Laimės ir Šviesos
mokyklėlė!



Mokykimės būti
Dievo vaikais!


Mokyklai reikia
tik erdvės
ir tavo mylinčios
širdies!


Laimės mokykla
jau kviečia tave,
ji moko mylėti
ne vien tik save!


Laimės mokykla
prie varpinės veikia,
joje pamokų
lankyti nereikia!




Prie varpinės!

Lietuva, Vilnius.


Dievo vaikų
kūrybinis būrelis

Informacija:


Tel. +370 614 63154.
Vitalijus.

Skype - vitalijusvilnius

religijafilosofija@gmail.com
 


6. Dieviškasis menas ir šėtoniškas antimenas

   Trečias kelias, trečia Dievo pažinimo ir priartėjimo prie Dieviškos harmonijos pusė – aukštas menas. Tačiau būtent aukštas ir švarus. Deja, šiuolaikinis ateistinis menas beveik pilnai užgrobtas šėtono, ir yra labiau antidvasingumo, nei meilės ir harmonijos laidininkas.
   Menas buvo atsiųstas į pasaulį kaip aukščiausios Dieviškos realybės atspindys ir žmonių prie jos pritraukimui. Tai Dievo, kaip absoliutaus grožio ir harmonijos idealo, pažinimo pradžia. Dievas yra visų gražiausias, harmoningas ir pakylėtas reiškinys, ir priartėti prie Jo harmonijos galima tik per dalyvavimą: pradžioje per suvokimą ir stebėjimą, o po to per kūrimą – bandymą perduoti savo kūryba harmonijos ir tobulumo idealą. Todėl tikras menas visada ranka rankon ėjo su religija. Žymūs ir pakylėti meno šedevrai susiję su religinio Dievo siekimo įkūnijimu žemiškoje jo išraiškoje: šventyklos, švytinčios sienų baltumu ir kupolų auksu ir keliančios į Dangų mūsų lūkesčius ir viltis; ikonos, atspindinčios Dangiško pasaulio vaizdus; bažnytinė atributika ir mečečių sienų raštai; bažnytinis dainavimas – štai žemei prieinamiausi nuostabiausių ir aukščiausių sluoksnių atvaizdai.
   Jei yra grožio ir harmonijos idealas, tampa suprantami, juntami ir tobulėjimo laipteliai kelyje į jį, ir judėjimas į priešingą pusę.
   Aukščiausias meno simbolis subtiliame plane – balta gėlė. Be to stiebas – tai mes, sielos gyvenančios sukurtame pasaulyje, o žiedas – pats Viešpats. Tai dar viena iš mūsų tarpusavio ryšio pusių. Tačiau jei mes taip sujungti, reiškia, žiedas jaučia viską, ką mes jam siunčiame, ir jei į stiebą įeina purvas, tai ir žiedas jaučia jo buvimą. Šiandien menas iki 60-70% apimtas šėtoniškos įtakos, o kinas (ir video) – 90% iš apačios. Lenino paslaptingos frazės, kad "iš visų menų mums svarbiausias yra kinas", esmę, aš suvokiau tik išsiaiškinęs nuodėmės-nuopuolį ir šėtoniško pasaulio organizacijos principus. Montažo principas, esantis kino ir visos regimosios kultūros pagrinde, yra tiesioginis tų operacijų, kurias su pasauliu išdarinėja šėtonas, atspindys. Jis taip pat ima realybę, išskaido ją į fragmentus – kadrus, ir po to sumaišo taip, kaip jam norisi, primesdamas savo valią, savo požiūrį į pasaulį visoms kitoms būtybėms. Tyrinėtojai pažymi pačios kino vaizdavimo prigimties hipnozinį efektą. Šiandien tai iš tikro pats tiesiausias šėtono poveikio į žmonių sielas kanalas, "pats svarbiausias" jam antimenas.
   Aukščiau išdėstyta nereiškia, kad kinas neturi nieko teigiamo, bet jo ieškoti reikia tiesiog kruopelytėmis. Tik 10% kino produkcijos galima žiūrėti be žalos tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai. Kinas – svarbiausias ištvirkimo ir prievartos propagavimo kanalas. Kas žiūri pornografines ir erotines – kaip norite, taip vadinkite jas – scenas, jau pažeidžia įsakymą: "nesvetimauk". Žiūrėti į begėdišką šiuolaikinių patvirkėlių ir seksualinių maniakų apsinuoginimą – reiškia dalyvauti ištvirkavime. Ramiai žiūrėti prievartos ir siaubo scenas gali tik sadistas ir potencialus žmogžudys, normaliems žmonėms turėtų prasidėti psichinis susirgimas. Visa ši šoko terapija – tiesioginis reportažas iš pragaro ir demoniškų sluoksnių. Kosminė fantastika – taip pat ne fantastika, o reportažas iš šėtoniško kosmoso su visais jo atributais: žvaigždžių karais, robotizuotais žmonėmis, išpuikimu ir žiaurumu.
   Iš 10% nekenksmingų filmų teigiamų, nešančių ne tamsą, o šviesą, – tik 3%. Daugiausia panašių darbų 50-70 metų tarybiniame kine. Paprasti, žmoniški, be įmantraus montažo, priartinti prie teatralizuotos psichologinės dramos: "Baladė apie kareivį", "Žmogaus likimas", "Putinas raudonasis"… Visada klausia apie Tarkovskį. Deja, 60% iš apačios. Todėl, kad nepaprasta. O genialumas – paprastume. Įmantrumo, demonstratyvumo, paslaptingumo ir maskuotės nebuvimas – teigiamo meno požymis.
   Ypatingas Abuladzės "Atgailos" likimas. Nors ten nėra paprastumo, bet yra tiesa – tiesa apie šėtoną, mesta jam tiesiai į akis (o kinas ir TV yra šėtono akys). Ir nematomame plane tai iš tiesų taip stipriai pakenkė jo regėjimui ir paralyžavo sugebėjimą kryptingai veikti, kad atvėrė kelią "perestroikai" ir visiems teigiamiems pokyčiams, įvykusiems pasaulyje nuo to laiko.
   Menas – didžiulė tema. Duos Dievas, kada nors sugebėsime apie jį parašyti specialų darbą – jis to nusipelnė. Dabar neturime galimybės detaliai ir vardais nagrinėti meno kritimo etapų ir priežasčių, galime duoti tik pačią bendriausią jo charakteristiką.
   Visų pirma, apie naują dalyką – pasaulinę meno kultūrą. Tame pavidale, kuriame ją dabar pateikia – be atrankos ir reikiamo įvertinimo – ji daugiau dirba šėtonui ir greičiausiai paruošia antikristo viską priimančią religiją. Anaiptol ne visa senovė, ne visos išlikusios skulptūros, šventyklos, rūmai, paveikslai ir t. t. yra švarus teigiamas menas. Priešingai, išliko pagrinde šėtoniškos pagoniškos kultūros. Europinio meno kritimas tapo ypač staigus pradedant Atgimimo epocha, todėl kad jis atkurdavo pagonybę kaip priešingybę religiniam menui. Jau tada buvo padėti būsimo ateizmo pagrindai. Senovinės graikų, egiptiečių ir indų kultūros yra ryškiausios šėtoniškų idėjų išreiškėjos. Daugiadievystė, nuogo kūno, erotinės meilės, t. y. ištvirkimo kultas – visa tai ne nuo Dievo. Baisi skifų kultūra, šamanizmas, lamaizmas… Teigiama skęsta ir ištirpsta tame tamsos sraute, kuris vadinasi pasaulinės meno kultūros paveldu.
   Netgi religinio meno tarpe yra neigiami reiškiniai. Ypač šėtonas prasiskverbė į vakarų bažnyčią po kryžiaus žygių. Kodėl staiga po XII-XIII amžių taip išaugo kenčiančio, nukryžiuoto, nešančio kryžių ar nuimamo nuo kryžiaus Jėzaus Kristaus atvaizdų srautas? Kam tai reikalinga, išskyrus šėtoną, norėjusio, bet nesugebėjusio Jį sunaikinti? Per meno paveikslus šėtonas subtiliame plane stengėsi atlikti iki galo tai ką neįmanoma – dar ir dar kartą nužudyti, nukryžiuoti, sunaikinti Išgelbėtoją. Kiekvienas toks paveikslas – dar vienas smūgis, dar viena vinis, įkalama į Jėzaus Kristaus kūną nematomame plane. Jei nukryžiuoto, tačiau gyvo ir kenčiančio už mus Išgelbėtojo atvaizdas turi prasmę kaip priminimas apie tai, kokia kaina nupirktas išgelbėjimas, tai mirusio kūno atvaizdavimas beprasmiškas – mes tikime ne nužudytu, o PRISIKĖLUSIU Jėzumi Kristumi: "Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų"[O apie mirusiųjų prisikėlimą ar nesate skaitę, kas jums Dievo pasakyta: Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas!] (Mt. 22, 32). Tradiciniame pravoslavų siužete, atspindinčiame tą patį Išgelbėtojo gyvenimo momentą, mes matome ne išorinę realybę nugramzdintos į tamsą žemės su mirusiu kūnu to, kas po trijų dienų vėl – ir jau amžiams – atgis, o vidinę šio momento esmę – "Įžengimą Kristaus į pragarą", kur atvaizduota ne mirties pergalė prieš Kristų, o Jėzaus Kristaus – prieš mirtį.
   Taip buvo padėtas antras šėtoniško meno kertinis akmuo – realizmas, buities atvaizdavimas. Ne vidinės simbolikos atspindėjimas, ne nematomo pasaulio vaizdų, o išorinės šėtoniško pasaulio realybės, ne Dieviškos, švarios ir harmoningos, o šėtoniškos – išsigimusios ir neharmoningos tikrovės. Taip įeina į meną demagoginis objektyvizmas, norėjimas atvaizduoti gyvenimą su visomis jo smulkmenomis ir visoje pilnatvėje – tai yra purvo, prievartos ir ištvirkimo pilnatvėje.
   Menas prarado savo dvasinius orientyrus ir pradėjo dirbti puolusio, o ne Dieviško pasaulio įtvirtinimui, idealo griovimui. Sekantis žingsnis įvyko mūsų amžiaus pradžioje. Menas jau ir pats ėmė dalyvauti Dieviškos harmonijos naikinime, nesantaika ir irimas prasiskverbė į jo vidų: kinas, abstrakcionizmas ir siurrealizmas, absurdo teatras, sąmonės irimo aprašymas modernioje literatūroje, tonacinės sistemos muzikoje suardymas ir kiti panašūs reiškiniai XX amžiaus kultūroje – tiesioginis tarpininkavimas šėtonui jo ardomoje veikloje.
   Tipiški šėtoniško antimeno požymiai – vientisumo nebuvimas, skeveldriškumas, mozaikiškumas ir fragmentiškumas, agresyvus dėmesio užgrobimas, ryškumas ir kritimas į akis, spalvų sumaišymas ir kontūrų išplovimas, proporcijų pažeidimas, užaštrintos, grobuoniškos formos; aštrūs garsai, kietas ritmas (būgnai ir visi smūginiai – 100% iš apačios); grožėjimasis nešvara, veidmainiškas maskaradas, domėjimasis patologija ir nesveikumu, kapstymasis neigiamybėse ir t. t., ir pan.
   Teigiamas menas šiame rėkiančiame, riaumojančiame, drebančiame fone beveik nepastebimas. Jis tylus, šviesus, ramus, širdingas. Ten švarios spalvos, aiškūs ir išbaigti vaizdai, jis neužgniaužia kvapo ir isteriškai nereikalauja sau dėmesio, jis neprimeta savęs ir laukia, kad tas, kas turi ausis, pats išgirs, jei panorės, jei sugebės, jei ras savo viduje tos tikros harmonijos atskambį, kuri paprasta ir be įmantrumo, bet įsigilinus į ją pripildo tokia švara ir šviesa, duoda tokias jėgas, kad leidžia pasakyti, jog tai ir yra laimė.
   Šiandiena pasikeitė ir vertinimo kriterijai. Žmonės ėmė daugiau orientuotis ne į kokybę, o į poveikio jėgą. Tipiškas susižavėjimo įvertinimas yra: "pritrenkiančiai". Būtent pritrenkimo, pusiausvyros pažeidimo vaikosi avangardo gerbėjai. Tuo pačiu visiškai prarandama pritrenkimo prasmė ir kryptis: ar pašalino jis purvo gabalėlį ar, priešingai, nusviedė į demoniškų sluoksnių pelkėtą liūną – "pritrenktajam" ne taip jau ir svarbu, jis ieško paties pritrenkimo.
   Teigiamas menas ypač retai naudoja panašius stiprius poveikius. Reakciją į jį tiksliau galima išreikšti sąvoka "katarsis" – išsivalymas, sielos nušvietimas, tai yra išlaisvinimas iš nemokšiškumo tamsos, nuo kitų žmonių nesupratimo, nuo nemokėjimo užjausti kitą, jausti jį, kaip save patį. Katarsis neišmatuojamai praplečia ir praturtina sielos patirtį. Pritrenkimas ištuština ir įstumia į tikras kančias. Jausmingi žmonės kartais puola į isteriką, ilgai po to negali atsitraukti nuo išgyvento, jis persekioja juos sapnuose ir tikrovėje. Labai subtilios sielos gali psichiškai susirgti nuo bendravimo su šėtonišku apgaulingu menu. Žmoguje lieka tik neišdildomas skausmas už save ir visą žmoniją, praeina noras ką nors daryti, ar, kitais atvejais, kyla įnirtingas noras priešintis pamatytam – pavyzdžiui, griebti automatą ir žudyti niekšus. Tačiau tai dar pavojingesnis simptomas, ženklas to, kad šėtoniškos jėgos prasiskverbė giliai į sielą, jei sugebėjo įdėti į ją tokį blogio užtaisą. Susiduriant su neigiamu menu į sąmonę ir sielą įeina stiprūs užterštų energijų srautai, kokie tai sąmonės, širdies, emocinio centro planai gali būti pagrobti, suardyti ar stipriai užteršti. Bendrai, net žiūrėjimas televizoriaus šiandiena nėra nepavojingas, nekalbant jau apie žygius į teatrą ar kiną, kur negalima perjungti programos, o išeiti iš salės tiesiog nepatogu.
   Ir, atvirkščiai, po bendravimo su teigiamu menu mus apima pakylėta ir džiugi nuotaika, supantis pasaulis atrodo aiškesnis ir šviesesnis, nuo akių tarytum nuslenka migla. Jei tuo momentu buvo išgyvenimai ir ašaros, tai ten buvo skausmo ir džiaugsmo ašaros vienu metu – nuo prisilietimo su pakylėtu, su Dievišku, tos pačios valančios sielą ašaros, apie kurias prašo maldose šventieji: "Duok man ašaros srovę, Švenčiausioji, mano sielos purvą nuplaunančią" (Rytinė malda Dievo Motinai). Pasilieka pakylėta būsena, noras kurti, daryti gerą, tapti pačiam geresniu, nešti šviesą į pasaulį. Gauname budrumo užtaisą, galingą gyvybinių jėgų antplūdį. Tikrą laimę žino tik tie, kurie moka suprasti ar kurti panašius reiškinius per juos iš tiesų įvyksta gyvas bendravimas su Dievišku pasauliu, o nuo to atsistato ir valosi subtilūs sielos planai, stiprėja ryšys su harmonijos ir meilės šaltiniu. Gilus domėjimasis teigiamu menu, mokėjimas jį pamatyti ir įvertinti, yra asmenybės aukšto dvasingumo rodiklis.
   Pradėti priartėti prie meno lengviau nuo dailės, ji prieinamesnė ir suprantamesnė. Čia orientyru turi tarnauti šviesios, šventinės ikonos (kur daug tamsos, taip pat gali būti užterštos), Leonardo da Vinčio, Rafaelio, Levitano darbai. Kai kurių impresionistų darbuose išlieka teigiama prigimtis, ypač pas Van-Gogą (70/30), pas Klodą Monę (50/50). Renuaras, Tuluz-Lotrekas, Gogenas, Matisas – tai jau irimo pradžia. Rusijoje aiškūs irimo požymiai pas Vrubelį: gėrėjimasis demoniškais motyvais, karštligiškumas ir aistringumas, fejerinis spalvų žaismas, atvaizdo neaiškumas – tai įsijungimas į šėtonišką kosmosą. Jis turi daug tęsėjų šiuolaikinių menininkų tarpe. Apnuoginta natūra, gėrėjimasis nuogu kūnu – taip pat nuo šėtono. Švariuose pasauliuose nėra apnuoginto kūno. Drabužiai – tai pasaulio sandaros apvalkalas, kiekvienos sielos apvalkalas, apsaugojantis ją nuo nebūties. Tai šėtonas nusimetė savo drabužius, tai yra nuplėšė apsauginį apvalkalą, ir nuogas metėsi į nebūties prarają. Ir dar ėmė reikalauti apdainuoti savo nuogumą, kaip patį geriausią apdarą, kaip aukščiausią grožį.
   Skulptūra – taip pat nuo šėtono. Jos prigimtis, kaip meno rūšies – 70% iš apačios. Švariuose pasauliuose nėra nieko sustingusio. Tai bandymas sukaustyti, surišti subtilaus pasaulio vaizdus, įtvirtinti tankaus pasaulio grubią materiją virš virpulingų Dangiškų vaizdų.
   Ypatinga religijos globa reikalinga muzikai – švari gali gimti tik bažnyčios aplinkoje. Švarių sferų įsijungimas į muziką nepaprastai sudėtingas, ir be religijos apsaugos šėtonas akimirksniu pakiša savo ritmus. Švariausiu kompozitoriumi laikomas Vivaldi, daug teigiamo pas Mocartą, o štai pas Bachą drauge su teigiamais pasitaiko ir daug neigiamų kūrinių. Vargonai – pilnai neigiami. Per juos prasidėjo tonacinės sistemos irimas, jie duoda ne švarų, o plaukiantį toną, prasideda, kaip dailėje, garsų eilės kontūrų išplovimas. Septynios natos, dvylika garsų atspindi pasaulio sandaros harmonijos struktūrą. Būtent ši eilė neša į žemę Dangiško pasaulio muziką. Šėtoniškam griežimui ir kaukimui tai nelabai tinka. Nuo vargonų tiesus kelias į sintezatorių, leidžiantį jau tiesiogiai suardyti tonacinės sistemos aiškumą ir organizuotumą. Teigiamo skambesio atspindėjimui svarbus melodingumas, jis perduoda subtilesnius būties harmonijos lygius.
   Yra teigiami ir aukšti kūriniai pas Musorgskį. Be aukštos klasikos ir dvasinės bažnytinės muzikos, kuri skamba nuo 120 iki 130 tūkst. dažnyje, o kartais ir aukščiau, svarbus teigiamos muzikos diapazonas yra 50-60 tūkst. dažnis, susijęs su žaliu širdies srautu. Čia praeina gera estrada – širdingos lyrinės dainos. Roko ansambliai – beveik visi iš apačios. Tarp jų galima išskirti tik keletą ryškių asmenybių, pavyzdžiui, Makarievičių, kurias reikia priskirti ne muzikai, o poezijai. Muzika – antras laiptelis, jis laidininkas nuo dailės iki poezijos, ir, neįvaldžius muzikos, neateiti iki eilių.
   Poezija iš esmės atlieka tą patį, ką ir dailininkas, bet ne teptuku, o žodžiu. Atitinkamai ir jos vaizdai žymiai subtilesni. Ji susijusi su pačių aukščiausių sferų reiškiniais. Dievas-Tėvas pats nuolat randasi poetinėje būsenoje. Pasaulio sandaros centas, tai aukščiausieji sluoksniai nuo smaragdo iki balto – tai poezijos pasaulis. Ir geri poetai žemėje praktiškai visada atlieka kūrybinę pranašavimo funkciją, jų eilėse įdėtos ateities vertybės.
   Rusų poetų tarpe šiandiena vertingesnis yra A. Blokas, svarbūs A. Puškinas, M. Lermontovas, S. Jeseninas. Aktualus A. Voznesenskis, bet su didele atranka. Po senovei svarbus V. Vysockis, jis mums dar bus reikalingas 2001-2003 metais. Poezija, beje, savo aukštumos dėka labiau apsaugota nuo šėtoniškos įtakos, ji visumoje yra beveik 50% švari.
   Teatras taip pat buvo duotas iš viršaus, kad mes mokytumėmės žiūrėti į save iš šalies ir galvoti, ar teisingai elgiamės. Tačiau XX amžiaus kino ir video įtaka stipriai iškreipė jo tikrą pašaukimą, jis taip pat pasidavė reginių ir "pritrenkimo" pagundai. Baleto teatras, kaip nebūtų liūdna konstatuoti, – iš apačios: daug technikos, maža prasmės, svarbiau ne "kas", o "kaip". Net ir pati technika nenatūraliai mechaninė, negyva, iškreipta. Opera šiek tiek geriau, nors ir ten visada sergsti pavojai pulti į virtuoziškumą vietoj širdingumo.
   Ir, pagaliau, proza. Ji priklauso ne menui, o religijai. Iš esmės tai pamokslavimas, išsami patarlė, skelbianti apie gilumines pasaulėžiūros ir dorovines problemas. Kada šalyje buvo skiepijamas ateizmas, buvo draudžiama bet kokia kalba apie Dievą iš religinių pozicijų, religijos funkcijas pasiėmė rusų klasikinė literatūra, kaip nesistengė "ardytojai po varžtelį" ištraukti iš jos gyvą turinį ir palikti tik "nereikalingų" žmonių vaizdus, "liaudiškumas", "partiškumas", "realizmas" – rinkinys, kurį sugebėjo daugelį, bet ne visus nustumti nuo šio paskutinio Dieviškos tiesos šaltinio. Kova dėl žemės vyko Rusijoje, ir literatūros indėlis į ryšio su Dievu atgimimą lygus indėliui, kurį įnešė tuo periodu pravoslavų bažnyčia.


Toliau – 7. Kaip vyks "pasaulio pabaiga".

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org