Laimės ir Šviesos
mokyklėlė!



Mokykimės būti
Dievo vaikais!


Mokyklai reikia
tik erdvės
ir tavo mylinčios
širdies!


Laimės mokykla
jau kviečia tave,
ji moko mylėti
ne vien tik save!


Laimės mokykla
prie varpinės veikia,
joje pamokų
lankyti nereikia!




Prie varpinės!

Lietuva, Vilnius.


Dievo vaikų
kūrybinis būrelis

Informacija:


Tel. +370 614 63154.
Vitalijus.

Skype - vitalijusvilnius

religijafilosofija@gmail.com
 



IV dalis. ŽMOGAUS GYVENIMO PRASMĖ.
KENTĖJIMŲ PRIEŽASTYS IR IŠĖJIMO IŠ TAMSOS KELIAI

1. Apie meilė ir jos gynimą nuo šėtono spaudimo

   Koks nebūtų sunkus, niūrus šis pasaulis, bet didelis menas vis tik atneša mums tikros būties harmonijos atgarsius, tos didžios tiesos, kurios vardas Ц Meilė:

√овор€т, что каждый год
Ќастает любви черед.
» вершины дальних гор
  морю синему влечет.

 ак же им любить дано?

“ает снег, ручьем бежит,
¬ море тот ручей спешит,
ћоре жемчугом кипит,
Ќасыща€ страсть вершин.

“ак любить им суждено.

   Batirajus

   Pasaulio vertikalė ir horizontalė Ц Dangus ir Žemė, vyriškas ir moteriškas pradas (kalnai ir vanduo), ir jų junginys: kryžius Ц abipusės ir harmoningos meilės ženklas. Vyriška ir moteriška būties pusės, kaip dešinė ir kairė ranka, laiko apkabinusios mylimą kūdikį Ц sukurtą pasaulį, kuris pats savo ruožtu, su meile stiebiasi į Tėvą, Įkūrėją ir Kūrėją, bandydamas apkabinti Jį ir siekdamas tapti Jam lygiu atsakomojo rūpesčio ir meilės sugebėjime. O Danguje Ц pilna ir harmoninga vienybė, tarpusavio prasiskverbimas, vyriško ir moteriško prado susiliejimas į vieningą visumą, kur kiekvienas lieka savimi, bet neįsivaizduoja savęs be kito. Į šią vienybę ir nukreipia mylinčius meilės kelias.

“уда, где мы, полные сил,
—можем, словно два пламени, слитьс€
» в ночи средь Ќебесных светил,
 ак двойна€ звезда, засветитьс€.
Ц я конца не предвижу пути.
ѕозови Ц € согласна идти! Ц

Ц apdainuoja šią harmoniją E. Bogrianas ir primena dvi gilias mintis, esančias abipusės meilės amžinuose vaizduose. Dvi liepsnos, dvi žvaigždės Ц tik abiejų šiluma ir švytėjimas sukuria meilę. Jei tik viena šildo ir šviečia, o kita mėgaujasi šiluma ir lepinasi jos spinduliuose, primesdama į ugnį drėgnas kaprizų ir nuoskaudų malkas, Ц tokia liepsna neilgai bus ryški ir švari, greitai nuo jos kils pykčių dūmelis, jei ji visiškai neužges. Ir antra, dvi liepsnos kyla į viršų, į Dangų, kaip viena, bet dviguba žvaigždė Ц kiekvienas lieka savimi, neištirpdamas kitame ir neprarasdamas savęs; abu lygūs vienas kitam, virsta nauju vientisumu.
   Meilės pagrindas yra harmoningo bendradarbiavimo sugebėjimas. Svarbiausia šiame apibrėžime yra harmonijos sąvoka, t.y. tarpusavio bendradarbiavimo saikas. Bet koks nukrypimas nuo jo į vieną ar kitą pusę yra harmonijos pažeidimas, reiškia Ц ir meilės.
   Meilė Ц ne tai, ką gauname iš kito ("Aš taip myliu tave" daugumai reiškia: "Man taip patinka tavo meilė ir rūpinimasis manimi"), o tai, ką atiduodame. Tikra meilė Ц visada atidavimas, todėl pirma ir svarbiausia Ц mokėti matyti savo indėlį į meilę, nuolat tikrinti, ar nesame tik kito meilės vartotojai ir tuo pačiu ar nepažeidžiame atidavimo saiką, savo teigiamo dalyvavimo saiką.
   Tačiau mūsų puolusiame pasaulyje reikia mokėti matyti ir atgalinę pusę Ц koks indėlio rezultatas, ar duoda jis atsaką? Ar nepažeistas saikas į priešingą pusę, ar mūsų įnašas daugina meilę šiame pasaulyje Ц ar per mums pakištą piltuvėlio pavidalo šėtonišką sūnelį (ar dukrelę) ji nenuteka į tuštumą, į bedugnę prarają, tik didindama blogio jėgas? Taip, taip, nenustebkite. Mums niekada nesakė, kad meilė gali padauginti blogį šiame pasaulyje, kad neteisingai nukreipta ir atiduota į nevertas rankas, ji virsta blogiu. Mus visą laiką mokė Ц mylėk. Mylėk visus, ypatingai vargšus, nuskriaustus ir bejėgius Ц jiems taip reikia tavo meilės, jie taip trokšta jos! Bet argi mes dievai, kad mylėti visus ir viską? Kad "pasiimti sau visas negalias ir ligas" (Mt. 8, 17), ką galėjo padaryti tik pats Išgelbėtojas. Čia pavojingiausia klastotė ir dvigubas saiko pažeidimas. Visų pirma iš mūsų reikalauja begalinės meilės, kuriai mes nepasiruošę. Rezultatas gaunasi "Pasauliui po siūlelį Ц pati plika liksi" (A.Voznesenskis "Ofelijos daina"). O iš kitos pusės, indėlio saiką pažeidžia tas, kurį mes tarytum mylime. Ir vyksta pilnas meilės apvertimas Ц vietoj atsidavimo skatinamas vartotojiškumas, vietoj "aš myliu" ugdomas "aš noriu meilės", "aš noriu būti mylimas". Vietoj meilės nešiotojų žmonės nori būti jos gavėjais. Tų žmonių, kurie taip mąsto, mes nesiruošiame auklėti ir įtikinėti. Žinome, kad tai neįmanoma, kad iškreiptas supratimas apie meilę yra labai giliai jų prigimtyje, kad jie grobuonys ir vartotojai savo esme, kad tai tos pačios šėtoniškos sielos, kurias jei ir gali kas perauklėti, tai tik pats Viešpats, o ne mes su jumis. Čia, žemėje, reikia nuo jų gelbėti ir saugoti savo meilę, kadangi jie Ц baisiausi jos ardytojai. Jų kitaip pavadinti, kaip šėtoniškais sūneliais ir dukrelėmis, mes negalime. Tai jų esmė. Jau keletą kartų vartojame šį išsireiškimą, atėjo laikas paaiškinti ir jį. Visų parametrų, apie kuriuos kalbėjome santykį, Ц teigiamų ir neigiamų vaizdų, amžių, sugebėjimų ir t. t. Ц galima išreikšti galutiniu procentiniu rodikliu: kaip dangiškų ir demoniškų jėgų įtakos į sielą laipsnį. Čia atsižvelgiame į du svarbius rodiklius Ц prigimtinius gabumus, t. y. santykis, kuris buvo gimstant, ir į tai, kaip siela gyvena ši gyvenimą, kadangi daugeliu atvejų žmonėms pavyksta pakeisti pradinius parametrus (deja, dažniau į neigiamą, nei į teigiamą pusę). Šis rodiklis ne tik sumuoja, bet ir papildo kitus. Pagal jį galima nustatyti laisvės, ar atvirkščiai, sielos fatališkumą, kuriuos sąlygoja sielos praeitas kelias. Mūsų nuodėmingoje žemėje norma laikomas lygių poveikių neutralus santykis 50/50. Tačiau gali būti ir pilnas fatališkumas, ir atvirkščiai, didelė laisvės erdvė. Jei vienos iš pusių poveikis išauga iki 60%, sielą galima laikyti teigiama ar neigiama. Jei siela turi 70% iš apačios, ji jau negali patekti į skaistyklą. Nuo šios ribos ir vadinama siela šėtoniška. Nors šių savybių kaupimasis vyko ir anksčiau, 20/60 Ц taip pat ne dovana.
   Viena iš pavojingiausių šėtono idėjų, pateikta, kaip visada, gražiame įpakavime, Ц kad nemandagu, kad negražu, nepadoru vadinti niekšą niekšu, parazitą Ц parazitu, blogį Ц blogiu. Mes iki galo nenorime matyti to, kas akivaizdu. Tačiau už šį, tarytum humaniškumą tenka daug mokėti. Nenorėjimas dėl klaidingai suprantamo mandagumo skirti juodą nuo balto atveda į dvasinį aklumą, orientyrų praradimą, į tai, kad mes ir iš tiesų pradedame priimti tamsą už šviesą Ц juk ji taip atkakliai teigia, kad ji ir yra šviesa. Tarp kitko, įkyrumas ir spaudimas ir yra charakteringiausi ir tiksliausi blogio požymiai. Kuo stipriau jus spaudžia Ц tegul net su gailesčiu, kuo labiau jūsų mylimasis tvirtina, kad negali be jūsų gyventi, tuo daugiau garantijos, kad turite reikalą su šėtonišku tvariniu, tuo greičiau ir negrįžtamai reikia nutraukti šį ryšį, šias virves ir grandines, kuriomis jus nori supančioti.
   Šie reiškiniai augdavo palaipsniui net religinės sąmonės rėmuose, bet ypač sustiprėjo po ateizmo ir materializmo triumfo. Tarp kitko, ne tik pas mus. Vakaruose tai įvyko netgi anksčiau. Pradedant Atgimimo epocha, pagoniškos antikinės sąmonės, humanizmo idėjos sugrįžimo pagrindu ir buvo paruošta dirva žmogaus pavertimui aukščiausia būties vertybe. Ypač ryškiai tai pasireiškė mūsų šalyje. Chalima atsimena, kaip vienas protingas ir doras tikintis musulmonas po "Moralinio komunizmo statytojo kodekso" pasirodymo ilgai jį studijavo ir, galiausiai, pasakė: iš principo viskas sutampa su religiniais priesakais, tik čia teigia, kad Dievo nėra, Ц štai ir visi skirtumai. Ir iš tiesų, ateizmas išbraukė tik šį teiginį, visos likusios, taip sakant, "teigiamos dorovinės vertybės" paliko beveik be pakeitimų. Tačiau mūsų gyvenimo patirtis stulbinančiai įrodė, kad ši likusi pilnai iškreipiama, jei išmetamas pagrindas, kertinis akmuo, ant kurio statoma žmonių gyvenimo prasmė.
   Žmogaus pavertimas savo gyvenimo tikslu ir prasme ("viskas žmogui, viskas žmogaus gerovei") ne tik kvepia elementariu egoizmu, bet ir skelbia vartotojišką orientaciją, vagiliavimą ir prievartą principų supančio pasaulio atžvilgiu. Prisiminkite garsų Mičiurino šūkį: "Nereikia laukti malonių iš gamtos, paimti jas iš jos Ц mūsų užduotis".
   Iš esmės, atmetus pirmą ir pagrindinį meilės įstatymo priesaką, kurį skelbia visos teigiamos religijos, mums paliko kaip aukščiausią Ц antrą priesaką Ц meilę artimui. Tačiau tuo pačiu mums vietoj Dievo į aukščiausią būties pakopą pastatė žmogų Ц puolusį ir nuodėmingą dabar Jo kūrinį. Meilės Dievui įsakymas talpino savyje ir "neturėk kitų dievų ir negarbink jų" (Iš. 20, 4-5). Būtent tai ir įvyko, kada žmogų paskelbė pagrindine būties vertybe.
   Tačiau ar gali netobulas, mirtingas žmogus būti reikiama atrama gyvenimo prasmės, jo vertinimo kriterijų apibrėžimu? Ar gali jis būti tikru tikslu Ц tarnauti tvirtumo, patikimumo, kilnumo ir meilės, esančių Dievo supratime, garantija? Kad eiti žemiško gyvenimo nestabiliais ir pavojingais keliais, būtina turėti aiškų tikslą, jis priduoda judėjimui prasmę, nurodo, kaip švyturys kelią, padeda išsikapstyti iš purvo ir tamsos į švarią ir šviesią vietą. Siela neiškrenta iš gyvenimo, kol yra tikslas Ц už jo galima laikytis sunkiomis minutėmis, jis gimdo viltį, tampa atrama, kol yra viltis, žmogus gyvas.
   Tačiau tikslas turi būti patikimas ir tvirtas, kitaip jis savęs nepateisina. Viltis turi būti netrūnijanti Ц kitaip ji praranda savo prasmę. Maža to, tikslas turi būti dar ir norimas, turi būti meilės objektu Ц kad mes džiaugsmingai ir laisvai stiebtumėmės į jį, kaip į idealą, tikrą tobulumo vaizdą. Tik tuo atveju jame fiksuojasi viskas, kas būtina. Pakankamai akivaizdu, kad žemiškame netobulame pasaulyje panašaus orientyro nerasi. Juo gali būti idealiai tobula, pilna ir harmoninga būtybė, turinti visus sugebėjimus geriausiame pareiškime, Ц tai yra Dievas, koks jis yra savo apibrėžimu. Tik Dievas gali užtikrinti pilnatvę ir vientisumą, būtinus visą apimančiam meilės pagrindui, tik Dievas gali būti aukščiausiu meilės supratimu, įsikūnijimu ir tikslu. Visa kita, meilė kitiems žmonėms, gamtai, darbui, daiktams, bet kam Ц tik sudėtinės dalys, pagrindinio Ц meilės Dievui išvestinės. Dievo siekimas, judėjimas pas Jį, pasitikėjimas Juo ir yra tikras sielos kelias. Tai siekimas pilnos vidinės ir išorinės harmonijos, tobulumo visur Ц visą apimančios meilės pilnatvės: "Taigi būkite tobuli, kaip tobulas jūsų Dangiškasis Tėvas" (Mt. 5, 48). Siekimas dar nereiškia pasiekimo, bet jei mumyse yra ši kelrodė žvaigždė, šis sidabrinis siūlas, rišantis su amžinybe, siela įgauna gyvenimo kely ramybę ir pasitikėjimą, semia iš šio šaltinio jėgas judėjimui, turi patikimą ramstį visiems žemiško egzistavimo netikėtumams ir nelaimėms. Tik šiame globaliniame lygyje žmonės sąmoningai įsijungia į pasaulio sandaros vientisumą.
   Pasakę, kad Dievo nėra, žmonės nutraukė save nuo šio globalinio lygio, jų gyvenimas įgavo dalinį ir padriką charakterį. Mes praradome aukščiausią orientyrą, aukščiausią meilė objektą, vilties šaltinį ir pakeitėme dviem atskirais ir išvestiniais dalykais Ц tokiu pat mirtingu ir nuodėmingu žmogumi, kaip mes patys, arba užsiėmimu, darbu. Pirmu atveju žmonės mato gyvenimo prasmę meilėje konkrečiam žmogui, geruose santykiuose šeimoje. XX amžiaus devintame dešimtmetyje mūsų šalyje iki 65% gyventojų tame matė gyvenimo prasmę. Bet ar gali žmogus duoti tas pačias patikimumo ir ištikimybės garantijas, kaip Aukščiausias? Kas iš mūsų gali būti pilnai užtikrintas netgi savimi, o ką kalbėti apie kitus? Kiek sielų sugniuždyta, kiek dvasinių siekių sutrypta dėl šio suklydimo. Žmogus gali pavesti bet kuriame posūkyje Ц nuo tuo griūna visas išsvajotas pasaulis, sielos svajonė ir viltis. Tačiau bėda tame, kad griūna su tokia milžiniška jėga, kuria siela išreiškia save pasaulio sandaroje. Jei tai liestų mažą muselę, būtų nebaisu, o čia sukrečiamos pasaulio sandaros atramos Ц Kūrėjo padėjėjai žemės išvalyme. Neįvykusios meilės tragedija iš tikro virsta pasauline tragedija. Juk meilės jausmas toks stiprus dėl to, kad stiprus pats žmogus, kad už jo stovi milžiniška paslėpta galia. Ir visa jo nematoma galia dreba ir virpa nuo neįvykusios meilės. Iš visų, matančių laimę meilėje, tik 10% gali dalinai realizuoti savo siekius. Ir tai reikia atsižvelgti, kad laimingi jie tik subjektyviai, vertinant save, bet objektyviai ši laimė negali būti pilna ir tvirta dėl nenumatytų aplinkybių, netgi ir dėl žmogaus mirtingumo.
   Antras variantas Ц žmogaus veiklos sudievinimas, jo rankų, proto, talento kūrinio užkėlimas ant pjedestalo. Jei pirmas variantas susidėliojo stichiškai, įprastos sąmonės lygyje, tai antru atveju įdėta rimta teorinė bazė, tai vienas iš paskutinių materializmo bandymų pateisinti save. Veikla, kaip kultūros pagrindas, tapo pagrindinių tarybinių filosofų tyrinėjimo objektu XX amžiaus aštuntame-devintame dešimtmečiuose. Veiklos nemirtingumu bandė netgi pakeisti sielos nemirtingumą. Tačiau objektyviai pažvelkime į žmonijos istoriją: kiek kartų veiklos vaisiai atnešdavo visai ne tai, apie ką svajojo mokslininkai, išradėjai? Ir apskritai, kokia netobula mūsų veikla, jei aukščiausiu jos pasiekimu šiandien yra viską griaunantys ginklai Ц ar ne jų pagalba nori pasiekti nemirtingumo jų kūrėjai? Netgi tobuli dailininkų ir poetų kūriniai Ц jei nepripažinti jų netrūnijančio egzistavimo subtiliame pasaulyje Ц kiek kartų žūdavo nuo griaunančios stichijos smūgių, o jei net ir ateidavo iki žmonių, tai ar dažnai juos tinkamai įvertindavo? Ar ne kalėjimais, tremtimis, lageriais ir sušaudymais išgrįstas talentingiausių žmonijos sūnų ir dukterų kelias.
   Kame Dievo pirmenybė, jei Jį priimame kaip aukščiausią tikslą? Taip, Jo neįmanoma paliesti fiziniame kūne, negalima iš Jo rankų gauti ryšulėlį dovanų su gėrybėmis (nors Jis gali ir tai, bet ne pats, o per kitus žmones). Taip, fiziškai pas Jį į svečius negalime ateiti. Nors dvasiškai brandūs žmonės savo sieloje gali ir matyti Dievą, ir tartis su Juo svarbiais klausimais, ir gauti pagalbą darbuose, palaikymą gyvenime.
   Svarbiausia Dievo esmė Ц Jo amžinybėje, nekintamume, nesielvartavime. Jis niekada nenusisuka nuo sielos, jei žmogus pats nenusisuka nuo Jo. Jis niekam neprimeta savo valios, tik pataria, jei pats paprašysi pagalbos. O jei pasielgsi ne taip, kaip Jis patarė ir surinksi savivaliavimo vaisius, Jis nenusisuks, pavyzdžiui, kaip tėvai ar artimieji, jei jūs Jo nepaklausėte, nedemonstruos nuotaikų kaitą, kaip žmonės, nuo kurių gali priklausyti jūsų likimas darbe ar orderio butui išdavimas. Jis niekada neapgaus, jokiomis aplinkybėmis nepaves. Tai pats švariausias, harmoningiausias, tobuliausias ir patikimiausias pasaulyje Ц niekuo nepakeičiamas.
   Kuo daugiau siela jaučia Dievą, kaip aukščiausią būties vertybę ir tikslą, kuo stipresnis jos ryšys su Aukščiausiu, tuo tvirtesnė jos padėtis pasaulyje. Galima iškęsti bet kokių žemiškų vilčių žlugimą, gali išduoti geriausias draugas, gali pavesti ar pasirodyti nevertas mylimasis, tačiau jei sieloje yra Dievas, tai ji nepažeidžiama, kadangi lieka nepajudinama ir nesugriaunama jos pagrindinė atrama, viltis ir tikėjimas.
   Tik Dievo pajautimas duoda sielai tikrą matą viso pasaulio įvertinimui. Kitaip galime pražudyti save dėl to, kas nevertas nė mūsų piršto nago, o tai, deja, būna ne taip jau ir retai. Ir priešingai, tokie ramūs ir laimingi žmonės, gyvenantieji kukliausiai, bet saugantys sieloje aukščiausią vertybę, kas iššaukia prabangių vasarnamių ir mašinų savininkų, aukštų postų ir skambios šlovės turėtojų piktą stebėjimąsi ir pavydą, jei nėra jų sieloje pagrindinio dvasinio ramsčio.
   Meilės Dievui įsakymas yra pirmas ir pagrindinis. Antras išplaukia iš pirmo ir yra jo tiesioginė tąsa ir vystymas. Mylėti reikia ne tiesiog artimą kaip tokį, reikia mylėti artimą, kaip Dievo kūrinį tokiu laipsniu, kokiu ši Dieviška pradžia pasireiškia jame. Maža to, ir patys mūsų santykiai su artimaisiais turi būti vertinami pirmo įsakymo atžvilgiu Ц ant kiek jie harmoningi, kokiu laipsniu didina taiką ir meilę mūsų sielose, ant kiek padeda mums artintis prie Dievo. Atiduoti savo meilę tokiam artimui, kuris nemoka jos vertinti ir gerbti, Ц reiškia pažeisti visus įsakymus. Jei mūsų santykiai neharmoningi, jei kenčiame ir verkiame nuo jų ar susierziname, tai kas gi Dieviško tokiuose santykiuose? Pirmas įsakymas kalba, kad reikia mylėti grožį, gerumą, harmoniją ir tobulumą, kur jie nebepasireikštų, o visą netobulą Ц priešingai, atitolina mus nuo Dievo. Bet tuo pačiu pažeidžiamas ir antras įsakymas, kuris yra ne tik artimo meilės, bet ir meilės sau įsakymas: "Mylėk savo artimą, kaip save patį" Ц pasakė Išgelbėtojas (Mt. 22, 39). Tačiau tai reiškia, iš kitos pusės, kad reikia mylėti ir save, kaip artimą. Šio įsakymo esmė tame, kad tik harmoninga, abipusė, lygi meilė ir gali būti vadinama meile nuo Dievo. Visa kita Ц jos šėtoniškas iškraipymas.
   Harmoningi santykiai reiškia, kad reikia vienodai mylėti ir save, ir artimą. Ne daugiau, bet ir ne mažiau. Būtent tai mes ir pamirštame. Mes atiduodame save kitam, mūsų gyvenimas tampa pavaldus jo užgaidams ir kaprizams Ц ir pamirštame apie save, apie meilę sau. Reiškia, pamirštame apie meilę, išduodame Dievą. Altruizmas, rūpinimasis artimaisiais be atsako yra ne meilė, kaip mus stengiasi įtikinti, o tiesioginė meilės priešingybė. Altruistinė meilė be atsako yra pats nuostabiausias šėtono išradimas meilės sugriovimui Ц atleisk, Viešpatie! Altruizmą sugalvojo egoistai tam, kad būtų kam aptarnauti jų egoizmą. Tai vis tas pats šėtoniškas "teisingumas". Pamąstykime, kame altruistiško tarsi rūpinimosi artimu esmė? Egoistas mąsto: "Aš taip noriu ir bus pagal mane!" Altruistas mąsto: "Jis taip nori, tegul bus taip". Idealus papildymas. Vienas be kito neįmanomas. Maža to, altruistinė meilė, tarkim vaikams, yra ne tik aptarnavimas, bet ir nuostabi priemonė egoizmo ugdymui savo tarsi rūpinimosi objekte. Pataikaukite visiems savo mylimos atžalos kaprizams, ir po to pažiūrėkite, kas rezultate gausis.
   Mylėti reikia ne patį artimą, o meilės santykį su artimu. Mylėti reikia Dievišką artimame ir stengtis jį vystyti, o viską, kas jam trukdo, Ц pašalinti. Šėtonas mums primeta meilę artimui visoje tarsi pilnatvėje: reikia mylėti su visais trūkumais, mylėti tokį, koks yra, Ц nešvarų, piktą, irzlų, kaprizingą. Ir jei mes papuolame ant to kabliuko, tai net nepastebime, kaip pažeidžiame pirmą priesaką, kaip vietoj Dievo pradedame mylėti šėtoną, Ц juk mes kartais pradedame mylėti jau ne artimą, o jo kaprizus, jo užgaidos tampa mums visų svarbiausiu pasaulyje, net už patį Dievą. Vietoj meilės tobulumui, šėtonas mums primeta patologinę aistrą netobulumui, disharmonijai. Nėra nieko labiau iškreipto, kaip nelygi meilė-gailestis, meilė todėl, kad "jis be manęs negali", kad "jis toks nelaimingas", kad "jam be manęs blogai", kad "jo niekas nemyli". Tai antimeilė, tai meilės niekinimas ir naikinimas.
   Šėtonas labai pasistengė, kad iškreipti meilės artimui priesaką. Tam buvo panaudotos visos priemonės, tame tarpe netikslus Evangelijos vertimas. Nedalomą meilę be atsako jis stengiasi pateikti kaip aukščiausią pasiaukojimo pasireiškimą, į kurį tarytum kvietė Jėzus Kristus: "Nėra didesnės meilės, kaip atiduoti savo gyvybę už draugus" (Jn. 15, 13). Tačiau atleiskite, kokius "draugus" mums primeta šėtonas? Savo mylimus sūnelius ir dukreles Ц pačius grobuoniškiausius, pačius gobšiausius, pačius akiplėšiškiausius ir įkyriausius svetimos meilės prašytojus. Bet kaip juos nemylėti, jei jie taip reikalauja meilės, tokie patenkinti, kada jais rūpinamės, taip žavisi mūsų mokėjimu juos mylėti. Tačiau Ц tik juos! Jie Ц jūsų vieninteliai, mylimiausi, jie pastoviai reikalauja iš jūsų jų išskirtinumo patvirtinimo, kad jie Ц visu aukščiausi pasaulyje. Tačiau, atleiskite, ar nėra čia Dievo keiksnojimo, juk tik Jis gali būti visų aukščiausiai?! Štai šito jie pakęsti negali, kad būtų dar kažkas. Pakanka jums atiduoti nors dalelę netgi ne meilės, o paprasto dėmesio dar kam nors Ц tegul tai net jūsų tėvai ar vaikai Ц tuoj pat sukyla laukinis pavyduliavimas, tame tarpe net ir Dievui. Man asmeniškai Ц atsitrauksiu minutei Ц buvo tuo metu, kai pradėjau artėti prie bažnyčios, kad per dažnai (kartą į mėnesį) einu tenai. Kada nedrąsiai priminiau, kad ji pirma kažkada su manimi pradėjo kalbą apie Dievą, tai gavau pakankamai aiškų atsakymą (jį įsiminiau pažodžiui): "Bet ne tokiame gi laipsnyje!" Taip, taip, būtent taip Ц mylėti Dievo jie nedraudžia, tačiau tik po jų. Ar apie tokius "draugus" kalbėjo savo pamoksle Jėzus Kristus?
   Mums gali dar prieštarauti (žinoma su šėtono pagalba): ten juk parašyta Ц "mylėkite savo priešus, būkite jiems palankūs ir duokite į skolą, nelaukdami nieko" (Lk. 6, 35). Ką gi, čia kaip tik ir pasireiškia visame klastingume šėtoniška šviesos ir tamsos maišymo taktika. Kas pas Dievą yra išskirta ir diferencijuota, atskirta viena nuo kito, šėtonas stengiasi sumaišyti į vieną, paversti neaiškia krūva, kur dingsta visi skirtumai. Tai, kas senovės graikų ir hebrajų kalbose (kuriomis buvo parašytos Evangelijos) buvo išreikšta 3-4 sąvokom, Ц tarkim, graikų "filija", "eros", "agape" ir t. t., Ц išversta vienu žodžiu "meilė". Todėl nenuostabu, kad dažnai painiojame meilę daiktui su Meile Dievui Ц atleisk, Viešpatie! Tai yra painiojame pačią meilę su jos savybėmis, su jos pasireiškimais. Priešų atveju Išgelbėtojas sako tik tai, kad jų nereikia neapkęsti, reikia į juos žiūrėti geruoju, be pykčio, tačiau apie tai truputį vėliau. O skurstantiems, elgetoms reikia rodyti rūpestį, gailestingumą ir užuojautą. Tačiau tai nėra tas pats, kas meilė, Ц argi ten parašyta, kad priešą ar elgetą reikia mylėti vienodai, kaip savo išrinktąją ar lauktą svečią? Taip, prašančiam duokite, taip, elgetoms, neįgaliesiems, ligoniams reikia rodyti gailestį, bet ar reikia meilę sulyginti su išmaldos davimu?
   Meilė įmanoma tik tarp dvasiškai lygių pusių. Tikra meilė Ц tik abipusė. Žinant apie tai, nereikia papulti į dar vieną klastotę, rimtai laikyti gyvenimo prasme meilę vaikams Ц dar vienam stabui, kurį mums bandė įkišti vietoje Dievo, įtikinti, kad gyvenimo prasmė realizuojasi ne čia ir dabar Ц savo kartoje, Ц o "šviesioje būsimų kartų ateityje". Vaikais galima ir reikia rūpintis, tai svarbus tėvų meilės pasireiškimas, bet mylėti vaikus ta pačia meile, kaip vyrą ar žmoną, negalima Ц jie negali jums atsakyti tuo pačiu. Jie ieškos sau meilės tarp bendraamžių, o jei tėvai (ypač vienišos motinos) bando įdėti į savo vargšes atžalas visą neišnaudotą savo aistros jėgą Ц tai taip pat patologija. Laimė gali būti tik abipusė, o vaikai negali jums atsakyti tuo pačiu matu. Geriausia, ką gali tėvai padaryti savo vaikui, Ц mylėti vienas kitą, kad jis augtų meilės atmosferoje.
   Labai įdomu, kad ši mintis dažnai vyrauja tokioje interpretacijoje: geriausia, ką tėvas gali padaryti vaikui, Ц mylėti jo motiną. Tai pasakė profesionalus psichologas šeimyninėje konsultacijoje. Vis ta pati pasiaukojančios meilės be atsako idėja naujoje modifikacijoje Ц tėvas atiduoda meilę motinai, motina Ц vaikui, na o jam, išskyrus šėtoną (su retomis išimtimis), jau atiduoti nėra kam: puiki vampyrinė sistema. Ir kada kai kurios moterys bando mylėti vaiką tokia pat meile, kaip ir jo tėvą, tai gadina gyvenimą sau ir vaikui. Daugelis moterų, pagimdžiusios vaiką, pradeda neteisingai vertinti vyro vaidmenį, laikyti jį priedu, būtinu tik materialiniam vaikų aprūpinimui, nustoja kreipti į jį reikiamą dėmesį ir, kaip pasekmė, Ц praranda jį.
   Po to išauga vaikai, prasideda naujos kančios, griaunami jau sekančių kartų santykiai. Vaikas virsta neįkainojamu, gęsta viskas aplinkui. Pradžioje jį bijosi kur nors paleisti, po to pavydi bendraamžiams ir, galų gale, randa tikrus ir vertus priešininkus savo sūnaus žmonoje ar dukters vyre. Čia jau tėviška supermeilė pasireiškia visame savo šėtoniškame spindesyje, užkraudama ant savo pavydo objekto šimtus ir tūkstančius juodos magijos struktūrų, griaudama santuoką ir grąžindama į tėvų prieglobstį savo neįkainojamą amžiną vaiką. Vyras turi būti brangesnis už vaiką. Vyras Ц tai jūsų, o vaikas Ц ne jūsų: "paliks žmogus savo tėvą ir savo motiną ir apsijungs su savo žmona" (Pr. 2, 24; Mt. 19, 5 ir kt.). Jei tėvai per daug neprisirištų prie savo atžalų ir tuo pačiu nepririštų jų prie savęs, tai nebūtų ir bereikalingų sutrikimų.
   Ir dar apie vieną klastotę Ц klaidingą vedybų ir svetimoteriavimo supratimą. Ištvirkimas, svetimoteriavimas, mylimojo išdavystė Ц baisiausia nuodėmė, prilyginama žmogžudystei. Fiziniai lytiniai santykiai būdingi tik žemiškam civilizacijos tipui ir demoniškiems pasauliams. Vienu svarbiausiu nuopuolio momentu buvo ištvirkimas. Ištvirkimas Ц tai neištikimybė, o "neištikimas mažame, neištikimas ir dideliame" (Lk. 16, 10): negalima būti ištikimam Dievui ir išduoti artimą. Tačiau čia ir reikia išsiaiškinti Ц kas tai yra išdavystė. Šį klausimą negalima spręsti tik formaliai, kaip tai daro ir bažnyčia, ir valstybė, visokeriopai peikiančios skyrybas.
   Reikia matyti abi šio klausimo puses. Šiandien meilė labai iškreipta, ir nelygios šėtoniškos santuokos Ц tipiškas reiškinys. Tokios santuokos nutraukimą galima tik sveikinti. Bet kaip tai nustatyti? Čia prieiname prie kitos klausimo pusės Ц ir bažnyčia, ir atitinkamos valstybės tarnybos turi būti pašauktos prižiūrėti tai, kad neleisti panašių aljansų. Tai šiandien jau nesunku padaryti Ц suderinamumą galima nustatyti per subtilius informacijos kanalus, galima per astrologinius duomenis. Mes panašią konsultaciją teikiame, jos užima visai nedaug laiko.
   Tačiau bažnyčia, deja, prarado šiuos sugebėjimus, būdingus ankstyvos krikščionybės veikėjams, ir dabar laimina visas santuokas iš eilės. Po to net draudžia skirtis, jei kas ne taip. Tarp kitko, jei ateina akivaizdžiai netinkantys vienas kitam žmonės, jauna mergaitė išteka už senio, šventiko užduotis tame, kad neleisti šios santuokos. Jis neturi teisės laiminti tai, ko Dievas nepalaiko. O Dievas palaiko tik lygią sąjungą.
   Todėl tokios Dievui netinkančios santuokos nutraukimas po to kai subręsta visi jos vidiniai prieštaravimai ir sekanti palaikoma santuoka nėra ištvirkavimas. Nereikia už klaidą mokėti dar didesne klaida, "nesudėti blogio prie blogio", kaip rašo garbusis Serafimas Sarovskis savo "Pamokymuose".
   Ištvirkimas tai ne klaida, o sąmoninga išdavystė, įleidimas į sąmonę mintis apie tai, kad galima būti dar su kitu, išskyrus tą, kuris yra: "pasakyta: "nesvetimauk!" O aš jums sakau, kad kiekvienas, kas žiūri į moterį geidulingai, jau savo širdyje su ja ištvirkauja" (Mt. 5, 27-28). Būtent mintis yra ištvirkimas. Švariuose pasauliuose fizinių santykių nėra, ten mylinčių santykiai pasireiškia ypatingu jų subtilių planų apsijungimu. Tačiau žemės žmonių sielos pagal prigimtį susijusios su švariais dangiškais pasauliais, todėl tai taip pat būdinga ir tikrai mylintiems vienas kitą ir žemėje. Netgi mintis apie kitą akimirksniu nutraukia šį subtilų ryšį ir nutiesia kitą Ц erotinį, seksualinį-vampyrinį ryšį su susižavėjimo objektu. Ir ar galima įsivaizduoti Išgelbėtojo skausmą ir širdgėlą, matant aplink pastovų ištvirkavimą, kadangi meilės ryšiai ir ištvirkavimo ryšiai subtiliame plane iš principo skirtingi.
   Pas mylinčius įvyksta sferinių auros apvalkalų apsijungimas ir atsiranda aštuntuko tipo ar tiksliau Ц begalybės ženklo (∞) struktūra. Nedvasinguose seksualiniuose kontaktuose atsiranda vampyrinio tipo ryšys Ц iš čakros į čakrą (čakros iš vis yra šėtoniškos energetikos sistema ir tiesiogiai susijusios su atitinkamo lygio demonišku pasauliu). Potraukis kūnui yra ne meilė, o demoniška aistra. Jie juk taip pat savotiškai "myli" švarų ir šviesų, bet jų patologinė aistra yra tame, kad pažeisti švarą, sudrumsti šviesą, jie nuo to jaučia sadistišką pasitenkinimą. Visiems žinomi atvejai, kada ryškūs gražuoliai (šėtonas visada mokėjo apakinti, paleisti dulkes į akis) suvedžioja nekaltas merginas, o po to jas palieka. Jie savo darbą padarė Ц suardė švarą, o visa kita jų nedomina. Štai kodėl religiniai mokymai taip aukštai vertina nekaltybę Ц nepažeistą švarą. O dabar seksualinės laisvės propagandos laikais, tai tapo netgi nepadoru. Gudria demagogija šėtonas priverčia visus savanoriškai lįsti į purvą, o po to demonstruoja, kad jis nė prie ko, kad patys žmonės myli blogį daugiau už gėrį, kad savo prigimtimi žmogus tiesiasi į šėtoną, o ne į Dievą Ц atleisk, Viešpatie!
   Štai kodėl taip svarbu saugoti save nuo atsitiktinių ryšių ir santykių, plačiai šiandien propaguojamų pagal "meilės laisvės" šūkį. Tai ne meilės laisvė, o ištvirkimo, neištikimybės laisvė. Seksualiniai ryšiai atsiranda netgi esant susidomėjusiam žvilgsniui į nepadorius atvaizdus, kuriais šiandien apkabinėta viskas aplinkui. "Laisvei jus pašaukti, broliai, Ц perspėdavo apaštalas Povilas, Ц tik laisvė jūsų tegul nebūna dingstimi kūno geiduliams, bet su meile tarnaukite vienas kitam" (Gal. 5, 13). Tarp kitko, per šiuos atvaizdus, pornografinius filmus, seksualinę švietėjišką literatūrą eina stipriausias vampyrizmas. Ir moterų ginekologiniai susirgimai, vyrų prostatitas ir impotencija tiesiogiai susiję su šia ištvirkimo banga, galingai besiveržiančia į mūsų sielas. Reikia mokėti jai atsilaikyti ir visų pirma sąmone: akivaizdžiu supratimu, kad meilė Ц tai ne lova, o širdingas dvasinis artumas su mylimuoju. Lova Ц ne pagrindas santuokai, kuria privilioja šėtoniškos dukros švarius jaunus vaikinus. Jei gera tik lovoje Ц tai ištvirkavimas, o ne meilė. Apjungti gyvenimus galima tik tuo atveju, jei jums gera be lovos. Supraskite, santuokoje ir meilėje fiziniai santykiai ne pirmoje, o 3-4 vietoje, ant jų tvirtos santuokos niekada nesukursi. Ant šito kuriamos tipinės vampyrinės sąjungos Ц septynios Mėlynos barzdos žmonos, vyrai, mirštantieji nuo tuberkuliozės vienas po kito pas stulbinančią gražuolę ir pan.
   Seksualinės laisvės demagogija tampa akivaizdžia, jei įsižiūrėti į tas pasaulines nuostatas, ant kurių ji statoma. Šie "vadovėliai" sukurti tarytum tam, kad išmokyti mylinčius gauti pasitenkinimą nuo fizinio artumo. Bet, atleiskite, apie kieno patenkinimą moko šie ištvirkavimo vadovėliai? Mus įtikina, kad kiekvienas žmogus turi galimybę gauti pasitenkinimą nuo kūniškų santykių, kad jis turi lytinius poreikius ir privalo juos patenkinti Ц "viskas žmogiška jam nesvetima". Tačiau kieno poreikius mus kviečia tenkinti? Visų pirma, žinoma, savo, tačiau reikia Ц susigriebia Ц pagalvoti ir apie partnerį. Štai taip, tiesiai ir atvirai Ц nemylimas, o partneris. Vienas "partneris" netiko Ц pabandyk kitą. Toks elgesys būdingas demoniškiems pasauliams, kur daugpatystė, kolektyvinės orgijos laikomos teigiamu, apjungiančiu reiškiniu. Kame čia vienybė Ц taip pat suprantama: apsijungiama blogyje, švaros ir ištikimybės ardyme.
   Ir čia daugiau reikalavimų keliama moteriai. Ištikimybė tai moteriško pasaulio sandaros prado savybė. Tai nereiškia, kad vyrui iš prigimties būdinga neištikimybė, ir, kad nurodydama į šį savo prigimties trūkumą vyras turi teisę būti neištikimas. Vyrai turi kitus stiprius bruožus Ц protą ir valią, kurie leidžia kovoti su savo silpnybe šiuo atžvilgiu. Moteriai ištikimybė būdinga iš prigimties, tai viena iš pagrindinių jos savybių. Ir jei ji neišsaugo ištikimybę Ц pažeidžia savo pačios prigimtį, praranda save kaip asmenybę. Moteriai "laisvas" elgesys pavojingesnis ir žalingesnis. Nuodėmės-nuopuolis ir globaliniu mastu, ir žemėje prasidėjo nuo ištikimybės pažeidimo per moterį. Vietoj vyro Ieva su susidomėjimu pažiūrėjo į ją gundantį demonišką gražuolį Ц ir to pakako nuopuolio pradžiai. Nutrūko apsauginis meilės ryšys tarp Adomo ir Ievos, jis tapo atviras blogio smūgiams, kuo šėtonas akimirksniu pasinaudojo. Todėl moteriai formulė "jis mane suviliojo" Ц ne pasiteisinimas. Taip, kas suvilioja Ц kaltas, ir jis pilnai atsakys už tai: "vargas tam žmogui, per kurį ateina pagunda. O kas suvilios vieną iš šitų mažutėlių, tikinčių į Mane, tam būtų geriau, jei jam užkabintų ant kaklo malūno girną ir nuskandintų jį jūros gelmėse" (Mt. 18, 6-7). Tačiau tas, kas neatsilaikė prieš pagundą, išduodą Dievą. Dievas yra meilė, viena iš svarbiausių meilės savybių Ц ištikimybė, ir net jei jūs nieko neturite, vis vien. Meilė yra dvasinė sąjunga, ir tas, kas eina į kūniškus santykius be meilės, išduoda pačią meilę Ц reiškia Dievą.
   Kūniška aistra ir tikra meilė Ц visiškai skirtingi dalykai. Meilė neprimetama, aistra Ц akinanti ir užpuolanti, prieš ją vienam Ц be Dievo širdyje Ц neatsilaikyti. Kuo stipriau traukia prie ko tai, kuo į kvailesnius poelgius jūs pasiruošę pulti dėl suviliotojo, tuo didesnė tikimybė, kad tai šėtoniška pagunda. Jos ypatybės puikiai aprašytos žinomame F. Tiutčevo cikle:

Ћюбовь, любовь Ц гласит преданье Ц
—оюз души с душой родной,
»х съединенье, сочетанье,
» роковое их сли€нье.
» ... поединок роковой ...
» чем одно из них нежнее
¬ борьбе неравной двух сердец,
“ем неизбежней и вернее,
Ћюб€, страда€, грустно мле€,
ќно изноет наконец ...

   Čia aiškiai išreikšta šėtoniškos "meilės" idėjinė esmė: kova už tyros sielos užvaldymą, rankos ir širdies "užvaldymą", džiaugsminga nuostaba to, kam patinka kova už jį ir tolimesnis kritimas su neišvengiama ir dėsninga kovos veiksmų pabaiga:

ќ, как убийственно мы любим,
 ак в буйной слепоте страстей
ћы то всего вернее губим,
„то сердцу нашему милей!

ƒавно ль, горд€сь своей победой,
“ы говорил: она мо€ ...
√од не прошел Ц спроси и сведай,
„то уцелело от не€?

 уда ланит девались розы,
”лыбка уст и блеск очей!
¬се опалили, выжгли слезы
√орючей влагою своей.

“ы помнишь ли при вашей встрече,
ѕри первой встрече роковой,
≈е волшебный взор, и речи,
» смех младенческий живой?

—удьбы ужасным приговором
“во€ любовь дл€ ней была,
» незаслуженным позором
Ќа жизнь ее она легла!

ќ, как убийственно мы любим ...

   Ц sielos tvirtumas neatsilaikė ir vyksta jos išgrobstymas nugalėtojo, naikinama ir trypiama visa švaru ir šviesu, kas buvo toje taip norimoje, tokioje "skanioje" sieloje. Tačiau štai, puota baigėsi pražūtingas meilužis prarijo viską, ką galėjo, ir prasideda pretenzijos, priekaištai, ginčiai, nuoskaudos:

ќн мерит воздух мне так бережно и скудно ...
Ќе мер€т так и лютому врагу ...
ќх, € дышу еще болезненно и трудно,
ћогу дышать, но жить уж не могу.

   Ц tikslus klinikinis aistringai-meilingo vampirizmo pasekmių simptomų paveikslas.
   Aistringa meilė visada susijusi su apkabinimais, bučiniais, kūniškų geidulių prabudimais, siekimu į suartėjimą. Padorus teigiamas žmogus niekada nesieks suartėjimo ir viso to, kas susiję su juo, iki giluminio santykių išsiaiškinimo, iki suvokimo to, kad abiem gera ir be to. Tikrai meilei visiškai svetimas "raudonavimas troškinančia banga, vos prisilietus rankovėmis". Ir jei moterys saugotų ištikimybę švarai, Dievui ir nepasiduotų pigioms šėtoniškų sūnelių pagundoms, tai ir vyrams būtų žymiai sunkiau išduoti, jie būtų priversti saugoti ištikimybę.
   Beje, tai vienodai liečia ir švarius padorius vyrus, ypač jaunus. Juos taip pat medžioja panašios grobuonės. Be to didesnė medžiotojų dalis turi visai ne moterišką, o vyrišką elgesio tipą. Ta prasme Karmen pilnai verta Don Žuano, ji savo esme ir yra Don Žuanas. Ir jei anksčiau dar galima buvo pridurti Ц su sijonu, tai dabar ir to nereikia: jos jau neslepia išdavystės moteriškai esmei Ц mokėjimą saugoti ištikimybę ir švarą. Kelnės, išgertuvės, cigaretės, "laisvas" elgesys, piktažodžiavimai Ц pilnai tipiški agresyvios esmės šėtoniškų dukrelių požymiai. Kitos priešingai, suvilioja silpnybe, mėgaujasi gailesčiu, meilikavimu, rūpestingumu. "Tu toks nuostabus, tu mano vienintelis, su niekuo man nebus taip gerai". Tokiais atvejais taip pat verta susimąstyti, ar gera jums pačiam? Ц prieš tai, kaip kabinti šią paslaptingą gyvatę sau ant kaklo su visomis Tiutčevo aprašytomis pasekmėmis.
   Bendrai, jei nespėjus susipažinti, jus pradeda apkabinėti ir bučiuoti Ц nesvarbu ji ar jis, Ц jei kūniški kontaktai šokiuose ar vakarėliuose pirmauja prieš dvasinius, ar jei jus pradeda įtikinėti, kad be jūsų negali gyventi, jei prasideda nuoskaudos, kad jūs nepakankamai skiriate dėmesio, kaprizai ir užgaidos Ц bėkite, kaip nuo mirtinos ugnies, gelbėkitės, nes prieš jus šėtoniška aistrų liepsna, praryjanti ir sielą ir kūną, jei nusileisti jų spaudimui, jų veržimuisi, jų šliaužiančiam lipnumui ir įkyrumui.
   Ir jei teigiami žmonės dėl nepatyrimo susigundo santuokai su šėtonišku tarnautoju, jei jie nuoširdžiai klysta, ypač jaunystėje, o vėliau dėl nepakeliamo gyvenimo su šiuo nuodingu ar despotišku, grubiu ar įnoringu, lengvai įsižeidžiančiu ar kaprizingu, irzliu ar pavydžiu ir t. t. (jų įvairovei nėra ribų) grobuonim ar grobuone ir nusprendžia palikti juos, tai visos šėtoniškos demagogijos jėgos pradeda įkalbinėti jas gyventi dėl šeimos, dėl vaikų. Uošvės, anytos ar senelės skiepija gyvenimišką išmintį, kad meilė šeimoje Ц ne svarbiausia, svarbiausia rūpestis vaikais ir t. t. Jų gudrybėm ir įmantrybėm taip pat nėra galo.
   Čia, tiesa, reikia aptarti svarbų momentą Ц išeiti reikia ne dėl kito. Tai yra nekeisti "ylos į muilą": vieną šėtonišką sūnelį į kitą, vieną grobuonę Ц į kitą. Padorus žmogus niekada nenorės svetimo, tik grobuonims ateina mintis galvoti apie svetimus vyrus ir žmonas, kaip apie savo. Kad būti švariems prieš Dievą, reikia išeiti paprasčiausiai dėl to, kad gyventi nepakeliama, nemalonu, sunku. Jei nėra harmonijos ir meilės šeimoje Ц tokia šeima ne nuo Dievo, ir nusikaltimas prieš Dievą Ц gyventi dėl pareigos joje. Gyventi nemylint Ц tai iš tiesų gudriausia šėtono sugalvotų ištvirkimo rūšis, juk ją laimina netgi pati bažnyčia. Tačiau "geriau badauti, nei valgyti kas papuola, ir geriau vienam, nei su bet kuo kartu" (Omaras Chajamas).
   Šie žmonės žino tik savo valią, primeta visiems save ir pritraukia tam visus visuomeninius institutus. Anksčiau Ц į bažnyčią, nesenoje praeityje Ц ėjo į partkomą ir nagrinėjo susirinkimuose tarsi "socialistinės šeimos" ardytojus. Negalima jiems atiduoti save valymui! Velnias pavadintas "melo tėvu" todėl, kad jis "kalba savo" (Jn. 8, 44). Kur yra savivaliavimas, spaudimas į kitus bet kurioje formoje Ц tai gali būti kaprizai, isterija, pavyduliavimas, kur yra aistra Ц visa tai ne nuo Dievo, ir pasiduoti šiam spaudimui, Ц reiškia pasiduoti šėtonui ir išduoti Dievą. Mylimieji, būkite dėmesingi! Neduokite savęs suvalgyti šiems nežmonėms Ц gyvatėms ir krokodilams subtiliame plane.
   Negalima nepastebėti ir to, kad šėtoniškos santuokos ir pagundos vyksta dalyvaujant juodai magijai. Tai nebūtinai turi būti panaudojami specialūs burtai ir apeigos, nors kai kas nesibodi tokių metodų, vaikšto pas senutes ar burtininkus. O žinomas mūsų burtininkas Tarasovas savo pasisakyme per televiziją net demagogiškai pareiškė: aš ją perspėju, kad atsakys jos sūnus, o ji sutinka Ц matote, kokia meilės jėga, Ц bet kaip po to atsakyti prašančiai ir neužburti jai mylimojo. Bet moterys, besikreipiančios į panašias priemones, turi žinoti, kad ši priverstinė santuoka vis vien nebus laiminga. Vyrai, net jei jie buvo padorūs ir švarūs Ц dėl ko ir patiko buriančiai, Ц veikiant burtams neišvengiamai tampa nevalingais: juk per prievartą sutuokti su savimi galima, tik užgniaužus kito valią. O bevališkumas atveria platų kelią visoms kitoms pagundoms. Mylimą gauna tokiais atvejais (su retomis išimtimis) iš karto. Kartu su juodosios magijos struktūrų brendimu po 5-10 metų užburti vyrai pradžioje pradeda gerti, o po to ir ištvirkauti, kadangi tam, kad saugoti ištikimybę, reikalingos valios pastangos, o valios centrai surišti burtais. Todėl atsilaikyti prieš tuos, kurie gundo atitinkamoje situacijoje (komandiruotėje, pavyzdžiui), jie negali, kokiais padoriais bebūtų anksčiau.
   Atsilaikyti savo jėgomis prieš juodą magiją gali tik labai dvasingi ir religingi žmonės. Su Dievo pagalba tikintieji turi galimybę per bažnyčią ir maldą išsivaduoti nuo burtų. Kai kurie nesėkmingi burtų atvejai būna ir tada, kada, kaip sakoma, "pataikė dalgis į akmenį" Ц kai už vieną teigiamą žmogų kovoja dvi šėtoniškos dukros. Čia jau vienai silpnesnei teks nusileisti. Labiausiai šioje situacijoje gaila to, kas piktos jėgos draskomas į dvi dalis. Bet nepavydėsi ir pačiom konkurentėm Ц jos taip apdoroja viena kitą, net nežinodamos apie tai (jos juk nemato, kas vyksta nuo burtų ar nuo kitų magiškų poveikių), kad pačios suserga po kurio tai laiko.
   Juodosios magijos pavojus tame, kad šėtono tarnautojams nėra būtinumo specialiai imtis užkalbėjimų ar burti. Šėtonas apdovanoja šiuo sugebėjimu kiekvieną patenkančią į jo letenas sielą. Tokiems žmonėms pakanka jau vienos minties apie tai, kad neblogai vesti patikusį žmogų ar pabūti su mergina, kaip tuoj pat pradeda veikti jų prigimtinė juodoji magija ir apipila jų troškimo objektą dešimtimis struktūrų. Tai gali būti ne patys jaunikiai ir nuotakos, o jų artimieji, bet reikalo esmės tai nekeičia. Visur, kur kyla nevaldoma trauka kitam žmogui, įmaišyta juodoji magija. Aistringa meilė, nevaldoma meilė Ц ne meilė, tai liguistas potraukis, kurį sukelia juodai magiškas kito žmogaus poveikis. Jam reikia visokeriopai priešintis. Tokiais atvejais padeda ilgas išsiskyrimas Ц senovinė tokių aistrų gydymo priemonė. Bet būtent išsiskyrimas Ц atitolinimas dideliam atstumui nuo aistros objekto, į kitą miestą, kaimą Ц už 70-80 km (toks vidutinių šėtono tarnautojų poveikio diapazonas). Galingų juodų magų atvejais toks metodas nepadės, jų poveikis įeina giliai į sielą, žmonės negali atsikratyti jų vaizdo, vampyrizmas eina netgi per didelius atstumus, ir čia be bažnyčios pagalbos ir specialaus sąmonės išvalymo nuo jų poveikio neapsieiti.
   Vienišos šiame gyvenime lieka, kaip taisyklė, pačios švariausios ir šviesiausios moterys, kurios neina į kompromisus su sąžine, nepasiduoda šėtoniškų sūnelių pagundoms ir neturi juodos magijos, kad per prievartą laikyti prie savęs kitą švarų žmogų. Netgi jei teigiamiems žmonėms ir pavyksta apsijungti, tai nėra garantijos, kad kokia tai šėtoniška dukrelė nenuves netvirtą vyrą. Šia grobuone gali lengvai tapti geriausia draugė Ц jos labai mėgsta suktis šalia šviesių žmonių. Šėtonas visomis išgalėmis stengiasi išskirti lygias poras ir kiekvienam šviesiam pakišti savo tamsų. Todėl Viešpats paveda savo jėgoms visokeriopai globoti ir saugoti žemėje tas retas poras, kurios gyvena meilėje. Šioms poroms labai svarbų vaidmenį atlieka palaiminimas Ц krikščionybėje santuoka bažnyčioje, atitinkamos apeigos islame ir judaizme. Nereikia tik maišyti šito su šėtoniškomis vestuvių apeigomis, kur vyksta prekyba nuotaka ir bendra orgija su išgertuvėmis.
   Ir bažnyčia, ir šeima, ir valstybė mums tvirtina apie neištikimybę žmonai ar vyrui, tuo tarpu yra tik viena neištikimybė Ц Dievui. Jei moteris ar vyras kankina save santuokoje su šėtoniškais tarnautojais, tai meilės išdavystė jau įvyko. Būkite budrūs, neatiduokite savęs suvalgymui, neprileiskite savęs iki nuodėmės.
   Prievarta mylimas nebūsi Ц neverta nei savęs primesti kitam, siekiant jo meilės, rungtyniaujant su kažkuo, nei sutikti, kai kažkas peršasi jums. Neįmanoma nei padaryti kažką laimingu savimi, nei būti laimingam su kitu, išskyrus pačiu Viešpačiu. O jau tuo labiau neturi būti jokio nusižeminimo dėl meilės. Tikra meilė prasideda švariai ir ramiai jau nuo pradžios. Po šėtoniškų santykių įtemptų aistrų ji gali mūsų užtemdytai sąmonei pradžioje net neatrodyti kaip meilė Ц taip joje viskas paprasta ir lengva. Nėra būtinumo būti pastovioje įtampoje, ginti savo teisę mylėti ar priešingai, savo teisę nors į vieną švelnų žvilgsnį ir t. t., ir pan.
   Bendrai, reikia tiksliai skirti ir nepainioti tris santykių tipus: meilę Dievui, kaip aukščiausiai pasaulio sandaros pradžiai, pagrindiniam meilės objektui ir šaltiniui; meilę artimui, kaip siekį pačiam priartėti prie kūrėjo harmonijos; ir meilę mažesniam Ц kaip siekį įvaldyti rūpesčio be atsako, širdingumo, gyvenimo iš pareigos sugebėjimą.
   Dievui Ц siekimas, pasitikėjimas ir viltis; artimam Ц lygus ir harmoningas bendradarbiavimas, mažiesiems Ц prievolė, pareiga ir rūpestis.


Toliau Ц 2. Meilės ir šviesos apsaugos menas.

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org