Laimės ir Šviesos
mokyklėlė!



Mokykimės būti
Dievo vaikais!


Mokyklai reikia
tik erdvės
ir tavo mylinčios
širdies!


Laimės mokykla
jau kviečia tave,
ji moko mylėti
ne vien tik save!


Laimės mokykla
prie varpinės veikia,
joje pamokų
lankyti nereikia!




Prie varpinės!

Lietuva, Vilnius.


Dievo vaikų
kūrybinis būrelis

Informacija:


Tel. +370 614 63154.
Vitalijus.

Skype - vitalijusvilnius

religijafilosofija@gmail.com
 


2. Sielos formavimosi etapai. Persikūnijimų sistema

   Iš esmės tik nuo sąmoningos išsivystymo stadijos pilna žodžio prasme ir galima kalbėti apie sielą Ц gyvą, protingą būtybę sukurtą "pagal Dievo paveikslą ir panašumą" (Pr. 1, 26-27). Dievas yra visų pirma veikianti, kurianti, rūpestinga pradžia. Ir tik suvokusi save ir savo vaidmenį supančiame pasaulyje, siela gali tapti tuo, kuo pašaukta būti, Ц Kūrėjo bendradarbiu ir padėjėju tobulinant sukurtą pasaulį į vis didesnės harmonijos, subtilumo, švaros ir grožio pusę. Būtent kūryboje ir atsakomybėje siela išreiškia savo panašumą į Viešpatį. Augant šiems sugebėjimams ir vyksta jos tolesnis brendimas, jų įvaldymą apsprendžia kokybiškai skirtingi dvasinio augimo etapai.
   Protingos pradžios įsikūnijimui būtinas ne mažiau 6 sluoksnių apsijungimas. Deja, žemėje pakankamai daug (virš 50%) žmonių, kurių sielos sudarytos iš 5 ir netgi iš 4 sluoksnių. Tai šėtono pagrobtos sielos iš gyvūnų stadijos ir įkūnytos į žmones. Subtiliame plane jos neturi žmogiško vaizdo, neturi aukščiausių sąmonės planų Ц visą tai galima gauti tik iš Kūrėjo. Tačiau šėtonui ir nereikalingos aukšto išsivystymo sielos Ц jas žymiai sunkiau atitraukti nuo Dievo ir priversti tarnauti demoniškoms jėgoms. Šios sielos, neturinčios savarankiško pasirinkimo sugebėjimo, yra pagrindiniai šėtono politikos vykdymo įrankiai.
   Negalima teigti, kad tai pilnai pražuvusios sielos. Šėtonas nors ir šeimininkas žemėje iki laiko, tačiau ne absoliutus, jei šios sielos patenka į švarias sąlygas, tai turi galimybę patekti pas Dievą per religiją ir gyvenimą pagal įsakymus. Tačiau jos pilnai priklauso nuo išorinių sąlygų, nuo pagundų nebuvimo, kadangi atsilaikyti pagundoms praktiškai negali dėl sąmonės valios centrų neišsivystymo.
   Reikia iš karto perspėti, kad persikūnijimų sistema protingoms būtybėms nėra norma: ji buvo būdinga ankstesniam vystymosi etapui, o protingoms būtybėms buvo taikoma žmonijos nuodėmės-nuopuolio pasekmėje kaip priverstinė priemonė protingos gyvybės šioje pasaulio sandaros dalyje palaikymui. Pradžioje Ц kaip buvo Dievo numatyta Ц žemiško gyvenimo stadiją siela turėjo praeiti, įgaudama būtiną patirtį, per vieną pakankamai ilgą gyvenimą Ц iki 700-900 metų (apie ką ir kalbama Senojo Testamento pirmose dalyse) ir po to išeiti į švarius pasaulius. Žmonės buvo sumanyti Kūrėjo, kaip pagrindiniai Jo padėjėjai palaikant puolusią pasaulio sandaros dalį santykinėje švaroje iki laiko, žadėto šėtonui. Mūsų augimo principas liko toks pats, tačiau nuodėmės-nuopuolio pasėkoje fizinis kūnas labai nusilpo ir neatlaiko sielos brendimui būtino laiko. Ryškus žmonių gyvenimo sutrumpėjimas įvyko po sielų iš raudono sluoksnio įsikūnijimo Ц mažiau brandžių ir atsparių, lyginant su Adomo gimine. Todėl prireikė pakartotinų įsikūnijimų.
   Mus dažnai klausia Ц ar neprieštarauja krikščionybės pagrindams mokymas apie persikūnijimus? Kodėl jo nepriima krikščioniška bažnyčia? Iš tikro, kažkurie šiuolaikinės krikščionybės veikėjai neigia šį mokymą, tačiau ne visi. Įsivaizdavimas, kad jis prieštarauja krikščionybės pagrindams, visiškai neteisingas ir kyla tik tų žmonių tarpe, kurie tik paviršutiniškai žino Dievo Žodžio istoriją, ir patį kritikuojamą mokymą. Mes specialiai konsultavomės su išmintingais kunigais ir teologais Sankt-Peterburge ir Maskvoje, ir visi vienu balsu tvirtindavo, kad tai aiškus nesusipratimas, ir visiškas reikalo esmės nesuvokimas. Sielų persikūnijimo problemos bažnyčios tėvai niekada neaptarinėjo, o paklydimas šiuo klausimu iškilo XIX amžiaus pabaigoje, kada kovoje su teosofija, kažkuris iš nelabai raštingų teologų nurodė mokymo apie sielos egzistavimą prieš gimimą smerkimą IV Visuotiniame Bažnyčios susirinkime, sumaišęs egzistavimo prieš gimimą ir persikūnijimo sąvokas. Tuo tarpu net paviršutinis žvilgsnis į Origeno mokymą, kuris buvo nagrinėjamas tame susirinkime, iš karto rodo netikslumą. Origenas kalbėjo apie žmonių sielų egzistavimo galimybę Dievo-Tėvo prieglobstyje dar iki pasaulio sukūrimo. Būtent tai ir buvo atmesta. Bet klausimas apie sielos žemišką kelią ten net ir netiesiogiai neliečiamas.
   Vienas iš mūsų konsultantų išsakė nuomonę (pažymėdamas, kad ji jo asmeninė), kad bažnyčia neužsiiminėjo persikūnijimų problema todėl, kad ją domina ne tiek žemiškas sielos kelias, kiek klausimas apie perėjimą iš žemiško gyvenimo į Dangišką. Ir turbūt iš tikro, iki šio laiko nebuvo būtinybės užsiimti tokiomis subtilybėmis. Tačiau dabar, kai šis mokymas paleistas į pasaulį ir patvirtintas daugeliu neginčijamų pavyzdžių, nekreipti į jį dėmesio, neduoti krikščioniškos jo traktuotės Ц reiškia, duoti šėtonui dar vieną galimybę suduoti bažnyčiai dar vieną smūgį. Į vakarus persikūnijimų mokymą atnešė teosofija sąmoningai numatydama tai, kad su laiku Ц pagal šio teiginio patvirtinimą praktikoje Ц užimti atakų į krikščionybę pozicijas ir užvaldyti žmonių protus. Visa tai buvo daroma tuo tikslu, kad paruošti būsimą antikristo religiją, kuri turėjo po pilno ateizmo pakeisti žmonėms tikrą tikėjimą į okultizmo, teosofijos, mistikos, ufologijos, bioenergetikos ir pan. mišinį. Mokymo apie persikūnijimą dalies šiuolaikinių šventikų neigimas, pagal klaidingus šimtmečio senumo argumentus, duoda šiems mokymams galimybę netvirtų sielų prisiviliojimui.
   Jei kreipsimės į krikščionybės pagrindą Ц Evangeliją, tai ten yra epizodas, visiškai nedviprasmiškai nurodantis Kristaus mokinių teiginio apie nevienkartinį sielos įsikūnijimą žinojimą ir praktinį panaudojimą dvasiniame gydyme. Evangelijos pagal Joną 9 dalyje, yra aklo nuo gimimo žmogaus išgydymo epizodas. Mokiniai klausia Kristaus: "Kas nusidėjo, jis ar jo tėvai, kad gimė neregiu?" (Jn. 9, 1-2). Kaip galima nusidėti negimus? Aišku, kad kalba eina apie tos sielos praeito gyvenimo nuodėmes.
   Beje, kalbame apie persikūnijimus ne pagal kokius tai senovinius ar šiuolaikinius mokymus, o pagal savo nuosavus stebėjimus ir konsultacijas subtiliame plane. Svarbiausias argumentas, vis dėlto, turi būti ne tame, ar atitinka kažkas žemiškoms knygoms, netgi ir gerbiamoms. Kažkokie teiginiai gali būti tiesiog nepaminėti, o kai kas galėjo stipriai pasikeisti dvigubame tos pačios Evangelijos vertime. Svarbu ar atitinka tas ar kitas teiginys realią tikrovę. Ir jei gyvenimas nenumaldomai įrodo kažkokio tradicinio teiginio netikslumą (o tuo labiau, jei tai "tradicijai" tik šimtas metų), ar reikia taip atkakliai jo laikytis, vien dėl to, kad jis tradicinis?
   Iš kitos pusės, aplink mokymą apie persikūnijus užgriozdinta daug absurdo, ligi to, kad įmanoma daug įsikūnijimų ne tik ateityje, bet ir praeityje arba vienu metu skirtinguose laikmečiuose ir t. t. Nurodomi tikrai fantastiniai įsikūnijimų skaičiai nuo 77 iki 700.
   Pagal mūsų stebėjimus, protingos sielos įsikūnijimų skaičius žemėje Ц iki 12. Nepriklausomai nuo mūsų, matematinių apskaičiavimų pagalba šį skaičių nustatė žinomas matematikas ir pranašautojas Afganas Sidikas. Mes manome, kad toks visiškai skirtingų metodų rezultatų sutapimas yra šio teiginio tikrumo rimtu patvirtinimu. Kitas reikalas, kad yra ypatingos sielų kategorijos, kurios įsikūnija 1-2 kartus, yra sielos daug greitesniais tempais sukaupiančios būtinus augimo parametrus ir išeinančios į švarius pasaulius 10-11-jame gyvenimuose. 12 Ц tai norma žemiško gyvenimo kelio praėjimui, daugiau būna labai retai ir kiekvienu atveju iškyla dėl labai svarbių aplinkybių.
   Kalbant apie įsikūnijimų skaičių reikia turėti omenyje ir sielų, šiuo metu apgyvendinusių žemę, pradinę prigimtį. Dauguma mūsų praeina žemiško vystymosi kelią, aprašytą aukščiau, Ц tokių sielų apie 60%. Bet yra sielos, kurios pradinius vystymosi etapus praėjo kituose pasauliuose ir pirmą įsikūnijimą į protingą būtybę taip pat turėjo kituose pasauliuose, o po to dėl įvairių priežasčių atsidūrė žemėje: kas su tam tikra misija (ir teigiama, ir neigiama), kas Ц nuodėmių atidirbimui. Šias sielas mes sąlyginai vadiname nežemiškomis, jų apie 30%. Tarp žinomų žmonių Ц tai A. Achmatova, S. Jeseninas, A. Blokas.
   Ir, pagaliau, yra sielos, atstovaujančios globalinių būtybių Ц pasaulio sandaros sluoksnių vadovų (didieji pranašai Nojus, Lotas, Abraomas, Buda, Muchammadas ir kiti) nedidelės dalelės įsikūnijimą. Jų labai nedaug. Yra panašūs ir tamsių dvasių įsikūnijimai.
   Žemiškos sielos išsiskiria atsparumu šio pasaulio sudėtingoms sąlygoms, jos joms pakankamai įprastos, užgrūdino jas. Tačiau prie kitų lygių sąlygų žemiškos sielos niekada neturi to ryškumo ir ugnies, kurie būdingi nežemiškų pasaulių atstovams. Pastarųjų skiriamasis bruožas yra žėrinčios spindesiu akys, dažniausiai didelės, plačios. Akies rainelėje, nepriklausomai nuo spalvos, aiškiai įžiūrimas spindulinis, žvaigždės pavidalo piešinys. Žemiškos sielos tokio teisingo piešinio neturi. Reikia būt dėmesingiems šitoms akims ir atskirti švarių pasaulių pasiuntinius nuo neigiamo kosmoso atstovų. Pastariesiems būdingas griežtas ir grobuoniškas, tiesiog prikaustantis žvilgsnis, kaip pas abiejų lyčių estrados ir kino žvaigždes, foto modelius žurnalų viršeliuose ir plakatuose ir t. t. Teigiamų sielų akyse nėra tokios agresijos, joms būdingas lengvas ir švelnus švytėjimas, dovanojantis šviesą, bet nereikalaujantis dėmesio sau, duodantis, bet nepritraukiantis. Bendrai, kaip pasakyta Šventame Rašte: "Kūno žiburys yra akis; taigi, jei tavoji akis švari, tai ir visas tavo kūnas (tiksliau būtybė Ц aut.) bus šviesus. O jei ji bus negera, tai ir tavo kūnas bus tamsus. Taigi, žiūrėk: toji šviesa, kuri tavyje, ar nėra tamsa?" (Lk. 11, 34-35). Vertimas, žinoma, reikalauja patikslinimo, bet perspėjimo esmė šiandien labai aktuali.
   Pasaulių vadovų, angelų ir dvasių įsikūnijimams būdingas ypatingas reikšmingumas. Net jei jie neužima aukštos padėties visuomenėje, bendraujant su jais stebina charakterio mastas, jie atrodo nevietiniai, gyvena kažkokiu giluminiu, vidiniu gyvenimu. Jų akys taip pat sukelia ypatingą įspūdį, bet jei Dievo pasiuntinių jos žavi nepaprasta jėga, tai neigiamų sielų akių gilumoje atsiveria baisi praraja. Skirtingas pastarųjų bruožas yra nenoras žiūrėti į pašnekovo akis be reikiamo būtinumo. Jos nuleidžia akis, žiūri į šoną, o ne tiesiogiai. Tačiau jei, neduok, Dieve, jos pyktyje ar susierzinime pažvelgs tiesiai, tai gyvenimas tų, kas paklius į jų įniršusį žvilgsnį, pakibs ant plauko.

÷арь взгл€нул с такой меланхолией,
что присел заграничный гость,
словно вбитый по шл€пку гвоздь.

   A. Voznesenskis

   Panašaus žvilgsnio pasekmė gali būti staigus smūgis, plyšti širdis, netikėta katastrofa. Pavyzdžiui, tai kas įvyko su F. Dzeržinskiu po pasisakymo prieš Staliną. Visiems žinomi diktatoriai ir jų tarnai Ц Hitleris, Mao, Musolinis, Berija ir t. t. Ц buvo galingų neigiamų dvasių Ц artimiausių šėtono padėjėjų ir pavaduotojų Ц įkūnytos dalelės. Tarp teigiamų tokio masto sielų, išskyrus pranašus, yra ir kai kurie šventieji Ц pavyzdžiui Tomas Akvinietis, Aleksandras Nevskis.
   Ryšium su mokymu apie persikūnijimus, dažnai užduodamas klausimas apie tai, ar galimi atgaliniai sielos įsikūnijimai po žmogiško pavidalo į medį ar gyvūną ir lyčių pasikeitimai. Tokie atvejai būna, bet pakankamai retai Ц jų mažiau 10% nuo bendro skaičiaus Ц ir susiję su rimtomis priežastimis. Atgaliniai persikūnijimai galimi nesubrendusių šėtoniškų sielų atvejais, jei joms pavyksta ištrūkti iš "tamsos kunigaikščio" letenų ir pasiekti skaistyklą. Arba kada vienas ar du sielos sluoksniai užsiteršę daugiau nei 90%. Tada jie pašalinami, ir siela įsikūnija į atitinkamą likusių sluoksnių lygį. Įsikūnijant vyriškame ar moteriškame pavidale sieloje turi dominuoti atitinkami sąmonės planai. Kai kuriuose atvejuose aplinkybės atveda į intensyvų priešingos lyties savybių susikaupimą, ir jei šie planai tampa vyraujančiais, fizinio kūno struktūros keičiasi atitinkamai su vidiniais sielos pasikeitimais. Tiesa, tai atsitinka ne dažniau vieno karto per visą buvimo žemėje laiką, kaip taisyklė 7-8-jame gyvenimuose, jei anksčiau, nežiūrint į panaudotas priemones, nepavyko ištaisyti padėties įprastu būdu Ц per gyvenimo aplinkybių, įsikūnijimo vietos pakeitimą ir pan.


Toliau Ц 3. Skaistykla, pragaras, rojus.

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org