Laimės ir Šviesos
mokyklėlė!



Mokykimės būti
Dievo vaikais!


Mokyklai reikia
tik erdvės
ir tavo mylinčios
širdies!


Laimės mokykla
jau kviečia tave,
ji moko mylėti
ne vien tik save!


Laimės mokykla
prie varpinės veikia,
joje pamokų
lankyti nereikia!




Prie varpinės!

Lietuva, Vilnius.


Dievo vaikų
kūrybinis būrelis

Informacija:


Tel. +370 614 63154.
Vitalijus.

Skype - vitalijusvilnius

religijafilosofija@gmail.com
 


5. Judėjimas per gyvenimus. Veiklos vaizdų įvaldymas

   Per savo žemišką kelią siela turi įvaldyti tam tikrą sugebėjimų kompleksą, be kurių jos tolesnis gyvenimas švariuose pasauliuose tiesiog yra neįmanomas. Čia svarbus būtent kompleksas, o ne kažkokie atskiri, tegul ir gerai išvystyti sugebėjimai. Dvasinis sielos amžius ir jos auksinio branduolio viršūnių skaičius yra tarsi suvestinis viso įvairiapusiško sielos savybių išsivystymo rezultatas, o amžius pagal šėtoną apsprendžia užsiteršimo laipsnį. Sėkmingam žemiško kelio užbaigimui ir išėjimui į Dangišką pasaulį būtinas viršūnių minimumas – 17 vyrams, 15 moterims (įskaitomos vienų ir kitų realios gyvenimo sąlygos). Reikia surinkti arba 3-4 metus pagal Jėzų Kristų, arba 5 metus pagal kitus pranašus ir turėti ne daugiau kaip 2 mėnesius pagal šėtoną. Tiesa, nuodėmes galima išvalyti ir skaistykloje, tačiau, kad tenai patekti, kaip minėjome, būtina nors 1/3 sielos išlaikyti švarią – kitaip ji nustoja šviesti ir nepatenka į skaistyklą. Kiti parametrai pageidautini, bet neprivalomi. Jie turi įtaką tolesniam keliui švariuose pasauliuose, bet ne pačiam perėjimui. Pastebėsime, kad tiems, kurie veržiasi į priešingą žinybą, galima dėl visų šių parametrų nesirūpinti – norint patekti pas šėtoną, ypatingų pastangų nereikia.
   Judėjimas per visus 12 gyvenimų būdingas ne visoms sieloms. Yra du periodai, kuriuose vyksta atranka: tai 4-as ir 10-as gyvenimai. Pirmuoju atveju atrenkamos sielos, kurios sugebės tęsti žmogišką vystymosi kelią, likusios persikūnija į augalus, gyvūnus ir daiktus. Toms, kurios jau praėjo šią stadiją, kelio atgal nėra. Prasideda naujas pasirinkimas – tarp gėrio ir blogio.
   Nuo 5-ojo iki 9-ojo gyvenimo vyksta pagrindinių protingos būtybės sugebėjimų – bendravimo, kūrybos, rūpestingumo, atsakingumo kaupimo periodas, o 10-as – kaip egzaminas, patikrinimas, kiek siela yra juos įvaldžiusi. 10-ajame gyvenime visos sielos turi vieną programą – tapti prieinamo lygio vadovais: nuo gamyklos direktoriaus iki ministro ir prezidento. Kas negali savęs realizuoti kaip vadovas, tas po 10-ojo gyvenimo išeina į švariuosius pasaulius, tačiau vykdytojo pareigose. Tokios sielos virsta angeliukais – būtybėmis, neturinčiomis pilno savarankiškumo, vykdančiomis savo vadovų – savarankiškų sielų, išlaikiusių egzaminą žemėje arba kituose pasauliuose, užduotis. (Tai tos pačios šventųjų ir pranašų tarnybos, apie kurias jau minėjome). Jos pavirsta tarsi į jų kūno daleles ir vykdo – kaip žmonių rankos – sąmonės sumanymus tos būtybės, kurios dalimi tapo. Po 10-ojo gyvenimo į subtilų planą išeina apie 60% visų sielų, patenkančių į švarius pasaulius, po 11-ojo – dar 30%.
   Nemažai sielų šiame gyvenime atsiduria į šėtono letenose, neišlaikiusios išmėginimo valdžia, pavirsdamos despotiškais valdovais, o ne rūpestingais ir atsakingais šeimininkais. Ir tik tos, kurios atlaikė atsakomybės išmėginimą, ateina į žemę dar vieną ar du kartus, bet jau su specialia valymo ir harmonizacijos misija joms prieinamose formose ir mastuose: rašytojai, poetai, šventikai, patarėjai, dvasiniai gydytojai ir, nors tai kažkam atrodys keistai, aukštų vadovų žmonos (jei įsigilinti, jos taip pat yra patarėjai, netgi įtakingesni, o jei prisiminti, kas buvo pasakyta apie išmintį, kaip apie moteriško prado savybę, tai juk yra esminė pagalba, be kurios teigiamam vadovui neišsiversti).
   Dar kartą priminsime, kad mes kalbame apie normalų teigiamų sielų judėjimą. Tačiau didesnioji žemės gyventojų dalis – tai šėtono suluošintos sielos, nesugebančios vystytis. Sugebėjimų įvaldymą judant per gyvenimus mes aprašinėsime tų vaizdų pagalba, kuriais siela matoma kiekviename organizacijos lygyje. Šie vaizdai būdingi visiems žmonėms, įvaldžiusiems tam tikro sluoksnio sugebėjimus (Žr. schemą). Įsikūnijimo nuo Dievo lygis prasideda nuo karvutės stadijos. Sielos nuo šėtono – tai katės, šunys ir gyvatės. Jos ir pirmame, ir devintame gyvenimuose taip ir lieka šiame lygyje, augindamos tik sugebėjimą daryti žalą šviesioms sieloms. Tai tie grobuonys ir grobuonės, juodi magai ir vampyrai, apie kuriuos mes dar pakalbėsime atskirai. Apie juos reikia žinoti, kad mokėti apsiginti. Kaip perspėdavo mus Išgelbėtojas: "Neduokite šventenybių šunims" (Mt. 7, 6). Bulatas Okudžava tiksliai apibudino šio pasaulio organizacijos principą: "Kiekvienam protingam – po kvailį", bet jis truputį neįvertino šėtoniško teisingumo: pas jį kiekvienam "šviesiam" mažiausiai du, o kartais ir trys "tamsūs".
   Teigiami žmonės žemesnių už karvutę vaizdų neturi. Suprantama, kad karvė gyvenime ir sielos vaizdas kaip karvutė turi visiškai skirtingą prasmę. Karvės siela yra dviejų sluoksnių, o žmonių su karvutės vaizdų – šešių sluoksnių. Subtilaus plano reiškiniai visada aukštesni, nei analogiški fizinio plano reiškiniai. Tačiau, jei pradedame rodyti neigiamus bruožus, galime įgauti tokius vaizdus, pradėti augti, taip sakant, į kitą pusę. Juk kas yra įvaldyta – jau nedingsta, lieka sielos galimybėse, ir kai kuriose situacijose, įgyti ankstyvosiose stadijose įgūdžiai, gali būti panaudoti. Be to, kalbant apie konkrečią sielą reikia skirti, pirma, jos aukščiausią planą – lygį, kurį ji jau pilnai įvaldė; antra, vedantįjį planą (nebūtinai aukščiausią) – pagrindinį planą, kuris užtikrina tam tikros sielos gyvenimišką realizaciją; ir, pagaliau, yra dar tik įvaldomi planai. Skirtingai nuo iki protingos stadijos šiame lygyje atitinkami planai avansu neduodami ir tik vėliau siela juos pasiekia, o, priešingai, visiškai ir pilnutinai įvaldomi žemiškame gyvenime, skaistykloje po to tik taisomos klaidos. Kai ką panašaus jau galima stebėti daiktų lygyje. Norėdami išsiaiškinti mus supančių daiktų sielų užuomazgų struktūrą, mes aptikome, kad įeinamos durys pasirodo turi pusantro sluoksnio – oranžinį ir violetinį. Oranžinis – jos "gimtasis", o violetinio pagrindą jos gavo žmonių veiklos įstatant spyną, apšildant, gražaus piešinio, kurį atliko meistras dėka. Analogišku būdu atitinkamus sluoksnius ir jiems būdingas savybes, gauna ir siela, patekdama žemėje į sąlygas, kur iš jos reikalaujami šie bruožai. Ją moko kiti žmonės, ji pati turi sugebėjimą per knygas, per apmąstymus, per veiklą toje sferoje, kur šio plano srautas ypač stiprus ir t. t., įgauti reikiamų bruožų įdirbį. Iš sekančių po karvutės planais yra būtini arklys (be šio plano tolesnis vystymasis apsunkintas) ir šventykla (be šio plano išėjimas į švarius pasaulius neįmanomas). Visi kiti stipriai priklauso nuo individualaus sielos pasirinkimo ir jos gyvenimo aplinkybių.
   1-3-ajame gyvenimuose vyksta karvutės savybių įvaldymas ir gali prasidėti – arklio. Svarbiausia šio etapo užduotis – įtvirtinti save kaip asmenybę, suvokti savo "Aš" skirtingai nuo gyvūnų ir daiktų, kurie nemoka savęs išskirti iš pasaulio, tiesiog egzistuoja jame.
   Karvutė – naudingas, ramus gyvūnas. Tai tylūs, ramūs, nekenksmingi (dar ne geri, bet mūsų pasaulyje ir nekenkti – jau didelė nauda), pareigingi žmonės. Jie tam tikra prasme neapsaugoti, kadangi nemoka atskirti gėrį nuo blogio. Juos mažai domina aplinkiniai, jie prie nieko ypatingai neprisiriša, kas pakvies – paskui tą ir eis, ir dėl to gali stipriai klysti gyvenime.
   Arklys – darbštuolis. Gyvas, energingas charakteris. Tokie žmonės negali sėdėti be darbo. Jų pagrindinis stimulas – pareiga, įsipareigojimų prieš žmones, prieš daiktus, augalus, gyvūnus suvokimas. Jie jau stengiasi atskirti juodą nuo balto, bet jiems trūksta patirties, ir jie dažnai suklysta. Skirtingai nuo prieš tai buvusio žmonių tipo, brangina draugystę, partnerystę, tačiau ne dvasiniu, o praktiniu požiūriu – bendrame darbe, pomėgyje ir pan. Bendrai, tai sąžiningi darbštuoliai – stiprūs, ištvermingi, bet naivūs. Šio plano bruožų įvaldymas – būtina dalyvavimui socialiniame gyvenime sąlyga. Sugebėjimas juos įvaldyti atsiranda 4-ajame gyvenime. Ši stadija privaloma, nes po to būtent arklys neša savo raitelį iki pat 9-ojo gyvenimo. Tik 10-ajame jis perduoda estafetę tam, kuo mes pašaukti būti, – protingai būtybei. Tačiau tai vėlgi yra privaloma fazė. Daugelis sielų pradeda ją įvaldyti žymiai anksčiau. Tiesiog iki 10-ojo gyvenimo protingos būtybės planas nėra vedantysis, padedami tik jo pagrindai, o 10-ajame įsikūnijime vyksta jau tiesioginis formavimasis ir praktinis švaros ir tvirtumo patikrinimas.
   1-3-ajam įsikūnijimams būdingi nesudėtingi praktiniai užsiėmimai: šluoti ir plauti grindis, indus, skalbti, lyginti, prižiūrėti daržą ir gyvulius, paprastos statybinės specialybės – mūrininkas (bet ne krosnininkas), dailidė (bet ne stalius), eiliniai armijoje ir policijoje (bet ne apylinkės) ir pan. Esant teigiamam judėjimui per gyvenimus šie žmonės gauna daug pasitenkinimo nuo savo užsiėmimų: jie sugeba džiaugtis oru ir jaukiu nameliu, įrengtu jų pastangomis, gražiais drabužiais, papuošalais, širdinga daina, bendravimu su karve ar paukščiu. Vyrams, gyvenantiems dorai, atlygiu gali būti graži, gera žmona, jaukumas namuose, geras uždarbis. Tiesa, vaikais jie visiškai nemoka džiaugtis, tai išsivysto vėliau.
   Šios paprastos sielos randa savo poeziją ir giluminę prasmę konkrečiame fiziniame darbe. Reikalas čia ne profesijoje, kaip tokioje, o požiūryje į savo užsiėmimą. Pirmų gyvenimų skiriamasis bruožas – visiškas pasitenkinimas panašiu darbu, kažkokių kitų poreikių, dvasinės paieškos nebuvimas. Nereikia smerkti už tai arba kaltinti nedvasingumu, ką kartais daro brandesnės, bet dar neįgijusios gyvenimiškos išminties sielos 7-9-ajame įsikūnijimuose. Tai protingos sielos ankstyva vaikystė, nuostabus ir džiaugsmingas laikas, jei ji patenka į švarias gyvenimo sąlygas: "Palaimintas tas, kas nuo jaunystės buvo jaunas…" Ir nereikia visų matuoti vienu matu, vertinti visus pagal save: "Palaimintas tas, kas savo laiku subrendo". Brandos požymis – mokėjimas matyti tikrą žmonių ir įvykių prigimtį ir nereikalauti iš jų daugiau, nei jie gali.
   Pavydą šioms paprastoms sieloms ir netgi susierzinimą nuo jų dvasinės ramybės jaučia žmonės nuo 4-ojo iki 9-ojo gyvenimų. Tai nestabilumo, savęs ieškojimo ir įtvirtinimo pasaulyje, tarp kitų žmonių, nuolatinio patikrinimo ir savęs išmėginimo bei tokio pat nuolatinio nepasitikėjimo savimi periodas. Tai itin sudėtingas periodas, kuriame palūžta daugelis sielų.
   Jei pirmame etape žmonės įvaldo tik santykius "Aš ir daiktas", "Aš ir gamta", suvokia savo kaip aktyvios, veikiančios būtybės skirtumą lyginant su pasyviu egzistavimu pasaulyje ankstesnėse stadijose, tai antrame prasideda santykių "Aš – kitas Aš" įvaldymas. 4-ajam gyvenimui būdingi nesudėtingi užsiėmimai, susiję su individualiu bendravimu prekybos, aptarnavimo, paslaugų sferose: pardavėjai, kasininkai, stiuardesės, sandėlininkai, prekių žinovai, kontrolieriai, pašto darbuotojai. Tie, kurie sėkmingai praėjo 4-ąjį gyvenimą, 5-6-ajame gauna sudėtingesnę realizacijos sferą, susijusią su didesniu rūpinimusi kitais "Aš": motinos ir tėvai (iki to – tik vyrai ir žmonos, bet ne tėvai), auklėtojai, pradinių klasių mokytojai, sanitarės. Šiame etape prasideda pasiskirstymas į dvi vystymosi linijas – humanitarinę ir mokslinę-techninę. Tie, kurie eis antrąja, taps šaltkalviais, mechanikais, vairuotojais, ekspeditoriais, jaunesniąja kariuomenės vadovybe, farmacininkais ir pan.
   Šiame etape žmonės mokosi suvokti kitų žmonių pomėgius ir skonius, jų psichologinius ypatumus, elgesio motyvus. Nebrandžiai sielai tai tikras atradimas. Vaikystėje mes sutrumpintu pavidalu atkartojame judėjimą per gyvenimus, ir daugelis, tikriausiai, gali prisiminti, kad vaikystėje visi žmonės mums atrodo vienodi: mus ilgai stebina, kodėl jie elgiasi visai ne taip, kaip mes pasielgtume jų vietoje. Per tai mes suvokiame savo skirtumus ir, jei einame doru keliu, pradedame mokytis gerbti kitų individualumą, suvokiame bendros veiklos džiaugsmą, apskritai, pradedame įvaldyti antrą meilės įstatymo įsakymą: "mylėk savo artimą kaip save patį".
   5-6-ajam gyvenimams yra būdinga stipri priklausomybė nuo aplinkinių, nesavarankiškumas, aiškios, ryškiai išreikštos valios ir pasirinkimo sugebėjimo nebuvimas. Doroviniai orientyrai dar neįėjo į sąmonės vidų, ji reikalauja nuolatinio išorinio nukreipimo savo veiksmams. Tokios sielos gerai ir greitai vystosi patriarchalinio gyvenimo, glaudžių ryšių tarp žmonių, sąlygomis. Iki XIX amžiaus vidurio Rusijoje, pavyzdžiui, jos įsikūnydavo nedideliuose miesteliuose ir kaimuose su jų sklandžiu ir ramiu gyvenimo ritmu. Ten jos gyvendavo harmonijoje su gamta, įgaudavo savęs, savo ryšių su pasauliu, su gamta, su kitais žmonėmis suvokimo vientisumą, per privalomą religinį gyvenimą pradėdavo įsisąmoninti ir savo ryšį su Dievu, nors giliai jį pajusti jos dar nesugeba. Švaraus vystymosi kelio šiuose ankstyvuose etapuose užduotis – gyvenimas pagal įsakymus, tvarkingumo, dorovingumo ir gerumo mokymasis. Patriarchalinio gyvenimo atmosfera ugdo gerus darbuotojus, pratina prie sąžiningumo, būtinumo rūpintis kitais ir savimi, dalintis su artimaisiais ir t. t. Tokioms sieloms reikalinga tiksli Mozės tipo moralinių-dorovinių įsakymų sistema. Jų gyvenimą apsprendžia tie, kurie yra greta. Ištrauktos iš įprasto bendravimo ir aplinkybių rato, jos praranda save, ir jų tyko rimti pavojai.
   Šie žmonės – puikūs vykdytojai, tačiau jie patys nesugeba įvertinti to, kas jiems yra pavesta. Todėl jie gali būti ne tik ištikimi tarnai, puikūs darbuotojai, bet ir stropūs parankiniai vagių gaujose, ir net žmogžudžiai, jei juos įtikins, kad tai yra būtina. O įtikinti juos nesunku.
   Bėda, kuri įvyko Rusijoje XX amžiaus pradžioje, daug kuo buvo paruošta 1861 metų reformos, ištraukusios milijonus netvirtų sielų iš būtinos jiems dorovinės aplinkos. Būtent jos, kartu su specialiai tam atvejui paruoštomis neišbaigtomis šėtoniškomis sielomis, sudarė tas proletariato mases, į kurias orientavosi bolševikai savo agitacijose. Šie nesubrendę protai priėmė griovimo šūkius ("visą prievartos pasaulį mes sugriausime iki pamatų"), gavo mirtininkų programą ("ir lig vieno žūsime kovoje už tai") ir nuėjo vykdyti. Jie eidavo ir mirdavo, žūdavo nuo kulkų, durtuvų, šiltinės, bado, juos pavertė patrankų mėsa, jų kūnais ir nebrandžiomis sielomis išklojo sau kelią į valdžią antikristo eros ruošimo netikri pranašai.
   Nuo 7-ojo gyvenimo prasideda sekančio vaizdo – danieliaus įvaldymas (žr. 2 pav.), sielos įžengimas į kūrybos juostą.

image

Šis ženklas yra ypač būtinas, gali tapti vedančiuoju toms sieloms, kurios eis meno keliu. Šį etapą praeiti būtina visiems.
Tegul ne visi sugebės jį įvaldyti, tačiau tik jį įvaldžius atsiveria durys, vedančios į sekantį svarbų vystymosi etapą – nuo sielos vaikystės į jaunystę.
   Pagrindinė danieliaus savybė – virpulingumas ir jautrumas, subtilus supančios aplinkos pajautimas. Be šio plano ateityje yra neįmanomas gėrio nuo blogio atskyrimas – pagrindinė antros žemiško gyvenimo dalies užduotis. Nuolatinė šių žmonių būsena – įtemptos stygos būsena, atsiliepiančios į kiekvieną prisilietimą. Tokiame virpulingume slypi ir pažeidžiamumas, daugelis sielų palūžta šiame etape. Tačiau esant išoriniam silpnumui galingos traukos į dorovingumą ir sąžiningumą dėka jos niekada šioje srityje neina į kompromisus. Danielius toks pat nekaltas, kaip ir karvutė, negali padaryti žalos, tačiau čia dar prisideda baikštumas, nepatiklumas. Šio tipo žmonių dažnai nepalieka jausmas, kad jie ne nuo šio pasaulio.
   Prie 5-6-ojo gyvenimų profesijų šiame etape prisideda 4-7-ųjų klasių mokytojai, modeliuotojai, sportininkai, muzikos, piešimo mokytojai, nedidelio lygio vadovai (vaikų darželių, stovyklų ir pan.); pagal mokslinę-techninę liniją – sudėtingų technologijų darbuotojai, meistrai-derintojai, elektronikos remonto meistrai. Daugumai vyrų tik nuo 7-ojo gyvenimo prabunda sugebėjimas būti tėvu (motina – 5-6-ame). Tik čia prasideda virėjo darbas – šis užsiėmimas reikalauja pakankamo subtilumo, atsiranda pirma verslininkų grandis ir t. t. Šiame ir sekančiuose etapuose vienareikšmiškai nustatyti profesiją vis sudėtingiau. Kuo sudėtingesnį vystymosi etapą mes nagrinėjame, tuo galimesnis yra nukrypimas nuo normos –atsilikimas arba užbėgimas į priekį. Nuo 5-ojo iki 9-ojo gyvenimo judėjimas gali būti pakankamai laisvas ir lankstus, labai priklausantis nuo išorinių aplinkybių. Du gyvenimus siela gali tūpčioti vietoje, o po to per vieną įvaldyti iš karto tris planus, ir atvirkščiai. Mes aprašome normalią vidutinę statistinę vystymosi eigą.
   Nuo 8-9-ojo gyvenimų prasideda sekantis sąmonės augimo etapas, kokybiškai sudėtingesnių dvasinių-pasaulėžiūriškų reiškinių įvaldymas. Nuo asmeninių struktūrų siela pereina prie vis globališkesnių virš asmeninių darinių suvokimo, kuriuos pagal analogiją su pirmuoju etapu galima pavadinti ne "Aš", o "Mes": prie savo nacionalinės, istorinės, kultūrinės ar idėjinės priklausomybės kažkokiai žmonių bendruomenei – genčiai, tautai, partijai, religijai ir pan. Pirmuose gyvenimuose sąmonė apribota artimiausių aplinkybių akiračiu, daugiau, nei sodui ir ūkiui, jos nepakanka. Po to į interesų akiratį įeina šeimyniniai rūpesčiai, giminystės ir draugystės ryšiai.
   Ir štai dabar prasideda dar gilesnis atsakomybės už kitus suvokimas: vyksta visos visuomenės dvasinių vertybių kovotojo-gynėjo ir pedagogo-auklėtojo, mokančio ugdyti šias vertybes, sugebėjimo įvaldymas. Tai ne du skirtingi sugebėjimai, tai vieno sugebėjimo dvi pusės. Visi žmonės žemėje, nori jie to ar ne, yra kariai šiame pasaulyje – kas prieš blogio jėgas, kas jų pusėje: mes gyvename kovinių veiksmų zonoje, fronto linijoje, kuri praeina pro mūsų sielas, protus ir širdis. Kario menas teigiama prasme yra kita meilės meno pusė – ko verta mūsų meilė, jei mes nemokame jos išsaugoti ir apginti? Todėl dvasiniams sugebėjimams vyriškas ir moteriškas pradai nesudaro skirtumo – mes visi čia šviesos kariai. Ir lygiai taip pat auklėjamoji meilės pusė neišvengiamai susijusi su kario meno perdavimu. Įvaldyti šiuos sugebėjimus turi visos doros sielos. Tai yra tokios svarbios problemos ir taip iškraipytos ir užterštos mūsų pasaulyje, kad mes jas suskirstėme į atskirus skyrius.
   Šis lygis yra lemiamas nustatyti, kokiu keliu – su Dievu arba šėtonu – eis toliau siela. Danielius – tai praleidžiamasis punktas, sugebėjimo skirti tiesą nuo melo atsiradimas, o toliau atsiveria du alternatyvūs keliai – beždžionė ir protinga būtybė (tai, ką mes įpratę vadinti "žmogumi").
   Protinga būtybė, darbininkas, šeimininkas – tai mūsų esmė, tai, į ką mes esame pašaukti, kam mus sukūrė Viešpats. Svarbiausias šio vaizdo bruožas – pareigos jausmas, savo atsakomybės už žemę suvokimas. Už kiekvieną lapelį, kiekvieną akmenėlį ant jos, nekalbant jau apie kitas sielas – savo brolius. Viešpats patikėjo mums žemę. Pagal Jo sumanymą, žmonės, jeigu nebūtų nupuolę, būtų kaip vėrinys planetai – įvairiaspalviai karoliai, tvirta apsauga nuo tamsos veržimosi. Šėtonas Adomo nuopuolio momentu sugebėjo tą vėrinį sutraukyti ir nusitempė žemyn. Dabar subtiliame plane visas žmonijos kūnas sudarkytas, suterštas, nugramzdintas į tamsą. Šėtonui 82%/proc./ pavyko užteršti žmones. Tačiau mes dar gyvi – galva sveika. Ir tai nulėmė šiandieninį žemės likimą. Subtilaus pasaulio dėsnis: jei galva sveika – visa kita pataisoma.
   Pagrindinis Dievo įsakymas buvo: neapvilti vienas kito, kiekvienam atsilaikyti savo vietoje. Mes visi – vienos grandinės grandys, net tiksliau – tinklo: prisiminkite, oranžiniame sluoksnyje žmonija atrodo kaip supinti vienas su kitu oranžiniai žiedai. Ir kada lūžo vienas žiedas – nupuolė, neatsilaikęs, vienas mūsų, atsirado įtrūkimas, per kurį pasipylė purvas ant visų kitų.
   Ir antra užduotis buvo – neprarasti ryšio su pačiu Kūrėju, su švariaisiais pasauliais. Vaizdingai kalbant, žmonės turi būti tik iki juosmens nugramzdinti į žemišką purvą, o visas viršus – būti danguje. Mes ten turime daug prievolių jau žemiško gyvenimo procese. Čia mes pagrinde atliekame valomąjį darbą, o pagrindinis, kuriamasis darbas, vyksta švariuose pasauliuose. Dabar savo funkciją ten vykdo tik 15% žemės gyventojų. Apskritai, protingos būtybės – žmonės buvo sukurti kaip šio pasaulio šeimininkai. Arba, jeigu norite, kaip sargybiniai arba postininkai, nuolat esantieji šiame taške ir atsakantieji už tvarką ir švarą jame. Angelai, Arkangelai – žmonių padėjėjai šiame darbe. Tik žmonės turi teisę juos kviestis į pagalbą, ir jie ateina – kaip skubi avarinė tarnyba, kaip greitoji pagalba. Ištaisę kas būtiną, jie vėl išeina – iki sekančio iškvietimo. O žmonės lieka prižiūrėti tai, kad viskas būtų tvarkoje. Tai mūsų pareiga, mūsų esmė, mūsų egzistavimo tikslas ir prasmė, ir niekas šito neatšaukė ir neatšauks. Kuo daugiau žmonių suvoks savo vaidmenį ir imsis darbo, tuo greičiau išsivalys žemė nuo "tamsos kunigaikščio" viešpatavimo pasekmių.
   5-9-asis gyvenimai – tik skirtingų atsakomybės pusių įvaldymas. Šiuose gyvenimuose žmonės dar gauna džiaugsmą kaip atlygį už gerai atliktą darbą. Atlygis tėvams ir pedagogams – šaunūs vaikai, geri ir nuoširdūs vaikystėje, radę realizaciją gyvenime. 8-9-ajame gyvenimuose atlygiu taip pat gali būti autoritetas, aukštas socialinis statusas. Atlygiu gali būti ir bendravimo džiaugsmas bendraminčių tarpe – šiame etape jis itin vertinamas, ir laiminga meilė – tai jau pakankamai brandžios sielos, galinčios ją įvertinti.
   10-as gyvenimas atlygį turės tik aname pasaulyje. O čia – tik atsakomybė. Tai svarbiausias tvirtumo, sugebėjimo veikti savo galimybių ribose, tik iš pareigos jausmo, nelaukiant jokių paskatinimų ir apdovanojimų, patikrinimas. M. Gorbačiovo, B. Jelcino, N. Nazarbajevo ir G. Popovo – 10-as įsikūnijimas. Tai atsakomybės už žemę – pagrindinio Dievo įsakymo, realizacijos lygis. Šios atsakomybės suvokimas – pagrindinė visų ankstesnių gyvenimų užduotis ir svarbiausias etapas tiems, kurie ėjo tikruoju – protingos būtybės, gyvos sielos keliu.
   Rekomenduojami užsiėmimai 8-9-ajame gyvenimuose – vyresnių klasių pedagogai, programuotojai, stambūs verslininkai ir finansininkai, muziejų darbuotojai, muzikantai-atlikėjai, šokėjai. 10-ajame – direktoriai, stambūs ūkiniai ir politiniai vadovai, vadovaujantieji specialistai ar konstruktoriai, karvedžiai, štabų viršininkai ir t. t.
   Tačiau šiais darbais galės užsiimti ir tie, kurie pasirinks beždžionės kelią.
   Pamatę ženklų išsidėstymą, pradžioje pamanėme, kad Darvinas nelabai ir suklydo, laikydamas beždžionę žmonių pirmtaku, paprasčiausiai supainiojo subtilaus plano informaciją su fizinio. Beždžionė – labai stiprus ir gyvybingas vaizdas. Ji turi subtilų, racionaliai-praktinį protą, puikią orientaciją žemiškame pasaulyje, polinkį didelio masto veiksmams. Ji turi sugebėjimą stipriai įtakoti kitus žmones. Iš pirmo žvilgsnio galima būtų iš tiesų ją palaikyti tiesioginiu protingos būtybės pirmtaku. Tačiau mes jau darėme klaidas nustatydami žmogaus esmę pagal pirmuosius iškylančius paveikslus, todėl dabar visada žiūrime iš kelių pusių. O čia dar buvo dvi atkreipiančios mūsų dėmesį aplinkybės: pirma, kodėl gyvūnas atsidūrė ne iki, o po pirmo auksinio sluoksnio, kuris iš esmės yra riba tarp pradinės ir brandžios, protingos sielos vystymosi stadijos? Antra, beždžionės sugebėjimas įtakoti aplinkinius atrodė truputį keistai: ji rankose laikė tarytum slaptus poveikio į žmones siūlus[. Tai akivaizdžiai magiškas sugebėjimas, Dievas – mes gerai žinome – tokių poveikio priemonių niekada neturi.
   Ir kada mes beždžionės paklausėme apie pagrindinę šios vystymosi stadijos prasmę, apie tai, ko ji siekia, atsakymą gavome pakankamai aiškų: valdžios. Daugiau abejonių neliko. Tai iš tiesų šėtono mėginimas priešpastatyti Dievui savo protingos būtybės vaizdą. Ir siūlai veda prie pirmos po nuodėmės-nuopuolio tragedijos – prie Abelio nužudymo, kurį įvykdė brolis Kainas, kaip prisimenate, iš pavydo jo materialinei gerovei (Pr. 4, 4-5). Kainas ir tapo – patekęs pas šėtoną savo nuodėmės pasėkoje – pirmąja beždžione.
   Beždžionė – tai iškreiptas materialistinėje dvasioje protingos būtybės vaizdas. Visi jos interesai nukreipti į rūpinimąsi žemišku, aukštesnieji planai yra visiškai užblokuoti. Tai vystymosi kelias, vedantis į aklavietę. Po beždžionės judėjimas eina ne į viršų, bet į šoną, o jei atsekti toliau, tai ilga, bet palaipsniui vis smarkiau nusileidžianti kreivė – žemyn. Pradžioje Viešpats norėjo visai pašalinti šį iškraipytą padarą, bet po to nutarė palikti – kad žmonės matytų, kas gali atsitikti su siela, jei galvoti tik apie žemišką, tik apie valgį (Pr. 4, 11-15). Beždžionė – labai disharmoningas reiškinys: jos galimybės didžiulės, o tikslai labai menki – ji rūpinasi tik savimi, tik materialine gerove ir ja paremta valdžia. Tai 9-10-ojo gyvenimų žmonių, padariusių materialinę pusę savo dėmesio pagrindu, vaizdas. Vedantįjį beždžionės planą turėjo visi stambūs materialistai (pavyzdžiui, Fejerbachas), tai aukščiausias šėtoniškų sielų išsivystymo planas. Kai kas gali po gyvatės gauti dar beždžionės vaizdą ir per jį – kelis svarbius planus, leidžiančius įtakoti žmones. Tokios sielos įgauna ypač pavojingus sugebėjimus daryti žalą pasauliui dideliais mastais. Dabar beždžionės vaizdą turi 60% žemės gyventojų.
   Kada mes visą tai išsiaiškinome, tai vėl prisiminėme apie Darviną: o ką gi jis gavo už savo teoriją? Ėmėme jo ieškoti skaistykloje – ir neradome. Pasirodo, kad nežiūrint į visą mokslininko religingumą ir dorovingą gyvenimą, šios nuodėmės pakako, kad jis pakliūtų pas šėtoną. Vargšas seras Čarlzas kaip tik ten ir užsiiminėjo tuo, kad bandė beždžionę paversti žmogumi, o aplink lakstė kipšai ir vis skubino: greičiau, greičiau paversk! Jis maldavo užtarti už jį, pasakė, kad viską suvokė ir pilnai atgailavo dėl savo klaidos. Mes jį parodėme Dievo Motinai, ir Ji ištraukė jį į skaistyklą. Darvinas įrodė, kad net po šimto metų šėtonui nepavyko palaužti jo dvasią ir atimti kilnumą. Jis pats paprašė sau nuodėmės atidirbimo: atsiklaupė ant kelių ir nepaliaujamai meldėsi Viešpačiui, kad išnyktų šios šėtoniškos išperos. Pasakė, kad melsis iki tol, kol nepaliks žemės paskutinė žmogbeždžionė. Ir paprašė būtinai papasakoti jo liūdną istoriją. Pasimelskite ir jūs už jo nuodėmingą sielą ir už tai, kad jus neišvestų iš kelio gudrus materialinės gerovės kaip dvasinio vystymosi pagrindo, pamokslavimas, kad mūsų sąmonės gelmėse nešvytuotų gauruota materializmo pabaisa.
   O jeigu pasirinkimas padarytas teisingai, priešais mus atsiveria nuostabių ir švarių vaizdų kelias, nešančių žmonėms šviesą ir harmoniją, leidžiančių protingai organizuoti visuomenės ir asmenybės gyvenimą, išvalyti mūsų gyvenimą ir pripildyti jį džiaugsmu ir grožiu. Dalis jų įvaldoma 7-9-ajame gyvenimuose, bet realizuojami jie tik 10-12-ajame. Pirmi du – varpelis ir vėliava – priskiriami visuomeninei veiklai, valstybinei santvarkai. Šventykla – sielos religiniam tarnavimui. Aukštesnieji planai – aukštam menui, dvasiniam švietimui, pranašavimui. Tegul nestebina jūsų toks derinys. Religija – svarbiausias kelias žemiškame gyvenime, bet ne pasaulio sandaroje visumoje. Tai kelias būtent pas Viešpatį, sielos įėjimo į baltus sukurto pasaulio sluoksnius kelias, o toliau prasideda meno, harmonijos ir grožio karalystė. Pilnumoje vystymosi per meną stadiją mes praeiname jau po žemiško kelio užbaigimo, švariuose pasauliuose, todėl, kad žemėje egzistuoja tik blankūs Dangiško grožio atgarsiai. Tačiau be religijos pasiekti šių pasaulių neįmanoma. Todėl tikėjimo kelias žemiškame gyvenime yra svarbiausias ir lemiamas.
   Varpelis – žmonių, tiesiogiai dirbančių su didelėmis auditorijomis ženklas, mokėjimo vesti susirinkimą, mitingą ženklas. Deputatų ženklas. Šie žmonės – geri oratoriai, lektoriai, organizatoriai.
   Vėliava – žmonių, gimusių didelei atsakomybei ženklas. Tai prezidentai, merai, premjerai. Tokių žmonių nedaug – apie 7%. Šiuo ženklu savo kadrus pažymi Dievas-Tėvas, šie žmonės – vadovai nuo Dievo. Tačiau reikia žiūrėti į spalvą, nes būna ir klastotės. Chalimos, pavyzdžiui, praeityje aktyvios komjaunuolės, jos gimta violetinė vėliava stojimo į TSKP metu buvo pakeista į raudoną. Sobčiako vėliava buvo tiesiog pagrobta jaunystėje, tikriausiai, taip pat stojant į partiją. Ji taip ir gulėjo iki pastarojo laikotarpio raikomo seife, kol Dievas-Tėvas nepradėjo įvedinėti tvarkos po pučo. Tarp kitko, analogišką vėliavą subtiliame plane turėjo ir Rusijos Valstybė. Ją sudegino bolševikai 1917 metais. Pelenai guli po Mauzoliejumi. O naują vėliavą reikia dar užsitarnauti. Šis ženklas yra labai svarbus, jis turi didžiulę apsauginę galią. Kol kas mes gyvename ne po bendra vėliava, o po mūsų lyderių vėliavomis. B. Jelcino – mėlyna vėliava, A. Sobčiako – žalia su balta juosta, M. Gorbačiovo – balta. Tarp kitko, jo vėliavą suplėšė perversmo organizatoriai, kai kas iš jų net nusitempė savo gabalus į kalėjimą ir sėdėjo ten ant jų. Tačiau dabar viskas atstatyta.
   Šventykla – tikėjimo ženklas žmonėse. Ją turi turėti visi. Ankstyvuose gyvenimuose mažesnę, vėlesniuose – didesnę, bet visi. Būtent per ją žmonėms eina aukščiausio plano (280 tūkst.) sidabrinis ir auksinis srautai. Tai sąmoningas ryšys su Dievu-Tėvu, geresnių pasaulių, savo būsimo likimo vizija, vilčių ir siekių, suteikiančių sielai tvirtumą visuose išbandymuose, sutelkimas. Šiam vaizdui žmonės turi skirti iki 1/3 savo laiko. Be to čia svarbu ne tik maldos, bet ir nuolatiniai apmąstymai, religinės literatūros, Biblijos, Korano skaitymas, pagaliau, svajonės apie būsimą gyvenimą,. Reikalingas gyvas Dievo pajutimas, gyvas ryšys ir bendravimas su Juo. Šventyklos vaizdas prisideda prie gyvenimiškos sielos realizacijos, padeda rasti savo vietą šiame gyvenime. Jis glaudžiai susijęs su buvimu vienoje iš vyraujančių religijų – krikščionybėje, islame, judaizme. Vien tik asmeninio bendravimo pozicija: "Dievas mano sieloje, ir šito man pakanka" – yra netoleruojama. Ji yra itin neapsaugota. Reikalinga bažnyčios apsauga. Musulmonus, krikštytus, judėjus srautų vadovai kiekvieną dieną valo atitinkamuose planuose. Kas ne šiuose srautuose, primena atsilikusią nuo bandos avelę, – jį įkrenta tai į vieną, tai į kitą duobę, tepliojasi nuo galvos iki kojų ir, galų gale, atsiduria baloje.
   Krištolinė taurė – kontempliatyvaus būties apmąstymo lygis, pirmoji įėjimo į Dievišką išmintį pakopa, savarankiškos veiklos pradžia be tiesioginės dangiškų globėjų pagalbos. Šie žmonės mokosi išsirinkti iš purvo viską kas švaru ir apjungti. Jie turi aukštą kūrybinės brandos, orientuotos į žemišką gyvenimą, lygį. Iš esmės šis ženklas susijęs su rašytojo, dalinai žurnalisto talentu.
   Fontanas (žr. 30 ir 32 pav.) – švari galinga jėga. image Tai žmonės, atsiųsti su valomąja misija, turintieji didžiulį vidinį potencialą. Labai autoritetingi, darantieji didelę įtaką aplinkiniams. Dvasiniai lyderiai, įkvėpėjai, pirmapradininkai, turintieji didelį darbingumą. Jų pagrindinė užduotis – valomųjų sugebėjimų įdirbis. Tai savotiškas dvasinis gydymas dideliu socialiniu mastu. Fontanas, pavyzdžiui, buvo pagrindinis Aleksandro Menio planas (svarbiausias, bet ne aukščiausias).
   Paukštis – matomas galingas, erelio tipo, bet ne grobuoniškas paukštis, skraidantis aukštai virš žemės, bet žvalgiai įsižiūrintis į gyvenimą. Tai poetų-dainininkų, artistų su ryškiu pilietiniu temperamentu lygis. Žmonės ryškūs, kilnūs, principingi, budrūs. Labai apsaugotas ženklas. Tai švari ir šviesi jėga, galinti be pavojaus egzistuoti šalia purvo. Iš pačių pavojingiausių vietų ją išneša galingi įkvėpimo sparnai. Pavyzdžiui, autorius-atlikėjas Nikita Džigurda šiame lygyje atrodo kaip didžiulis geltonas paukštis, ieškantis šalį ir žmones slegiančių rudų juodos magijos mazgų ir valantis nuo jų žemę. Šį planą turi daugelis dvasingų žmonių, tačiau jis nebūtinai yra vedantysis.
   Gėlių puokštė – labai daugiaplaniai, dvasiškai turtingi žmonės. Tvirti ir stiprūs, tačiau su švelnia, harmoninga jėga. Jų pagrindinė paskirtis – taikdarystė. Tokių žmonių draugijoje apkalbos ir nesutarimai praranda galią, jie tiesiog sudega jų srautuose. Be to, jie aplinkiniuose žmonėse ugdo sugebėjimą matyti ir vertinti grožį. Į šiuos žmones stiebiasi daugelis, ir jie visiems randa ką duoti – jų puokštėje yra visos gėlės. Tai gali būti gydytojai, dvasininkai, meno veikėjai, salonų šeimininkės, pavyzdžiui, Z. Volkonskaja, madam Rekamjė. Žemėje sielos su šiuo vedančiuoju planu yra labai retos – jų mažiau nei 1,5%.
   Spyna – aktyvūs žmonės, su galingu ir ilgaamžiu užtaisu. Tai mesijų lygis, jie sukuria ir įtvirtina aukštas vertybes ilgam periodui. Tai stipraus apsisaugojimo, vidinio tvirtumo ženklas. Pasienio ženklas, savotiškas praleidžiamasis punktas iš mišrių pasaulių į švariuosius: jis atveria duris tik šviesai ir nepraleidžia nieko nešvaraus. Tokiems žmonėms būdingas principingumas, pajautimo tikslumas ir aiškumas, neklystantis, intuityvus juodo nuo balto atskyrimas. Jie – savotiškas lakmuso popierėlis, dangiška ekspertizė. Juos pastoviai atakuoja tamsios jėgos, tačiau jie neina į kompromisus su sąžine. Tai ištvermingi kovotojai, kurių nepavyksta nei suklaidinti, nei papirkti. Jie nujaučia savo užduočių mastą, stipriai jaučia socialinę pareigą, ir šioje sferoje vykdo intensyvią vidinę paiešką. Ir, priešingai, artimiesiems jų jautrumas yra prislopintas, jie gali būti nedėmesingi, juos sunku sudominti ramiais šeimyniniais džiaugsmais. V. Vysockio šis ženklas buvo pagrindiniu.
   Gėlė – didelio sielos kilnumo rodiklis. Šis ženklas glaudžiai susijęs su danieliumi pirmame vystymosi etape, jam būdingi tie patys pažeidžiamumas ir naivumas, jis taip pat yra pereinamasis ženklas iš Dangiško pasaulio į aukščiausią Dievišką sąmonę. Tačiau skirtingai nuo danieliaus gėlė turi aukščiausią apsaugą. Tokios sielos – mylimi Dievo-Tėvo vaikai. Jis jomis labai rūpinasi. Jų pačių maldos ar maldos už juos nueina akimirksniu ir tuoj pat yra išpildomos. Kaip jas nebesuteptų, jei nors nykštys, nors nagelis matosi iš purvo – Viešpats jas ištrauks ir atplaus. Jos neturi tos asmeninės jėgos ir tvirtumo, kas būdinga prieš tai einantiems ženklams: jei jos saugo ryšį su Tėvu, tai praktiškai yra nepažeidžiamos, tačiau be Jo apsaugos jas labai lengva sugniuždyti. Jos čia atsiųstos kaip gyvas tyrumo ir šviesos liudijimas. Tokios sielos niekada neveidmainiauja, joms yra būdinga aukštas padorumas ir sąžiningumas, padidintas teisingumo jausmas, ir tuo pat metu jos gabesnės kilniai rizikai labiau, nei kiti ženklai. Žemėje jos – rašytojai, poetai, juristai, žurnalistai. Pagrindiniu šį planą turėjo, pavyzdžiui, S. Jeseninas, A. Sobčiakas.
   Lempa – nuo šio vaizdo iškyla nematomo pasaulio tiesioginio dvelkimo nuojauta. Pradedant juo ir aukščiau nuo žmonių sklinda neregima šviesa – ryški ir švelni, nematoma, tačiau aplinkinių juntama. Lempos vaizdas pirmasis šioje eilėje, jis neša giluminę, nuslėptą šviesą. Tokiems žmonėms atsiveria subtilūs kanalai, jie nujaučia savo ryšį su aukščiausiu žinojimu, tačiau kol kas neaiškiai, nepastebimai kitiems. Todėl jie sukelia mįslingumo, sunkiai pasiekiamo gilumo įspūdį. Žmonės išmintingi, ką pastebi visi, gerai žino sielą, geri psichologai (nebūtinai profesine prasme). Jų pašaukimas – dvasinis gydymas, tačiau jiems būdingas individualus darbas su žmonėmis ir nelabai plati realizacijos sfera.
   Saulė. Skirtingai nuo lempos, šie žmonės labai aiškūs, neturi jokio paslaptingumo. Tai Dievo atsiųsti dvasinių mokyklų, ištisų krypčių vadovai, pašaukti didelio masto realizacijai. Tai ryškią šviesą nešantis šaltinis, kurio paskirtis – maitinti kitus, apšviesti jų gyvenimą, atverti akis į pačius save ir į supantį pasaulį. Tokio masto žmonės – tie, kurių šis planas yra vedantysis, – siunčiami į žemę labai retai. Iki pastarųjų amžių jiems čia nebuvo galimybės realizuotis. Nuo XVIII amžiaus ėmė reikštis – P. Pestelis, po to G. Plechanovas. Potencialiai pirmasis galėjo realizuotis 35%, antrasis – 45%, o iš tikrųjų gavosi 10% ir 15%. O Plechanovą apskritai pagrobė, ir jis pradėjo šviesti į priešingą pusę. Dabar žemėje yra du tokie žmonės. Jie palyginus jauni ir dar nežinomi pasauliui. Saulės skirtumas nuo kitų šviesą nešančių ženklų – programos globališkumas ir glaustumas. Tokie žmonės reikalingi lūžio ir kertiniais istorijos momentais.
   Šviesos spindulys. Šių žmonių pagrindinis bruožas – rodyti ir apšviesti kelią. Tai didelio kryptingumo ir susitelkimo ženklas. Vedančiuoju dažniausiai jį turi meno veikėjai, ypač poetai. Tai ryškaus ir tyraus talento liudijimas. Tokiems žmonėms būdingas tvirtas ryšys su savo laikmečiu. Jų kūryba daro didelį įspūdį amžininkams, tačiau gali būti nelabai ilgalaikė. I. Annenskis, I. Severianinas – tokio talento nešėjai.
   Žvaigždė. Šie žmonės šviečia ryškia, bet tolima šviesa. Skirtingai nuo ankstesnio ženklo turi labai silpną ryšį su laikmečiu, gali būti amžininkų nesuprasti. Jie šviečia iš vidaus, atgalinio ryšio su gyvenimu praktiškai neturi ir neieško. Jiems svarbu išsisakyti. Jie atlieka didžiulį valomąjį darbą subtiliame plane ir tą patį daro savo kūryboje – valo sąmonę tų, kurie juos skaito. Jie kaip tvykstelėjimas, kaip ryškus priminimas apie šviesius pasaulius. Eina iš aukščiausiojo sidabrinio sluoksnio, kuriam vadovauja Jėzus Kristus. Tai jo žygūnai, jo pasiuntiniai su Išgelbėtojo įsakymo priminimu: "Budėkite, nemiegokite" (Mt. 26, 40-41 ir kt.). M. Lermontovas ir A. Blokas nešė mums žvaigždžių šviesą.
   Žvakė. Aukščiausias simbolis, egzistuojantis pasaulio sandaroje. Netrūnijanti, negęstanti vidinė šviesa. Jei kiti šaltiniai – tik liudijimai apie šviesą, tik Dieviškos šviesos pasireiškimai į pasaulį, tai žvakė – pati šviesa, atėjusi į pasaulį. Tiems, kurie ateina į pasaulį po šiuo ženklu, duotas mokėjimas palaikyti žmonėse tikėjimą ir viltį. Visi prieš tai buvę ženklai, kada mes juos žiūrėjome konkrečiuose žmonėse, buvo sužeisti, turėjo kažkokius pažeidimus. Ant žvakės niekas neturi nei vienos neigiamos struktūros, ši gyva ugnis paverčia pelenais bet kuriuos mėginimus ją užteršti. Jėzus Kristus atėjo į pasaulį kaip žvakė. Daugelis šventųjų turėjo šį ženklą – žvakės reikalingos visada, be jų viskas užges.
   Štai kokius sugebėjimus surenka siela 5-9-ojo gyvenimų laikotarpyje ir realizuoja 10-12-ajame. Skirtingai nuo sunkaus 10-ojo, 11-ajame ir 12-ajame gyvenimuose, jei žmonės randa realizaciją, jie gauna pačius dosniausius apdovanojimus, kurių svarbiausias – jų veiklos vaisiai. Šie žmonės ramiau priima šio sunkaus gyvenimo netobulumą ir miglą, žino jo tikrą kainą. Didesnė jų būtybės dalis randasi švariuose pasauliuose, ir jie intuityviai suvokia šį gyvenimą kaip laikiną užduotį, nejaučia naštos nuo buvimo purve. Tačiau šie žmonės yra pašaukti visuomeninei realizacijai. Jiems nerekomenduotini šeimyniniai rūpesčiai, vaikų auklėjimas, jie jau peraugo šį lygį. Ir atkakliai šėtono skiepijama mintis apie tai, kad be vaikų kiekvienos sielos gyvenimas yra nepilnavertis, beprasmiškas, kad siela tęsiama savo tiesioginiuose palikuonyse ir pan., labai jam padėjo kovoje prieš šviesos pasiuntinius. Sunku įsivaizduoti, kiek jis sugebėjo surišti barningų žmonų ir kaprizingų atžalų pagalba, kuriais nesirūpinti negali padorūs žmonės. Prisiminkite nors L. Tolstojaus blaškymąsi po vedybų, jo kovą prieš neapykantą šeimai ir galutinį išėjimą – kaip išsilaisvinimą iš grandinių. Tačiau tai atvejis su jau realizavusiu save talentu, o kiek brandžių sielų visai nesugebėjo realizuotis, susipainiojusios žmonose, skyrybose, vaikuose, vystykluose? Mes ne prieš vaikus, bet viskas gerai savo vietoje. Šeimyninis gyvenimas, vaikų auklėjimas yra pagrindinė užduotis nuo 6-ojo iki 9-ojo gyvenimo. Jaunesnės sielos jam dar nepasiruošusios, o brandesnės – pašauktos didesniems tikslams.
   Ir pabaigai nurodysime pagrindinius dvasinius parametrus tų žmonių, nuo kurių šiandien priklauso mūsų likimas, kurie apsprendžia šalies ir pasaulio atmosferą. Skliaustuose nurodomas amžius gimimo momentu, kuris leidžia nustatyti sielos vystymosi dinamiką ir kryptį.

   (Įsikūnijimas, amžius pagal Pranašus, pagal Dievą-Tėvą. 1 – aukščiausias ir 2 – vedantysis vaizdas)

   M. Gorbačiovas
5-asis nežemiškas, 9-10-ojo žemiškojo lygis, 6 (5) metai, 9 (7) metai. 1. Žvakė. 2. Varpelis.

   B. Jelcinas
10-asis, 7 (6) metai, 10 (8) metų. 1. Šviesos spindulys. 2. Sidabrinis fontanas.

   A. Sobčiakas
11-asis, 11 (9) metų, 8 (7) metai. 1. Žvaigždė. 2. Žalia gėlė.

   N. Nazarbajevas
10-asis, 9 (5) metai (islame), 9 (7) metai. 1. Žvaigždė. 2. Baltas fontanas.

   R. Chasbulatovas
9-asis, 5 (3,2) metai (islame), 7 (5) metai. 1. Šviesos spindulys. 2. Varpelis.

   E. Ševardnadzė
11-asis, 7 (5) metai, 9 (5) metai. 1. Žvaigždė. 2. Paukštis.

   S. Popovas (Maskvos meras)
10-asis, 7 (6,5) metai, 11 (9) metų. 1. Žvakė. 2. Paukštis.

   N. Travkinas
9-asis, 2 metai 3 mėn., 5 metai. 1. Krištolinė taurė. 2. Protinga būtybė.
   Paskirtis ekonomistas. Neblogi rodikliai 9-ajam gyvenimui, nors dėl ateizmo mažokas amžius pagal Kristų.

   Dž. Bušas
11-asis, 8 (5) metai, 14 (11) metų. 1. Žvakė. 2. Baltas fontanas.

   M. Tečer
12-asis, 5 (3,5) metai, 8 (6) metai. 1. Šviesos spindulys. 2. Gėlių puokštė.

   J. Andropovas
12-asis, 11 (9) metų, 9 (7) metai. 1. Violetinė gėlė. 2. Paukštis.

   Negalime nutylėti dar apie vieną nuostabią asmenybę, su kuria Rusija tik dabar gavo galimybę susipažinti: Didysis kunigaikštis Vladimiras Kirilovičius Romanovas. Siela gimė violetiniame sluoksnyje, dabar branduolys turi 55 viršūnes – šviesos spindulys; amžius pagal Jėzų Kristų – 4 metai, pagal Dievą-Tėvą – 25 metai! Subtiliame plane jis gimė su aukso karūna, paskirtis – valstybės vadovas. Aukščiausias Didžiojo kunigaikščio Vladimiro Kirilovičiaus Romanovo vaizdas – žvakė, vedantysis – gėlių puokštė. Štai tokio vadovo, duoto nuo Dievo, neturėjo Rusija visus tuos metus.
   Kaip matome, visų vadovų parametrai žymiai aukštesni už vidutinį. Jų fone išsiskiria N. Travkino figūra. Kas šiek tiek susipažinęs su šiuolaikiniu politiniu gyvenimu, tikriausiai, matė, kad tai protingas, išmintingas, padorus žmogus, tačiau jis nesudaro asmenybės reikšmingumo ir didingumo įspūdžio. Jo lygis dabar leidžia būti instituto, įmonės, net nedidelio miesto vadovu, tačiau ne šalies. Sudėtinga ir labai prieštaringa J. Andropovo figūra. Daug teigiamo, daug neigiamo. Tačiau, tikriausiai, kita, švaresnė siela tiesiog būtų negalėjusi įeiti į TSKP sistemą tokiame lygyje, o šios sistemos posūkis galėjo prasidėti tik iš viršaus.
   Ir dar – į šį sąrašą mes sąmoningai neįtraukėme neigiamų figūrų, idant jų nereklamuoti ir nepažeidinėti įsakymo "neįsižiūrėti į tamsą". Dabar ne jų laikas, ir mes kalbėdami pirmenybę teikiame teigiamiems reiškiniams, kad mokyti po truputį pratintis prie šviesos. Atėjo laikas ne žodžiais, o darbais įtvirtinti teigiamas vertybes. Ir jau artimiausia ateitis parodys, kas ko vertas.
   Per dvasinio amžiaus supratimą mes visiškai netikėtai aptikome ryškius parametrus, pagal kuriuos nustatomi tie, kuriuos galima pavadinti žodžiu "teisuolis". Jei prisimenate, Biblijoje pasakojama apie tai, kaip Abraomas įkalbinėjo Viešpatį neleisti Sodomos žūties, jei mieste atsirastų bent 10 teisuolių (Pr. 18, 20-32). Ir Jėzus Kristus, kalbėdamas apie "šio pasaulio pabaigos" požymius, nurodo, kad žmonijos vargai ir nelaimės taptų nepakeliamais, jeigu nebūtų sutrumpintos šios baisios dienos prieš pabaigą "dėl išrinktųjų" (Mt. 24, 21-22). Kada mes atsitiktinai, visai dėl kito tikslo sužinojome, kad Leningradas (dabar Sankt-Peterburgas) atlaikė blokadą pagrinde dėl 7 teisuolių, gyvenusių visą šį laiką mieste, tai, žinoma, paklausėme, kaip nustatyti, kas yra teisuolis. Atsakymas atėjo labai aiškus: ne mažiau 3 metai pagal Jėzų Kristų arba 5 pagal kitus pranašus ir ne daugiau 1 mėnesio pagal šėtoną ir 3-jų pagal velnią. Mūsų nešvariame pasaulyje tai nėra paprasta… Iš žinomų blokados žmonių teisuolių tarpe tik O. Bergolcas. Kiti – paprasti žmonės: jūrininkas, 14-15 metų mergina, pamaldi senutė... Šiandien Sankt-Peterburge – 14 teisuolių, Maskvoje – 5, Vilniuje – 12, Paryžiuje – 1, Londone – 4. Spręskite patys – ar lengva tapti teisuoliu?
   Su įsikūnijimų skaičiumi glaudžiai yra susijusi žmonių suderinamumo problema. Dabar ją bando spręsti astrologijos, psichologinių testų pagalba. Visa tai taip pat gali duoti kai kurią informaciją, tačiau mūsų tyrinėjimai parodė, kad lemiamas yra sielų patirties artumas, susijęs su pragyventų gyvenimų skaičiumi. Čia svarbūs du momentai. Pirma, dvasinių interesų ratas. Ir pagal polinkius, ir pagal gyvenimo būdą karminių bendraamžių jis žymiai artimesnis (skirtumas ne daugiau kaip vienas gyvenimas). Tokie žmonės visada geriau supranta vienas kitą, jų santykiai formuojasi lygiavos principu, kas, pavyzdžiui, ypač svarbu vedybų harmonijai.
   Antra, judėdama per gyvenimus siela įvaldo vis aukštesnius ženklus ir juos atitinkančius dažnius, ryšium su kuo keičiasi ir jos veiklos šiame pasaulyje svyravimų dažnis. Pirmuose gyvenimuose net pakankamai švarių sielų gyvenimo dažnis neviršija 70-80 tūkst. vienetų. O žmonių su neigiamais planais (katė, šuo, gyvatė) krenta iki 30-40 tūkst. Tai grubūs, egoistiški žmonės, sudarantys sunkų įspūdį. Jų poveikis į aplinkinius kietas ir slegiantis. Švarių žmonių 11-12-ajame gyvenimuose, net jei jie neužsiima aukšta kūryba, asmeninis gyvenimiškas dažnis aukštesnis nei 100 tūkst., o subtilių ir pakylėtų sielų – iki 200-210 tūkst. (taip gyveno M. Lermontovas, A. Menis; B. Okudžavos – 190 tūkst., A. Sobčiako – 170-180 tūkst.; o Serafimo Sarovskio – 220 tūkst.). Nuo šių žmonių išlieka lengvumo, malonios šilumos pojūtis, po bendravimo su jais gerėja nuotaika, kartais net praeina liga.
   Jei likimas suveda stipriai besiskiriančius gyvenimišku dažniu žmones – kas, deja, pasitaiko dažnai, – tai didžiulė tragedija. Ji gali reikštis ir gyvenimiškose aplinkybėse, bet svarbiausia – jų subtilių kūnų konfliktu. Grubus laukas pradeda slėgti ir ardyti subtilesnį, neišvengiamai atsiranda energetinis vampyrizmas. Dėsnis čia paprastas: žmonės, gyvenantieji aukštesniuose planuose, atiduoda savo šilumą visiems aplinkiniams, patys gaudami tik iš Dievo; gyvybinių jėgų srautai perteka iš aukštesnių planų į žemesnius. Nelygioje sąjungoje žemesnioji pusė, net jei ir neturėjo tokio polinkio anksčiau, įpranta gyventi kito sąskaita. Tačiau krinta ir aukštesnioji pusė, jei visai neužgęsta, pakliuvusi į profesionalaus vampyro nasrus.


Toliau – III dalis. Sielos sandara. 1. Bendra sielos struktūra.

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org