Laimės ir Šviesos
mokyklėlė!



Mokykimės būti
Dievo vaikais!


Mokyklai reikia
tik erdvės
ir tavo mylinčios
širdies!


Laimės mokykla
jau kviečia tave,
ji moko mylėti
ne vien tik save!


Laimės mokykla
prie varpinės veikia,
joje pamokų
lankyti nereikia!




Prie varpinės!

Lietuva, Vilnius.


Dievo vaikų
kūrybinis būrelis

Informacija:


Tel. +370 614 63154.
Vitalijus.

Skype - vitalijusvilnius

religijafilosofija@gmail.com
 


2. Meilės ir šviesos gynimo menas

   "Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš visas velnio klastas... kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir, visą nugalėję, išsilaikyti. Tad stovėkite… apsivilkę teisumo šarvais… pasiimkite tikėjimo skydą... ir išganymo šalmą bei dvasinį kalaviją, kuris yra Dievo žodis".

Šv. apaštalo Povilo laiškas Efeziečiams, 6, 11-17.

   Šiandien mes su nerimu kalbame apie kariuomenę, apie karinės jėgos panaudojimą, žinome, kiek blogio sukelia karas. Tai ar galima kario meną laikyti teigiamu? Žinoma taip, nors ir jį, kaip ir visą šiame pasaulyje, šėtonui pavyko nemažu laipsniu iškreipti ir pakeisti. Žinome didžiuosius šventuosius ir pranašus – žinomus kovotojus su blogio jėgomis: šv. Jurgį, šv. Joaną Karį, kunigaikštį Vladimirą – Rusijos krikštytoją, Aleksandrą Nevskį, kitus Rusijos žemės šventuosius gynėjus; žinome pranašo Muchammado (telaimina jį Allachas ir tesiunčia jam taiką) kovų kelią ir Ali kariauną islame, žinome krikščioniškos Dangiškos kariaunos vadą – Arkangelą Mykolą – todėl pasakyti, kad karo menas ne nuo Dievo, būtų neteisinga.
   Tačiau yra principinių skirtumų tarp Dangiškos kariaunos ir šėtoniškos. Šviesos kariai – visada gynėjai, jų pagrindinė užduotis – atsilaikyti prieš blogio jėgų spaudimą, išsaugoti ir išvalyti nuo tamsos meilės šviesą mūsų širdyse ir sielose. Šėtoniškos kariaunos užduotis – sugriauti ir sunaikinti, užpulti ir sutrypti bet kuria kaina: "Nugalėtoją neteisia", "Geriausia gynyba – užpuolimas", "Jei priešas nepasiduoda, jis sunaikinamas" ir pan. – štai jo programos-šūkiai. Šėtonas moko savo karius semtis jėgų iš neapykantos, ieškoti palaikymo įniršyje ir pyktyje, tobulėti smūgiuojant priešininką. Dabar į pasaulį paleistas dar pavojingesnis ir užmaskuotas ginklas – rytietiškų kovų sistemos, kur moko suduoti ne fizinius, bet jau psichinius energetinius smūgius. Ir tegul nesižavi tie, kas pakliūna į demagoginius tvirtinimus, kad tai savigynos menas, į iškreiptos tarytum "meilės" priešininkui pamokslavimus ("priešas pagal pajėgumą labiau laukiamas už draugą", kaip išreiškė šią logiką A. Voznesenskis). Pakanka pažvelgti į šios "apsaugos ir meilės" metodus, kad jų šėtoniška prigimtis taptų akivaizdi. Šias technikas išdirbo giluminiuose šėtoniškuose sluoksniuose, aukščiausios šėtoniškos sistemos hierarchų apsauginiai. Todėl jie, žinoma, labiau ištobulinti ir išmiklinti nei įprastų velniškų jėgų elementarios muštynės, bet žavėtis visais šitais ušu, karatė, aikido ir t. t. – neverta, jie ne nuo Dievo. Atleisk, Viešpatie, už jų paminėjimą! Paskutinis iš paminėtų labiausiai užmaskuotas, kadangi daro įspūdį, kad nesinaudoja puolimo taktika, o gaudo priešininką jo paties agresijoje. Tačiau tai mėgstamas šėtoniškas pasiteisinimas: "Aš nekaltas, jis pirmas pradėjo", privestas iki loginio užbaigimo. Dangiškos kariaunos užduotis – gesinti agresiją, o ne nukreipti ją į atakuojantį ir, pridėjus savą, sutriuškinti priešininką. Jėzus Kristus pasiųstus suimti jį karius kreipdavo į savo tikėjimą, darė sąjungininkais: "norėjo Jį suimti, bet nė vienas nepakėlė prieš Jį rankos… sargyba sugrįžo… o tie klausė: Kodėl neatvedėte Jo? Sargybiniai atsakė: Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs, kaip Šis Žmogus. Fariziejai pasakė jiems: nejaugi ir jūs leidotės suvedžiojami?" (Jn. 7, 44-47).
   Tačiau tai tik eilinė pakankamai akivaizdi klastotė, į kurią teigiama ir švari siela nepaklius. Sugalvoti ir žymiai gudresni nusiginklavimo prieš blogio jėgas spąstai. Apie jas ypač reikia žinoti tiems doriems ir šviesiems žmonėms, kuriems ir skirta ši knyga.
   Pirma šviesos kario užduotis "tamsos kunigaikščio" valdymo sąlygomis – kiek tai įmanoma išvengti tiesioginių susidūrimų, užkirsti kelią būtinumui atremti smūgius, kadangi skaitlinga persvara blogio jėgų pusėje ir specialiai lįsti po smūgiu – nelabai išmintinga; Išgelbėtojas perspėdavo: "būkite išmintingi, kaip gyvatės" (Mt. 10, 16). Dabar mažai kas suvokia Jėzaus Kristaus mokymo apie apsiginimą meile giluminę esmę, kuris stipriai sudrumstas esančiame Evangelijos vertime. Šiame mokyme trys pagrindiniai tarpusavyje susiję momentai: kaip išvengti susidūrimų su blogio jėgom, kaip elgtis jų tiesioginių atakų metu ir, galų gale, ką daryti po konflikto.
   Jie išdėstyti įsakymuose, išsakytuose įvairiuose Evangelijos vietose, tačiau sudaro vientisą sistemą, kurios rėmuose tik ir galima suprasti kiekvieno konkretaus įsakymo konkrečią prasmę. Viena iš šėtono taktikų, naudojamų mokymo esmės sugriovimui, buvo jo vientisumo skaldyme, įsakymų traukiojime po vieną ir jų nagrinėjime ne kontekste. Rezultate iškilo įsivaizdavimai, tarytum besiremiantieji Evangelija, tačiau savo esme jai prieštaraujantieji.
   Taip nutiko ir vienam pačiam žymiausiam: "…nesipriešink piktam, bet jei kas užduos tau per dešinį tavo skruostą, atsuk jam ir kitą" (Mt. 5, 39). Šio įsakymo pagrindu kuriamos visos žinomos "nesipriešinimo" teorijos su Tolstojaus priešakyje. Tačiau reiktų įsiskaityti kontekstą: "…pasakyta (sako Jėzus Kristus – aut.): mylėk savo artimą ir nekęsk savo priešo. O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus…" (Mt. 5, 43-44); pasakyta: "akis už akį ir dantis už dantį". O Aš jums sakau: "nesipriešink piktam. Bet jei kas tave užgautų…" ir t. t. (Mt. 5, 38-39). "Akis už akį" – tai žinomas iš senovės laikų kraujo keršto įstatymas, įteisinantis galimybę atsakyti blogiu į blogį. Šis įstatymas iš esmės pagoniškas, bet šėtono įkištas į Senąjį Testamentą. Tiesiogiai dešimtyje Dievo įsakymų jo nėra, jis eina, kaip jų papildymas ir patikslinimas. Tačiau tai būtent tas atvejis, kada sekantys įsakymų papildymai iškreipė Įstatymo esmę. Kraujo keršto ir užmokesčio už skriaudas teisę davė šėtonas netvirtų sielų suvedžiojimui ir pavergimui, pakliuvusių ant jo mėgstamo posakio: "Jis pirmas pradėjo". Nužudymas – mirtina nuodėmė prieš Dievą, žmogžudys pasmerkia save dvasinei mirčiai pačiu nusikaltimo faktu. Bausmė jam už tai – pilnas Dievo praradimas, jo palaikymo netekimas. Šėtono tarnautojai pakeitė sąvoką "dvasinė" į sąvoką "žemiška". Mirtina nuodėmė jų supratimu – nuodėmė, verta mirties bausmės. Apie tai ir kalbama sekančiuose Senojo Testamento puslapiuose po dešimties įsakymų išdėstymo. Be to ten mirtimi baudžiama jau ne tik už nužudymą, bet ir už visų įsakymų pažeidimą – nuo "nesvetimauk" (kalbėjome, kad kai kurie pranašai šią nuodėmę taip pat laiko mirtina) iki "kas keikia savo tėvą ir savo motiną, tas bus nubaustas mirtimi" (Išėjimas 21, 17). Bausmės matas ne tik neatitinka nusikaltimo matui, bet tiesiogiai prieštarauja įsakymui "nežudyk".
   Būtent prieš šį tiesioginį Įstatymo pažeidimą, blogio pateisinimą tariamu išorišku teisingumu ir kalba Jėzus Kristus įsakyme: "atsuk jam ir kitą". Jis kalba visų pirma apie keršto, tarpusavio nesantaikos nutraukimą, tarytum įteisintos priemonės daryti žalą kitiems: "Nekeršykite už save, mylimieji, bet užleiskit vietą Dievo rūstybei; nes parašyta: "Mano kerštas, Aš atlyginsiu, sako Viešpats" (Rom. 12, 19). Kad sustabdyti tarpusavio nesantaikos veiksmus, kažkas turi atsisakyti keršto teisės, pirmas neatsakyti smūgiu į smūgį. Keršto įstatymas žmonėms primestas nesibaigiančios tarpusavio nesantaikos kurstymui. Kažkas nužudė jūsų brolį, ir dabar jūs tarytum "teisėtai" galite atkeršyti už jį. Nusikaltėlis nužudytas, ir rodos, teisingumas nugalėjo. Priešingai. Šėtoniška demagogija demonstruoja save visu gražumu: jau ir jūs nužudėte (ar pagal jūsų ieškinį nubaudė – jiems nesvarbu) kieno tai brolį (uošvį, sūnų, tėvą), ir dabar jie tarytum "teisėtai" gali užmušti ir jus; po to ateina eilė keršyti jūsų sūnui… Be galo auga žmogžudžių skaičius, žmonės iš tikro pažeidžia tikrą Įstatymą ir priesaką "nežudyk", nors žodžiais tarytum viskas teisingai.
   Beje, ir Senajame Testamente "akis už akį" pasakyta visai ne ta prasme, kaip tai buvo suprasta iki Išgelbėtojo atėjimo. Ten nepasakyta: "Pareikalauk iš skriaudėjo", ten pasakyta: "O jei bus žala, tai atiduok gyvybę už gyvybę, akį už akį, dantį už dantį" ir t. t. (Iš. 21, 23-25), tai yra jei kam padarei žalą, tai nubausk pats save lygia žala, jei tai nuramins nuskriaustąjį. Ši padėtis pradeda keistis nuo Pakartotino Įstatymo, kur įvykis pateikiamas teismui ir jau ne pats skriaudėjas atsako už jį, o teismas priteisia jam atsakyti už žalą (žr. Pįst. 9, 17-21). Štai čia – per teisę teisti ir smerkti kitus – ir prasiskverbė pagrindinė klastotė į Mozės Įstatymą. Todėl atsiranda kitas svarbiausias įsakymas: "Neteiskite, ir nebūsite teisiami; atleiskite, ir jums bus atleista" (Lk. 6, 37). "Kokiu teismu teisite, tokiu ir patys būsite teisiami" (Mt. 7, 2). Čia dar viena antro meilės įsakymo pusė – kelti sau tas pačias pretenzijas, tuos pačius reikalavimus, kaip ir kitiems, o tai, kas pasakyta toliau, pas artimą mes krislą lengvai pastebime, tuo tarpu savo akyje ir rasto nejaučiame (Mt. 7, 3-5; Lk. 6, 41-42). Įsakymas turi daug gilesnę prasmę. Jis prasideda nuo kvietimo apskritai neteisti – turima omeny ta nuodėmė, nuo kurios prasidėjo nuopuolis: savęs lyginimas su kitais, noras išsiskirti kito sąskaita. Lyginimas neišvengiamai iššaukia pavydą kitiems ar nepasitenkinimą jų veiksmais. Iki nuodėmės-nuopuolio kiekvienas užsiiminėjo savo darbu ir nesikišdavo savo lygyje į artimųjų darbus – mes visi atsiskaitome prieš Dievą, o ne prieš aplinkinius. Teisti kitus pradeda iš dykinėjimo, o tai duoda pagrindą konfliktams. Neigiama mintis, net jei ji neišsakyta, atneša žalą aplinkiniams, žmonės intuityviai jaučia nepasitenkinimą ir, jei žmogus, iššaukęs jūsų nepasitenkinimą, savo prigimtimi agresyvus, – nenustebkite, kad į jus po to pasipils prievartos lavina: jūs patys išprovokavote jį savo nepatenkintu ar smerkiančiu žvilgsniu. Žmonės nemato savo nemalonumų paslėptų priežasčių, o kiek buitinės prievartos atvejų – ginčų ir priekabiavimo gatvėje, tarytum atsitiktinių užpuolimų pakely į namus ir pan. – buvo iššaukta išdidžiu ar smerkiančiu žvilgsniu, kurį jūs truputį anksčiau metėte į tą, kas po to prisikabins prie jūsų – autobuse, parduotuvėje, stotelėje… Tie žmonės ilgai nepamiršta pykčio, ir neverta jų užkabinti savo smerkimu. Susilaikymui savo mintyse kviečia ir paskutinis Mozės įsakymas, kur kalbama apie pavydą: "nepanorėk" savo artimo žmonos, mašinos, buto (jei kalbėti mūsų dabartinėmis realijomis). O Evangelijoje tiesiai pasakyta: kas dėl menkniekio pyksta ant artimo, jau gali būti laikomas nusikaltėliu, kas išreiškia savo nepasitenkinimą garsiai – yra stambus nusikaltėlis (tokiu, kuriuos teisė aukščiausias Izraelio teismas – sinedrionas), o kas tiesiogiai smerkia kitą, tas jau nusipelnė "ugninės hienos" (Mt. 5, 22 – vertimas mūsų).
   Noras smerkti ir teisti artimus – pagrindinis pretekstas konfliktams. Pagundos atsiranda ir materialiniame, ir dvasiniame lygyje. Pirmuoju atveju reikia mokytis tenkintis pačiu būtiniausiu gyvenimui ir nepavydėti kitų materialiniam pertekliui, ir jau ypač pačiam jo nesivaikyti. Klausimas apie turtą taip pat pakankamai iškreiptas ir reikalauja patikslinimo. Evangelija anaiptol nekviečia į skurdą, kaip bandė pateikti jos kritikai ir kaip kartais atrodo tikintiems. Niekur nepasakyta, kad žmogus turi nesirūpinti savimi, vaikščioti nešvarus ir apiplyšęs ir maitintis atliekomis. Tai tiesiogiai prieštarauja meilės sau priesakui. "Duotas man kūnas – ką man su juo daryti, tokiu vientisu ir tokiu savu?" – labai teisingai paklausė O. Mandelštamas. Kūnas duotas sielai egzistavimui šiame nešvariame ir sunkiame pasaulyje, ir sielos užduotis – rūpintis juo, kaip būtinu jos poveikio į pasaulį laidininku. Žmogus atsiųstas į šį pasaulį ne elgetauti, ne prašyti išmaldos, o dirbti. Reikalingos labai rimtos priežastys, kad gyvenimas tik iš išmaldos būtų pateisinamas – sunki liga, negalia. Būtent savo turiningu darbu taurina, gražina, tvarko pasaulį žmogus, tai yra neša į jį tiesos, harmonijos, meilės šviesą. Apaštalas Povilas tiesiai rašo, kad reikia "dirbti savo darbus ir darbuotis savo rankomis,… Taip jūs... nebūsite nuo kitų priklausomi" (1 Tes. 4, 11-12). Mes "ne nuo šio pasaulio", bet mes atsiųsti į šį pasaulį jį apšviesti ir "Nė vienas, uždegęs žvakę, neuždengia jos indu, ar nestato po lova, o stato į žvakidę, kad ateinantys matytų šviesą" (Lk. 8, 16). Kūnas – žvakidė mūsų sielos žvakei, ir, jei mes ja nesirūpiname, žvakė pasidengia purvu, pradeda šviesti blyškiau.
   Kalba eina ne apie rūpestį, o apie rūpesčio saiko pažeidimą, apie materialinių rūpesčių ir priemonių pavertimą žmogaus gyvenimo tikslu. Niekur nesmerkiamas gausumas kaip normali žmonių, mokančių sąžiningai dirbti būsena, tačiau turto kaupimas, darbas vietoj maldų ir tarnavimo Dievui, darbas atsargai ir atsargų kaupimui ateičiai neskatinamas: "kiekvienai dienai pakanka savų rūpesčių" (Mt. 6, 34) ir "Nekaupkite turto žemėje… Bet kaupkite… Danguje… nes, kur jūsų turtas, ten bus ir širdis jūsų" (Mt. 6, 19-21). "Ieškokite pirmiausia Dievo karalystės ir Jo tiesos, o visa tai (ką valgyti, ką gerti, kuo rengtis – aut.) bus jums pridėta" (Mt. 6, 33). Turto kaupimas iššaukia pagundas, pritraukia vagis, pavydžius žvilgsnius, tai yra vėlgi provokuoja konfliktus. Kada maistas, būstas ir apranga nustoja tarnauti žmogui, o virsta jo tarnavimo ir lankstymosi objektu, tada ir įvyksta persvara, tada ir reikia prisiminti, kad "ne vien tik duona bus gyvas žmogus, bet kiekvienu Dievo žodžiu" (Lk. 4, 4).
   Kitas klausimas apie dvasines pagundas – niekšų ir piktadarių, nusikaltėlių, tiesiog akiplėšų, kimbančių prie jūsų, teisimas. Čia praeina labai jautri riba. Mes jokiu būdu neturime atsisakyti nuo gėrio ir blogio skyrimo, bet skirti – dar nereiškia teisti. Čia vėl vertimas vienu žodžiu: "teismas", "teisimas" – neperduoda prasmės atspalvių. Blogį reikia mokėti atpažinti, bet neieškoti aplinkui, nesikapstyti "savo brolio akyje". Aplink mus šiame sumaišytame pasaulyje nėra nei vieno absoliučiai teigiamo ar absoliučiai neigiamo reiškinio, ir labai daug priklauso nuo mūsų požiūrio į juos. Galima susitelkti į trūkumus, matyti visų pirma tai, kas trukdo mums gyventi, į ką mus taip ryžtingai šaukė vadai, kaip Stalinas, Mao. Ir tada mes patys pradedame atsukti į save visus reiškinius ir žmones neigiamomis pusėmis, lyg apsupdami save blogio siena. Sugebėjimas visų pirma matyti neigiamas, jo pabrėžimas ir išskyrimas būdingas šėtono tarnautojams, ne veltui Jėzus Kristus sakė: "Jei tavo akis bus pikta (tai yra jei aplink matai tik blogį), tad žiūrėk: šviesa, kuri tavyje ar nėra tamsa?" (Mt. 6, 22-23; Lk. 11, 34-35). Maža to, kitų trūkumų nurodinėjimas dažnai tarnauja tam, kad užmaskuoti savo, kaip taisyklė, pavojingesnius, ir perkelti dėmesį į silpnesnius, kitų kritika pridengti savo negerus darbus: vagis visų garsiausiai šaukia "laikykit vagį". Klausytis kritikos, pastabų, patarimų (kas taip pat yra paslėpta smerkimo forma) reikia, bet skubėti juos vykdyti – ne visada. Patarėjas juk neneša tokios atsakomybės, kaip vykdantis patarimą, juk ir ne visi patarimai būna geri. Žmonės patarinėja, remdamiesi savo asmeniniu gyvenimo įsivaizdavimu, o sprendimus reikia priimti pagal savo sąžinę – pagal Dievo balsą mūsų viduje. Štai šitą patarėją tik ir galima rimtai priimti.
   Iš kitos pusės bet kuriame, net ir pačiame blogiausiame reiškinyje galima pamatyti nors kažką teigiamo, jis taip pat apsupa mus siena ir sudaro apsaugą nuo tamsos smūgių. Kritiškumas, kitų smerkimas neišvengiamai įtraukia mus į konfliktus ir priešingai, mokėjimas matyti supančio pasaulio grožį ir harmoniją, vertinti visą geriausią, kas yra aplinkybėse ir žmonėse, – nuveda ir apsaugo nuo jų. Gynybos meile esmę galima apibudinti kaip aktyvų, geranorišką požiūrį į pasaulį, užbėgimas į priekį ir savo teigiama nuostata gesinimas kitų niūrios ir agresyvios būsenos: "Jei įmanoma iš jūsų pusės, būkite santaikoje su visais žmonėmis" (Rom. 12, 18).
   Ir savo giluminėje meilės įsakymo esmė yra ne tiek "nesipriešinime blogiui", kiek "blogio neprovokavime". Nesipriešinimas reiškia, kad jūs neatsilaikėte gerume, kad kažkur davėte pretekstą puolimui, kad su jumis jau ėmė konfliktuoti. Bet vėlgi žinome, kad kuo labiau laikosi meilės įsakymų žmogus, tuo šviesiau darosi, tuo pavojingesnis jis tamsos jėgoms ir tuo daugiau pastangų jos deda, kad jį užgesinti. O jei tai nepavyksta, imasi ir tiesioginio sunaikinimo. Kaip elgtis prie blogio jėgų tiesioginių atakų?
   Ir čia jau tenka atstatyti tiesą, labai stipriai iškraipytą nesipriešinimo teorijomis, Tolstojaus tipo: jos savo esme nuginkluoja mus prieš blogį. Evangelijoje pasakyta: "neatsakykite piktu už piktą" (Rom, 12, 17). L. Tolstojus kviečia: neatsakykite jėga į blogį. Tai labai skirtingi dalykai. Evangelija kalba apie atsisakymą nuo piktos jėgos, bet ne nuo jėgos apskritai. Tolstojus neskiria gerą ir blogą jėgą ir visiškai atsisako nuo pasipriešinimo blogiui, tai yra visiškai paklūsta jam. Nesipriešinimo teorijose suduodamas pagrindinis smūgis kario menui, per juos šėtonas stengiasi nuginkluoti šviesos jėgas, atiduoti jas sunaikinimui, palikti jas visiškai neapsaugotas.
   Suklaidinimų čia labai daug: nuo "atsuk jam ir kitą", iki "mylėkite savo priešus". Viename viduramžių pasakojime rašoma apie vyskupą, kuriam siaurame tilte virš upės, nepasidalinęs kelio, staiga smogė einantis priešais šaunus mušeika. Vyskupas, kaip ir priklauso, atsuko kitą žandą ir tuoj pat gavo antrą smūgį. Tada jis, būdamas pakankamai stiprus vyras, sugriebė akiplėšą, įmetė į upę ir, lyg nieko nebūtų, nuėjo toliau. Kada jam su pasipiktinimu ėmė nurodinėti į įsakymo pažeidimą, jis ramiai atsakė: "Ten neparašyta, kad reikia dar kartą atsukti pirmą žandą".
   Ir tai absoliučiai teisinga – Evangelijoje nepasakyta, kad reikia pilnai atsiduoti blogio jėgoms ir leisti joms daryti su savimi viską, ką jos panorės. Ten parašyta tik tai, kad reikia iki galo stengtis jas atvesti į protą, sulaikyti nuo nuodėmės. Ir jei kas nors širdyse, nesulaikęs susierzinimo, staiga užpuls jus, tai, atsukę smūgiui kitą skruostą, jūs visų pirma demonstruojate užpuolėjui, kad nenorėjote duoti pagrindo muštynėms ar pykčiui, ir, jei jam pasirodė, kad jūs jį ruošėtės nuskriausti, – jis klysta. Į pyktį jūs atsakote pykčio nebuvimu. Daugumoje atvejų to pakanka, kad nutraukti konfliktą. Jei prieš mus normalus žmogus, jis tuo momentu pradeda suvokti savo klaidą, savo nuodėmę, mes jam duodame galimybę apsigalvoti ir gailėtis. Mums reikia ne tik patiems susilaikyti nuo pykčio, bet ir padėti kitam atsilaikyti nuo šio velniško apsėdimo. Be to kalba eina ne tik apie smūgį, o apie bet kurį neigiamą poveikį į mus: "darykite gerą jus nemylintiems, laiminkite tuos, kurie jus keikia, melskitės už skriaudžiančius jus" (Lk. 6, 27-28). Pirmą dalį patikslina apaštalas Povilas: "jei tavo priešas išalkęs, pamaitink jį; jei ištroškęs – pagirdyk jį. Taip darydamas, tu sukrausi žarijas jam ant galvos. Nebūk nugalėtas blogio, bet nugalėk blogį gerumu" (Rom. 12, 20-21). Ką reiškia "laiminkite keikiančius"? Tiems, kurie jus keikia, piktžodžiauja, bara, nereikia atsakyti barimu į barimą, piktu žodžiu į piktą, o reikia atsakyti gerumu, tai yra geru žodžiu – štai apie kokį "palaiminimą" eina kalba. Ir, pagaliau, melskitės. Tai labai svarbus momentas.
   Apaštalas Povilas aiškiai sako, kad "Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu,… o su piktomis dvasiomis dangaus aukštumose" (Ef. 6, 12). Jei prie jūsų ima kibti, piktžodžiauti, bartis – nesvarbu kur: gatvėje, namie, darbe, – pirma būtina apsaugos priemonė – pradėti melstis, be to geriau pačias paprasčiausias maldas – sudėtingas tuo momentu, galite pamiršti. Tegul tai bus nors "Viešpatie, pasigailėk!" jei tvirtai nežinote "Tėve mūsų...". Ataka į jus visada eina su piktų jėgų – kipšų pagalba, kurie stengiasi prasiskverbti į jūsų sąmonę ir iššaukti atsakomąjį susierzinimą. Nuoskriaudos, kabinėjimaisi, smūgiai – šėtono provokacijos į atsakomuosius vėlgi šėtoniškus veiksmus. Jei pratrūkote, supykote, užrikote, atsakėte smūgiu – reiškia šėtoniškos jėgos apvaldė jus, įėjo į vidų ir padarys, ką panorės: sugriaus ar užterš subtilius sielos ir sąmonės planus, suardys jūsų vidinę apsaugą nuo blogio jėgų, o po to sunaikins jus iš išorės. Nenustebkite, jei po pykčio jums pradės skaudėti galvą ar širdį, prarasit jėgas, atsiras gili depresija, – jūs patys įsileidote kipšus suardyti jus į dalis. Todėl, kad neleisti jiems įeiti į vidų arba išvaryti juos iš ten, reikia pradėti melstis ir melstis iki tol, kol praeis susierzinimas. Kada nusiraminsite – rezultatas pasiektas. Kipšai pasišalino nepasiekę norėto, dar vienas mūšis su tamsos jėgomis laimėtas, jūs atsilaikėte gerume – reiškia, nugalėjote blogį.
   Melstis reikia ne tik už save, bet ir už jus skriaudžiantį: ne už tai, kad Viešpats jį laimintų blogiui, o už tai, kad apvalytų nuo blogio, sulaikytų nuo nuodėmės. Mes privalome priešintis blogiui ir savyje ir kituose aktyvia malda – šviesos savyje sustiprinimu, teigiamų Dieviškų jėgų srauto sustiprinimu. Pilnu susikaupimu, aiškumu, ryžtingumu, o ne pasyvumu ir atsipalaidavimu, kaip supranta kai kurie "nesipriešinimą blogiui jėga".
   Tačiau tai padeda tik atvejais su normaliais žmonėmis. O ką daryti, jei jūsų priešas vis tik nesustojo ir smogė dar kartą? Yra sielos – tos pačios šėtono tarnautojų sielos, kurios žino tik jėgos įstatymą. Prisišaukti jų sąžinės, sąmonės – beprasmiška, to jie tiesiog neturi. Tačiau reikia skirti ramią ir neaistringą valios jėgą nuo griaunančios įniršio jėgos. Atkreipkite dėmesį, kad po antro smūgio Vyskupas iš pasakojimo pašalino savo skriaudėją, kaip maišą ar baidyklę, kaip kažką negyvą. Ir iš tiesų – jei žmogus neturi jėgų susilaikyti nuo blogio, jei jis neturi nieko šviesaus, kas galėtų jį sustabdyti, ar tai žmogus prieš jus? Tai tiesiog aklas blogio įrankis žmogaus apvalkale, ir nereikia apsigaudinėti tokiais atvejais. Mokėjimas matyti esmę to, kas puola jus, – svarbi gynybos priemonė. Jei prieš jus ne gyva siela, o bedvasė baidyklė, tai ar verta ant jos pykti? Ne daugiau, jei jūs iš tikro užkliūtumėte už baidyklės. Ir pašalinti ją nuo kelio – ne didesnis blogis, kaip purvą nuvalyti nuo stalo. Blogis yra purvas, įleistas į pasaulį, ir reikia mokėti tai matyti, nežiūrint į visą jo maskuotę.
   Šėtoniška sistema – tai vaiduokliška būtis, tai nebūtis, mirtis, užmaskuota gyvenimu. Liuciferio spindesio esmė, kuriuo jis nori apkaltinti ir apgauti mus, perduoda jo paties sukurti vaizdai, – pelkių ugnelių, fosforinių dažų švytėjimai. Tai jo pasaulio simboliai – švytėjimas iš purvo, šviesa, kilusi iš tamsos ir puvėsių. Tačiau keista šių darinių prigimtis. Juk jie, pirma, švyti ne patys, o sugertos dieninės – Dieviškos – šviesos dėka. Antra, švyti jie tik pilnos tamsos fone, ir kai tik į juos krenta tikros šviesos spindulys – apgaulė atskleidžiama. Prieš mus tiesiog puvėsių krūva ar bjaurus kirminas. Ir tame – raktas į akinančią šėtono politiką. Jis gali apakinti – išgąsdinti, priversti sau paklūsti – tik nugramzdintą į tamsą, užtemdytą, niūrią sąmonę.
   Iš esmės šėtoniškos sistemos visiškai nėra. Tai fiktyvus reiškinys, kurio visa prigimtis kuriama ant mirtinai sužeisto gyvenimo agonijos. Tai pažeista, irstanti, skylanti būtis, gyvenimas ant nebūties ribos. Ir agonija tęsiasi tik dėka įtrauktų į šią "ugninės hienos" liepsną vis naujų gyvybių, naujų gyvų sielų – mūsų visų pirma (velnias Evangelijoje pavadintas "žmogžudžiu nuo pat pradžios" (Jn. 8, 44). Sielos, pradėjusios tarnauti šėtonui, taip pat gali dar kurį laiką būti agonijoje kitų sielų sąskaita. Ir tai gali tęstis amžiais ir netgi tūkstantmečiais, bet irimo jėgos, įleistos į vidų, jau vykdo savo darbą, ir pabaiga bus viena – mirtis, pilnas, galutinis ir besąlyginis savęs kaip asmenybės sugriovimas, kaip savarankiškos gyvo dalelės. Štai ką reiškia "atpildas už nuodėmę – mirtis" (Rom. 6, 23).
   Tačiau sudėtingumas yra tame, kad savo tarnams šėtonas suteikia įforminto asmeniškumo matomumą. Iki nuodėmės-nuopuolio tamsa buvo tamsa – tai buvo beveidė substancija, tiesiog akla griaunanti jėga, kurią atskirti nuo gyvybės galima buvo lengvai. Kaip pasipriešinti šiam blogiui, pasaulis žinojo. Tačiau kaip pasipriešinti grobuoniškam ir agresyviam pradui, turinčiam gyvybės pavidalą, buvo nelabai aišku. Dėl šito suklydo daugelis. Juk švariuose pasauliuose veikia įstatymas: prašo – padėk, pasidalink, atiduok. Ir švarios sielos iki šiol negali priprasti prie begalinio įžūlumo grobuoniškų prašinėtojų, pasiruošusių praryti viską ir visą, jei tenkinti visus jų prašymus. Šėtonas visapusiškai išnaudoja mūsų sugebėjimus užuojautai ir jo apgaulingų figūrų prilyginimui su mumis pačiais. Ryškiausias apgavystės pavyzdys – privestas iki kraštutinumo "ahimsos" principas rytietiškuose mokymuose (žalos nedarymo niekam gyvam principas). Sąžiningi žmonės, priėmę šias idėjas giliai į širdį, pradeda verkti prieš kiekvieną atsitiktinai sumindytą musytę, saugo uodus ir tarakonus. Tačiau jei šią idėją privesti iki loginės pabaigos, tai negalima virinti vandenį ir plauti rankas: tai taip pat naikinama gyva – mikrobai. Ir tuo labiau negalima skiepytis nuo maliarijos, šiltinės ir raupų – mes juk naikiname bakterijas, o jos irgi nori gyventi. Ką gi, šėtono logika aiški – savo griaunančias ir mirtį nešančias jėgas, nukreiptas į švaros ir šviesos sunaikinimą, jis nori pateikti už pačią meilę gyvenimui, už patį gyvenimą. Tačiau jei dėl mikrobų mes vis tiktai nepapuolame į apgaulę, tai blogiui didesniame įpakavime – žmonių pavidale – papuolame dažnai. Nors skirtumo nėra jokio: blogis yra blogis.
   Bet svarbiausia – panašiose situacijose reikia ginti save ramiai be pykčio ir įniršio. Bet kuris aistringumas kraštutinėse kritinėse situacijose iš karto daro mus griaunančių šėtoniškų energijų nešiotojais. Jokio kilnaus įniršio nėra ir negali būti – tai dar vienos pinklės, į kurias mus įvilioja šėtonas. Kilnus tik susilaikymas, romumas, nepiktumas: "mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies", – moko Jėzus Kristus (Mt. 11, 29).
   Tačiau čia taip pat nereikia pakliūti į šėtono norimą susitaikymo pamokymą. Tai jis nori matyti tikintį romia ir nuolankia avimi, pagal pirmą pareikalavimą lendančia vilkui į nasrus. Šiuolaikinėse bažnytinėse tradicijose nuolankumo ir paklusnumo sąvokos tiek iškreiptos ir užtemdytos, kad apie tai reikia pakalbėti atskirai.
   Nereikia painioti nuolankumo išoriniam blogiui – ką nori įteigti šėtonas – su blogio išraiškos sutvardymu savyje. Tai labai skirtingi dalykai. Čia būtina vėl grįžti į kontekstą, kuriame iškyla romios avies vaizdas. Kalba eina apie avių atskyrimą nuo ožių (Mt. 25, 32-33). Avis – nekaltas kūrinys, negalinti niekam padaryti skriaudos, ožys – agresyvus badantis gyvūnas. Reikia mokėti panašiai į avį tvardyti savyje pyktį, įniršį, blogį, o nebūti besibadančiam, kaip ožys, ar grobuoniškam ir plėšriam, kaip vilkai, paminėti kitoje vietoje (Jn. 10, 12).
   Taip pat ir su paklusnumu viršininkams, kuris dabar virto vos ne pagrindiniu krikščionio bruožu. Evangelijoje kalbama apie "paklusnumą tiesai" (1 Pet. 1, 22), "paklusnumą Kristui" (2 Kor. 10, 5-6), "paklusnumą teisumui" (Rom. 6, 16) ir pan. tai yra visuose atvejuose kalba eina apie paklusnumą Dievui, Jo priesakams. Kalbant apie paklusnumą valdžiai, paprastai nurodomas epizodas su mokesčių rinkimu: "atiduokite kas ciesoriaus ciesoriui" (Mt. 22, 21). Tačiau vėl reikia žiūrėti kontekste: "Jėzus, matydamas jų gudravimą, pasakė: ko gundote mane, veidmainiai?" (Mt. 22, 18). Jėzaus Kristaus atsakymo esmė – atiduokite šiam pasauliui pasaulietišką, bet nepainiokite pasaulietišką su Dievišku ("Ciesoriaus ciesoriui, o Dievišką – Dievui"). Klausytis bet kokių valdžių reikia tuo atveju, jei jų nurodymai atitinka arba, iš dalies, neprieštarauja Dieviškam. Tačiau kada žydų bažnyčios viršininkai, savo laikmečio oficialūs dvasininkai, "griežtai uždraudė" apaštalams skleisti krikščionybę, tie išreiškė tikriausio paklusnumo pavyzdį: "Petras ir Apaštalai atsakydami pasakė: reikia paklūsti labiau Dievui, nei žmonėms" (Apd. 5, 29).
   Klausimas apie nuolankumą valdžiai, paklusnumą tiesioginei prievartai – tai visada saiko klausimas. Kario menas – pats subtiliausias ir sudėtingiausias šiame pasaulyje. Įsižiūrėkite į Arkangelo Mykolo atvaizdą – didingiausio iš Šviesos karių: kam kariui toks subtilumas, jautrumas, kilnumas, grožis? Mūsų įprastame įsivaizdavime su kariu asocijuojasi triuškinanti galia, sunkia grubia jėga. Kaip galima pasipriešinti priešams, turint tokią trapią išorę? Tačiau būtent subtilume ir jautrume mūsų pagrindinė jėga. Kario menas – aukštesnis ir sudėtingesnis, atsakingesnis, nei net pasaulių kūrimas. Kūrėjas nejaučia pasipriešinimo savo sumanymams ir turi laiko pastebėti, pataisyti klaidas ir netikslumus statybos procese. Kariui priešinasi aktyvi, klastinga jėga, nepripažįstanti jokių taisyklių, minanti įstatymus ir bet kokias teises. Ir reikia mokėti numatyti priešo užmanymus ir pralenkti juos. Jei įmanoma – kiek tik galima stengtis išvengti susidūrimo, net iki to, kad atsipirkti, atiduoti viską, kas yra, išskyrus gyvybę: "atimančiam iš tavęs viršutinius drabužius netrukdyt paimti ir marškinius" (Lk. 6, 29). Kadangi kario klaida gali būti nepataisoma, jos kaina – mirtis. Teisuolių, švarios šviesos nešėjų naikinimas – stipriausias šėtono ginklas. Jei sunaikinti visus besimeldžiančius, visus tikinčius į Dievą, žemė atsidurtų šėtoniškų jėgų valdžioje, todėl reikia būti "išmintingiems kaip gyvatės", saugoti save, kaip šviesos nešėją nuo beprasmiškų smūgių.
   Tačiau reikia ir čia subtiliai jausti galimų kompromisų ribą. Ginti reikia ne save asmeniškai – kada mus skriaudžia, kaip tik tada ir tikisi mūsų savimeilės, išdidumo, to, kad neiškęsime bet kurios skriaudos. Viską, kas liečia mus asmeniškai, galima ir būtina iškęsti: juk pats Išgelbėtojas sakė, kad Jo keiksnojimas bus atleistas, tačiau ne Šventosios Dvasios (Mt. 12, 32). Jei jus skriaudžia – nebaisu. Tačiau jei skriaudžia Dievišką mumyse – mūsų tikėjimą, mūsų meilę Dievui, jei vyksta tiesioginė ataka į mus, kaip į šviesos nešėjus – čia jau mūsų tiesioginė pareiga apginti aukščiausias vertybes. Ir kas nebereikalautų iš mūsų atsisakyti šventybių – tėvai ar valdžia, – kompromisai yra neleistini.
   Tačiau vėl gi, nereikia pačiam kibti prie kitų ir primetinėti savo šventybių. Mirtis už tikėjimą – pati paskutinė ir kraštutinė priemonė. Pirmieji kankiniai naudojo ją mokymo pergalei: juos žudydavo, bet jų vietoje atsirasdavo dešimtys ir šimtai kitų tikinčiųjų. Visais kitais atvejais mes reikalingesni gyvi ir besimeldžiantieji, nešantieji šviesą į pasaulį. Ir jei šviesa žemėje dar neužgeso po tikinčiųjų baisių puolimų mūsų amžiaus viduryje, tai tik gyvųjų maldų dėka, o ne mirusiųjų, tegul ir žuvusiųjų kilnia kankinių mirtimi lageriuose ir kalėjimuose. Jei nebūtų gyvų teisuolių, mes visi jau būtume šėtono letenose ir antikristas ruoštųsi įeiti į šventyklą.
   Dabar apie tai, ką daryti po užpuolimo: kaip atleisti ir kaip "melstis už skriaudžiančius mus". Reikia iš karto pasakyti, kad klausimas apie atleidimą gali būti tik tuo atveju, jei nuskriaudęs nuoširdžiai prašo jo, gailisi padaryto. Čia reikia būti ypač dėmesingiems, todėl, kad klausimas dėl atleidimo yra patys gudriausi šėtono spąstai.
   Jei jus alkūne nustumia nuo kasos, kad pralįsti be eilės, ir tuo pat metu mandagiai sako "atleiskite", – nelabai panašu, kad prašo jūsų atleidimo. Tam reikia nors nustoti daryti tai, dėl ko prašo atleidimo. Jei jūsų šėtoniškas viršininkas pastebimai aplenkia jus pareigose ar eilėje butui gauti, pakišdamas savo globotinį, ir, pakvietęs į kabinetą, atsargiai sako: "Atleisk, tu pas mus toks jautrus, toks mandagus, toks bejėgis, kad nieko negaliu apeiti, išskyrus tave", – tai apie kokį atleidimą eina kalba? Čia po žodžiu "atleisk" slepiasi visai kitkas – šantažas ir prievarta, nors ir mandagia forma, o svarbiausia – siekimas padaryti mus tamsių darbų bendrininkais, daryti juos lyg su mūsų sutikimu ir pritarimu, tai yra perkelti kaltę už neteisybę ant mūsų pečių. Ar jums nebuvo nepatogu panašiose situacijose? Tai jūsų sąžinė šaukė, kaip galėjo: sustok, nesakyk "taip", nesutik būti blogio dalyviu! O mes iš klaidingai suprantamo viso atleidimo, mandagumo ir nesipriešinimo padėdavome kurti neteisybes. Už kitą mes, tikriausiai, ir sukiltume, nesutiktume, bet ar ne egoizmas – apginti savo interesus? Tačiau kalba eina ne apie mus, o apie teisingumą, ir koks skirtumas, kieno atžvilgiu jis pažeidžiamas? Netgi tylint nereikia pritarti neteisybei, o tuo labiau, kada atsargiu "atleisk" mus priverčia garsiai pasakyti "taip", tai yra pasirašyti nuosprendį. Nereikia bartis, prieštarauti – tai neprotinga, jie tikisi apsaugos susilpnėjimo, provokuodami mus į protrūkį. Ir jei pratrūksite – jus pavers pelenais ir dulkėmis. Jūs ne tik buto ar pareigų negausite, bet dar ligoninėse atbūsite pusę likusio gyvenimo. Reikia aiškiai pasakyti, kad jūs jų veiksmams nepritariate ir nemanote, kad galima trypti teisingumą, nepriklausomai nuo to, ką tai liečia – jus ar kitą. Neimkite atsakomybės ant savęs, "išeidami iš namų ar iš to miesto, nupurtykite dulkes nuo savo kojų", sako Išgelbėtojas, ir "Sadomo ir Gomoros žemei bus lengviau teismo dieną negu tam miestui" (Mt. 10, 14-15).
   Pasistenkite niekuo nepriklausyti nuo jų, nepriimti jokių dovanų ir paslaugų, kad nebūti jų skoloje. Jie visada stengiasi tūkstančiais mažų paslaugų surišti jūsų kojas ir rankas, kad lemiamu momentu jums būtų nepatogu jiems atsakyti. Nuo blogo žmogaus jokiu būdu nieko ir nei už ką nepriimkite. Čia reikia, būti labai tvirtiems. Ir nepakliūti į dar subtilesnius papirkinėjimus – nepriimti jų informacijos, tai yra neklausyti apkalbų, ir tuo labiau nepasiduoti meilikavimams. Nereikia mėgautis jų pagyromis – žvelkite į priekį, dėl ko jie taip atsargiai su jumis elgiasi? Ataka dažnai prasideda nuo budrumo užmigdymo meilikavimu, ir – nespėsite apsižvalgyti – jūsų galva jau jų nasruose. Mokykitės patys pasirinkti sau draugus, o nesidžiaugti tais, kurie peršasi jums į draugus. Šie už vieną paslaugą pareikalaus po to iš jūsų dešimteriopai.
   Ir nereikia būti mandagiems, jei bendravimas su žmogumi nemalonus, sunkus, priverstinis. Tai aiškus vampyrizmo požymis, ir jums bus jau blogai ne tik psichologiškai, jei bendravimas taps nuolatiniu. Mandagūs žmonės bijo įžeisti akiplėšas, kenčia nuo jų įvairiausius nepatogumus, leidžia apvalgyti save iki kauliukų – iki ligoninės; žinome ne vieną tokį atvejį. Patikrinkite: jei kiekvieną kartą po bendravimo su žmogumi jaučiate sunkumą, antrą-trečią dieną paaštrėja ar atsiranda susirgimai – netgi peršalimas gali būti pokalbio prie arbatos pasekmė, – tai tokį bendravimą reikia nutraukti ryžtingai ir nedelsiant. Jūs statote į pavojų ne tik save, bet ir savo artimuosius, darbo kolegas, kitus žmones – per jus eina neigiamas poveikis nuo šio žmogaus. O kaip gi, pasakys kažkas, su kantrybe, juk nuolat tvirtinama, kad Kristus kentėjo ir mums liepė? Čia – taip pat klastotė. Taip, kentėjimų taurė neapeina ir negali apeiti šiame pasaulyje nei vieno teigiamo žmogaus. Ji duota mums bendra. Tačiau kiekvienam atriekta tiek, kiek jis pajėgus ištverti: "pasiimk savo kryžių ir sek paskui mane" (Lk. 9, 23). Savas kryžius ir yra ta kentėjimų dalia, kurią mes galime padėti panešti Tam, kas neša visą taurę. Jei žmogus nesupranta kentėjimų prasmės, kaip pagalbą Viešpačiui, jei jis nenori jų kentėti ir ištverti, o tik pasyviai pasiduoda ligai, nenori kovoti su ja ar, dar blogiau, tik šaukia "išgelbėkite mane nuo jos", tai taurė tampa jam nepakeliama, ir jis užspaudžia save savo kentėjimu, nesipriešindamas jam. Priešingai, jei žmogus pripažįsta ir supranta kentėjimo būtinumą, priima savo kryžių, tai pradeda nugalėti kentėjimą savo ryžtingumu, ištverme ir ramumu. Kantrybė – tai ne pasyvus kančių priėmimas, ne bejėgiškas rankų nuleidimas prieš ligą, nesėkmes, neteisybes. Kantrybė – tai aktyvus pasipriešinimas kančiai. Jei žmogus tuo labiau randasi religiniame sraute – meldžiasi, dalyvauja apeigose, tai į jį eina vis stiprėjantis švarių jėgų srautas, leidžiantis nuimti, išvalyti tenkančią jam kančių dalį, išvaduoti nuo jų ne tik save, bet ir pasaulį. Kančia yra nuodėmės pasekmė, reikia išsivalyti nuo nuodėmės, ir kartu su jos įveikimu pasitrauks ir kentėjimai.
   Kęsti kančias ir reiškia sudeginti jas dvasiniame maldos, pasninko, kūrybos ir meilės ugnyje – tai aukščiausias pasipriešinimas visoms mūsų gyvenimo nelaimėms. Melstis juk reikia ne už tai, kad Viešpats mus išvaduotų nuo kančių, o kad duotų jėgas jas nugalėti, "sustiprintų vargstančią ir trapią (silpną) mūsų ranką" (iš maldos Angelui Sargui). Tarp kitko, kantrybė reikalinga ir svetimoms kančioms. Vargu ar pateisinama mūsų įprastinė formulė dėl konkretaus žmogaus išvadavimą nuo kančių, kadangi potekstėje visada yra: "nėra jėgų kęsti jo kančias". Prašyti reikia, ir to, kad Viešpats duotų jam jėgas nugalėti skausmą ir kančias, atverti tikro kentėjimo jėgą ir didybę, sustiprintų jo valią ir ištvermę.
   Dabar – kaip melstis už "mūsų priešus". Įprastinė formulė: "nemylintiems ir skriaudžiantiems mus", atleisk. Čia turima omenyje ta nuodėminga būsena, kada negalime susilaikyti nuo pykčio ir provokuojame kitus skriaudai ir susierzinimui. Jei jūs patys kalti, teisinga – atgailaukite, prašykite mintyse atleidimo pas tą, su kuo nesutarėte, kad jis nelaikytų ant jūsų skriaudos, ir Viešpaties, kad atleistų ir išvalytų jus abu. Tačiau jei jūs nedavėte pagrindo, jei prieš jus piktadarys ir žudikas, piktas sadistas, kuriam jus sutrukdėte, sakykime, pavogti, o jis už tai supyko ant jūsų? Mus kažkodėl ragina būti humaniškais ir gerais su prievartautojais ir žudikais. Tačiau jei be galo jiems atleidinėsime ir leisime jiems nebaudžiamai kurti blogį, tai kur humaniškumas ir gerumas būsimų aukų atžvilgiu? Tada jau mums reikia atleisti už mūsų visuotinį atleidimą kaip nusikaltimo dalyviui. "Apsaugok, Viešpatie, nekaltus ir išvaduok mus nuo šių blogio nešiotojų" – štai kaip reikia melstis už juos. Neimkite sau teisės atleisti nuodėmes, kurią turi tik Viešpats. Nelaikykite pykčio ant artimo – visai ne tas pats, kas atleisti nusikaltėliui. O mums viskas išversta vienu žodžiu.
   Jėzus Kristus nebuvo toks bejėgis prieš blogį, neatidavė savęs suvalgymui šėtonui prie pirmo jo pareikalavimo. Tik kai Jis suprato, kad mūsų sielos ant tiek įklimpo į nuodėmes, kad meilės šviesa nepatenka iki jų, buvo priimtas sprendimas dėl Golgotos, todėl, kad kentėjimų ir kančių kalba suprantamesnė tiems, kas nepasiruošęs švariai šviesai. Žmonija pati pasirinko kentėjimų kelią. Ne be šėtono pagalbos, aišku, bet mes patys, matydami šalia šviesą ir tamsą padarėme savo pasirinkimą. Ypatingai mažai atsilaikė gerume ir nepuolė. Ypatingai maža buvo sužvėrėjusiai nuo įniršio minioje tų, kas nešaukė: "nukryžiuok Jį!"
   Todėl visų svarbiausia ir pirmiausia, nuo ko prasideda kario menas, – tai mokėjimas skirti gėrį nuo blogio, nesiduoti gudrioms šėtono ir jo tarnautojų priemonėms, bandančių visapusiškai mus supančioti. Reikia mokėti atpažinti tikrą priešą ir nuspėti galimus smūgius ir atakas. Noras visus matyti gerais, šėtoniškas atleidimas, demagoginis pliuralizmas (atseit viskas turi teisę egzistavimui, ypač blogis) ir panašūs mėginimai blogį pateikti būtinu ir neišvengiamu mūsų gyvenimo komponentu – tai pozicijų užleidimas blogio jėgoms. Jei atsisakome atskirti tamsą ir kovoti su ja, valyti nuo jos žemę, tai dargi nespėjame pastebėti, kaip patys patenkame į tamsos valdžią ir tampame jei ne tiesioginiais tarnautojais, tai jos jėgų parankiniais, nevalingai padėdami joms paminti tiesos šviesą ir kurti neteisybę: "Kas ne su Manimi, tas prieš Mane; ir kas nerenka su Manimi, tas išbarsto" (Mt. 12, 30; Lk. 11, 23).


Toliau – 3. Religijos vaidmuo ir reikšmė. Dieviškojo įstatymo atkūrimo žemėje keliai.

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org