Laimės ir Šviesos
mokyklėlė!



Mokykimės būti
Dievo vaikais!


Mokyklai reikia
tik erdvės
ir tavo mylinčios
širdies!


Laimės mokykla
jau kviečia tave,
ji moko mylėti
ne vien tik save!


Laimės mokykla
prie varpinės veikia,
joje pamokų
lankyti nereikia!




Prie varpinės!

Lietuva, Vilnius.


Dievo vaikų
kūrybinis būrelis

Informacija:


Tel. +370 614 63154.
Vitalijus.

Skype - vitalijusvilnius

religijafilosofija@gmail.com
 


3. Skaistykla, pragaras, rojus

   Laikotarpiais tarp įsikūnijimų siela yra arba teigiamų jėgų kontrolėje – skaistykloje, arba pas šėtoną pragare. Lygiai taip pat pasibaigus žemiškai vystymosi fazei teigiamos sielos išeina į švariuosius pasaulius, religiniuose mokymuose pavadintus rojumi, o sielos, tarnavusios šėtonui, – į demoniškus pasaulius. Esamuose įsivaizdavimuose apie rojų, pragarą ir skaistyklą daug netikslumų, todėl reikia patikslinti, kas tai yra.
   Plačiai paplitusi nuomonė, kad pragaras – vieta, kurią sukūrė Dievas nuodėmingiems nubausti. Tai iš esmės netiksli eilės Biblijos ir Korano pasakymų interpretacija dėl atsiskaitymo už žemiško gyvenimo nuodėmes. Pragaras neturi jokio ryšio su Dievu, tai puolusi pasaulio dalis, kuriai vadovauja šėtonas. Kai kuriuose Korano vertimuose kalbama, kad Dievas sukūrė pragarą šėtonui. Kaip visada šėtonas įsigudrina per vertimus prakišti būtiną jam interpretaciją. Todėl, tarp kitko, pranašas Muchammadas (telaimina jį Allachas ir tesiunčia jam taiką) reikalavo iš savo pasekėjų skaityti Koraną originale, arabų kalba. Kalba eina ne apie tai, kad Viešpats sukūrė pragarą su jo kančiomis ir kankinimais, o apie tai, kad Kūrėjas po nuopuolio išskyrė šią pasaulio dalį šėtonui, atidavė jo šeimininkavimui. Bet už visą tai, ką čia padarė puolęs hierarchas, Aukščiausias neneša atsakomybės.
   Visa bausmių sistema šėtono sukurta prieš Kūrėjo valią. Būtent šiuo klausimu tarp jų iškilo rimti nesutarimai. Viena iš šėtono idėjų "greitinant" vystymąsi buvo šalia paskatinimų bausmių sistemos įvedimas. Jis pradėjo tvirtinti, kad Dievas be galo ilgai terliojasi su sielomis ankstyvosiose vystymosi stadijose, kad Tėvas per daug pataikauja mažų sielų silpnybėms. Korane aprašoma viena iš esminių nuodėmės-nuopuolio detalių: kada Allachas sukūrė protingų būtybių sielas, panašias į žmones, jis sukvietė visus angelus ir paragino joms nusilenkti. Visi nusilenkė prieš naujus nuostabius Viešpaties kūrinius, išskyrus Iblisą – būsimą Šaitaną, kuris pareiškė: "Aš sukurtas iš ugnies, o jis iš molio, aš už jį geresnis ir nesilankstysiu jam" (7 dalis, 10-11). Pagrindinė užduotis, kurią prieš save ir savo padėjėjus kelia Visagalis, – rūpinimasis augančiomis sielomis, pasaulio vaikais. Suprasdami jų natūralų netobulumą, vyresni labai geranoriški, nuolankūs jiems, atleidžia daug silpnybių, kurios jau brandesnėse stadijose neatleidžiamos. Prieš tai kaip tik ir sukilo šėtonas. Kada Viešpats nurodė tai, kad jis savo lygyje elgiasi negarbingai, nepakankamai rūpinasi sielomis, gyvenančiomis jo pasaulio dalyje, šėtonas supyko ir ėmė savo skriaudą Tėvui išlieti ant tų vargšių sielų, kurios papuolė į jo pasaulio dalį.
   Dievas niekada nieko nebaudė ir nebaus. Visuose pranašų mokymuose kalba eina apie tai, kad žmonės patys baudžia save, nusisukdami nuo Dievo – pagrindinio palaikymo šiame puolusiame pasaulyje, ir tada jau tiesiogiai atsiduria šėtono letenose, kuris su bausmių pagalba verčia juos tarnauti sau, o ne Dievui. Pragare iš tiesų sukurta ištobulinta kankinimų sistema, kuri nukreipta į tai, kad perdaryti žmonių sielas taip, kaip reikalinga šėtonui. Mes jau kalbėjome, kad pats jis sukurti sielas nesugeba, o apgaule ir meilikavimu įvilioja jas sau į tarnystę, ir jei siela užsiteršia nuodėmėmis, į kurias žmones pastumia šėtonas daugiau apibrėžtos ribos (65%), ji jau negali patekti į skaistyklą ir papuola į pragarą, iš kur mažai kas išeina savo ankstesniu pavidalu. Žiaurumo, sadistinių kankinimų pagalba šėtonas išstumia iš sielų gailestį, meilę ir rūpestį, daro jas kurčias svetimam skausmui, tinkančias prievartai, žudymui, niekšybei. Tai reikalauja ilgo laiko – ne taip paprasta sieloje, gimusioje gėriui, pasėti blogio sėklas, priversti būti bejausme svetimoms kančioms, kankinti kitus. Būtent šias savybes šėtonas ir "ugdo" savo sistemoje. Išgelbėk, Viešpatie, ir pasigailėk mus nuo šio blogio!
   Skaistykla turi visiškai kitą paskirtį: jos vaidmuo – išvalyti sielą nuo nuodėmių laikotarpiuose tarp įsikūnijimų ir prieš išeinant į švariuosius pasaulius. Be šio šėtono sugriautų sąmonės ir sielos planų išvalymo ir atstatymo nei viena siela nesugebėtų žemišką kelią praeiti iki galo. Mažiau atsparios nugrimztų į pragarą, o teisiosios sielos, nepasiduodančios gundymams ir vilionėms, būtų sunaikintos. Skaistykla skirtingai nuo žemiško gyvenimo pilnai kontroliuojama Dieviškųjų jėgų ir apsaugota nuo šėtono poveikio. Ten vyrauja tvarka, švara ir harmonija, nėra jokio žiaurumo ir kankinimų. Tai savotiška gydykla, kur vyksta susirgusių įsikūnijimo metu sielų gydymas. Čia yra auklėjimo sistema, bet ji neturi nieko bendro su pragaru. Čia vyksta sielų atpratinimas nuo nuodėmės, ugdomas atsparumas pagundoms, prieš kurias žmogus neatsilaikė žemiškame gyvenime, per daugkartinį teisingo elgesio kartojimą situacijose, analogiškose toms, kuriose buvo padaryta klaida. Sielos ten ilgą laiką paliktos pačios sau, užsiima pragyvento apmąstymu. Suvokti auklėjimo proceso esmę skaistykloje galima tik žinant sielos žemišką gyvenimą, todėl nurodysim kai kurių savo artimųjų ir pažįstamų pavyzdžius.
   Taip, viena iš giminaičių, kuriai gyvenime buvo būdingas platus bendravimas – ji buvo svočia, supažindindavo, taikydavo žmones, skaistykloje atsidūrė pilnoje izoliacijoje. Neturėjo galimybės bendrauti net su artimaisiais. Kada ėmėme aiškintis priežastį, pasirodė, kad jos nuodėmė buvo per didelis aktyvus kišimasis į kitų reikalus. Siekdama daryti gerą, ji pažeisdavo galimos įtakos saiką, darydavo, nors ir nesąmoningai, tokį spaudimą – įkalbinėjimus, "viešosios nuomonės sudarymą" ir pan., – kas kartais būdavo gimininga juodos magijos struktūroms. Išskyrus vienatvę, jai skaistykloje buvo visai gerai – švarus jaukus namelis, nedidelis sodas, kur ji augino gėles. Tačiau už šio sodo ribų ji neturėjo galimybės išeiti ir nežinojo, kas vyksta už jo. Giminaitė paprašė, kad pasimelstume už ją iš žemės, ir pagreitintume jos išėjimą pas artimuosius, todėl, kad ji suprato savo klaidas ir labai ilgėjosi savųjų. Kadangi visumoje tai buvo švari ir šviesi siela, mūsų prašymo pakako, ir ji dabar turi norimą bendravimo galimybę.
   Tarp žmonių, gyvenusių islame, skaistykloje dažnai sutinkamos sielos, pastoviai, metai iš metų besimeldžiančias. Tai žmonės, kurie nelabai uoliai vykdydavo maldines prievoles, nustatytas pranašo Muchammado (telaimina jį Allachas ir tesiunčia jam taiką), – penkios privalomos maldos į dieną. Visos jų skolos įskaitomos, ir jie skaistykloje būna iki to laiko, kol neįvykdys savo gyvenimišką normą iki paskutinės maldos. Pažymėsime, kad islame – pats reikliausias pranašas. Tai susiję su tuo, kad buvimas jo sraute, turi ugdyti žmonėse visų pirma valingumo ir pareigingumo bruožus, mokėjimą įvykdyti savo pareigas. Krikščionybė ugdo kitas sielos savybes ir panašių paveikslų su sielomis, perėjusių jau į krikščionybės lygį, mes nepastebėjome. Tiesa, be švaraus gyvenimo islame, į krikščionybę niekas nepereina, tačiau apie tai vėliau.
   Kitą nuodėmių atidirbimo variantą mes matėme pas vieną vyrą, kuris gyvenime – pagal įprastą Rytams išdidų požiūrį į moteris – grubiai ir nepagarbiai elgėsi su žmona. Visi jo nuodėmingi šiuo požiūriu astralai (subtilaus plano vaizdai – žr. III dalies 4 skyrių) buvo skaistykloje priskirti prie moterų ir mokėsi pagarbaus ir rūpestingo elgesio su jomis paprastose situacijose: paduodavo rankšluostį, ąsotį su vandeniu prausiantis, padėdavo tvarkyti ūkį, lydėdavo kelionėje ir t. t. Tarp kitko, atkreipsime dėmesį, kad pranašas Muchammadas (telaimina jį Allachas ir tesiunčia jam taiką) labai nepatenkintas šiandieninių musulmonų elgesiu ir požiūriu į moteris. Dangiškame pasaulyje jis išsiskiria netgi tarp sau lygių ypatinga pagarba ir dėmesiu motinai. Dievo Motina jį laiko pačiu ištikimiausiu iš visų savo sūnų. Ir žemiškame gyvenime pranašas aukštai vertino moterų protą, žinoma, kaip daug jis kalbėjo apie savo pirmos žmonos išmintį.
   Šiandieninis islamo pasaulis nepagarbiai nusistatęs būtent prieš moterų protą, tuo tarpu pasaulio sandaroje, Dievo-Tėvo lygyje, išmintis yra moteriško – auksinio prado savybė. Tai žinomas Krikščionybėje Sofijos Išmintingosios vaizdas. Pradinės savybės, būdingos moteriškam pradui – ištikimybė, švara ir išmintis. Visos kitos: jėga, kūryba, sąžinė, net meilė – priskiriamos vyriškam pradui. Žinoma, reikia turėti omeny šių savybių brandą ir švarą. Mes negalime orientuoti vyrų į nebrandžių moteriškų sielų – iki 8-ojo įsikūnijimo, ar šėtoniškų dukterų su iškraipyta moteriška prigimtimi – kaip Ledi Makbet, ar šiuolaikinių grobuonių patarimus. Mes kalbame apie bendrą nepagarbą moteriai, kada nevertinami aukšti moteriški bruožai netgi ten, kur jie yra. O čia jau nepagarba pasaulio sandaros moteriškam pradui, Dievo Motinos, kaip aukščiausios moteriško prado išraiškos įžeidimas.
   Rojaus sąvoka priklauso švariems Dieviškiems pasaulio sandaros sluoksniams. Prie viso savo akiplėšiškumo ir klastingumo šėtonui pavyko prasiskverbti į švariuosius pasaulius ne daugiau 5%. Šėtono sistemos branduoliu taip ir liko 1/5 pasaulio dalis, o 75% jo visiškai švarūs ir ištikimi Tėvui. Rojuje daugybė labai įvairių, niekuo nepakartojančių vienas kitą, bet savaip harmoningų ir nuostabių pasaulių. "Mano Tėvo namuose daug buveinių" (Jn. 14, 2) – kalbėjo apaštalams Jėzus Kristus. Ten iš tiesų teka gražios, švarios upės, kaip aprašoma Korane, auga nuostabios gėlės ir medžiai, ten nieko netrūksta (nors pertekliaus taip pat nėra). Tai ne kokie tai mums nepasiekiami pasauliai – visos sielos, einančios švariu keliu, patenka į juos po to, kai pakankamai subręsta. Čia vyksta sekantieji sielos, ištikimai Dievui praėjusios žemišką gyvenimą, vystymosi etapai. Kas nuoširdžiai siekė Jo žemiškame gyvenime ir nesutepė savęs tarnavimu šėtonui, kas garbingai ištvėrė visus būties sunkumus ir vargus – būtinai patenka ten ir randa norimą atlygį. "Ir kai išeisiu, paruošiu jums vietą, – prižada savo pasekėjams Jėzus Kristus, – sugrįšiu vėl ir paimsiu jus pas save, kad ir jūs būtumėte ten, kur ir Aš esu" (Jn. 14, 3). Gyvenančias ten būtybes galima pilna teise pavadinti bekūnėmis – jos neturi fizinio kūno, o tik subtilų kūną iš giluminių pasaulio sandaros klodų medžiagos; drabužiai, išausti iš įvairiaspalvių atitinkamų sluoksnių švytėjimų ir t. t. Mes nesiekiame smulkiai aprašinėti šių pasaulių, kadangi šios knygos temai jie turi antraeilę reikšmę. Tačiau kas turi galimybę juos matyti net iš čia, pažino didelę laimę. Štai kaip tai aprašo garbusis Serafimas Sarovskis: "Štai aš buvau patekęs į tas buveines, tik nežinau – su kūnu ar be,… ak, jei tu žinotum, mielasis, koks džiaugsmas, kokia laimė laukia teisiųjų sielų Danguje, tu nuspręstum laikiname gyvenime visas kančias iškęsti su padėka. Jeigu net šita celė būtų pilna kirminų, o jos visą gyvenimą valgytų mūsų kūną, tai ir tada reiktų noriai su tuo sutikti, kad tik neprarasti to dangiško džiaugsmo.
   Jis nutilo, šiek tiek pasilenkė į priekį, galva su užmerktomis akimis nusviro… Veidas jo pasikeitė ir skleidė nuostabią šviesą ir galiausiai taip nušvito, kad buvo neįmanoma į jį žiūrėti; lūpose ir visoje veido išraiškoje buvo toks džiaugsmas ir tokia dangiška nuostaba, kad jis atrodė iš tikro dangišku žmogumi ir žemės angelu. Jis tarytum maloniai stebėjo ir nustebęs klausėsi. Praėjo pusvalandis kol jis prašneko". (Iš Šventojo Serafimo Sarovskio gyvenimo aprašymo). Išsireiškimas "su kūnu ar be" taps aiškus, kada papasakosime apie mūsų paukštes ir astralinius sielos vaizdus (žr. III dalies 3, 4 skyrių).
   Buvimas skaistykloje laikotarpiais tarp įsikūnijimų – labai svarbus sielos gyvenime momentas. Jis kartais svarbesnis, nei pragyventas gyvenimas. Todėl pragyventų gyvenimų kiekis yra labai reikšmingas faktorius žmonių psichologinių polinkių ir sugebėjimų nustatymui. Įsikūnijimų kiekis daug svarbesnis nei bendras pragyventų metų skaičius (jį taip pat praktiškai net iki metų galima nustatyti). Vienas iš mūsų pažįstamų 9-ame įsikūnijime turėjo jau 870 metų žemiško gyvenimo (beveik visi labai ilgi), kitas 12-ame – iš viso 830. Tačiau vyresnė ir išmintingesnė ta, kuri pagal bendrą amžių jaunesnė. Du skirtingi nors ir trumpi gyvenimai duoda daugiau patirties, nei vienas ilgas. Svarbu ir tai, kad laikotarpiuose tarp gyvenimų vyksta milžiniškas kokybinis darbas – tikslingas atsiliekančių sugebėjimų vystymas, bendra visų sielos ir sąmonės planų harmonizacija. Kai kuriais atvejais tenka netgi atstatinėti ar pakeisti stipriai pažeistus gyvenime mūsų organizmo elementus.


Toliau – 4. Sielos amžiai.

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org