Laimės ir Šviesos
mokyklėlė!



Mokykimės būti
Dievo vaikais!


Mokyklai reikia
tik erdvės
ir tavo mylinčios
širdies!


Laimės mokykla
jau kviečia tave,
ji moko mylėti
ne vien tik save!


Laimės mokykla
prie varpinės veikia,
joje pamokų
lankyti nereikia!




Prie varpinės!

Lietuva, Vilnius.


Dievo vaikų
kūrybinis būrelis

Informacija:


Tel. +370 614 63154.
Vitalijus.

Skype - vitalijusvilnius

religijafilosofija@gmail.com
 


3. Mūsų sielos paukštės

   Paukštės vaizdas tai angeliškų sielų vaizdas. Tačiau angelai atsiranda taip pat ne iš karto, tai būtybės, jau praėjusios žmogišką vystymosi stadiją, pasiekusios aukštą harmonijos ir tobulumo laipsnį. Teologijoje, būtent pas Tomą Akvinietį, nurodoma, kad žmogus tarpinė būtybė tarp gyvūnų ir angelų. Ir tai iš tikro tiesa. Viename iš pasaulio sandaros globalinių planų, kur matomas būties sluoksnių ir struktūrinių elementų tarpusavio ryšys, yra toks vaizdas: žmogaus figūra apsupta, tarytum kiaušinio apvalkalu, baltų paukščių būriu, jie rūpinasi juo, kaip savo paukšteliu, o kai kiaušinis subręsta, tai iš ten išskrenda paukštė. Angeliškų pasaulių užduotis kad visos žmogiškos sielos pasiektų angelų lygį. Ir mes patys jau šiame savo pavidale pradedame ugdyti savyje angeliškas savybes, kurios apsijungdamos formuoja vientisą sielos vaizdą kaip paukštę.
   Būrio priekyje turi skristi auksinė Dieviškos Išminties paukštė. Kai ją išauginsime savyje, tada ir subręs mūsų angeliška esybė. Žemėje kartais pasirodo sielos su brandžia Išminties paukšte, bet labai retai.
Jas turi žmonės su specialia misija, atsiųsti nešti žmonijai gilesnes būties tiesas dvasinio progreso palaikymui. Ją turėjo visi pranašai ir daugelis didžių šventųjų. Nesenoje istorijoje tokias paukštes turėjo Dž. Vašingtonas, I. Pestelis. Dabar žemėje tik penkios tokios paukštės, viena pas A. Soldženyciną. Tačiau jiems čia realizuotis ypatingai sunku. Didžiausią realizacijos procentą turėjo pranašas Muchammadas (telaimina jį Allachas ir tesiunčia jam taiką) 23%. Garbusis Serafimas Sorovskis 10%, Pestelis 3%, Vašingtonas 2%, Soldženycinas 5%. Žinodamas tiesos jėgą, žinodamas koks tai galingas ginklas prieš jo demagogiją, šėtonas visomis jėgomis puola tų paukščių turėtojus. Tačiau pagrindinis pačių paukščių darbas vyksta subtiliame plane. Gyvenime gali būti net nepastebima, kad idėjos eina nuo šito žmogaus, jis atrodo paprasčiausiai įkvėpėju: kažkas atėjo pas jį, pakalbėjo, o vakare parašė genialų eilėraštį ar išsprendė problemą, dėl kurios nesėkmingai kankinosi daugelį metų ir pan.
   Savo gimtojoje šalyje pasaulio sandaros gelmėse šios paukštės gyvena šv. Sofijos Išmintingosios sode ir rašo knygas. Tai jų pagrindinis darbas. Jos priklauso moteriškai pasaulio sandaros pusei, ir jų pagrindinė globėja yra viso egzistuojančio motina Švenčiausioji mūsų Dangiškoji Užtarėja, paukštės yra jos ypatingoje globoje.
   Kol kas mūsų žemiško paukščių būrio priekyje skrenda trys šv. Sofijos dukros Tikėjimas, Viltis, Meilė. Pirmoji skrenda Viltis. Ji pati ištvermingiausia, pati atkakliausia šiame pilname kliūčių ir pavojų žemiškame gyvenime, ne veltui sakoma, kad Viltis miršta paskutinė. Tačiau pagrindinis žemiško vystymosi etapo tikslas Tikėjimo paukštė: būtent ja balta Tikėjimo paukšte išskrenda mūsų sielos iš žemiško pasaulio į Dangiškąjį. Tačiau žemiškame gyvenime Tikėjimo paukštė violetinė, jos pagrindinė užduotis susieti, apjungti žemišką gyvenimą su Dangiškuoju, tapti laidininku, nukreipiančiu sielą teisinga kryptimi. O į čia ji neša aukščiausią pasaulio sandaros įstatymą Meilės įstatymą. Viltis perduoda estafetę Išminčiai, Tikėjimas virsta iš mūsų nepastovaus ir pusiau aklo į švarų ir tikslų, ir tik Meilė, taip "tik Meilė bus amžina visada". Žalia Meilės paukštė tai būsimas smaragdas, tai mūsų indėlis į bendrą harmonijos ir meilės lobyną, tai tas amžinas ir nekintantis, kas perskrodžia ir apjungia visas sielos vystymosi pasaulio sandaroje stadijas. Todėl apaštalas Povilas ir rašo, kad "meilė niekada nesibaigs, nors ir pranašystės išnyks, ir kalbos nutils, ir pažinimas baigsis O kol kas yra šis trejetas: tikėjimas, viltis ir meilė, tačiau Meilė iš jų didžiausia" (1 Kor. 13, 8 ir 13).
   Tačiau tai dar ne visos mūsų sielos paukštės. Švariuose pasauliuose šalia paminėtų trijų prisideda tik dvi sidabrinė Sąžinės paukštė ir geltona Įkvėpimo ir Valios.
Bet mūsų sunkiame pasaulyje dar yra trys papildomos paukštės, padedančios greičiau ištrūkti iš purvo, pasikelti aukščiau į švarius pasaulio sandaros sluoksnius. Tai Sveikatos, Svajonės ir Dvasinio augimo paukštės. Su Sąžinės paukšte, kaip ir su Tikėjimo paukšte, mūsų pasaulyje sunkoka. Daugumos žmonių jos ne sidabrinės, o mėlynos. Mėlynu čia eina pirmas sąžinės lygis garbės ir orumo. Tačiau sutinkamos ir sidabru žibančios paukštės, net dažniau, nei auksinės. Tarp kitko, baltas Tikėjimo paukštes taip pat turi žemės gyventojai, pastaruoju metu būtent jas pradėjo medžioti šėtono parankiniai žinomos žinybos tarnautojai. Aleksandras Menis ir Igoris Talkovas kaip tik turėjo baltas Tikėjimo paukštes.
   Už pirmo paukščių trejeto Tikėjimo, Vilties ir Meilės skrenda keturi: iš kraštų žydra Svajonės paukštė ir raudona Sveikatos, centre geltona Įkvėpimo ir Valios, šiek tiek už jų mėlyna Sąžinės paukštė. O paskutinioji skrenda Dvasinio augimo paukštė. Visos kartu jos taip pat sudaro skrendančios paukštės siluetą: trejetas galva ir viršutinė kūno dalis, ketvertas kūnas ir sparnai, paskutinė uodega.
   Šios paukštės svarbi savarankiška sielos dalis. Jų negalima priskirti nei sąmonei, nei jausmams, nei širdžiai. Tai mūsų aukštesnės būsimos angeliškos esybės, kurią mes auginame savyje ir su kuria tik ir galima įeiti į švariuosius pasaulius dalelės. Tačiau čia, kaip visada Meilės įstatyme, abipusis rūpinimasis: mes auginame jas savo gerais darbais, jos rūpinasi mumis, nukreipia mus į gėrį, rūpinasi kitų sielos pusių vidine švara, atstato pažeistus sąmonės, širdies, kūno planus ir t. t., nurodo teisingus sprendimus, bendrauja savo lygyje su analogiškais kitų žmonių planais.
   Tikėjimo paukštės skraido viršutiniame violetiniame sluoksnyje (220 tūkst.). Jas specialiai sukūrė Jėzus Kristus šiai pasaulio daliai. Pagrindinė jų užduotis sielos šaukimas judėti prie Dievo, į savęs tobulinimą per harmoniją ir meilę. Dar prieš du metus žmonės su nepažeista Tikėjimo paukšte buvo labai reti. Brukama ateistinė ideologija užmūrydavo, užšaldydavo Tikėjimo paukštes žmonėms, patekusiems į šią valstybinio masto apgaulę. Jei įskaityti, kad ideologinis apdorojimas prasidėdavo nuo vaikų darželio, nuo dar netvirtų šiame gyvenime sielų, tai aišku, kad mažai kas sugebėjo išsaugoti Tikėjimo paukštę nepažeistą. Po Kremliumi demoniškuose sluoksniuose buvo specialus rūsys, kur Tikėjimo paukštės buvo užcementuotos ar sušaldytos kokiu tai pilku mišiniu. Nuo 1990 metų pabaigos prasidėjo šios struktūros laipsniškas atitirpimas, ir dabartiniu metu jis artėja prie pabaigos.
   Tačiau tiems žmonėms, kurie sugebėjo išsaugoti Tikėjimo paukštę gyvą, jokia agitacija neužmušė ryšio su Dievu nuojautos, nors jie galėjo ir ne iki galo tai suvokti. Tokie žmonės dabar lengvai priima tikėjimą: lankydami bažnyčią, atversdami maldyną ar katekizmą, jie randa ten viską žinoma, suprantama, bet lyg pamiršta. O tie, kurių Tikėjimo paukštė nesveika, tikro tikėjimo nejaučia, sunkiai priima religines idėjas, apeigas, maldas. Tarp kitko, per Tikėjimo paukštę gauname didesnę dalį sidabrinio srauto vieno iš pagrindinių valomųjų ir mobilizuojančių. Jis priduoda žmogui pastovios budrumo jėgos pojūtį, pasirengimą veikti, praeina kaip gyvas siūlas sielos viduje. Šis srautas reikalingas visiems žmonėms, tačiau netikintieji neturi tiesioginio įsijungimo į sidabrinius sluoksnius (ten yra Tikėjimo paukščių šalis), ir jie pradeda vampyruoti tuos, kurie įsijungę. Vienas atvejis labai ryškiai mums parodė šią priklausomybę: matėme, kaip visa šeima, keletas suaugusių ir vaikų, tiesiog "kabėjo" ant tikinčio tėvo. Taip, kad ateizmas anaiptol nėra nekaltas reiškinys.
   Vilties paukštė visų arčiausiai tiems sluoksniams, kur mes gyvename kūne, todėl stipriai žmogaus juntama. Ji labai atspari patikimumas juk gimsta iš vilties ir daugiaplanė. Aukščiausiame lygyje su ja susiję strateginiai žmonių gyvenimo tikslai gauti išsilavinimą, vieną ar kitą darbą, sukurti šeimą ir pan. Kartais tai vadinama "svajonėmis", kas ne visai teisinga: tai pilnai konkretūs, realiai įvykdomi, nors ir ilgalaikiai projektai. Vilties paukštė užtikrina tikslo, jo pasiekimo kelių aiškumą ir tuo pačiu priduoda gyvenimo perspektyvos pojūtį, pakilimo jausmą, užtikriną skrydį sieloje, norą gyventi. Apie žmogų su stipria Vilties paukšte sako: "Ne gyvena, bet skraido".
   Viskas gali likti vietoje ir realizacijos galimybė, ir tikslo pasiekiamumas, tačiau, jei Vilties paukštė pažeista pavydo ar nužiūrėjimų, žmogui ženkliai krinta gyvenimo pilnatvės pojūtis, viskas praranda savo prasmę, nusileidžia rankos, dingsta noras ko tai siekti, ko tai norėti. Pasaulis susiaurėja iki tos minutės problemų. Žmonės metų metais būna tokioje būsenoje, netgi neįtardami dėl dvasinės ligos priežasties. Žmogus neįvykdo netgi to mažo, kas nesudarytų jam sunkumo. Jis pradeda ne gyventi, o vegetuoti žemėje.
   Vidutiniame plane su šia paukšte susiję širdžiai mieli sielos prisirišimai, tai, kas lieka brangiu ir maloniu, net jei liko nerealizuotos stambios perspektyvos: pavyzdžiui, pomėgis megzti ar gaminti maistą, džiugesys dėl gražių daiktų ir papuošalų, visokios rūšies hoby ir pomėgiai.
   Egzistuoja ir oranžinė Vilties šalis (160 tūkst.), kur šios paukštės bendrauja tarpusavyje. Kiekviena paukštė turi savo būstą. Būstai labai įvairūs ir atspindi žmonių realius psichologinius ypatumus: pas vienus rūmai, pas kitus kažkokios visai atviros, kelių aukštų apvalios etažerės tipo terasos (liudijimas apie charakterio atvirumą). Kada tokią paukštę paklausėme, ar ji nebijo, kad iš namo kas nors dings (ten buvo daug papuošalų), ji išdidžiai atsakė, kad jų šalyje vagysčių nebūna. Šis oranžinis sluoksnis labai patvarus, ir šėtonui čia prasiskverbti nepavyko. Yra ir skurdoki, palapinių ir netgi žeminių tipo būstai, kiekvienas stato savo Vilties namą pagal savo įsivaizdavimus apie gyvenimo tikslą ir prasmę. Pagal namo vidaus aplinką galima spręsti apie žmogaus planus ir viltis, net neklausiant jo. Taip, vieno mūsų klausytojo paukštės namas iš karto patraukė dėmesį: tai buvo didžiuliai rūmai su kino sale antrame aukšte, kur jis žiūrėjo filmą su savo dalyvavimu. Paklausėme, ar neturi jis noro vaidinti kine? Pasirodė, kad jis dramos teatro aktorius ir iš tiesų filmuojasi kine, tačiau svajoja suvaidinti pagrindinį vaidmenį gerame filme.
   Meilės paukštės gyvena auksiniame sluoksnyje (130-140 tūkst.). Nors jos pas visus žalios spalvos, tačiau stipriai skiriasi dydžiu ir išorine forma. Žemiškame vystymosi lygyje šios paukštės atsako pagrinde už antrą meilės įstatymo priesaką meilę artimui. Kaip taisyklė, priešingos lyties asmeniui, bet jei vertos kandidatūros jos neranda, tai gali išreikšti prisirišimą kam tai kitam. Vienos pažįstamos vyro Meilės paukštė gyveno automobilio bagažinėje, ir ji sutiko, kad vyras myli mašiną labiau už ją. Brandžios Meilės paukštės dažnai tupi ant paties šeimininko, o į klausimą apie prisirišimą atsako: "Jis man kol kas visų labiausiai patinka" Ir tai išmintinga pozicija nesiblaškyti į pirmą papuolusį variantą, o ieškoti sielos, vertos meilės. Kuo subtilesnė ir dvasiškai turtingesnė siela, tuo, žinoma, labiau reiklesnė ji pasirinkime. Šios paukštės turi svarbų ženklą įvairios spalvos brangakmenį ant kaktos. Spalva liudija sielos įsivaizdavimus apie meilę: balta rodo jausmų pakylėjimą, mėlyna racionalumą, raudona kūniškus jausmus ir t. t. Yra paukštės (jų labai mažai), kurių visa nugara ir sparnai nusėti įvairiaspalviais akmenimis, kas liudija apie aukštą kilmę ir sielos meilės turtingumą. Paskutiniame viršelio puslapyje padarytas bandymas perduoti tokios paukštės vaizdą (žr. paveikslą), bet išreikšti įprastomis žemiškomis spalvomis nematomo pasaulio subtilumą ir dailumą labai sunku. Šioje šalyje, deja, pasitaiko ir nešvariai raudoni, nešvariai mėlyni, beveik juodi akmenys. Tai liudija apie žmonių nepadorius ir griaunančius veiksmus meilės atžvilgiu.


image

   Meilės paukštės geria sidabrinį vandenį ir deda auksinius kiaušinius. Tai meilės vaisiai, jos atsarga, kurią kuria siela. Ne visi paukščiai vienodai rūpestingai saugo savo atsargas. Vieni pastoviai rūpinasi kiaušiniais, sudeda kalneliu, tikrina atsargos vientisumą ir saugumą, kiti išdalina visiems iš eilės, o patys tupi tuščioje vietoje ar šalia 1-2 kiaušinių. Viena paukštė net čiuožinėjo nuo savo kalnelio, neypatingai rūpindamasi kiaušiniais. Gyvenime jos šeimininkas taip pat, nežiūrint į brandų amžių, į meilę žiūrėjo su jaunatvišku infantiliškumu. Kartais paukščiai saugo savo atsargą ant meilės objekto: ant žmogaus, pavyzdžiui, mylimosios plaukuose, bet gali laikyti ir daiktuose. Tos paukštės, kuri mylėjo mašiną, meilės atsarga buvo saugojama karbiuratoriuje. Vienos pažįstamos paukštė tupėjo servante ant tuščios lentynos. "O kur kiaušiniai?" paklausė pažįstama. Paukštė parodė į apatinę lentyną. "Tada ko tupi čia, o ne apačioje?" Paukštė atsakė, kad užėmė šią lentyną dėl viso pikto. Tai būdinga mūsų pažįstamos elgesio detalė: ji labai apdairus žmogus, iš anksto stengiasi apgalvoti galimas būsimas problemas.
   Kokiu keistu ir neįprastu beatrodytų pradžioje šis vidinis mūsų sielos pasaulis, bet būtent tokios detalės, kurių neįmanoma išgalvoti, tuo labiau nepažįstant atėjusio į priėmimą žmogaus, bet kurios netikėtai randa patvirtinimą įprasto žemiško gyvenimo realijose ir padeda atverti nematomo pasaulio logiką ir dėsningumus, patvirtina jo objektyvią realybę, stiprią sąveiką su mūsų įprasta tikrove.
   Kaip ir siela, taip ir visos mūsų paukštės turi savo amžių, kuris apsprendžia jų jėgą, aktyvumo ir išminties laipsnį. Yra labai jauni 2-3 mėnesių paukšteliai, yra ir 2-3 metų. Mes tai aptikome atsitiktinai, kada užsiiminėjome balso atstatymo klausimu ir atradome, kad vienu iš svarbiausių momentų, apsprendžiančių jo grožį ir skambesį, yra nagingų ir subtilių jo balso aparato vadovų buvimas. Jie išsidėstę dviejose vietose balso stygų ir saulės rezginio lygyje. Mes pradėjome nuo to, kad nuėmėme užkimimą ir sunkumą vienai giminaitei tik dėka to, kad pašalinome ne savo vietoje atsiradusį kipšų chorą ir išvalėme purvą, kurį jie prikimšo į balso centrus. Jai atsistatė nuosavas baltų paukščių choras. Pas vieną mūsų pažįstamą profesionalią operos dainininkę dainuoja itališko tipo jaunuolis. Bet būna ten ir karvės, pas daugelį šiuolaikinių estrados ir roko muzikantų kipšai, katės, šunys, gyvatės ir pan. Pas Vysockį dainuoja šventikų choras, o pas Mariną Vladį Meilės paukštė. Ji pas ją didžiulė, labai stipri ir brandi, priduodanti balsui giluminę minkštą jėgą ir jausminę šilumą.
   Meilės paukščių šalyje namelių nėra, jos gyvena žaliose pievose atvirai, nors kiekviena turi savo vietą, savo plotą. Yra ten šios šalies karalienės rūmai. Tai nuostabiai graži auksaplaukė moteris su švelniais ir minkštais veido bruožais. Jos suknelė plati, kaip žalia jūra, ir, kada ji atsistoja ar eina, iš tikro atsiranda bangų pojūtis vandenyne meilės vandenyne. Toks šio jausmo platumas ir mastas. Duok, Dieve, ir mums įnešti nors lašelį į šį iš tikro Didįjį okeaną.
   Pačiame centre skrenda geltona Įkvėpimo ir Valios paukštė. Jos centrinė padėtis ne atsitiktinė. Ji labai svarbi žmogaus gyvenimui. Be jos neįmanoma jokia veikla nei fizinė, nei psichinė, su ja susijęs pats noras dirbti. Jos pažeidimai juntami akimirksniu ir labai stipriai.
   Kartą atėjome į darbą visiškai niūrioje nuotaikoje ir abu norėjome išsisakyti, kad viskas nusibodo, kad mūsų darbas niekam nereikalingas, kad nėra jokių jėgų vėl išeiti prieš auditoriją ir kažką tai pasakoti ir t. t., ir pan. Tačiau kai abu pastebėjome, kad kitas ne mažiau niūrioje nuotaikoje, susimąstėme, o Chalimai šmėstelėjo mintis: "Kur gi mūsų įkvėpimas?" Ir staiga priešais ją iškilo gražios mėlynos paukštės vaizdas, gulinčios surištais sparnais. Ji dar neapjungė šio vaizdo su užduotu klausimu, bet įpratimas valyti suteptą, atvynioti visokius juodos magijos tinklus ir virves jau buvo, ir, žinoma, Chalima atrišo paukštę, išleido ją į laisvę. Tiesiog po minutės Chalima pajuto ryškų nuotaikos pasikeitimą. Pasaulis nustojo atrodyti niūrus, atsirado noras ir jėgos dirbti. Tada ji kryptingiau paklausė, kur mano įkvėpimas, kodėl nėra noro dirbti? Ir pamatė taip pat paukštę, bet dar liūdnesnėje, visiškai sumuštoje būsenoje. Darbo su panašiais vaizdais patirtis jau buvo ir mes panardinome paukštę į pašventintą vandenį, ji greitai atgijo ir nuskrido. Po pusės minutės iš mano niūrios nuotaikos taip pat neliko nė pėdsako, mes buvome pilni jėgų, vėl su džiaugsmu laukėme susitikimo su klausytojais.
   Ir dabar visada, kai pacientai ateina su panašiais nusiskundimais, mes pirmiausia žiūrime Įkvėpimo ir Valios paukštę. Vilties paukštė taip pat susijusi su žmogaus veikla, tačiau jos pažeidimai tik susiaurina interesų ratą, o jei kas nutinka Valios paukštei, tai žmogus visiškai praranda sugebėjimą veikti, dingsta pasitikėjimas savo jėgomis, bet koks poelgis atrodo beprasmiškas ir nereikalingas.
   Šių paukščių šalį kol kas mes ištyrėme mažai. Žinome tik, kad jos ten deda sidabrinės, mėlynos ir, deja, kartais juodos spalvos kiaušinius. Tai žmogaus įkvėpimo vaisiai. Sidabriniai kiaušiniai kūryba pasaulio sandaros mastu, mėlyni žemiško lygio, o juodi griaunančio šėtoniško įkvėpimo vaisiai. Pagal šį rodiklį galima daug pasakyti apie dailininkus, rašytojus, mokslininkus. Be to čia kalba vyksta anaiptol ne apie sukurto kiekį, o apie dvasinio poveikio mastą ir kokybę. Levas Tolstojus pagal kiekį, pavyzdžiui, aplenkė daugelį, tačiau didesnioji jo aprašyto dalis turi vertę tik žemės nelabai reikliomis harmonijai ir subtilumui sąlygomis. Jis turi 12 sidabrinių, 164 mėlynus ir 13 juodų kiaušinių. Lermontovas parašė žymiai mažiau, bet jis turi 68 sidabrinius, 12 mėlynus ir nei vieno juodo kiaušinio, t. y. koncentracija, švara ir dvasinio poveikio jėga žymiai aukštesnė. Tiesiog palyginimui: S. Puškinas 64, 32, 1; Levitanas 17, 13, nėra; V. Leninas nėra, 3, 53; o iš šiuolaikinių: V. Vysockis 124, 68, 2; Rubcovas 82, 8, 0,5; Pristavkinas 68, 44, nėra.
   Žemiškų sielų Svajonių paukštės skraido aukščiau visų kitų paskutiniame sukurto pasaulio sidabriniame sluoksnyje, praktiškai jau švariuose Dieviškuose pasauliuose. Šis aukštas planas juntamas ne taip stipriai, kaip prieš tai buvę, kokiais tais atvejais jį gali pakeisti Vilties paukštė. Tačiau nemalonumai su Svajonės paukšte neišvengiamai atsiliepia į sielos būklę, ypač subtiliems ir dvasiškai brandiems žmonėms. Jie sukelia ilgesio, paslėpto sielvarto, nesibaigiančio liūdesio būsenas be priežasties:


, ,

.
, ,
:
, ,
...

    rašė Anna Achmatova, ir ji buvo visiškai teisi: suluošinta Svajonės paukštė dažnai virsta į juodą Ilgesio ir Liūdesio paukštę, lydinčią žmogų gyvenime.
   Aukščiausias žydras srautas būties džiaugsmas eina į sielą pagrinde per šį planą. Svajonės paukštė užtikrina sielos gyvenimo džiaugsmą, kilnumą, poetiškumą. Be jos neįmanoma subtili poetinė kūryba, giluminis grožio ir harmonijos pojūtis. Ir pačios Svajonės paukštės labai gražios, jos papuoštos nepakartojamais ploniausiais baltais nėriniais, tobulos savo forma, kilnios skrydyje. Svajonės paukščių šalis baltai žydra, su gražiais rūmais ir smailiagaliais stogais svajonės siekio į viršų, į Dangų vaizdas. Iš esmės Svajonės paukštė žvalgas, žvelgiantis pirmyn, nurodantis sielai teisingą kelią žemiško gyvenimo labirintuose ir pinklėse. Svajonės šalis ir paukštės yra tiesioginėje Jėzaus Kristaus globoje.
   Jau žinojome keletą paukščių, kada atsitiktinai išgirdome per radiją žinomą Aleksandro Dolskio dainą apie "paukštę-Sąžinę, paukštę-Garbę". Šis žmogus turi gerą aiškiaregystę, ir jis nesąmoningai ja naudojasi savo kūryboje. Jei prisiminėme, jam, tikriausiai, bus įdomu sužinoti, kad jis yra Dievo Motinos globoje, bet Ji pasakė: "Vis laukiame, kada gi jis pagaliau padarys savo pasirinkimą, o tai vieną dainą dainuoja mums, kitą jiems (nelabiesiems)".
   Nutarėme pažiūrėti, ar yra pas mus šie paukščiai. Pasirodė, kaip sakėme, kad tai skirtingi vienos paukštės pasireiškimai. Sidabrinės Sąžinės paukštės tai artimiausi Jėzaus Kristaus padėjėjai. Jos gyvena Jo sluoksnyje, pačiose pasaulio sandaros gelmėse, užsiima sukurto pasaulio valymu per sidabrinius ir krištolinius sluoksnius. Žmonių maldos patenka pas sidabrines paukštes, kurios jas užrašo ir atneša iki tų šventųjų ir pranašų, į kuriuos jos nukreiptos. Tačiau netgi švariuose pasauliuose sidabrines paukštes turi ne visi.
   Iki tam tikro vystymosi lygio sidabrinę paukštę atstovauja mėlyna. Ji apsprendžia savigarbos, teisingumo, objektyvaus savo elgesio įvertinimo pajutimą. Ši paukštė yra stipria apsauga nuo šėtono pagundų. Ir asmeniniuose santykiuose, ir darbinėje sferoje ji duoda pajusti, kur yra ta riba, už kurios prasideda asmenybės žeminimas, kada iš sielos reikalauja neįmanomų, neleistinų aukų. Šėtonas ir jo tarnautojai juk nežino puolimo ant žmogaus saiko. Mokėjimą pajusti šio begėdiško grobimo ir prievartos pradžią ir apginti duotą mums Dievo nuosavybę ir užtikrina Garbės paukštė. Ir priešingai nepažeisti artimo teisių, nepareikalauti iš jo daugiau, nei jūs turite teisę. Apskritai tai dar vienas galingas planas, užtikrinantis meilės įstatymo antro įsakymo vykdymą, saiko artimo atžvilgiu ir sau pačiam laikymąsi. Žmonės su stipria Sąžinės-garbės paukšte netaps išdavikais. Nei dėl karjeros, nei dėl šėtoniškos "aistringos meilės" nepažemins savo orumo, nepažeis teisingumo. Padorumas taip pat susijęs su šia paukšte. Žmonės, kurie turi stiprią Sąžinės-garbės paukštę, pasižymi stipriomis vidinėmis nuostatomis, laikosi žodžio, neina į kompromisus su sąžine. Ir priešingai, pas ką ji silpna, surišta ar sumušta, ar, dar blogiau, sumindyta paties šeimininko (matėme ir tokį vaizdą), tai nepatikimi žmonės, sugebantys išduoti, meilikaujantys ir nedori ir t. t.
   Sveikatos paukštė atspindi subtilių kūno planų būklę, užtikrina ryšius tarp jų. Kada jai kažkas nutinka, tai, visų pirma, sutrinka koordinacija tarp subtilaus kūno įvairių sluoksnių ir greitėja visų rūšių užteršimų susikaupimas, kadangi pagrindinė šios paukštės užduotis pastovus visų vidinių organų nuo 30-40 tūkst. iki 120 tūkst. dažniuose valymas. Galimi konkretūs skausmai fiziniame kūne, jei, sakysim, pažeista paukštės koja ar nugara. Pakanka tik ištraukti strėlę ar smaigalį ir užgydyti paukštės žaizdą šventintu vandeniu ir skausmai, besitęsiantieji kartais metų metais, iš karto dingsta.
   Sveikatos šalis balta, yra Dievo Motinos globoje religinių srautų įsijungimo lygyje 170-180 tūkst. Pats įdomiausias jos elementas, kurį mes kol kas sugebėjome aptikti, sanitarinio tipo tarnyba, kuri padeda įvedinėti tvarką paukščių namuose. Ten yra nusvirę namai, be durų ir langų ir visa tai atsiliepia sveikatos stoviui. Tarnyboje galima gauti rekomendacijas dėl žmogaus mitybos raciono, fizinių pratimų sistemos ir pan. Ši paukštė mums dažnai pataria: apsirenk šilčiau, laikas valgyti arba, priešingai, užteks valgyti ir pan., ir kai kurie moka įsiklausyti į jos patarimus.
   Kada sužinojome beveik apie visas paukštes, pradėjo pastoviai rodytis, pati atkreipinėti į save dėmesį kažkokia dryžuota paukštė. Mes kurį tai laiką nenorėjome jos pripažinti, kadangi įprotį lįsti be prašymo turi pagrinde neigiamos dvasios. Galų gale, paukštė net pradėjo truputį atitraukinėti mus nuo darbo kur bepažvelgsi visur ji dėmesio lauke. Teko atkreipti į ją dėmesį. Visų pirma, patikrinome ją trigubu kryžiaus ženklu, tačiau ji neišnyko reiškia, ne šėtoniška. Tada paklausėme, ko ji nori. Rodytis paukštė galėjo, bet kalbėtis be mūsų kreipimosi švarios aiškiagirdystės atveju neįmanoma. Ir štai dabar, kada jai davėme galimybę tarti žodį, ji ėmė greitai išsisakyti viską susikaupusį ištisu monologu: kaip gi jūs be manęs? Aš juk Dvasinio augimo paukštė! Aš suvedu visų kitų paukščių vystymosi rezultatus, derinu bendravimą, skubinu tinginčias ir atsiliekančias nuo bendro skrydžio, be manęs jokiu būdu negalima!
   Ir iš tiesų, kada žvilgterėjome į šių paukščių šalį, supratome, kad jos pačios šnekiausios ir komunikabiliausios. Jų šalyje realizuojasi tautų, idėjų, kultūrų sambūvio principas. Tai vienas iš auksinės Išminties paukštės planų jos renka ir saugo viską vertinga, kas sukaupta žmonijos, tautų, valstybių. Didžiulę Dvasinio augimo paukštę turi ir JTO (Jungtinių Tautų Organizacija), kiekviena tauta turi tokią paukštę. Jų šalyje saugoma 1128 simbolių, vėliavų, emblemų visų tautų, gyvenusių žemėje. Žinoma, ten nėra tendencijos atsiskyrimui, atstovaujamos stambios nacionalinės-kultūrinės bendruomenės. Tai pas mus dabar viskas apversta nuo kojų ant galvos, ir net giminingos tautos stengiasi atsiskirti viena nuo kitos. Čia yra ir teigiama pusė po vartotojiško egzistavimo niekieno TSR Sąjungoje atėjo laikas visiems mokytis atsakyti už save ir savo elgesį. Ir asmenybės, ir tautos lygyje savarankiškumas prasideda būtent nuo šito. Tačiau nereikia pulti į priešingą kraštutinumą ir ginti savo savarankiškumą kitų paniekinimo sąskaita. Tautų Dvasinio augimo paukštės kaip tik ir prižiūri būtiną savarankiškumo ir bendradarbiavimo santykį. M. Gorbačiovo Dvasinio augimo paukštė, tarp kitko, jo pats stipriausias planas: neatsitiktinai jis iki galo gynė vieningos nepriklausomų valstybių sąjungos idėją.
   Dvasinio augimo paukščių šalyje saugoma visa informacija apie tautas, jų istoriją, kultūrinius ypatumus. Šaliai vadovauja Jėzus Kristus, žemėje paukštes globoja Dievo Motina. Tai vienas iš svarbiausių Išgelbėtojo poveikio į žemę kanalų iki Jo antrojo atėjimo.
   Asmeniniame plane Dvasinio augimo paukštė daug reiškia sielos harmonijai, psichinei sveikatai, mokėjimui užmegzti kontaktus su kitais žmonėmis.
   Ir, pagaliau, paskutinė paukštė, iki kurios mums, tiesa, kol kas skristi ir skristi. Tai Laimės paukštė. Žemėje jų labai mažai. Net ir tarp tų nedaugelių didesnė dalis netikros, pakištos šėtono. Laimės paukštė rausvos. Sukurtame pasaulyje šios spalvos nėra. Tai visai ne sluoksnis, o nedidelė dalis pasaulio sandaros centre, pačio Dievo-Tėvo kūne, rausvoji laimės šalis, kuriai vadovauja pranašas, atėjęs į žemę Zoroastro vardu.
   Tačiau pradžioje mes radome kitą laimės šalį, kurios jau nėra, tačiau tai, ką ten pamatėme, pasirodė labai pamokančiai.
   Autoriai nelaiko savęs nuo vaikystės laimingais žmonėmis. Priešingai, iki pat paskutiniųjų metų kol nepradėjo prieš mus atsiverti šis nuostabus pasaulis gyvenome sunkiai, daug sirgome, nesusidėliojo asmeninis gyvenimas ir darbas neteikė pilno pasitenkinimo. Todėl, tikriausiai, nenuostabu, kad, atradus ir išgydžius tiek paukščių, kartą po eilinio gyvenimiško nusiminimo Chalima širdyje sušuko: "Juk turi būti nors kažkokia Laimės paukštė! Nejaugi aš jos visai neturiu?" Ir pamatė: ant grindų guli viena maža rausva plunksnelė. Tapo aišku: tai viskas, kas liko iš jos Laimės paukštės. Pasimeldėme, paprašėme atstatyti paukštė atgijo ir tuoj pat nuskrido. Aš tik spėjau jos paklausti: "Tu kur?" Ir gavau atsakymą: "Pati žinau". Teko stebėti ją per atstumą. Ji greitai atskrido į kažkokią rausvą mažą planetą, nusileido šalia gyvenvietės prie apvalaus namelio, panašaus į jurtą. Aš paklausiau, kaip seniai ji čia nebuvo; pasirodė, kada man buvo 3 metai, ją pilnai sumušė iš pavydo. Namelis buvo nusviręs, paukštė, kaip besistengė, negalėjo jo pataisyti. Pradėjau melstis, bet niekas nesikeitė, pirmą kartą mūsų praktikoje malda nepadėjo. Jau pradėjome priprasti viena prie kitos ir paukštė pradėjo pripažinti manyje šeimininkę. Nutariau nueiti pažiūrėti, kas darosi aplinkui. Ir vis labiau stebėjausi: nameliai aplink buvo rausvi, bet iš vieno sklido vaiko verksmas, kito viduje buvo matomas juodas voras kaip tai gali būti laimės šalyje? Trečiame name stovėjo kažkokios dėžės, jis buvo daugiau panašus į sandėlį. Tačiau ir šalies gyventojai atrodė keistai nešvarūs, netvarkingi. Pažvelgiau į savo paukštę ji buvo visiškai švari. Tapo aišku, kad čia kažkas ne taip.
   Aš nusprendžiau išsiaiškinti, kur atsidūrė mano Laimės paukštė. Kad nelabai išsiskirti, ji taip pat lengvai susitepė ir nuėjo žiūrėti, kas vyksta kitose vietose. Greitai ji priskrido prie didelio žmonių susibūrimo. Tai buvo vieta panaši į pliažą gyventojai voliojosi saulėje ir maudėsi raudonoje upėje. Raudona spalva, kaip minėjome, tai materialiniai, kūniški ir seksualiniai poreikiai. Tokios laimės man niekada nereikėjo, todėl nutariau paieškoti žalios meilės upės ar žydros džiaugsmo. Radau, bet ne tai čia buvo. Vienos krantai apaugo nepraeinančiais dygliuotais krūmais, kitos pavirto ruda klampia bala, tad prie upės buvo neįmanoma prieiti. Abejonių, kad čia kažkas ne taip, beveik neliko. Kad galutinai įsitikinti, nuskridau prie valdovės rūmų. Ir jau iš tolo pamačiau tipišką šėtonišką dukrelę puošnia rausva suknele su iškilminga šukuosena, su plėšriomis, praplatintomis akimis, apvestomis juodu tušu. Viskas tapo galutinai aišku.
   Mes po to dar tikslinome šį klausimą tai iš tiesų šėtoniška laimės šalis, kurią jis sukūrė greitai po nuodėmės-nuopuolio šiai pasaulio sandaros daliai. Čia matėme visus šėtoniškos laimės atributus dykinėjantį nieko neveikimą, kūniškus malonumus (raudona upė); šalia valdovės rūmų buvo kažkas tarytum kazino loterinė laimė, kada vienas džiaugiasi kito nuliūdimo sąskaita. Apskritai, nešvarus, luošas, sotus savimi patenkintas žemiškas materialinis įsivaizdavimas apie laimę kaip norų išsipildymo džiaugsmą. Mano paukštė toje šalyje neturėjo ką veikti. Ir aš net ėmiau baimintis dėl jos, ji čia svetima, ją lengvai galėjo vėl sumušti. Pati niekada nesiryžčiau, tačiau kolegos ėmė atkakliai prašyti: paklausk, nejaugi tai vienintelė laimės šalis? Čia reikalas ne asmeninis, liečia visą žemę.
   Atsakė Dievo Motina, kad šiai šėtoniškai šaliai jau ateina galas, 1992 metų pradžioje ji nustos egzistuoti. Tai buvo 1990 metų pabaigoje, ir tada mums ne viskas buvo aišku. Dabar mes žinome, kad tai, kas vyksta mūsų šalyje, labai susiję su tuo paveikslu. Dabar žemėje užgeso visur iškabinėtos šėtoniškos vartotojiškos laimės nešvariai-raudonos lempos. Ir tiems, kas matė laimę dešros gabalėlyje ir sočiame gyvenime, rodosi, kad apskritai gesta visa šviesa. Jiems taip. Ir galime iš karto pasakyti, kad jų laukia rimti nemalonumai 1993-1994 metais. Kas dabar nepersitvarkys, nepasisuks veidu į dvasingumą, į Dievą, į norą kurti ir atiduoti, o ne gauti, tas gali ir neišgyventi 1994 metų. Iki to laiko bus visiškai išrinkta vampyrinė sistema, ant kurios laikėsi vartotojiškas egzistavimas. Šio tipo žmonės liks be gyvybinių jėgų šaltinio. Patiems gauti iš Dievo galima tik per maldą, tik per aktyvią teigiamą veiklą. Be šito žmogus tampa vampyru, pradeda gyventi kitų kuriančių, tikinčių ir rūpestingų žmonių gyvybinių jėgų sąskaita. Tačiau vampyras siurbia ne pats. Jis tik dulkių siurblio "antgalis", pats dulkių siurblys randasi demoniškos sistemos gelmėse. 1994 metams bus pilnai išardytas "dulkių siurblys", ir tas, kas liks "antgaliu", be gyvybės nuvys. Tokiems nepadės joks maistas, kurio tuo metu bus gausybė. Prasidės nesuprantamos ligos, keistos, netikėtos, įprastu žvilgsniu, mirtys. Tačiau tai, kartojam, palies tik tuos, kurie nepersitvarkys, neatgailaus, nesikreips į kūrybą, tikėjimą, meilę. Laiko dar yra.
   O tikroji Laimės šalis yra labai švariuose ir aukštuose pasauliuose, ir žemiečiams ten sunku patekti. Bet mes vis tiktai pasiprašėme ir mums padėjo patekti į ją.
   Žinote, viskas, ką aprašome, mums patiems pasirodė panašu į pasaką. Bet įvykiai, įvykę po metų nuo mūsų skrydžio į tikrąją Laimės šalį, ant tiek pakeitė mūsų gyvenimo aplinkybes, kad netikėti ar nepripažinti tiesioginių kelionės į šį pasakišką pasaulį padarinių mes negalime.
   Tikroje Dieviškoje Laimės šalyje nėra jokių namų. Ten erdvūs rožiniai laukai su minkšta aksomine žole, teka žydra upė, o horizonte matosi baltos kalnų viršūnės. Laimės paukštės turi švelniausios plunksnos. Šioje šalyje niekas netinginiauja, visi užsiėmę įkvepiančiu kūrybiniu darbu kas rašo eiles, kas piešia, dainuoja, pasitaiko įsimylėjusios porelės, bet jos taip pat nesėdi be darbo: gėrisi vienas kitu, rūpinasi, valo ir puošia vienas kitą. Tai poros, radusios laimę abipusėje meilėje. Netgi ten, švariuose pasauliuose, jų palyginti mažai. Mes taip pat radome sau darbo. Chalimos Laimės paukštė turėjo maišelį gražių karoliukų, kuriuos paukštė pasiėmė su savimi, kaip pagrindinę vertybę. Švarioje Laimės šalyje ji, visų pirma, išplovė šiuos karoliukus žydroje upėje ir jie nušvito dar ryškiau. Chalima paklausė, ką ji su jais darys. "Jei ant širdies išsiuvinėti gėlelę iš šių karoliukų, žmogus taps gražesnis", atsakė paukštė. Ir pakvietė vieną poetą, kurio nosis buvo aiškiai per didelė. Ji išsiuvinėjo gėlelę, ir poeto veidas pasidarė harmoningas, bruožai proporcingi. Pasirodė, kad grožis ir laimė ne labai jau tampriai susiję, laimingų tarpe taip pat atsiranda norinčių būti gražesniais, ir prie mano paukštės netgi susidarė eilė. O antro autoriaus paukštė taip pat rado sau užsiėmimą skaito eiles, maldas, krikštija upėje kažkokius paukštelius. Iš kur ten nekrikštyti paukšteliai, mes dar nežinome, tuo reikia užsiimti specialiai, tačiau kol kas nėra laiko. Ten juk teka savas gyvenimas, mūsų paukštės dabar jame pilna teise dalyvauja, o mes matome, kas vyksta Laimės šalyje, tik fragmentais tomis retomis minutėmis, kada sąmoningai įsijungiame į šias mūsų sielos puses.
   Mes buvome pirmos sielos, patekusios iš žemės į šią šalį. Apie tai sužinojo jos valdovė graži auksaplaukė, visa rausvu apdaru moteris. Ji poetė ir jos eiles vertina pats Dievas-Tėvas. Valdovė paprašė mūsų papasakoti apie gyvenimą žemėje gavosi kažkas panašaus į spaudos konferenciją. Matėme, kad daugelis paukščių verkė ir bendra jų reakcijos į mus aukštuose pasauliuose prasmė buvo tokia: kaip jūs dar sugebėjote išlikti, išgyventi šioje baisioje ir nešvarioje vietoje! Ir iš tiesų daugumos žemės gyventojų aukščiausi planai beveik nebūna sveiki. Juos sumuša dar ankstyvoje vaikystėje. Jei mes neatstatytume savo Laimės paukščių, jų nebūtų ir pas mus. Šėtonas sprendžia už mus, kad mums jų nereikia, kad tai bereikalinga turėti tokius subtilius sielos planus.
   Štai ir visos mūsų sielos paukštės. Visos jos kol gyvos ir laisvos, kol gali skraidyti, pastoviai darbuojasi savo lygyje, palaiko priklausančių joms sąmonės ir psichikos planų švarą, pataria mums, kaip teisingai pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje, nors mes ir ne visada klausomės jų patarimų. Ir tai viskas mes. Tai mūsų dalelės, savo sąmone galime įsijungti į kiekvieną iš jų ir pažiūrėti ar pajausti, kokia jų būklė, kuo užsiima, ko nori palinkėti ar patarti mums žmonėms, kuriais pašaukti rūpintis, vesti per gyvenimą, auginti, saugoti. Jos tai mes. Tai geriausia mumyse, mūsų Išmintis ir Sąžinė, Viltis ir Tikėjimas, Svajonė ir Meilė, Įkvėpimas ir Laimė ar ne šito mes siekiame, ar ne ant jų sparnų mes skrendame geriausiomis savo gyvenimo akimirkomis. Tad pasimelskime Viešpačiui, kad jos būtų sveikos ir nepažeistos, kad išmoktume girdėti ir atpažinti jų balsą, ir sekti juo, kad sugebėtume nors kažkuo joms atlyginti už nesavanaudišką rūpestį, už pasiaukojantį ryžtą, su kuriuo jos stoja į kovą už mus su šėtoniškomis jėgomis, pridengia mus, nuo blogio smūgių, rizikuodamos savo gyvybėmis! Tai žemai už tai nusilenkime joms Šviesos pasiuntiniams, Gėrio tarnams, ir duok jiems, Dieve, gyvuoti, augti ir džiaugtis mūsų laimėjimais kelyje į Tiesos, Meilės ir Grožio šviesą.


Toliau 4. Astraliniai sielos vaizdai.

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org