Laimės ir Šviesos
mokyklėlė!



Mokykimės būti
Dievo vaikais!


Mokyklai reikia
tik erdvės
ir tavo mylinčios
širdies!


Laimės mokykla
jau kviečia tave,
ji moko mylėti
ne vien tik save!


Laimės mokykla
prie varpinės veikia,
joje pamokų
lankyti nereikia!




Prie varpinės!

Lietuva, Vilnius.


Dievo vaikų
kūrybinis būrelis

Informacija:


Tel. +370 614 63154.
Vitalijus.

Skype - vitalijusvilnius

religijafilosofija@gmail.com
 


4. Tiesos, gėrio ir grožio vienybė žemės atgimime

   Religija tai pagrindinis vedantysis ir lemiamas, bet ne vienintelis dvasinės sąveikos su Dievišku pasauliu kelias, per kurį turi įvykti žemės išėjimas į švariuosius pasaulius. Maža to, pati, be kitų dviejų kelių pagalbos, religija nepajėgi įvykdyti valomosios misijos. Tai rodo induizmo istorija, kuris pasirodė esąs per silpnas būtent todėl, kad ten žmones išmokė tik melstis, garbinti Dievą. Jiems nebuvo duotas kuriamasis kūrybinis impulsas Viešpaties valios įvykdymui, o juk tik kūrybiniame darbe galime išsaugoti ir realizuoti savo panašumą į Kūrėją.
   Vakarų religijų pranašai atsižvelgė į šį momentą ir ateidavo su kvietimu jau ne tik melstis, bet ir į tiesos pažinimą ir praktinių žinių pritaikymą kovoje prieš blogį, mokėjime sukurti jaukumą ir harmoniją, švarą ir tvarką savo kasdieniniame gyvenime ir, iš kitos pusės, į siekimą atspindėti Dieviško pasaulio grožį ir tobulumą meno reiškiniuose. Tiesos, gėrio ir grožio arba išminties, veiklios meilės ir tobulos harmonijos vienybė buvo duota žmonijai išsigelbėjimui iš tamsos. Visos trys veiklos sferos religija, mokslas ir menas vienodai jai būtinos savo pagrindinės užduoties įvykdymui žemės atgimimui. Šiandien tai reikia ypač aiškiai suvokti.
   Žmonijos istorija liudija, kad priešinimasis ir kova tarp šių trijų vieningo kelio į šviesą pusių, atsisakymas nuo vienos iš jų visada atvesdavo prie rimtų katastrofų. Buvo periodai, kada religija, vaidinusi pagrindini vaidmenį visuomenėje, konfliktuodavo su gamtos mokslais (pavyzdžiui, viduramžiais Europoje). Daugelyje religijų ne kartą buvo mėginama atsisakyti meno kūrinių šventyklose. Po to kaip reakcija į tokį bažnyčios veiksmą atsirasdavo ateistinis mokslas ir bedieviškas menas, pasisakantieji jau prieš pačią religiją, ant kurios šaknų ir kurios pagalba jie turėjo vystytis.
   Didžiausi šiuolaikinės žmonijos nemalonumai atominio karo pavojus ir ekologinė katastrofa daug kuo susiję su religijos požiūriu į mokslą. Ir čia mums reikia dar kartą įdėmiai žvilgtelėti į Adomo ir Ievos nuodėmes-nuopuolio istoriją, kaip ji išdėstyta Biblijoje, kadangi būtent ja, kaip taisyklė, remiasi žmonių pažinimo veiklos priešininkai. Šėtonas labai stropiai dirbo prie šios Senojo Testamento vietos, kad vertimuose maksimaliai supainioti ir iškraipyti tiesą. Taip gavosi, kad medis, nuo kurio buvo negalima valgyti vaisių, atsidūrė ne už rojaus, o rojaus viduryje. Ir vienas, ir kitas susiję su apskritimu, tačiau mažas netikslumas ir pasikeitė vietomis supantis ir apsuptas. Jau kalbėjome, kad Adomas neturėjo kontaktuoti, įsileisti į save sumaišytą būties ir nebūties energetiką, kuri supo įkūnytą į žemę gabalėlį sveikos, švarios, nesumaišytos gamtos. Ir pažinimas turimas omenyje visiškai ne mokslinis. Tai specifinė, senovinė judėjų sąvoka, reiškianti priartėjimą prie ko nors, susijungimą su kuo tai: "Adomas pažino Ievą" ( Pr. 4, 1), "Kainas pažino savo žmoną" (Pr. 4, 17) kuri perduota ne visai tiksliai terminu "pažinimas". Taip atsirado įsivaizdavimas, kad Adomo nuodėmė buvo tame, kad jis panoro žinoti daugiau, nei jam leista, kad yra kažkokios paslaptys, kurias Viešpats nuo mūsų slepia. Kas nutiko iš tiesų, jau kalbėjome: melu ir apgavyste per juodos magijos užburtą Ievą į Adomą pusiau sąmoningoje būsenoje po stipriausio smūgio per jėgą buvo įleistas nuodingas mišinys, kuris iš vidaus suardė jo apsaugą, o po to šėtonas pareiškė, kad Adomas įsileido į save tuos nuodus savo noru. Būtent šią traktuotę jis visais būdais primeta visiems Adomo palikuonims, tuo pačiu suduodamas smūgį mokslui, kuris yra vienas iš pagrindinių ginklų kovoje su šėtonu.
   Požiūrį į mokslą ir pažinimą aiškiai apibudino Jėzus Kristus: "jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvais" (Jn. 8, 32). Kitas reikalas, kad mes kol kas "žinome iš dalies", bet kai ateis laikas, rašo apaštalas Paulius, pažinsime visoje pilnatvėje, taip, kaip patys esame Viešpaties pažinti (1 Kor. 13, 9-13). Ši vieta taip pat stipriai iškreipta vertimuose, bet aiškiai nurodyta, kad ateis savo prigimties ir pasaulio sandaros dėsningumų pilnesnio ir gilesnio pažinimo laikas, kuris bus reikalingas jo prigimtinės tobulos būsenos atstatymui. Be žinojimo gyvenimo atgimimas neįmanomas. Ir Dievas nuo mūsų neturi ir niekada neturėjo jokių paslapčių. Slaptos žinios, kaip minėjome, šėtono gudrybės. Tai jis manė, kad Dievas nuo visų slepia nebūties paslaptį, o jis, matote, ją atskleidė. Tai ir yra, gėrio ir blogio pažinimas, pagal šėtoną. Nebūties, blogio pažinimas mums iš tiesų nereikalingas. O tai, kas yra gyvenimas, kuo jis skiriasi nuo nebūties ir kaip išvalyti ir atstatyti būties švarą ir tobulumą puolusiame sumaišytame pasaulyje, mes privalome žinoti. Šias žinias turėjo Adomas, bet palaipsniui palikuonys jas prarado šėtono smūgių išdavoje, kuriam visai nereikia, kad mes žinotume, kaip su juo kovoti.
   Visa tai kalbame dėl to, kad religijos atmesti ir savo ruožtu atmetę religiją mokslas ir menas dabar atsidūrė labai apgailėtinoje padėtyje ir atėjo jų tikros Dieviškos esmės atstatymo ir išvalymo laikas.
Už bet koki šio pasaulio reiškinį vyksta gėrio ir blogio kova, ir jei religija, kaip šviesios pradžios nešėja, nusisuka nuo kokios tai sferos, tai ta sfera iš karto tampa lengvu priešingos pusės grobiu.
   Priimdami be patikrinimo visą tradicinę koncepciją, mes pradžioje taip pat laikėme visą techniką ne nuo Dievo, kad mokslinis-techninis progresas specialiai šėtono sugalvota priemonė vampyrizmo sustiprinimui ir harmonijos žemėje pažeidimui. Pirmi įspūdžiai nuo karinės technikos, kosminių tyrimų, kompiuterių, video ir pan. tai pilniausiai patvirtindavo. Tačiau, savo nuostabai, staiga atradome (ryšium su prašymu dėl saugaus skrydžio lėktuvu), kad transporto priemones globoja pranašas Muchammadas (telaimina jį Allachas ir tesiunčia jam taiką). Tada ėmėme įdėmiau žiūrėti į visą kitą. Pasirodė, kad buitinės technikos sukūrimo, mašinų aptarnaujančių natūralius žmonių poreikius gamybos idėjos, įdiegtos Dievo padėti mums elementarių poreikių patenkinimui ir laiko išlaisvinimui aukštesniems užsiėmimams maldai, menui, ugdymui, bendravimui (deja, dėl užteršto šėtoniškos įtakos mokslo, tai ką mes turime, tik vargingas panašumas į tai, kas turėtų būti). Ir bet kokios žinios, vedančios ne į griovimą, o į kūrimą, neneigia Dievo, o padeda mums priartėti prie Jo išminties suvokimo.
   Maža to, kai įdėmiau tyrinėjome sielos sandarą, tai supratome, kad mokslas, religija ir menas tiesiogiai susiję su jos vienybe: mokslas su kūnišku, menas su emocijų-jausmų, o religija su dvasiniu organizacijos lygiais. Tiesa, meno vaidmuo pasaulio sandaroje tuo neapsiriboja, švariuose pasauliuose jis yra dar subtilesnis ir gilesnis būties harmonijos ir Dievo tobulumo esmės suvokimas, net nei religija, bet mūsų pasaulyje religijos užduotis svarbesnė. Menas pašauktas perduoti gyvus Dieviško pasaulio vaizdus kaip idealą, į kurį mes galime lygiuotis, kaip kamertonas, pagal kurį mes galėtume derinti savo harmonijos jausmus ir tikrinti savo supratimus apie tobulumą.
   Tuose vaizduose, kuriuose siela pasireiškia subtiliame plane, taip pat atsispindi visų trijų pusių vienybė ir būtinumas sielos pilnaverčiam gyvenimui. Žemutiniuose dažniuose mūsų organizmą sudaro struktūros, artimos mokslui ir technikai: jei prisimenate, ten yra pečiukai, turbinos, virškinimo mašina, ištisos laboratorijos plaučiuose ir pan. Meno planas pateiktas gėlių ir gėlių klombų, medžių, ežerų, fontanų vaizdais, grožio formų pasauliu ir spalvinių derinių harmonija. Ir, galų gale, religija, tikėjimas, iš vienos pusės mūsų sparnuotais planais, nešančiais mus prie Dievo, iš kitos vaizdais, nešančiais Dievišką šviesą į pasaulį.
   Šiandien būtent religija turi pradėti atstatinėti šėtono iškreipto mokslo ir meno švarą, kad po to bendromis pastangomis pereiti prie galutinio tamsos jėgų puolimo sutriuškinant jį visomis kryptimis negęstančia tiesos, gėrio ir grožio šviesa.


Toliau 5. Gamtos mokslų vaidmuo žemės išvalyme ir atstatyme.

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org