Laimės ir Šviesos
mokyklėlė!



Mokykimės būti
Dievo vaikais!


Mokyklai reikia
tik erdvės
ir tavo mylinčios
širdies!


Laimės mokykla
jau kviečia tave,
ji moko mylėti
ne vien tik save!


Laimės mokykla
prie varpinės veikia,
joje pamokų
lankyti nereikia!




Prie varpinės!

Lietuva, Vilnius.


Dievo vaikų
kūrybinis būrelis

Informacija:


Tel. +370 614 63154.
Vitalijus.

Skype - vitalijusvilnius

religijafilosofija@gmail.com
 


3. Religijos vaidmuo ir reikšmė. Dieviškojo įstatymo atkūrimo žemėje keliai

   Tik dabar galima suformuluoti tą pagrindinį klausimą kurį tūkstantmečius nagrinėjo geriausi žmonijos protai: kodėl mes atsidūrėme šioje niūrioje pasaulio sandaros vietoje, pasaulinio blogio epicentre, "šio pasaulio kunigaikščio" šėtono letenose? Juk mes "ne nuo šio pasaulio" (Jn. 18, 36), mes nuo Dievo, tai kodėl gi esame čia?
   Į visą tai galima atsakyti taip: mes čia esame dėl to, kad neleisti šiam pasauliui pilnai suirti, ir jau suardytą atstatyti iki pat paskutinės smulkiausios dalelės. Tame žmonijos egzistavimo tikslas ir prasmė.
   Mes galime išsaugoti save ir įvykdyti savo misiją tik glaudžiai bendradarbiaudami su Dievu, kurio kūriniais esame. O šis ryšys palaikomas tik maldomis. Šis klausimas iškilo nuo globalinio nuopuolio pradžios, kada Viešpats pasakė šėtonui, kad į bendrus pasaulio organizacijos principus šioje pasaulio dalyje nesikiš, bet ten lieka sielos, išaugusios meilėje harmonijai ir tvarkai, ir jei jos prašys pagalbos, tai pagalba joms bus suteikta, ir jos sugebės grįžti į švariuosius pasaulius, jei sieks to sąmoningai. Nuo to laiko puolusioje pasaulio dalyje pagalba eina tik per maldą, ir tai turi žinoti kiekvienas žmogus.
   Prie mūsų po paskaitų dažnai prieina žmonės, kurie sako, kad meldžiasi už giminaičius, artimuosius, šalį, o už save tarytum melstis nepatogu. Tai labai didelė klaida. Tose sąlygose, kai žmogui reikalinga skubi pagalba, klaidingas kuklumas daro mus neapsaugotus prieš blogio jėgas.
   Antras svarbus momentas: malda turi būti labai konkreti, tai būtina sąlyga. Žmogus turi teisę melstis išsivadavimui nuo skausmo, dėl santykių su kitais žmonėmis, dėl darbo, gyvenimo sąlygų, dėl laimės, šeimos, artimųjų dėl visko, kas jam svarbu, su kuo jaučiasi susijęs.
   Tačiau negalima prašyti, kad Viešpats kažką nubaustų už tai, kad jis jums neįtiko. Visi panašaus pobūdžio prašymai eina tik šėtonui, kurio tarnautojų aplink mus be galo, be skaičiaus; jie labai laimingi, kada tokį norą pareiškia žmogus ir skuba jį išpildyti.
   Dauguma žmonių net nežino, kaip ir į ką kreiptis, kai norisi ko nors paprašyti Aukščiausiojo ar Jo Pranašų ar tiesiog jiems padėkoti. Čia kalbame ne apie tikinčiuosius, kuriems gerai žinomos religinio gyvenimo normos, o apie tuos, kurie tikėjime žengia pirmuosius žingsnius. Rekomendacijos šios tinka visoms religijoms.
   Bet kuris konkretus prašymas susideda iš kanoninės religinės maldos (tegul net pačios paprasčiausios "Vardan Dievo-Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios" arba "Bismalach ir-rachman ir-rachim", tai reiškia "Vardan Allacho, gailestingo ir nuoširdaus" ir kitų) ir paprasto asmeninio širdingo prašymo, tarytum prašytume ko nors iš artimųjų, pavyzdžiui jus mylinčius tėvus. Kai kurie nežino, kas tai yra kanoninės maldos. Tai nuo amžių atrinktos kreipimosi į Dievą, šventuosius ir pranašus formulės, kurios yra visose religijose, "Tėve Mūsų...", "Sveika, Marija...", Jėzaus malda krikščionybėje, Kulchu, Alchan, Ajatu-Kursi islame, Šma Izrael judaizme ir kitos.
   Jei yra laiko ir leidžia aplinkybės, reikia pradžioje padaryti keletą nusilenkimų, sukalbėti keletą kanoninių maldų, tai padės užmegzti ryšį su Dangiškuoju pasauliu, padės būti išgirstiems. Geresniam jūsų maldos patekimui pas adresatą padės uždegta žvakės ar lempelės ugnis. Kai kuriems ypač sudėtingiems prašymams reikia uždegti vienu metu keletą žvakių. Po to mintyse kreipiatės į tuos, kurių prašote, ir formuluojate savo prašymą. Labai svarbius jums prašymus reikia kartoti keletą dienų iš eilės. Ritualą reikia užbaigti dėkojimo formulėmis ir, jei norisi, nusilenkimais.
   Jei laikas ir aplinkybės neleidžia jūs gatvėje ar darbe ir pan., galima nesiklaupti. Visą tai galima atlikti mintyse, reikia tiesiog susikaupti į tą, į ką kreipiatės. Bet kuriuo atveju geriau melstis, nei nesimelsti.
   Apžvelgsime, pavyzdžiui, motinos maldą už savo vaiką. Kiekvienos motinos pareiga ir prievolė melstis už savo vaikus mažiausiai tris kartus per dieną. Jei viskas tvarkoje, tai prašymas gali būti bendras: "Apsaugok, Viešpatie (arba Švč. Mergelė Marija), mano mylimą sūnų (dukrą, arba vaikus įvardinti vardus), išlaikyk jį švaroje, apsaugok nuo visokių pagundų ir piktų žmonių, pavojų ir ligų, nukreipk į tiesos kelią, palaikyk geruose darbuose, sustiprink jėgas, padėk moksle (darbe)", ir pan. Tėvų vaidmuo kiekvieno žmogaus apsaugoje sudaro apie 30%. Apie tai šiandien žmonės pamiršo, kaip ir apie kitas religines vertybes. Dėl to, kad vaikai auga ne tokie, kaip norėtųsi, visų pirma kalti patys tėvai, kurie palieka juos be apsaugos ir palaikymo šiame pilname pagundų ir piktų jėgų pasaulyje. Jei tėvai nepatenkinti vaikais nesvarbu pyksta ar įsižeidžia apsauga nustoja veikti. Tai ar verta dėl kažkokių smulkių nesutarimų atimti iš vaikų šį palaikymą, kad po to turėti dar didesnius nusiminimus?
   Likusieji 70% apsaugos priklauso nuo asmeninio sielos ryšio su religija. Jei žmogus laiko save tikinčiu (pavyzdžiui priėmė krikštą) ir nors retkarčiais lanko bažnyčią, dalyvauja ritualuose, jis gauna 40% religinio srauto apsaugos. Dar 30% priklauso nuo jo paties darbo su savimi, nuo jo sugebėjimų maldos pagalba nustatyti tvirtą ryšį su Dievišku pasauliu. Moralinė švara taip pat apsaugo žmogų, bet po Adomo nuopuolio ji nėra absoliuti, duoda maksimaliai 30-40% apsaugos. Tačiau jei sudėti visas apsaugos rūšis, tai visumoje susidarys tvirta apsauga nuo blogio jėgų smūgių.
   Pastebėsime, kad tik religijoje gaunama apsauga yra tikra. Nustatant ryšį su pranašais iš kiekvieno jų žmogus gali gauti papildomą individualią apsaugą viskam, kas jam yra brangu ir vertinga. Ir neverta kuklintis prašymuose, kadangi per juos mes sustipriname, išplečiame teigiamų Dieviškųjų jėgų įtaką į mūsų gyvenimą. Praktiškai visi religiniai ritualai ir apeigos turi apsaugines funkcijas. Ypatingai krikščionims svarbi yra komunija, musulmonams hadžas. Didelę apsauginę jėgą turi maldos, užrašytos specialiu būdu ir įsiūtos į drabužius, ši tradicija stipresnė judaizme ir islame. Galiausiai galima mintyse paprašyti įvairių pranašų apsaugoti jus maldomis.
   Taip vadinamos magiškos apsaugos įvairūs veiksmai, kuriuos moko įvairiuose burtininkų, ekstrasensų, rytų mistinių mokymų mokyklose (sukūrimas aplink save sienų, apvalkalų, cilindrų ar net kryžių), tai ne apsauga, o savęs apgaudinėjimas. Nuo rimto pavojaus jie apsaugoti negali, iš esmės žmogus, kuris jais susigundo, pats savo noru formuoja aplink save vampyruojančias sistemas.
   Dabar maldos turi didžiulę galią, nueina labai lengvai, pavyzdžiui lyginant su netolimais 70-tais metais. Visų švarių ir dorų žmonių (minimumas 50% iš viršaus), net jei jie vakarykščiai ateistai, jei pirmą kartą atėjo į bažnyčią ir kreipėsi su malda, prašymai priimami lengvai ir greitai atneša rezultatą. Mes jau pateikdavome tokius pavyzdžius ir žinome daug panašių, kada pagal paprastų žmonių maldą teigiamai ir greitai galima išspręsti rimtus gyvenimiškus klausimus: sutvarkyti asmeninį gyvenimą, normalizuoti santykius su giminaičiais, ar buto kaimynais, bendradarbiais, išspręsti svarbius darbinius klausimus ir pan. Apskritai teigiamiems žmonėms nei vieno rimto darbo nereikėtų pradėti be maldos ir jo palaiminimo tai užtikrina palaikymą ir apsaugą.
   Taip pat reikia pasakyti, kad nedorų, dviveidžių, pavydžių, piktų žmonių maldos nepraeina, jų maldos kanalas uždarytas, ir prašymai negali būti išgirsti. Jiems reikia pradėti nuo išsivalymo nuo nuodėmių vykdyti 10 Dievo įsakymų nors 70%, ypač paskutinį: "nepanorėk"...
   Keli žodžiai apie kanonines maldas. Mes taip pat užduodavome sau klausimą: kam skaityti tradicinius tekstus? Ką duos Didžiam Visagaliui Dievui, jei kažkoks mažas nuodėmingas žmogelis vartos Jo vardą ir garbins Jį? Kas Jam nuo mūsų garbinimo pasaulių Valdovui, Didžiausiai pasaulio Būtybei? Ir mes taip įtikinamai nerekomenduotumėm visiems melstis kaip galima dažniau, jei įmanoma pastoviai (pakely į darbą, tvarkantis namuose, visur kur galima, mintyse kalbėti visas pagrindines maldas, kokias tik žinote), jei akivaizdžiai neįsitikintumėm milžiniška veiksminga maldos galia, jei nematytumėm to reikšmės ne tik mums, bet ir Tiems, kam meldžiamės. Ką reiškia maldos mums, mes jau sakėme eina valomasis mėlynas srautas. O Jiems...
   Buvo atvejis, kai reikėjo ilgai melstis Dievo Motinai už vieną iš mūsų artimųjų. Aiškiaregiai, kurių matymo diapazonas tai leidžia, tokiais atvejais visada mato tą, į ką kreipiasi. Staiga Chalima su nuostaba pastebėjo, kad su kiekviena sukalbėta malda Dievo Motinos vaizdas vis labiau auga, ilgėja Jos apsiaustas balta Skraistė, kuria Ji apsaugo visus, besikreipiančius į Ją pagalbos. Ir mums iš karto iškilo paprasta mintis: juk malda aktyvus darbas žodžiu, sąmone, mintimis, o tai didžiulė galia, kadangi Dievo žodžiu ir mintimis kūrėsi pasaulis. Lygiai taip ir mūsų sekimas Viešpačiu, kreipimasis į Jį ir į pranašus su tikėjimu ir viltimi prideda gėrio dalelę šiame pasaulyje, realiai padidina šventųjų ir pranašų jėgas, išplečia jų veiklos galimybes. Kada pradėjome aiškintis kryptingiau, tai pasirodė, kad reali Dangiškos kariaunos galia 50% priklauso nuo Jų asmeninės jėgos, likę 50% eina Jiems per žmonių maldas. Įprastos religijose garbinimo formulės, kaip "Garbė Dievui-Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai" ar būtina formulė kreipiantis į pranašą Muchammadą "Telaimina jį Allachas ir tesiunčia jam taiką" tai ne šiaip sau mandagumo duoklė. Tokie realūs Dangiško ir žemiško pasaulio tarpusavio ryšiai, ir kuo daugiau žmonių, kuo sąmoningiau ir aktyviau tai darys, tuo stipriau ir geriau galės mums padėti šventieji ir pranašai, tuo greičiau sugebėsime bendromis pastangomis išvalyti žemę nuo "tamsos kunigaikščio" valdymo pasekmių.
   Po nuodėmės-nuopuolio žmonija neliko be pagalbos ir palaikymo. Pradedant nuo 12 tūkstantmečio iki mūsų eros į žemę ateidavo didieji pranašai: Nojus, Lotas, Enokas, Abraomas ir kiti, kad išgelbėti šią pasaulio dalį nuo suirimo. Tačiau piktų jėgų ir tamsos spaudimas buvo toks stiprus, kad šių pranašų valomosios ugnies užtekdavo tik šimtmečiui, ir žemė vėl imdavo grimzti į laukiškumą ir tamsą. Tačiau dabar mums svarbesnė mūsų artimesnė istorija, kuri prasideda nuo Senojo Testamento. Mūsų civilizacijai tai Dieviškos išminties pagrindas, tai yra tikrų žinių apie pasaulio sandarą esmė. Ir Evangelija, ir Koranas remiasi Senuoju Testamentu, tik patikslindami ar vystydami pagrindinius Jo teiginius.
   Senojo Testamento pranašai tie, kurie ateidavo iki ir po Mozės, tęsia žemėje savo darbą. Tarp pranašų, minimų Biblijoje ir Korane, yra Didieji pranašai Dievo-Tėvo pasiuntiniai į žemę, ir tiesiog šventos švarios sielos, kurios sugebėjo išlaikyti ryšį su Dievu sunkiausiose sąlygose. Todėl specialiai pateikiame Tėvo pasiuntinių vardus, kad žmonės žinotų, į ką visų pirma turi kreiptis pagalbos (pagalbą iš pranašų, kaip ir iš pačio Dievo-Tėvo, galima gauti tik per maldas, tiesiogiai prašant Jų). Pranašų negalima laikyti istorija, jie tęsia savo gyvenimą ir kūryba švariuose pasauliuose, jie stiprūs ir gali įvykdyti didžiulį darbą žemėje. Dabar prašymai juos lengvai pasiekia, ir tie, kurie tai bandė, greitai gaudavo aktyvaus pranašų dalyvavimo mūsų gyvenime patvirtinimą. Tie, kurie turi švarius ryšio su nematomu pasauliu kanalus, lengvai patys įsitikins jų buvimu.
   Jėzaus Kristaus gimimas buvo išpranašautas Senajame Testamente, ir tai buvo ypatingas reiškinys ta prasme, kad Jis buvo pilniausias Tėvo giluminės esmės Jo Meilės ir rūpinimosi mumis pasireiškimas. Tėvas dar kartą priminė ir parodė šėtonui savo gerą valią, kad Jis neturi nė lašo pykčio ir neapykantos, kad Jis pasiruošęs vėl priimti savo paklydusį sūnų, kuris išeikvojo Tėvo turtą, tai apie šėtoną buvo kalbama tame Jėzaus Kristaus pasakyme.
   Tačiau šėtonas ir puolęs pasaulis, kurį jam pavyko palenkti sau, negalėjo įvertinti šito ir priimti jiems ištiestą Tėvo ranką su gėriu ir meile, kuri nešė pasauliui išgelbėjimą ir gyvenimą, už ką mes mokame iki šiol. Jėzaus Kristaus įsikūnijimas turėjo ir tą reikšmę, kad per tai Jis įėjo į žemės kūną, ir, atitinkamai žemė įėjo į Jo kūną. Jis tapo ta jėga, kuri augo čia kaip atsvara irstančiam, žūvančiam šėtono kūnui. Ir tai, kad Jis paėmė į save visą purvą, visą žmonijos nuodėmių naštą, tai ne tik žodžiai. Šiandien gyvename dėka to, kad didelių pastangų kaina Jis tęsia žemės valymą, traukia ją į šviesą, į Dievišką pasaulį.
   Kada žmonija dėl savo nuodėmingumo negalėjo suvokti ir priimti įsikūnijusią Tėvo Meilę Jėzų Kristų, tada į žemę atėjo dar vienas pasiuntinys, per kurį įsikūnijo Tėvo Valia ir Galybė pranašas Muchammadas (telaimina jį Allachas ir tesiunčia Jam taiką). Jis atėjo į Rytus, į vieną iš pačių pavojingiausių šėtono centrų, kurie grasino pasaulio vientisumui. Atėjo žinodamas visas žmonijos silpnybes ir nuopuolio gylį, ir jau ne gerumu, o ugnimi ir kardu ir nematomame, ir fiziniame plane degino pačius agresyviausius ir pavojingiausius šėtono darinius. Jis, kaip ir Senojo Testamento pranašai, tiesiogiai kovojo su blogio jėgomis, kitaip tuo pavojingiausiu žemės istorijos periodu veikti buvo neįmanoma, kadangi šėtonas savo iškreipta sąmone priėmė Meilę kaip silpnybę ir Tėvo bejėgiškumą ir galutinai sužiaurėjo. Štai Viešpats ir priminė jam, kas lieka tikru pasaulio šeimininku, davė suprasti, kas laukia bepročio, jei jis nesusiprotės.
   Didžiausiu blogiu žemėje, žymiausiu šėtono pasiekimu įsikišant į žmonių protą buvo tai, kad jis sugebėjo pasėti nesutarimą tarp pranašų ir religijų. Tai tapo įmanomu tik primityvumo, laukiškumo ir nemokšiškumo dėka, ką visapusiškai palaiko šėtonas mūsų gyvenime. Ir tai lengvai šiandien supras kiekvienas išsilavinęs žmogus, kuris gali perskaityti Senąjį, Naująjį Testamentą ir Koraną. Visos šios šventos knygos kalba, kad jų ištakos vienodos. Dievas vienas, tikslas vienas, priešas vienas, netgi priemonės maldos ir ritualai labai panašūs. Tai ką čia dalinti ar neigti? Tie, kurie turi priešingą nusistatymą kitų religijų atžvilgiu, tegul pradžioje kaip reikiant išstudijuos tai, prieš ką jie pasisako. Būtų neblogai jiems pradžioje pažinti ir savo tikėjimą, kadangi nusistatymas prieš kitą tikėjimą charakteringas kaip tik tiems, kurie nesuvokė religijos esmės, kurie apie savo ir kitus religinius mokymus žino tik iš kalbų ir pasakojimų, kuriuos kruopščiai skleidžia po pasaulį šėtonas, siekdamas išsaugoti savo amžiną principą: skaldyk ir valdyk. Tas, kas sėja nesantaiką tarp religijų, ima ant savęs didžiulę atsakomybę. Kristus perspėdavo, kad "neįmanoma neateiti pagundoms, bet vargas tam, per kurį jos ateina" (Lk. 17, 1).
   Problema ne religijų skirtingume, o netikėjime, tarnavime šėtonui, netgi jei jis prisidengiamas religine tarnyste. Visose religijose aiškiai ir tiksliai pasakyta: kad mūsų pagrindinis priešas pati nesantaika, ir kas ją sėja, tas tarnauja šėtonui. Hitleris, Stalinas, Mao žudė visus, nežiūrint ar tu žydas, krikščionis, ar musulmonas. Tikintieji buvo naikinimo objektu. Po šios šėtono pamokos kiekvienam blaiviai mąstančiam turi būti aišku, kad priešų reikia ieškoti ne kitaip tikinčiuose, o "piktose dvasiose", stovinčiose už kiekvieno nesantaikos pasireiškimo. Atėjo laikas visoms teigiamoms religijoms, visiems šviesiems žmonėms apsijungti kovoje prieš pasaulinį blogį. Dabar reikalingos visų religijų bendros maldos, kad išspręsti globalines problemas ekologines, tarptautines, ekonomines, kultūrines ir kitas, kurios labai aktualios šiandiena žmonijai.
   Viešpats padeda organizuoti šį bendradarbiavimą. Kol mes nesugebame apjungti teigiamų pastangų, Jis mus suvienija nors bendrame skausme: tragiškomis rugpjūčio dienomis Maskvoje priminsim, tai svarbu pirmą kartą judėjai nesilaikė šeštadienio ir giedojo už mirusįjį kartu su krikščionimis. Bendra malda už mirusius vyko tą pačią dieną, todėl, kad sielos ėjo pas vieną Dievą, ir taip Jam buvo reikalinga: nors per bendrą skausmą mums priminti, kad mes vieningi, mes viena, jei tarnaujame tiesai, teisingumui, šviesai ir meilei.
   Bet apsijungti, nereiškia visiems pereiti į kokią tai vieną iš šių religijų ar sukurti naują vieningą religiją. Šėtoniška idėja sukurti visų praeities tikėjimų mišinį, kažkokią visą apimančią religiją, kurioje draugiškai egzistuos primityvi pagonybė, mistika, daugiadievystė ir kurioje bus iškreiptas ir paskęs tikras Tikėjimas, kad paruošti antikristo religiją.
   Iškraipymo esmė labai paprasta. Dabar pasirodė knyga "Dievas vieningas visų religijų esmė". Čia Dievas pakeičiamas vienybe, o tai jau melas. Svarbiausia ne pati vienybė, o jos pagrindas. Nebūtis taip pat savotiškai vieninga. "Dievas yra šviesa, ir nėra Jame jokios tamsos" (1 Jn. 1, 5) štai tikros vienybės pagrindas. O šėtonas mums primeta šviesos ir tamsos vienybę. Vienintelis Dievas vieningas pasaulio sandaros organizmas pakeičiamas abstrakčia visko su visu vienybe, tai yra, galiausiai, gėrio ir blogio vienybe. Kokių tik pavadinimų nesugalvojo šėtonas šiai "vienybei" materija, gamta, absoliuti idėja, kosminiai įstatymai, aukščiausias kosminis protas, informacinis-energetinis visatos laukas, Pasaulio Motina visiems skoniams. Tačiau Dievas ne mišinys, ne abstrakti visiška vienybė, o konkreti vienybė, kuri remiasi skirtingų, tai yra individualumą neatkartojančių pradžių harmoningu bendradarbiavimu.
   Todėl visos trys likusios švarios religijos išliks, visos jos reikalingos, visos egzistuos ir po antrojo atėjimo, kadangi kiekviena iš jų turi savo nepakeičiamas funkcijas, savo veidą. Kaip pranašai Danguje, taip ir jų religijos žemėje papildo viena kitą, yra skirtos skirtingiems organizacijų lygiams, skirtingiems sielos vystymosi etapams.
   Prieš pradedant kalbėti apie šių trijų žmonijos gelbėjimo pagrindinių kelių individualumą, keli žodžiai apie rytietiškus mokymus ir pranašus, atėjusius į šį stipriai paveiktą šėtono įtakos regioną.
   Visų pirma reikia suprasti, kad negalima painioti ir sutapatinti Dangišką bažnyčią su žemiška. Kad liko švarūs trys religiniai srautai, toli gražu nepriskiriama visiems šių religijų tikintiesiems. Ne kiekvienas, šaukiantis Dievą ar pranašus, įeis į Dangaus Karalystę, perspėdavo Jėzus Kristus, o tik tie, kurie vykdo Tėvo valią, tai yra darbais įrodo savo ištikimybę šviesai, harmonijai ir meilei (Mt, 7, 21-23). Kalba eina apie nematomo pasaulio įvykius.
   Žemė, kaip ir žmonės, turi savus įsijungimo į švarius pasaulius kanalus, savo gyvybinio aprūpinimo sistemą, kurią šėtonas įnirtingai atakuoja, kadangi, būtent per ją eina srautas sielų švaros palaikymui žemėje ir jos sugriautų planų atstatymui. Visi pranašai žemėje užsiiminėdavo ne tik pamokslavimais, bet ir jos atstatymu subtiliame plane. Inda induizmo pradininkas, buvo atėjęs į žemę dar 5 tūkstantmetyje iki mūsų eros. Po to du kartus 4 tūkstantmetyje ir 500 metų iki Jėzaus Kristaus tame pačiame regione įsikūnydavo Buda. Indos įsijungimas buvo palaikomas iki XVII a. pradžios, po to šėtonui pavyko uždaryti šį kanalą. Budos kanalas suvaidino labai didelį vaidmenį iki Muchammado atėjimo. Jėzaus atėjimo momentu jis buvo labai stiprus ir buvo manoma, kad Buda taps vienu iš pagrindinių antro atėjimo asmenų. Tačiau jam nepavyko atsilaikyti šiame lygyje. Pradžioje šėtono atakų išdavoje kanalas persikėlė į Kiniją, kur susikūrė šiaurinė kryptis, taip vadinamas dzen-budizmas. Tačiau XII amžiuje šis srautas ženkliai susilpnėjo. Šiandien pasaulyje dar yra keli šimtai ištikimų Budos mokinių ir jo mokymas matomas nedidele žydra gėle, kurią pastoviai atakuoja juodos gyvatės, bet jo bendras vaidmuo žemės valyme nukrito iki 4%. Konfucijus ir Lao-dzi, atėję į Kiniją, taip pat dirbo šiame sraute. Dabartiniu metu Inda ir Konfucijus dirba judaizmo sraute, o Lao-dzi islamo. Todėl Rytų tikintieji, jei jie gyvena dorai ir švariai, neliko be pagalbos ir palaikymo.
   Šie suirimai nematomame plane negalėjo praeiti be įvykių žemėje, be mokymų iškraipymo, ir be netikrų pranašų atsiradimo. Būtent induizmo kanalo uždarymas įvyko po šėtono dalelės vardu "Viešpats Čaitanja", kaip vadina jį šiandieniniai jo pasekėjai krišnaitai, įsikūnijimo. Nemažai prisidėjo prie induizmo iškraipymo jogos pradininkas Patandžali. Bendrai, šiandiena Rytų mistiniai mokymai neša daugiau šėtono nei Dievo idėjų apie 60/40 ir rekomenduoti juos kaip tikro pažinimo šaltinį jau negalima. O jų pranašai tęsia savo darbą ir daugeliu atvejų labai aktyviai. Konfucijaus vaidmuo buvo labai didelis baisiais religijos naikinimo metais mūsų šalyje amžiaus viduryje. Pakartotinas Konfucijaus įsikūnijimas žemėje buvo pagrindinė Dievo Motinos atrama ateizmo metais, jo veikianti dalelė buvo Vladimiras Vysockis. Tokie atvejai ne unikalūs, daugelis pranašų įsikūnydavo po kelis kartus. Mes jau kalbėjome apie Echnatoną, Lao-dzi, žinome taip pat, kad Šota Rustavelis buvo pakartotinas pranašo Dovydo įsikūnijimas poeto, psalmių ir maldų kūrėjo, kuriomis iki šiol naudojasi judaizmas ir krikščionybė.
   Kaip Dangiškame pasaulyje, taip ir žemėje, pranašai ir religijos užsiima skirtingais klausimais. Judaizmas dirba pagrinde su sielomis ankstyvosiose vystymosi stadijose nuo 1-ojo iki 4-ojo gyvenimo. Mozės priesakai ir buvo duodami formuoti žmonėse pirmines dorovines orientacijas, aiškius gėrio ir blogio kriterijus ir rūpinimosi savimi įgūdžius. Šios užduoties įvykdymui reikalingi prityrę auklėtojai, protingi, subtilūs sielų ganytojai. Todėl per judaizmą praeina ir sielos 9-11-ame įsikūnijimuose, apdovanotos subtiliu protu ir pedagoginiu taktu. Per pranašą Mozę eina pagrindinis aukso srautas į žemę, o auksas tai išmintis, todėl nenuostabu, kad tarp žydų tiek daug protingų žmonių.
   Judėju, kaip ir musulmonu, tampama gimstant. Tai krikščionybėje reikalingas sąmoningas tikėjimo priėmimas per krikštą. Savo sieloms Mozė kelia sekančius reikalavimus, jei, žinoma, jos stiebiasi į Dievą: kiekvienas žydas privalo perskaityti Senąjį Testamentą, žinoti savo tautos, jos pranašų istoriją. Sinagogoje reikia užsakyti visiems, kas priima judėjų tikėjimą kaip pagrindinį, maldą dėl sielos išgelbėjimo, rodosi, taip ji vadinasi, jei mes teisingai supratome pranašą Mozę (dabar tik perduodame tai, ką mūsų prašė užrašyti pranašai savo religijų tikintiesiems). Ir trečia tikinčio judėjo prievolė stiprinti ryšį su dvasine tėvyne Izraeliu, Jeruzale. Už seną judėjų centrą reikalinga nuolatinė malda visų, kas su juo susijęs.
   Ir dar vienas delikatus klausimas. Tikriausiai daugelis judėjų šiandien supranta, kad Jėzus Kristus ir yra tas Mesijas, Išgelbėtojas, kurio atėjimą pranašavo Senasis Testamentas ir kurį šėtono kurstomi tuometinės judėjų bažnyčios veikėjai nuteisė mirtimi. Jau išsipildė visos pranašystės, jau prasidėjo pasiruošimas Jo antrajam atėjimui. Kito Mesijo nebus. Jėzus Kristus sako, kad Jis seniai viską atleido, bet esmė ne tik Jame. Būtina atgaila prieš Jį atsiuntusį Tėvą, prieš Dievą Jahvę už neteisėtą nekalto nužudymą. Reikalinga kolektyvinė malda tiesiai iš Jeruzalės, iš įvykio vietos, ne mažiau 300 žmonių. Žydų tauta daugeliu kentėjimų jau išpirko savo tuometinių vadovų kaltę. Tačiau be sąmoningo prašymo dėl atleidimo nuodėmė nenuimama. Kartojame, mes tik perduodame tai, ką prašė pasakyti pranašas Mozė.
   Islamas veda sielas nuo 5-ojo iki 9-ojo, kartais iki 10-ojo gyvenimo. Jo užduotis sustiprinti pareigos ir atsakomybės jausmą, išvystyti valią ir atkaklumą, pilną blogio nepriėmimą, mokėjimą veikti, darbuotis, kovoti sunkiausiose žemės sąlygose, tiesioginės kovos su blogiu sąlygomis. Todėl islamas griežtesnė ir reiklesnė religija. Jei Mozė, taip sakant, stato savo sielas ant kojų, tai pranašas Muchammadas (telaimina jį Allachas ir tesiunčia jam taiką) moko savo auklėtinius vaikščioti, dirbti, apsiginti, bendrai, vysto žmogaus planą, darbininko, Dievo tarno ir padėjėjo šiame pasaulyje planą. O po to Jis perduoda sielą Jėzui Kristui, kuris moko ją skraidyti, tai yra vysto jos sparnuotus planus Sąžinės, Tikėjimo, Vilties, Meilės. Islame mokomės gyventi iš pareigos, krikščionybėje iš meilės Dievui, tai yra paversti "reikia" į "norisi", daryti prievoles norimomis, vykdyti jas su džiaugsmu.
   Ginčai tarp religijų dar ir dėl to absurdiški ir beprasmiški, kad visos teigiamos sielos neišvengiamai praeina visose trijose religijose. Nei vienas krikščionis netapo krikščionimi, kol sėkmingai nepraėjo savo kelio islame. Išvystyti subtilius, intuicinius sugebėjimus, ryšį su švariais pasauliais, sugebėjimą mylėti ir svajoti galima tik besiremiant į savybes, sukauptas islame ir judaizme ir t. t.
   Kiekvieno musulmono pareiga žinoti ir vykdyti Pranašo priesakus, atlikinėti prievolines maldas, įskaitant gyvenimo aplinkybes, ne mažiau trijų kartų (ryte, dieną, vakare), tačiau geriau penkis kartus per dieną, kaip priklauso. Būtina išlaikyti Ramadaną pilnoje formoje. Tai viena iš pagrindinių priemonių valios ugdymui: šiuo periodu į tikinčiuosius, besilaikančius pasninko, eina papildomas geltonas srautas, stiprinantis valios centrą. Bijotis kažkokių fiziologinių pilno paros badavimo pasekmių nereikia, besilaikantys pasninko gauna viską, kas būtiną organizmo palaikymui netgi geresnėje formoje, nei esant normaliai mitybai.
   Krikščionybėje taip pat yra išėjimas į ankstyvąsias sielos vystymosi stadijas (iki 5-ojo), bet pagrindinė jos sfera brandžios sielos nuo 10-ojo iki 12-ojo gyvenimo. Per krikščionybę dirba ir Buda jis globoja dailius menus. Kristus ir Dievo Motina globoja pamokslavimo veiklą teologiją, literatūrą, oratorinį meną. Svarbiausia užduotis vystyti savyje rūpinimąsi artimu ir atsakomybę už žemę, už pasaulio likimą, bendrai, tapti ištikimu Jėzaus Kristaus mokiniu ir, paėmus savo kryžių, su meile sekti paskui Jį.
   Reikalavimai krikščionims dar kartą pabrėžiame, kad krikščioniu tampa tik tas, kas atliko krikšto apeigą, vieną ar dar geriau du kartus į mėnesį atlikti išpažintį ir priimti komuniją, laikytis pasninko nors trečiadienį ir penktadienį, tačiau geriau visus pasninkus, žinoti pagrindines maldas ir atlikti nors sutrumpintai rytines ir vakarines maldas. Kiekviename name turi būti šventi paveikslai, reikia dažniau skaityti Evangeliją, neblogai ir Senąjį Testamentą, žinoti religijos istoriją, pagrindinių šventųjų gyvenimus, laikytis Mozės priesakų jie įeina į krikščionybę kaip pirmasis priartėjimo prie tikėjimo etapas.
   Dabar truputį apie tai, ką reiškia religiniai srautai nematomame pasaulyje. Jie taip pat daugiaplaniai, turi keletą organizacijos lygių. Religija visumoje žemei viename lygyje kaip įvairiaspalvė saulė, apšviečianti žemę. Yra planas, kur visa žemė padengta mėlynomis gražiomis gėlėmis. Yra toks: lyja sidabriniai žydras lietus, nuplaunantis purvą nuo žemės, ir po purvu atsidengia gyvas žmogaus kūnas. Yra laiptai į dangų ir t. t.
   Mozės pagrindinis planas ligoninė. Jis dirba pačiame grubiausiame lygyje, ant ribos su purvu. Jo padėjėjai ištraukinėja žmones iš kažkokių nešvarių duobių ir balų, krauna į vežimą ir veža nuplovimui. Jis imasi pačių sunkiausių, jei dar vaikšto ne jo. Ligoninėje gali pakeisti suardytus organizmo organus ir planus, išvalyti nuo pačio grubiausio purvo. Tačiau kada ligonis stojasi ant kojų, jį nukreipia pas Muchammadą. Dar viena judaizmo užduotis darbas su nuodėmingomis sielomis, esančiomis ant nugramzdinto į tamsą ribos 60-70% iš apačios ir norinčiomis grįžti pas Dievą. Tarp kitko, ir Muchammadas tuos, kurie nepraeina pas jį į krikščionybę, kartais nukreipia pas Mozę, kuris, kaip pradėjo savo buvimą žemėje nuo netikinčių atvedimo į tikrą religiją, taip ir tęsia iki šiol šį darbą. Todėl Mozė (jam padeda Konfucijus) kuruoja pedagogikos klausimus.
   Kiti svarbūs planai apsauginiai ir valomieji: specialūs įrengimai, pridengiantieji nuo grubių smūgių iš apačios, milžiniškos kempinės ir plaušinės, pastoviai nuplaunančios purvą nuo žemės. Mozė labai prižiūri jos kūną, stengiasi užpilinėti duobes ir balas, valo ekologinį purvą, tačiau jam jau nepakanka jėgų kompensuoti tai, ką pažeidžia žmogus. Jis saugo žemės florą, labai nusimena, kad iškerta miškus: tai juk, sako Mozė, šventas ir aukštas simbolis, žemės plaučių planas, jų naikinimas atvedė į dykumų išplitimą, dar nuo 12 tūkstantmečio iki mūsų eros. Tada pasikeitė žemės klimatas, tapo šalčiau. Tačiau sako Mozė, žmonės šito nusipelnė: kada buvo šilta, jie aptingo, nustojo dirbti ir ėmė grimzti į ištvirkavimą.
   Dar yra vienas darbo su sąmone planas: nuo pamokslautojo eina mėlynas srautas ir valo diską ir šventyklą.


image

   Islamo aukščiausias planas geltonas fontanas, po kuriuo sėdi apmąstymuose apie Allachą tikintieji (32 pav.). Tačiau jį mažai kas pasiekia. Šis planas labai patiko mūsų dailininkei ir gavosi jai visų geriausiai. Kada paklausėme pranašo Muchammado (telaimina jį Allachas ir tesiunčia jam taiką), kaip jis vertina šį piešinį, jis pasakė: "Labai neblogai, gaila tik, kad pačiam nėra laiko nueiti tenai, pailsėti".
   Iš tiesų, islamo srautas šiandien pagrindinė smogiamoji jėga prieš tiesiogines šėtono atakas. Jėzus Kristus kol kas veikia iš toli, jis tiesiogiai kišasi tik labai globalinių poveikių atvejais, tačiau vykdo pastovų ryšį su Muchammadu, aprūpina jį sidabriniu srautu, palaiko visus veiksmus būtinomis jėgomis. Islamas turi keletą planų, kur vyksta tiesioginė kova su šėtono atakomis į žemę. Yra kanalizacijos sistema, nuvedanti purvą į nebūtį, yra kelių žemėje sistema kaip aptraukiantys ją geltoni audiniai. Jie visi sueina į vieną vietą, ten po savo vėliava stovi pats Pranašas ir tikrina korteles su darbų įrašais. Tai praleidžiamasis punktas po gyvenimo islame: jis atveda savo sielas iki geltono sluoksnio, o po to perduoda į krikščionybę. Gerų darbų turi būti tris kart daugiau, nei blogų. Tuos, kurie praeina pro praleidžiamąjį punktą, laukia angelai ir veža pas Dievo Motiną ir Kristų į sekančius sluoksnius violetinį, baltą, žydrą. Tiems, kurie nepraeina, Pranašas sako: ar pabandyk dar kartą pažiūrėk, koks tu nešvarus, ar eik pas Mozę gal jis tave ištrauks. Jis turi dušą, kur nuplauna žmones nuo purvo, yra skalbimo mašina, kur skalbia nešvarius drabužius, yra geltonų gėlių laukas dykumos viduryje, kur žmonės ateina melstis, bendrauti su Allachu ir pranašais ir t. t.
   Krikščionybės vaizdai: žemė palaikoma nuo kritimo į demoniškus pasaulius milžinišku baltu apdangalu; stovi didžiulė šventykla ir iš lango šventikas barsto baltus pūkuotus rutulėlius, kuriuos gaudo žmonės (31 pav.) tai, išaiškino mums, dangiška mana, Dievo Žodis, pripildantis trokštančius tiesos protus ir širdis.

image

Sekančiame lygyje žemę apiplaunama sidabriniu lietumi ir aprengiama baltais vainikais. Yra planas, kur ji apšviečiama žydromis ir baltomis lemputėmis. Yra sidabriniai šaltiniai, prie kurių ateina žmonės, geria ir sveiksta, išsivalo nuo purvo. Ir visiškai nuostabus planas: Jėzus Kristus laiko žemę ant rankų, apiplauna sidabriniu lietumi, verkia virš jos, todėl, kad pirmą kartą pamatė čia sielos kentėjimus, ir svajoja išvesti ją nors į geltoną sluoksnį, nuo kurio įvyko nuopuolis, kad grįžti į pradines pozicijas tolesnei kovai su šios pasaulio sandaros dalies irimu.
   Dažnai užduoda klausimą ar galima kreiptis su prašymais, maldomis į tų religijų pranašus, kurių mes nežinome? Pirmą kartą mus paklausė apie pranašą Muchammadą (telaimina jį Allachas ir tesiunčia jam taiką) ar galima į jį kreiptis krikščioniui? Paklausėme ir su nuostaba išgirdome: "Savam vieną kartą padėsiu, o jei svetimas paprašys tris kartus padėsiu!" Ėmėme aiškintis šį klausimą kitose religijose ir gavome analogiškus atsakymus. Tik Jėzus Kristus pridėjo, kad kitų tikėjimų tikintiesiems padės po tris kartus, o judėjams penkis kartus, iš pagarbos tautai, kurios žemėje Jis gimė. Bendrai, jei tikintieji priimtų pranašų požiūrio kitų tikėjimų atstovams principus, tai gyvenimas žemėje susitvarkytų žymiai greičiau.
   Tą patį galima pasakyti ir apie krikštą. Tai ypatingai jaudina žydus, gyvenančius ne Izraelyje, nežinančius nei kalbos, nei savo tautos kultūros. Priklausymas judaizmui, kaip minėjome, apsprendžiamas gimimu, ir niekas to negali iš žmogaus atimti. Krikšto priėmimas duoda tik papildomą apsaugą, tokią sielą saugo jau abu srautai, tuo labiau, kad visi judėjų pranašai dirba ir krikščionybėje. Žemėje religijos daugiau dirba pagal regionus, todėl natūraliau priimti tą religiją, kuri stipresnė gimimo ar gyvenamojoje vietoje (suprantama, kad kalbama apie žmones, dar nepadariusius savo pasirinkimo, o ne apie seniai tikinčius).


Toliau 4. Tiesos, gėrio ir grožio vienybė žemės atgimime.

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org