visur prasiskverbianti, turinti eterinę substanciją. Ji atsirado anksčiau už visas kitas spalvas, tai Dangiškoji ir sidabro, ir aukso motina, kuri stebi tvarką pasaulyje, jos pagrindinis rūpestis – tikslumas ir organizuotumas. Ji vienodai griežta visoms spalvoms, taiso ir tikrina viską. Dievas-Tėvas labai skaitosi su balta spalva, tik ji Jam – autoritetingas patarėjas. Dievas-Tėvas – Įkvėpėjas, Kūrėjas, o viskas laikosi balto dėka. Pirminio baltų sielų įsikūnijimo žemėje nebūna – čia labai nešvaru. Baltame buvo gimusi S.Jesenino siela, iš dabar gyvenančių – M. Gorbačiovo.
   Dvasiniame gydyme balta spalva naudojama labai dažnai. Ji turi sugebėjimą nuplauti lipnų purvą, ateistinį klijų, juodai magišką smalą. Joje atsistato aukštesnieji sąmonės ir nervų sistemos planai.
   Balta spalva yra švarių žmonių auroje ir priduoda papildomą apsaugą. Su balta spalva susiję tai, kas krikščionybėje vadinama Šventa Dvasia: tai ką Kristus žadėjo atsiųsti mokiniams po savo įžengimo į Dangų. (Jn. 15, 26; 16, 7 ir 13). Baltą srautą į žemę nutraukė šėtonas Adomo nuopuolio metu, apie 18 tūkst. metų iki mūsų eros. Tada iš karto buvo priimtas sprendimas dėl jo atstatymo, bet tam buvo reikalingas tam tikras pasiruošimas. Adomo nuopuolis įvyko netikėtai, ir Kristus tuo metu nebuvo pasiruošęs staigiam įsikūnijimui į žemę, viena iš pagrindinių Jo užduočių ir turėjo būti balto žemės auros sluoksnio atstatymas. Iki Kristaus atėjimo žmonės neturėjo realių sielos išvalymo ir apsaugos nuo demoniškų jėgų galimybių. Tik po Jo buvimo žemėje tapo įmanoma žemės išvalymo ir jos ryšio su Dieviškomis jėgomis atstatymo užduotis. Šiandien mes esame šio proceso užbaigimo liudininkais ir turime suvokti pagrindinį Šventosios Dvasios, Tiesos Dvasios – balto srauto iš vidinių pasaulio sluoksnių vaidmenį jame.
   Sidabras turi pagrinde spindulinę struktūrą, jis praskrodžia pasaulio sandarą nuo centro į pakraščius. Sidabro prigimtis ugninė, jis turi galingą valomąjį ir mobilizuojantį poveikį. Brandžios protingos sielos, tame tarpe ir žemėje, susijusios su sidabro struktūra. Viename iš aukštų planų (210 tūkst.) mes atrodome kaip verpsto sidabriniai siūlai, prasiskverbiantieji kiaurai pro visą sukurtą pasaulį ir užtikrinantieji vertikalius ryšius ir sąveiką tarp sluoksnių (žr. 1 pav.).

image


Sidabriniuose sluoksniuose gimsta arkangelų sielos, tame tarpe Mykolo, ir kai kurių didžių pranašų – žemėje tik Abraomo (Ibrahimo Korane). Auksiniuose sluoksniuose gimsta sielos, kurios visai negali įsikūnyti į žmones, – globaliniai sluoksnių, visatų, planetų ir žvaigždžių vadovai. Krikščionybės "Tikėjimo išpažinime", ryšium su Viešpaties Jėzaus Kristaus prigimtimi, nurodoma tokia mažai reikšminga kitoms religijoms detalė, kaip sukurtų ir gimusių sielų skirtumas. Tuo pagrindu kyla netgi ginčai tarp giminingų mokymų. Krikščionys priekaištauja musulmonams ir judėjams, kad jie neigia Dievišką Jėzaus Kristaus prigimtį, o jie savo ruožtu tvirtina, kad lankstymasis Trejybei yra daugiadievystė. Jei abi pusės pasistengtų suprasti viena kitą, o neprimesti kitiems savo požiūrio, jos greitai suprastų, kad ginčijasi ne dėl reikalo esmės, o vis tik dėl žodžių. Gimusiomis galima vadinti sielas, atsiradusias ne sukurtame pasaulyje, o vidiniuose sluoksniuose, pradedant baltu. Čia dar iki pasaulio kūrimo pradžios formavosi pirmų pasaulio sandaros vadovų, artimiausių Dievo-Tėvo pagalbininkų sielos, kurių pagalba ir buvo po to kuriamas pasaulis. Čia formavosi ir sielos kai kurių didžių pranašų, tame tarpe ir Jėzaus Kristaus. Jos auga tarytum paties Dievo-Tėvo viduje, tiesiogiai jo kūne.
   Tačiau reikia atminti, kad visos mūsų netobulos žemiškos sąvokos duoda tik apytikslę analogiją, raktą į supratimą, bet ne į absoliučią tiesą, jie neatspindi būties pilnatvės. Kažin ar net pats teisiausias krikščionis pradės tvirtinti, kad Kristus – tai ir yra pats Dievas-Tėvas, palikęs visą kita pasaulį ir atvykęs gelbėti žemę. Jėzus nesako: "Aš – Tėvas". Jis sakė: "Mes vieningi su Tėvu", bet tuoj pat prašydavo padaryti vieningus su Juo ir Tėvu apaštalus: "tegul jie būna vieningi, kaip Mes vieningi" (Jn. 17, 21-22; 14, 20). Vienybė nereiškia tapatybės. Bet kuriam išmintingam tikinčiam aišku, kad Jėzus Kristus ir Dievas-Tėvas – skirtingos asmenybės, skirtingos būtybės, kad Išgelbėtojas mokė garbinti Tėvą kaip vienintelį tikrą Dievą. Ir šito mokė visi kiti pranašai, ir ta prasme Jėzus Kristus – ne pats Dievas, o Dievo pasiuntinys, kaip ir Jie: "Žodis nėra Mano, bet Tėvo, atsiuntusio Mane" (Jn. 14, 24). Prie šito svarbaus klausimo mes dar grįšime pasakojime apie žemės išgelbėjimą.
   Tolimesnis sielos užuomazgos vystymasis iki protingos būties fazės žemės sąlygose vyksta derančių vienasluoksnių sielų atrankos ir susiliejimo dėka. Tuo užsiima specialios tarnybos, priklausančios tiesiogiai Dievui-Tėvui. Jie užtikrina sėkmingiausią įvairiapusiškos patirties sukaupimui sielos kelią. Sielų susijungimas vyksta laikotarpiais tarp įsikūnijimų, todėl mūsų nusivylimai dėl materialinio pasaulio reiškinių sunykimo ne visada pagrįsti. Kol siela surišta su daiktu, ji auga pagrinde kiekybiškai. Kada išorinė forma sunyksta ir suirsta, siela pereina į kokybiškai aukštesnę vystymosi stadiją. Sieloms susijungiant išsaugomas sudėtingesnės organizacijos sielos individualumas, kas apsprendžiama auksinės dalelės spindulių skaičiumi. Paprastesnė siela įsilieja į tą, kuri sudėtingesnė, ir praranda savo individualumą, tik papildydama pagrindinės sielos savybes ir padidindama bendrą auksinio branduolio viršūnių skaičių. Kažkokių būtinų sielų derinimo variantų nėra, jie parenkami individualiai ir tokie įvairūs, kad net daiktų stadijoje pasaulyje nėra ir negali būti sielų, kurių gyvenimiškas kelias būtų visiškai vienodas.
   Daiktų, augalų ir gyvūnų sielos gali turėti labai įvairų sluoksnių skaičių – nuo vieno iki šešių ir daugiau. Tarp įvairių reiškinių gali būti paprastesnės ir sudėtingesnės sielos. Pavyzdžiui, du sluoksnius gali turėti parkerio ir lėktuvo siela, kirmino ir karvės, žolės ir medžio. Jos skiriasi spalva ir auksinio branduolio sudėtingumu. Kirmino siela, pavyzdžiui, turi oranžinį ir raudoną sluoksnius, karvės – raudoną ir baltą, o pravoslavų kryžiaus siela sidabriniai-balta – aukštesnė iš dvisluoksnių sielų. Apie daiktų sielų sandarą galima kalbėti labai daug, bet tai atitrauks nuo pagrindinio dalyko – mūsų sielos.
   Nurodysime tik kaip pavyzdį nepretenduodami į paveikslo pilnatvę, pavyzdžiui, kad techninių įrengimų sielos žemėje turi nuo 1 iki 4 sluoksnių (nuo vežimo iki kompiuterio), o švariuose pasauliuose – iki 7 sluoksnių. Gyvūnų sielos – nuo 2 iki 5 (arklys – 3, delfinas – 4, dramblys – 5); augalų – nuo 1 iki 4 (drebulė – 2, kviečiai – 3, gysločio – 4). Ypatingą grupę sudaro gėlės, kurių vaidmuo pasaulio sandaros vystymesi labai didelis. Net žemėje jos turi nuo 1 iki 7 sluoksnių, o švariuose pasauliuose iki 12, kas daugiau nei pas daugumą žmonių (našlaitė – 1, lelija – 2, rožė, pakalnutė – 3, gladiolė, gvazdikas – 4, ramunė – 5, jurginai – 6, balta chrizantema – 7). Įdomios namų sielos: be apšildymo – 2, su apšildymu – 3, universalinių parduotuvių – 4, "Mariinskij teatr" rūmų Sankt-Peterburge – 5, o bažnyčių – iki 9 sluoksnių. Muzikiniai instrumentai: vargonai – 2, armonika – 3, gitara – 4, smuikas – 5, fortepijonas – 6 ir t. t.
   Praėjusi kelis vystymosi etapus, siela sukaupia sudėtingumą ir apimtį, pakankamus protingo prado įsikūnijimui.


Toliau – 2. Sielos vystymosi etapai. Persikūnijimų sistema.

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org