Laimės ir Šviesos
mokyklėlė!



Mokykimės būti
Dievo vaikais!


Mokyklai reikia
tik erdvės
ir tavo mylinčios
širdies!


Laimės mokykla
jau kviečia tave,
ji moko mylėti
ne vien tik save!


Laimės mokykla
prie varpinės veikia,
joje pamokų
lankyti nereikia!




Prie varpinės!

Lietuva, Vilnius.


Dievo vaikų
kūrybinis būrelis

Informacija:


Tel. +370 614 63154.
Vitalijus.

Skype - vitalijusvilnius

religijafilosofija@gmail.com
 


5. Mūsų kūno darbininkai

   Paukščiai – tai angelai. O kas tai yra mūsų pavidalas – su rankomis vietoj sparnų? Paukščiai – tai ryšininkai, tai pasiuntiniai, užtikrinantieji įvairių planų ir pasaulio sandaros struktūrinių elementų bendravimą ir tarpusavio sąveiką. Jų pagrindinis sugebėjimas – skraidyti, tai yra veržliai judėti ir sluoksnių viduje, ir tarp jų. Žmonės tokios judėjimo laisvės neturi, jie tai, kas pavadinta Biblijoje "Dievo tarnas", tai yra darbininkai, tie, kurie dirba, palaiko tvarką konkrečiose vietose, žemėse, soduose ir miškuose sukurtu Dievo. Šis principas praskrodžia visą sukurtą pasaulį iš apačios į viršų. Ir mes turime dar mažesnius padėjėjus – "nykštukus" – mažus žmogeliukus, gyvenančius mūsų kūno viduje ir užtikrinančius atskirų jo organų ir elementų darbą. Tačiau ir aukštesnės už žmones būtybės net iki paties Dievo-Tėvo, turi tokius pat, kaip ir pas mus, vaizdus. Ir jei joms reikia atlikti kokius tai veiksmus sukurtame pasaulyje, jos įeina į jį šiuo pavidalu. Taigi, kai kalbame maldoje "Dievo tarnas" – tame nėra nieko nei nuostabaus, nei žeminančio. Tai šėtonas – pagrindinis pasaulio tinginys – visapusiškai diskredituoja darbo esmę, laikydamas jį tik priemone palaiminto nieko nedarymo – dykinėjančio poilsio – šventės pasiekimui. Dieviško pasaulio esmė – kūryboje, darbe. Kūrybinis darbas, atnešantis vertus vaisius, – didžiausias džiaugsmas, jis pats savaime yra šventė ir dovana, todėl švariuose pasauliuose švenčiančių dykaduonių nėra ir negali būti, ten visi darbininkai, Dievo tarnai, Dievo bendradarbiai pasaulio kūrime.
   Ir lygiai taip, kaip mes darome tvarką būdami tų globalinių būtybių kūno viduje, taip ir mūsų viduje veikia ištisa brigada darbininkų, pašauktų palaikyti tvarką organizme ir visų jo organų ir sistemų sklandų darbą.
   Paprastai čia užduoda klausimą: o jų viduje irgi savas pasaulis ir savos dar mažesnės būtybės ir t. t.? Ne, tai paskutinė eilė. Mes sukurti "pagal Dievo atvaizdą ir panašumą", mumyse šis pasaulio sandaros organizacijos principas pradeda realizuotis, tačiau mes – tik pirmas etapas. Sekantis lygis – šalių ir tautų vadovai. Mes esame jų kūno ląstelės, o jie atlieka analogiškas mūsų kūno darbininkams funkcijas, tik žemės kūne. Planetos – sekantis, analogiškų mums būtybių lygis, ir jos yra sekančio lygio kūno ląstelės ir t. t. Tačiau taip pat ne iki begalybės, o iki Dievo-Tėvo. Viso septyni etapai – septynių kūrimo dienų rezultatas. Po tūkstančio metų, o gal būt, ir po penkių tūkstančių – čia viskas priklauso nuo mūsų pastangų ir sumanumo – po to, kai baigsime valyti šią pasaulio dalį nuo purvo, kurį čia užvertė šėtonas, pradėsime kartu su Dievu-Tėvu kurti aštuntą organizacijos pakopą, sekantį sukurto pasaulio sluoksnį – prasidės aštuntoji kūrimo diena. O kol kas mūsų kūno darbininkai – paskutinė pakopa.
   Jų mūsų viduje taip pat pradžioje buvo septyni lygiai – šiuo požiūriu mes struktūriškai atkartodavome pasaulio sandarą, bet dabar liko penki su puse. Gyvena jie tarpiniuose krištoliniuose sluoksniuose, bet darbo metu gali pereiti 2-3 sluoksniais į viršų ar į apačią.
   Pirmame krištoliniame sluoksnyje (tarp oranžinio ir raudono) gyvena patys mažiausi – piršto dydžio – atskirų organų ir kūno dalių šeimininkai: akių ir ausų, antinksčių ir plaučių – po du, kepenų, smegenų, skrandžio, žarnyno, o taip pat skeleto, odos, burnos ertmės ir nosiaryklės, visos galvos, liemens, ir po du – pėdų, blauzdų, klubų, plaštakų, žastų, dilbių. Tai pats skaitlingiausias darbininkų būrys. Pagrindinė jų užduotis – palaikyti jiems priskirtų dalių švarą savo lygyje – pirmuose dviejuose sluoksniuose, oranžiniame ir raudoname. Jie nuima kai kuriose ribose ekologinį purvą, nedidelius nužiūrėjimus, kovoja su infekcija, dalyvauja atstatymo procesuose. Kol šie darbininkai gyvi, jie palaiko savo dalis santykinėje sveikatoje. Jei kas tai nutiktų jiems, tai greitai prasidėtų ir rimti pažeidimai. Juos stipriai užgauna kūniško tipo prakeikimai, pavyzdžiui, "kad tau kas nutiktų su ta, ar kita kūno dalimi". (Visi juos žino, pakartotinai nepriminsime, tai pavojinga skaitantiems). Gali jie stipriai nukentėti ir nuo ekologinio purvo – nitratų, didelio kiekio nuodų. Apsinuodijimas, pavyzdžiui, nitratais užgauna iš karto kelis darbininkus. Nuo didelio kiekio melionų užmiega antinksčių šeimininkai ir t. t. Jei, pavyzdžiui, sumušti skeleto ir dilbio šeimininkai, tai galima tikėtis šių kūno dalių traumų, o gys jie labai ilgai ir sunkiai.
   Dar keletas analogiškų darbininkų gyvena sluoksnyje tarp raudono ir mėlyno – širdies, gerklės, sėdmenų, plaukų ir kiti šeimininkai.
   Trečias lygis – tarp mėlyno ir žalio (48-52 tūkst.). Šio sluoksnio funkcijos sudėtingesnės ir įvairesnės, jį apgyvendinusios būtybės 3-4 kartus didesnės už ankstesnes ir priskiriamos prie stambesnių organizmo sandaros elementų.
   Tikriausiai moterims bus ypač įdomu sužinoti, kad mes turime specialų padėjėją veido priežiūrai. Jis jį pastoviai valo, stebi odos būklę, stengiasi išlyginti raukšles. Gyvybinių jėgų srautą savo veiklai mūsų padėjėjai gauna per mus, todėl jų darbo kokybė, kruopštumo laipsnis daug kuo priklauso nuo mūsų skiriamo dėmesio toms kūno dalims ir organams, kuriais jie rūpinasi. Kad gerai atrodyti, nenaudojant šėtoniškų įmantrybių kaip kosmetika, reikia tiesiog pakankamai dėmesio skirti savo veidui: ne mažiau 15 minučių per dieną žiūrėti į veidrodį. Be to žiūrėti pageidautina geranoriškai, su meile – t. y. gėrėtis savimi. Mylėti save, geranoriškai elgtis su savimi ne prasčiau, kaip su artimu. Tai ne egoizmas, tai rūpinimasis mūsų mažais padėjėjais, mūsų kūno gyventojais ir šeimininkais, o ne pačiais savimi. Net paprastas dėmesys veidui – tai pagarba jų darbui, jų veiklos reikšmingumo pripažinimas, o gėrėjimasis jų darbo vaisiais – tai tiesioginė dovana, pagyrimas jiems. Nuo to jiems, visų pirma, sustiprėja jėgų srautas, ir jie gali dirbti intensyviau ir kruopščiau, o antra, kam nepatiktų rūpestingas dėmesys, geras elgesys – dėl jo visi nori atlikti savo darbą dar geriau.
   Tai liečia visus mūsų rūpestingus padėjėjus. Reikia nepamiršti, kad jie yra, dėkoti už gerą darbą, prašyti pagalbos ir jiems – jei jie nesusitvarko patys ar, neduok, Dieve, jiems kažkas nutiko. "Pamilk savo artimą, kaip pats save…" Tačiau kas esame mes patys? Mūsų viduje ištisas pasaulis ir pačios artimiausios mums – tai būtybės, apgyvendinančios, sudarančios jį: paukštės, karvutė, arkliukas ir danielius, gyvatėlė – fizinio kūno šeimininkė, vidinių organų ir organizmo dalių šeimininkai ir t. t., ir pan. – ką mes jau aprašėme ir dar aprašinėsime. Jais mes pašaukti, privalome rūpintis, be mūsų dėmesio jiems sunkiau vykdyti savo darbą, jie liūdi ir vysta, praranda jėgas ir galimybę mums padėti. Silpnėja jie – sergame mes. Mūsų tarpusavio ryšys – giliausias, fundamentaliausias ir tiesioginis meilės kaip tarpusavio dėmesio ir bendradarbiavimo įstatymo pasireiškimas.
   Išskyrus veido šeimininką šiame lygyje gyvena pakaušio, nugaros ir pusiaujo šeimininkai, visos virškinimo sistemos vadovas – pilvo šeimininkas (jis paprastai randasi šalia virškinimo mašinos, tai jo pagrindinis rūpestis); šlapimo-lytinės sistemos – atitinkančios savo šeimininko lytį. Polinkio patvirkimams, išskyrus psichikos ir sąmonės pažeidimus, priežastis yra nuosavo lytinių organų šeimininko pakeitimas. Į mus kreipėsi pagalbos žmogaus, kenčiančio homoseksualizmu, motina. Jis pagal profesiją gydytojas-psichiatras, o pažeidimų priežastimi pasitarnavo šios temos tyrinėjimas institute. Šis subtilus, jautrus žmogus pernelyg gyvai įsivaizdavo tyrinėjamą reiškinį. Rezultate – trys programos (sąmonėje, širdyje ir emociniame centre), ir lytinių organų šeimininko pakeitimas į šeimininkę. Realiai gyvenime negalavimas ėmė vystytis po 10-12 metų, galutinai pavergė sielą 40-tiems metams. Ir dabar, kada į mus kreipėsi po 20 metų nuo ligos pradžios, liga jau labai giliai prasiskverbė į šio žmogaus sąmonę ir laukia sunki kova už jo sielą, kurią apsunkins jo atkaklus ateizmas ir vidinis nenoras pripažinti save nesveiku. Kol kas kovą vykdo jo motina, giliai tikinti moteris, bet be jo tiesioginio dalyvavimo, be šios nuodėmės pripažinimo ir atgailos už ją kardinaliai pakeisti situacijos negalima.
   Šio lygio būtybės prižiūri ne tiek būklę, tai atlieka prieš tai esančių lygių darbininkai, kiek atitinkamų organizmo skyrių funkcionavimą, užtikrina sklandų raumenų, nervų, kraujotakos ir endokrininių sistemų darbą savo vietose. Todėl tuos pagalbininkus, kurie atsako už visą rankų ir kojų darbą, tiksliau būtų pavadinti ėjimo ir rankdarbių organizatoriais. Kojų šeimininkai gyvena po keliais, jie apsprendžia eiseną, jos tvirtumą, judėjimo manierą, kojų judrumą.
   Sklandų rankų darbą užtikrina vienas padėjėjas, gyvenantis krūtinės ląstos viduryje. Jis dirba glaudžiame kontakte su regėjimo šeimininku, kuris randasi regėjimo centre, pakaušio dalyje ir užtikrina informacijos, einančios per regėjimo kanalą, prasmės supratimą. Paskutinis daro įmanomą ne tik įprastą regėjimą, bet ir žemutinio diapazono aiškiaregystę (iki 60-70 tūkst.).
   Analogiškas klausos aparato šeimininkas užtikrina supratimą to, ką mes girdime. Yra dar padėjėjas, atsakantis už buitinius reikalus, už praktinį mastymą: nueiti į parduotuvę, paskalbti, paruošti pietus ir pan. Jis koordinuoja žemutinių sąmonės planų – įvairių spalvų servetėlių darbą. Bet, tikriausiai, originaliausias šio lygio personažas – čiaudulio šeimininkas. Taip-taip, mes patys labai nustebome suradę jį. Jis sėdi ant nosies ir turi raudoną vėliavėlę. Čiaudulys – tai stop signalas. Mes pradedame čiaudėti, kada jis pakelia savo vėliavėlę ir stengiasi apsaugoti mus nuo nemalonumų. Kad neutralizuoti jo veiklą, šėtonas specialiai paleido prietarą, kad čiaudulys – sutikimo, patvirtinimo ženklas. Kaip tik priešingai – jis perspėja, kad mes ruošiamės daryti kažką ne taip, kad mūsų liauka pavojingas susitikimas, nepageidautinas bendravimas. Jis saugo nuo pavojingų vampyrų, todėl stiprūs vampyrai stengiasi jį praryti. Gali apsaugoti nuo kenksmingo maisto ir pan. Bendrai įsiklausykite dėmesingiau į savo mažąjį padėjėją, mokykitės suprasti jo kalbą, ir jis sugebės jus apsaugoti nuo daugelio nemalonumų. Su juo taip pat susijęs alerginis čiaudulys, kuris atsiranda tais atvejais, kada kažkas atsitinka su pačiu padėjėju. Nuo jūsų nesveikumo, staigaus judesio kūnu ar galva, ar nuo smūgio jis gali išmesti vėliavėlę ir netgi nukristi nuo savo vietos. Kartais į jį pataiko strėlės ir akmenys nuo pavydžių, piktų žmonių. Tada mes pradedame be perstojo čiaudėti. Jūs galite patys padėti nukentėjusiam. Jei jis nukrito ar pametė vėliavėlę, mintyse grįžkite į neseną aštrią situaciją, pakelkite tai, kas nukrito, ir padėkite į vietą. Jei nepraeina, pabandykite patalpinti jį į pašventintą vandenį ir pavalyti nuo purvo – nuimti akmenį arba ištraukti strėlę. Nepadeda ir tai – pasimelskite savo angelui sargui (šventajam, kurio vardu vadinatės ar gavote jį krikšto metu) su prašymu padėti jūsų sergėtojui.
   Tarp geltono ir violetinio srautų (83 tūkst.) randasi tik vienas, bet labai svarbus šiai mūsų sielos pusei darbuotojas – direktorius-tvarkytojas, visų prieš tai einančių lygių sąveikos ir jų ryšio su aukštesniais lygiais organizatorius. Jis randasi saulės rezginio rajone ir yra valios centro vadovas. Tačiau, deja, tai, ką turime šiandieną, – tik maža dalis, priverstinis pakaitalas to galingo valios šeimininko, kuris žmonijai buvo duotas (ir, atitinkamai, kiekvienai sielai, įkūnijamai į žemę) nuo Dievo. Čia vėl reikalingas atsitraukimas į būties visuotinę vienybę ir tuos pažeidimus, kuriuos į ją įnešė nuodėmės-nuopuolis. Į žemę buvo įkūnytos ne atskiros sielos, o vieningas žmonijos organizmas, kuris atrodo, kaip didžiulis žmogus, stovintis ant žemės. Visi mes esame jo dalelėmis, o mūsų vidiniai padėjėjai – atitinkamų šio vientiso vaizdo darbuotojų dalelėmis.
   Maždaug apie 3,5 tūkst. metų iki Jėzaus Kristaus gimimo prasidėjo žmonijos valios šeimininko irimo procesas. Besivalant šiai pasaulio sandaros daliai ir atstatant jos pirminį pavidalą vis suprantamesnė darosi šio plano išskirtinė svarba žemiečiams ir tai kovai, kuri prasidėjo dėl žemės tarp puolusio hierarcho ir visų pasaulio sandaros švarių jėgų. Žemė iki nuodėmės-nuopuolio buvo būsimo šėtono valios centru. Jai vadovavo Kronosas – tas laiko saugotojas, t. y. ritmo, kuris užtikrina ryšį ir sąveiką, viso pasaulio vienybę, – kuria sunaikino Zeus-Diaus (velnias) ir atsisėdo vietoj jo, tapdamas nauju centro vadovu, nukreipiantis dabar šios pasaulio dalies ardymo procesus, kuriuos vykdo šėtonas ir jo tarnautojai. Mitologiniai įsivaizdavimai apie dievų karus, žinomi iš senovės graikų, indų, egiptiečiu religijų ir iš kitų pagoniškų tikėjimų, turi realų pagrindą. Praktiškai visi šios pasaulio sandaros dalies vadovai (analogiški tiems, kuriuos aprašėme), – būsimo šėtono organų, kūno dalių ir sistemų šeimininkai – stojo prieš jo sumanymus. Jam teko pradėti nuo jų sunaikinimo ir jų sielų pavertimo pirma statybine medžiaga (tą patį Būties mišinį su nebūtimi), iš kurios jis pradėjo kurti savo šėtonišką "naują pasaulį", "naują tvarką", "kosmosą".
   Ligos pradžia ir šaknys susijusios, visų pirma, su valia. Šėtonas sugriovė tą valios centrą, kuris nukreipdavo šios pasaulio dalies gyvenimą į harmoniją ir meilę, į vienybę ir bendradarbiavimą su visa pasaulio sandara, ir šioje vietoje pasodino seniai puolusią būtybę, iškrypusią, ieškančią džiaugsmo ne kūrime, bet ardyme, atsiskyrime nuo vieningo pasaulio sandaros organizmo bet kuria kaina – netgi viso organizmo žūties kaina. Vietoj valios gyventi šėtonas išreiškė valią mirčiai. Visoms normalioms būtybėms pasaulio sandaroje buvo aišku, kad tai liga – rimtas psichinis susirgimas, kurį reikia gydyti. 65 tūkst. metų laikotarpyje buvo viskas atstatinėjama, ką sugriaudavo šėtonas. Vietoje 24 sunaikintų šio pasaulio dalių vadovų buvo atsiųsti kiti 24 – tie 24 vyresnieji, paminėti Jono Apreiškime (11, 16), kuriuos mes žinome kaip pranašus, skirtingais laikais įsikūnijusius į žemę.
   Tačiau lemiama kova vyko už valios centrą. Kaip sunkiai sergančio žmogaus išgydymas prasideda nuo valios gyventi sugrąžinimu, – taip ir čia reikėjo, visų pirma, pažadinti sunaikintą valios centrą, atstatyti tas sveikas ląsteles, nuo kurių pradedant bus galima išgydyti visą organizmą. Būtent ši užduotis buvo pavesta žmonijai, įsikūnijusiai į žemę prieš 20 tūkst. metų. Adomo giminė buvo naujo valios centro vadovo užuomazga, kuris turėjo palaipsniui atstatyti centrą ir po to koordinuoti viso organizmo atgimimo darbą. Šiam tikslui žmonės turėjo dar vieną, globališkesnį organizacinį lygį iš karto už auksinio sluoksnio 157 tūkst. dažnyje. Jo užduotimi buvo tiesioginio ryšio su Dievu-Tėvu vykdymas ir Jo valios įgyvendinimas – valios gyvenimui, harmonijai ir meilei – šioje pasaulio sandaros dalyje. Ir būtent jam buvo suduotas pagrindinis smūgis žmonijos nuopuolio momentu. Jis dar nebuvo pilnai sunaikintas, bet Kaino nuopuolis užbaigė pradėtą, ir per 4 tūkst. metų šis, gal būt, pagrindinis mūsų darbininkas, užtikrinantis tikslo įvykdymą ir žmonių atsiradimo šioje pasaulio sandaros dalyje prasmę, buvo pilnai šėtono suardytas ir išmestas į nebūtį. Būtent tada – prieš 15-16 tūkst. metų – ir prarado žmonija tiesioginio bendravimo su Viešpačiu netgi tuos likučius, kurie dar buvo išlikę pas Adomą po velnio suduoto smūgio.
   Po to prasidėjo ataka į žmonių valią, į valios centro vadovą. Pagrindine smūgio jėga tapo senovės Egipto civilizacija. Viskas, kas vyksta su mumis subtiliuose planuose, būtinai turi turėti realų pasireiškimą žemėje. Edemo sodas – būsimo žemės valios centro užuomazga – randasi Persų įlankos rajone, todėl Artimieji Rytai tapo pagrindine kovos už žmonių sielas arena. Velnias įkūrė savo centrą šalia ir Egipto žynių pagalba pradėjo surišinėti žmonijos valios šeimininką. Priversti kažką kurti blogį tik iš meilės blogiui labai sunku. Tai visada atliekama melu ir apgaule. Šiuo atveju buvo duota eiga asmeninio nemirtingumo kūne pasiekimo idėjai. Tai, ką šiandien mums naujoje interpretacijoje siūlo Šri Aurobindo joga ir Porfirijaus Ivanovo "rusiška joga". Faraonų mumifikacija, galingos magiškos laidojimo apeigos dalyvaujant tūkstantinėms minioms, vergų masių savo valios atidavimo faraonams specialūs ritualai atvedė maždaug per tūkstantį metų – nuo 4 iki 3 tūkst. prieš mūsų erą – į pilną žmonijos valios centro vadovo įmūrijimą Egipto šventyklų akmeninėse statulose.
   Kol buvo gyvas šis padėjėjas, mūsų kūnas buvo patikimai apsaugotas nuo ligų. Jis užtikrindavo darnų visų vidinių organų vadovų darbą sąveikoje su pačiu pagrindiniu kūno šeimininku, kuris randasi antros vaivorykštės viršutiniame sluoksnyje tarp sidabrinio ir balto sluoksnių (243 tūkst.). Dabar šis ryšys buvo nutrauktas, kūnas tapo neapsaugotas nuo infekcinių susirgimų. Nuo to momento prasideda sunkių epidemijų atėjimas – stipriausio šėtono ginklo kovoje su tautomis, išsaugojusiomis tikėjimą į Dievą. Palikti žmoniją tokioje padėtyje buvo negalima, nuo 4 tūkst. prieš mūsų erą prasidėjo aktyvesnis pranašų darbas žemėje. Kaip atsvara šėtoniškai Egipto civilizacijai 4 tūkst. prieš mūsų erą atėjo vienas didžiausių pranašų Abraomas, įkūręs žydų ir arabų tautas, po to tapusiomis pagrindine švarių jėgų tvirtove žemėje. Per judėjus prasidėjo šėtono citadelės Egipte puolimas. Didelį vaidmenį suvaidino pranašas Josifas, atėjęs apie antrą tūkstantmetį prieš mūsų erą. Ir, pagaliau, pagrindinį smūgį iš vidaus turėjo suduoti faraonas Echnatonas XV amžiuje prieš mūsų erą. Jis atėjo į žemę su misija pilnai pakeisti žynių kultą, nukreipti valstybę į tikrąją religiją, sugriauti pagoniškas šventyklas ir kapavietes, buvusiu baisiausiu vampyrizmo kanalu iš žemės, ir per tai išlaisvinti surištą žmonijos valios šeimininką.
   Tačiau Echnatonui pavyko įvykdyti tik misijos dalį. Kokiu tai momentu jis truputį apsiskaičiavo, ir žyniai sugebėjo suduoti jam mirtiną smūgį. Jis papuolė dėl žingeidumo, nuo noro suprasti, dėl ko daromas blogis. Tiesioginio mūšio minutėmis nėra kada užsiiminėti panašiais samprotavimais. Žemiška šio didžio kovotojo su tamsos jėgomis istorija aprašyta Sinkevičiaus romane "Faraonas". Tačiau įvykdyti pagrindinį – atstatyti valios centro vadovą jam vis tiktai nepavyko. Echnatonas buvo atėjęs į žemę dar kartą po daugiau kaip tūkstančio metų Lao-dzi vardu. Tada jis stojo į kovą su kitu šėtonišku centru, įkurtu apie du tūkstančius metų prieš mūsų erą Tibete, – su visiems žinoma Šambala. Tačiau tai kita istorija.
   Kovą už žmonijos valios centrą pratęsė pranašas Mozė. Tiesa, jis nuėjo kitu keliu. Jis taip pat buvo auklėjamas faraono aplinkoje, tačiau buvo aišku, kad tai, ką nesugebėjo pats faraonas, vargu ar pavyks ne egiptiečiui. Buvo priimtas sprendimas neatstatinėti buvusį valios šeimininką, o pradėti auginti naują iki Jėzaus Kristaus atėjimo – dabar kardinalūs pasikeitimai žemėje galėjo įvykti tik po jo įsikūnijimo. Per 40 žydų buvimo dykumoje metų, pastoviai besimeldžiant buvo ne tik suformuota visai nauja, švari tauta – juk dvi kartos spėjo išaugti apsaugotoje nuo šėtoniškų pagundų aplinkoje, tačiau tuo pačiu metu dalinai atstatytas ir valios vadovas – kol kas vienos tautos mastu. 700 metų po Mozės judėjai saugojo jo tradicijas, religinę ir dorovinę švarą, kol tiesioginiais kariniais puolimais velniui pavyko sugriauti jų apsaugą. Šioje tautoje vienas po kito įsikūnija pranašai būtino tikėjimo ir švaros palaikymui: Saliamonas ir Dovydas, Elijas ir Enokas, Izaijas ir Izekielis.
   Su Jėzaus Kristaus atėjimu situacija tapo visiškai kita. Į pasaulį pradėjo eiti tos gyvybinės jėgos, kurios prieš tai čia nepatekdavo, tame tarpe ir būtinas valios centro darbui geltonas srautas. Krikščionybės išplitimo eigoje augo ir žmonijos valios centro vadovas. Ypač jo augimą stebėjo pranašas Mozė, davęs jam pradžią buvimo žemėje metu, padėdavo ir Lao-dzi. Tačiau lemiamą vaidmenį turėjo paskutinis iš didžių pranašų – Muchammadas (telaimina jį Allachas ir tesiunčia jam taiką). Jis atėjo kaip baigiamoji atstatymo grandis – vietoj Kronoso, nuo kurio sunaikinimo prasidėjo šėtono nuopuolis. Po klastingo Adomui suduoto smūgio tapo aišku, kad tokiomis švelniomis priemonėmis išprotėjusio hierarcho neišgydyti. Jo išprotėjimas tapo pavojingu, gresiančiu pasaulio sandaros vientisumui. Jis ėmė pulti Tėvą ir Motiną, nesustodamas prieš nieką. Liga nuėjo pernelyg toli. Ir buvo priimtas nutarimas pilnai jį pakeisti šioje pasaulio sandaros dalyje, o po to, atskirus nuo viso likusio pasaulio, gydyti, kaip vadinama, stacionare – specialiai išskirtoje vietoje. Apreiškime tuo požiūriu pasakyta: "Ir pamačiau aš Angelą, nužengiantį iš Dangaus, kuris turėjo raktą nuo bedugnės ir didžiulę grandinę savo rankoje. Jis paėmė drakoną, senovinę gyvatę, kuris yra velnias ir šėtonas, ir sukaustė jį tūkstančiui metų. Įmetė jį į bedugnę, ir surakino jį, ir uždėjo ant jo antspaudą, kad daugiau nesuvedžiotų tautų" (Apr. 20, 1-3). Šis procesas jau prasidėjo ir baigsis iki 2003-jų metų.
   Kada tikroji religija apėmė ir arabų tautas, išaugo žmonijos valios centro vadovas. XII-XIII amžiais jis pasiekė maždaug 1/4 ankstesniojo. Tačiau kryžiaus žygiai, kariniai susidūrimai tarp atskirų vieningos religijos atšakų, kova, kurią velniui, kaip Kaino ir Abelio laikais, pavyko įžiebti tarp tikėjimo brolių, vėl sustabdė jo augimą. Taip, kad šiandieną mes priversti tenkintis pakankamai silpna apsauga. Beje, mes to ir nusipelnome, kadangi kaip atskiro žmogaus taip ir visos žmonijos išgijimas, visada vyksta, kaip sakė Jėzus Kristus, pagal mūsų tikėjimą. Tautos neišsaugojo tikėjimo, neišsaugojo meilės įstatymo, kurį skelbė pranašai, ir gijimo procesas sustojo.
   Dėl šios priežasties atskirų organų vadovai dažnai negali susitarti tarpusavyje. Vienas daro tai, kas kenkia kitiems, kiekvienas gyvena pats sau. Apskritai mūsų padėjėjų pasaulis ir smagus, ir įdomus. Jų skirtingi charakteriai, pagal išsivystymo lygį jie primena mažus vaikus, ir dabar mes juokaujame, kad mūsų viduje ištisas vaikų darželis.
   Mes supratome, kad reikia įsiklausyti į jų norus, kad jei jums kažko tai labai norisi suvalgyti, tai to reikia kažkuriam tai iš jūsų padėjėjų. Būna ir kuriozų. Šį rudenį valgėme arbūzus ir, kaip dabar dažnai būna, apsinuodijome nitratais. Pažiūrėję aptikome – eina stipriausias vampyrizmas, į organizmą patenka bjaurių amebų užuomazgos, kurios gyvena apie mėnesį ir sugeria mėlyną srautą, nuo ko sustiprėja kvėpavimo takų susirgimai. Patys nitratai atrodo kaip pilki milteliai, nuodijantys organizmą. Organų ir kūno šeimininkai labai skausmingai atlaiko nitratus, jie tiesiog verkia ir raitosi iš skausmo. Ypač kenčia žarnyno, inkstų, antinksčių šeimininkai ir pagrindinis kūno šeimininkas (243 tūkst.). Simptomai – stiprus galvos skausmas, viso kūno, ypač sąnarių laužymai. Gydymas – jei apie tai pradėjome kalbą – toks: reikia uždaryti mėlynas vampyrines duobes ir keletą kartų praplauti subtilų kūną, atskirai kūno šeimininką, Sveikatos paukštę ir karvutę pakaitom išrūgose ir limonade, pamaitinti mėlynu ir baltu.
   Mes juos pagydėme ir nutarėme daugiau nevalgyti nitratinių arbūzų. Po savaitės atkreipiame dėmesį, kad blogai dirba skrandis. Pradedame ieškoti priežasties – matome: skrandžio šeimininkas sėdi pasipūtęs, atsisako dirbti. Klausiame, kas nutiko. Kaip gi, – sako, – kartą metuose tik yra galimybė iš pagrindų išplauti skrandį, štai aš pusę išploviau, o jūs man daugiau arbūzų neduodate. Man reikia dar 5! – bet juk ten nitratai! – niekai, – atsako, – aš turiu filtrą, man jie nepavojingi. – Tai juk kiti kenčia. Čia jis truputį nustebo: "O aš maniau, jei man nieko, tai ir kitiems taip pat". Sutarėme dėl trijų arbūzų, išrinkome turinčius mažiau nitratų (kas turi žemutinio diapazono aiškiaregystę, pamatys nitratus kaip mazgelius, pilkų dulkių susikaupimus. Be jų, deja, šiandien nieko nebūna, reikia tiesiog žiūrėti, kur jų mažiau). Po to arbūzuose uždarome mėlynas duobes, praplauname juos kaip reikiant limonade 30-40 tūkst. dažnyje (mintyse, žinoma), o po to papildomai praplauname nuo nitratų žarnyną ir inkstus – tada žalos būna ne taip daug.
   Taip mes pirmą kartą aptikome, kad mūsų padėjėjai nieko nežino vienas apie kitą. Paklausėme pagrindinio administratoriaus iš valios centro, jis sako: "Nespėju, aš juk turiu ir savo reikalų. Su tais, kurie 50 tūkst. dažnyje, aš dar kažkaip bendrauju, o iki žemutinių rankos neprieina, net ir girdžiu juos blogai, jie man labai maži". Jis spėja atlikti tik psichologines funkcijas, o fiziologija vis lieka nusilpusi.
   Buvo dar vienas linksmas atvejis, kada įsižeidė žarnyno šeimininkas. Klausiame, kas atsitiko? Jis pareiškia, visų pirma, pretenzijas, kad mūsų neprisišauksi, kad, kol nenustosi dirbti, dėmesio nesulauksi, o streiko esmė: "Noriu sūrio". Įdomiausia, kad kaip tik prieš tai mes valgėme sūrį. "O man, – sako, – neteko. Skrandis ir kepenys viską pasiėmė sau". Pasirodo, kepenų šeimininkas, matydamas dabartinį deficitą, ne tik suvalgė, bet ir pasiliko atsargai (normaliam darbui jam būtinas sūris nedideliais kiekiais). Buvo pasninko diena ir mes paprašėme kepenų šeimininko kol kas pasidalinti su žarnynu, o kitą dieną pažadėjome papildyti jo atsargas.
   Tokių istorijų galima papasakoti daug. Yra atvejų, kada mūsų pagalba būtina normaliam organizmo darbui, tačiau dauguma žmonių kol kas nežino, kad tai įmanoma.
   Penktasis mūsų padėjėjų lygis jau tiesiogiai susijęs su sąmonės darbu. Jie išsidėstę tarp balto, oranžinio ir sidabrinio sluoksnių 110-120 tūkst. dažnyje – ten, kur yra pagrindinis sielos vadovaujantis centras. Vienas jų sėdi diske ir atsako už taktinį mąstymą. Kitas randasi tarp disko ir sąmonės vadovo rūmų ir užtikrina strateginį mąstymą. Yra specialus padėjėjas, atsakantis už aiškiagirdystę, jis glaudžiai susijęs su baltu varpeliu. Kartais jį pagrobia, o į jo vietą įkiša kokį nors kipšą ar ateivį (kas yra vienas ir tas pats), ir tada žmonės pradeda girdėti balsus. Šį padėjėją, kaip ir sekančius, turi ne visi, o tik tie, kas turi tokius sugebėjimus. Aiškios uoslės šeimininkas sėdi ant nosies, ir turi dėžutę su gražiomis įvairių kvapų skarelėmis. Subtilaus lytėjimo sugebėjimą užtikrina padėjėjas, gyvenantis stuburo krūtinės ląstos srityje. Po disku randasi praktinio mąstymo šeimininkas, vadovaujantis servetėlėms. Jis papildo gyvenantį 50 tūkst. dažnyje, kuris vykdo buitinių darbų procesą. O šitas užsiima artimiausiu planavimu. Ir, pagaliau, auksinėje knygoje gyvena šio lygio veiklos koordinatorius, užtikrinantis visų kitų harmoniją.
   Ši grupė savo laiku buvo susijusi su žemės įsisavinimo vadovu, žuvusiu po nuodėmės-nuopuolio. Dabar jo atstatymui reikalinga vieninga ne mažiau 3/4 žemės gyventojų malda Dievui-Tėvui. Jeigu pavyks susitarti dėl bendravimo įprasto gyvenimo lygyje, tai ir nematomame plane šis susijungimas bus sutvirtintas realios būtybės, užtikrinančios mūsų vienybę, atstatymu.
   Ir paskutinis mūsų padėjėjas, apie kurį jau minėjome, – kūno šeimininkas 240 tūkst. dažnyje. Jo pagrindinė užduotis – gyvybinių jėgų, ateinančių į kūną, užtikrinimas. Per jį ateina 50-55% viso srauto (kita dalis – per maldą, kūrybą, angelus sargus). Kūno šeimininkas taip pat susijęs su religiniais srautais, kadangi tik per juos čia ateina švarios jėgos, tačiau jis įjungtas tiesiogiai į Dievo-Tėvo lygį. Tai, kas įvyko su valios centro vadovu, stipriai palietė ir šį pagrindinį kūno vadovą. Jis prarado ryšį su visomis savo tarnybomis. Dabartinio valios šeimininko jis taip pat beveik negirdi, bet svarbiausia – ir neypatingai stengiasi girdėti: per 4 tūkstančius jo beveik visiško nebuvimo metų kūno šeimininkas nuo priverstinio nieko nedarymo tapo tinginiu. Daugumos žmonių kūno šeimininkai pagrinde voliojasi, dėl ko ir juos pačius visą laiką traukia į horizontalią padėtį. Tačiau kai ką kūno šeimininkas vis dėlto išsaugojo. Daugelis rūpinimosi kūnu, patalpa, apranga ir t. t. įsakymų, duoti jam dar žmonijos sukūrimo metu, turi ir šiandien praktinę vertę (pateiksime juos specialiame skyriuje).
   Ir paskutinis klausimas, kurį radome beveik prieš pat knygos pasirodymą, todėl pateikiame jį tiesiog skyriaus pabaigoje. Apmąstymai apie valios šeimininką neišvengiamai turėjo atvesti mus prie šio klausimo. Į žemę buvo atsiustas vienas žmogus – Adomas. Žmonija – vieningas organizmas, visi žmonės, kurie gimė po to, yra jo kūno ląstelės. O tautos – tai pirmo žmogaus vidinių organų ir dalių šeimininkų-vadovų kūno ląstelės. Kai Adomui gimdavo vaikai, tai gimdavo būtent jie – jo padėjėjai žemės įsisavinimo darbe. Ir visos tautos, kurios pasirodė nuo to laiko, kiekviena atlieka savo funkciją – yra kažkokia kūno dalis, kažkokiu žemės vieningo organizmo vidiniu organu. Tame įvairių tautų atsiradimo ir egzistavimo priežastis, jų nacionalinių savitumų ir nacionalinio charakterio ypatumų paaiškinimas, čia glūdi kiekvienos tautos nepakeičiamumas ir tarpusavio bendradarbiavimo būtinumas.
   Deja, tautos pradėjo atsirasti jau po Adomo nuopuolio, t. y. maišyto, užteršto pasaulio sąlygomis, ir nesantaika sugebėjo atsirasti santykiuose tarp jų. Kada Kainas užmušė Abelį – tai širdies šeimininkas užmušė valios šeimininką. Taip buvo suduotas pirmas smūgis žmonijos valiai. Valios šeimininką atstatė iš karto. Kadangi jo kaltės tame nebuvo – Adomui gimė naujas sūnus, Setas: "Dievas davė man naują palikuonį vietoj Abelio, kurį užmušė Kainas," – pasakė Adomo žmona (Pr. 4, 25). O štai Kainas žymiai stipriau pakenkė sau – nuo jo prasidėjo giminė, palaipsniui puolanti į laukiškumą, tos pačios pirmykštės gentys, apie kurias žinome iš istorijos, su jų gyvulišku gyvenimu, lytiniu pasileidimu, žmogėdriškumu, magiškomis apeigomis ir t. t. (atleisk, Viešpatie!). Nuo šito brolio nužudymo prasidėjo žmonijos savaiminis irimas. Šėtonas negali mūsų sunaikinti tiesiogiai iš subtilaus plano, todėl jis siekia palaužti žmoniją jos pačios rankomis, siundydamas tautas vieną prieš kitą. Nacionaliniai konfliktai – tai inkstų kova prieš skrandį, akių prieš ausis. Didesnio absurdo ir laukiškumo negali būti (atleisk, Viešpatie!).
   Ir tai tiesioginis atpildas už atsiskyrimą nuo Dievo. Tik ryšys su Juo leidžia išsaugoti vienybę. Tai Jam mes reikalingi individualių skirtumų pilnatvėje ir vientisume. O šėtonui reikalinga beveidė masė, nepriekaištingai ir vienodai vykdanti jo nurodymus, – "naujas žmonių bendrumas – tarybinė liaudis". Nacionalinių ypatumų niveliavimo politika, kuri buvo vykdoma TSRS, Jugoslavijoje ir eilėje kitų šalių, sudėliojo tas sulėtinto veikimo minas, kurios šiandien sprogsta nacionaliniuose konfliktuose. Tačiau išspręsti juos galima tik tiesiogiai kreipiantis į Dievą, tik suvokiant mūsų vienybę, o ne tarpusavio naikinimo jėgą. Naikinant kitą tautą, mes savo kūne griauname tą šeimininką-padėjėją, kuris susijęs su ta tauta. Užmušdami kitus, mes neišvengiamai naikiname save: blogis yra save naikinantis. Duok, Dieve, kad žmonės tai greičiau suprastų.


Toliau – 6. Gyvybės aprūpinimo sistema.

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org