Laimės ir Šviesos
mokyklėlė!



Mokykimės būti
Dievo vaikais!


Mokyklai reikia
tik erdvės
ir tavo mylinčios
širdies!


Laimės mokykla
jau kviečia tave,
ji moko mylėti
ne vien tik save!


Laimės mokykla
prie varpinės veikia,
joje pamokų
lankyti nereikia!




Prie varpinės!

Lietuva, Vilnius.


Dievo vaikų
kūrybinis būrelis

Informacija:


Tel. +370 614 63154.
Vitalijus.

Skype - vitalijusvilnius

religijafilosofija@gmail.com
 



"Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė"
(Vietoj baigiamojo žodžio)

   Prieš suvesdami rezultatus, imkime ir pabandykime dar kartą susimąstyti apie mūsų nemalonumų, vargų ir ligų priežastis. Viskas prasideda nuo mūsų pačių tarpusavio elgesio. Paveikti mus tiesiogiai iš nematomo pasaulio šėtonas negali. Jis veikia tik per pačius žmones piktindamas juos, sugundydamas valdžia, prabanga, "slaptomis" žiniomis, įstumdamas į liūdesio ir apmaudo būseną, palaikydamas apkalbas, kurstydamas pavydą ir godumą, stumdamas į meilikavimą ir melą, skatindamas dvilypumą ir klastingumą ir t. t. Šėtonas tai daryti gali tik mūsų nemokšiškumo priedanga, dėl savo prigimties, gyvo bendravimo dėsningumų, minties ir žodžio poveikio jėgos nežinojimo.
   Jei kiekviena motina žinotų, kad net patys paprasčiausi, įprasti jai riktelėjimai ant savo vaiko yra neigiamos programos, griaunančios organizmą (paprastai kalbant, prakeiksmai arba nužiūrėjimai), atsiliepiančios ir po mėnesio, ir po metų, ir po dešimtmečio, esančios ligų, nesutvarkyto gyvenimo priežastimis ir t. t., tikriausiai, daugelis tada išmoktų susilaikyti ir nekrauti ant vaikų ir kitų artimų žmonių pykčio ir susierzinimo. Mažiausias mūsų nepasitenkinimas kitais – ar tai būtų vaikas, vyras, žentas, draugas, darbo kolega, netgi tiesiog gatvės praeivis, – uždaro tam tikrus gyvybės aprūpinimo kanalus, ardo įvairius subtilaus kūno, sąmonės, sielos planus, tuoj pat atsiliepia į savijautą ir žmonių darbingumą.
   Ir priešingai, teigiamos emocijos, kitų veiksmų įvertinimas, džiaugsmas dėl jų sėkmių, tiesiog rūpestingas dėmesys ir tuo labiau malda padeda nugalėti nemalonumus, pasiekti gyvenimo tikslų, tiesiog gyventi ir dirbti šiame sunkiame ir pavojingame pasaulyje.
   Dabar mes išgyvename kritinį periodą žmonijos istorijoje. Toks jėgų pasipriešinimas, kaip 1991-1992 metų rudenį-žiemą, paskutinį kartą žemėje buvo prieš 1000 metų. Apie tai kalba ir astrologija planetų išsidėstymo pagrindu, ir pats mūsų gyvenimas. Subtiliame plane nuo 1991 m. birželio iki 1992 m. gegužės žemė praėjo pro tamsų tunelį, kurio pati siauriausia vieta buvo prieš naujų metų dienas. Tai atsispindi ne tik ūkinėje, politinėje ir buitinėje painiavoje, bet ir mūsų fizinėje ir dvasinėje būsenoje. Daug kartų sustiprėjo vampyrizmas, šimtus kartų išaugo visų žmonių juodos magijos sugebėjimai, atsidarė visi blogio poveikio į žemę kanalai. Visi teigiami žmonės tuo periodu jautė sunkumus, galėjo turėti nesėkmių. Jei kam ir sekėsi, tai greičiausiai šėtono tarnams. Taigi, jei tuo periodu pasiekėte greitą sėkmę, – tai dar ne pagrindas džiaugsmui: įsižiūrėkite įdėmiai, ar tais keliais ėjote į tikslą? Ar tais metodais pasiekėte jo išsipildymo.
   Paskutiniu šio periodo smūgiu gali būti stipri stichinė nelaimė Vakarų Europoje 1992 m. balandyje. Ypač didelis pavojus jūros pakrantei. Jei mus spės išgirsti, tegul žmonės pasimeldžia už savo miestų, kaimų apsaugą nuo stichijos smūgių. Apsauga bus individuali – pagal šių vietovių gyventojų tikėjimą. Padės ir asmeninės maldos, o kolektyvinė 250-300 žmonių malda sumažins pavojų 70%.

* * *

   Pamatę pirmame puslapyje dedikaciją Igoriui Talkovui daugelis tikriausiai pamanė, kad su juo asmeniškai draugavome. Visai ne. Gyvenime mes nepažįstami ir nesame rok muzikos gerbėjai. Tiesiog žinome apie jį daugiau, nei patys artimi draugai. Jis neturėjo to populiarumo, kurio iš tikro nusipelnė, ir tai dar vienas liūdnas mūsų nemokėjimo vertinti tikrą talentą įrodymas. Kaip dažnai būna Rusijoje, tik mirtis pritraukė Igoriui Talkovui daugiau dėmesio. Ką turime nesaugome, praradę – verkiame…
   Jo nužudymas sąmoningas ir planuotas. Jį įvykdė tiesioginiai šėtono tarnautojai, savo darbo profesionalai, todėl oficialiam tyrimui vargu ar pavyks rasti tiesą. Diena parinkta buvo neatsitiktinai: tai įvyko 29 mėnulio dieną – pačią sunkiausią ir pavojingiausią visiems šviesiems žmonėms, kada apsauga iš subtilaus plano apsunkinta.
   Kaip V. Vysockis buvo Konfucijaus dalelės įsikūnijimas, taip I. Talkovas buvo įsikūnijusi Aleksandro Nevskio dalelė, be to viena iš aukštesnių dalelių, susijusi su jo balta Tikėjimo paukšte – ji skrenda mūsų knygos viršelyje. Tai reiškia, kad aktyviai veikiantis dabar nematomame pasaulyje Aleksandras Nevskis, vienas iš pagrindinių Rusijos karių-gynėjų, gaudavo per Igorį tiesioginę informaciją apie situaciją žemėje ir, iš kitos pusės, turėjo galimybę įtakoti per jį patį, per jo kūrybą mūsų gyvenimą vis augančiais mastais.
   Kaip savarankiška žmogaus siela Talkovas įsikūnijo žemėje pirmą kartą, praeitų gyvenimų patirties jis neturėjo, todėl kuriame tai gyvenimo etape šėtonui pavyko išvesti jį iš kelio, nukreipti į nešvarius užkampius. Bet pagal brandą Igorio siela atitinka 12-ojo žemiško įsikūnijimo lygį. Todėl išmintis, net ir jo prigimties švara (jis gimė neturėdamas amžiaus pagal šėtoną ir velnią) leido jam nugalėti šėtoniškas pagundas, ir jis pradėjo išeidinėti į savo paskirtį. Tarp kitko, dėl brandos į jį tiesėsi subtiliausios ir jautriausios brandžios žemiškos sielos. O pagrindinė populiarios muzikos gerbėjų masė negalėjo suvokti ir įvertinti visą jo kūrybos gilumą ir mastą. Jo amžius pagal Jėzų Kristų – 8 metai, pagal Dievą-Tėvą – 6 metai.
   Per savo gyvenimą Igoris surinko pagal šėtoną ir velnią nemažai, ypač jaunystėje – žinome, kad jo gyvenimas buvo sunkus, šėtonas tokius persekioja nuo vaikystės. Tačiau jis jau pradėjo valytis, kaip minėjome, ir būtent tada, kai prasidėjo pagundų nugalėjimas, kada Igoris pradėjo suvokti savo paskirtį, savo atsakomybę už žmones ir šalį, šėtonas suprato, kad vėl pralošė ir priėmė kraštutinį sprendimą. Niekingas slaptas nužudymas – tai nusiminimo gestas, šėtono bejėgiškumo liudijimas. Tačiau tas, kas įvykdė jo sumanymą žemėje, prisiėmė sau labai didelę nuodėmę ir atpildą gaus jau šiame gyvenime. Šėtono laikas praeina, ir mes norime perspėti visus jo tarnus, kad kurti savo neteisybes taip nebaudžiamai, kaip anksčiau, jie jau nebegalės – tegul labai rimtai apie tai susimąsto. Perspėjimų daugiau nebus, bus pelnyta bausmė. Ir ne žemiško, o Dangiško teismo.
   Kito tokio kaip Igoris, jo esmės pakartojimo daugiau žemėje nėra. Tai pats didžiausias praeito rudens praradimas. Tokie jau šio pasaulio dėsningumai, nors Igoris buvo dainininkas ir poetas, pagrindinis darbas nematomame plane per jį vyko visai kitoje sferoje. Svarbiausias jo veiklos periodas turėjo būti 2001-2003 metais. Jis tada gintų Rusiją ir visą pasaulį nuo šėtono išaugintų iš mūsų nuodėmių pavojingų ligų, kurios ateis į žemę iš Rytų. Per jį Aleksandras Nevskis uždarinėjo didžiules vampyrines duobes su pavojingais nuodais, kuriose dar bręsta, ruošiama nauja infekcija, ir spėjo įvykdyti tik 40% šio darbo.

   Igoris išėjo, bet liko jo kūryba, liko jo koncertų įrašai, kurie ir toliau valo mūsų sąmonę, žadina mūsų sielas iš miego ir tingumo, šviesina jas, kviečia pas Dievą. Kaip jis dainavo apie Rusiją! Jo geriausios dainos praeina maldų lygyje – 170-180 ir 210-220 tūkst. dažnyje. Todėl jose toks aukštas virpulys, toks gylis esant palyginti paprastam turiniui:

Листая старую тетрадь
Расстрелянного генерала,
Я тщетно силился понять,
Как ты могла себя отдать
На растерзание вандалам,
Россия!

Священной музыкой времен
Над златоглавою Москвою
Струился колокольный звон,
Но даже самый тихий он
Кому-то не давал покою.
И золотые купола
Кому-то черный глаз слепили.
Ты раздражала силы зла
И, видно, так их доняла,
Что ослепить тебя решили,
Россия!

   Rusija-motinėlė – graži auksaplaukė mūsų šalies nematomame pasaulyje šeimininkė, Dangiškoji mūsų globėja – iki šiol rauda, kad neišgelbėjo, nesugebėjo išsaugoti vieno iš pačių brangiausių ir mylimų savo sūnų. Pernelyg daug buvo rūpesčių praeitą rudenį, ypač daug pavojingų vietų – neprižiūrėjo, nespėjo pridengti, neapsaugojo nuo bėdos…
   Išgelbėk, Viešpatie, ir pasigailėk, amžiną atilsį duok ištikimo Tavo tarno Igorio sielai, atleisk jo nusižengimus sąmoningus ir ne, dovanok jam amžinas Tavo gėrybes ir amžinoji šviesa tešviečia jam. Amen!

* * *

   Pirmam šios knygos leidimui neatsitiktinai išrinkta Lietuva. Ir ne mes ją išrinkome. Mes suprantame, kodėl padarytas toks pasirinkimas. Žemės sandaroje subtiliame plane Lietuva užima širdies vietą. O širdis – pagrindinis Dievo-Tėvo poveikio kanalas visuose pasaulio organizacijos lygiuose. Kas bendravo su lietuviais – žino, kad tipiškos jų nacionalinio charakterio savybės yra kantrumas ir kruopštumas, delikatumas bendravime, subtilumas, patiklumas ir gerumas, sielos dosnumas – tokie ir turi būti žemės širdies pasireiškimo ypatumai. Dėl to Lietuva visada buvo šėtono jėgų atakų objektu ir žemėje, ir nematomame pasaulyje. Bet ir Viešpats ją saugojo ypatingai.
   Valstybės struktūros prigimtis pagal pasaulio sandaros dėsnius taip pat priklauso širdies lygiui. Juk valstybės esmė – savo ląstelių – žmonių sielų suvienijime ir globoje. Lietuvai sprendžiant savo problemas jos valstybės santvarkos principas nesąmoningai taps orientyru ir pavyzdžiu kitoms valstybėms, o ji pati – lyderiu pertvarkant šėtonišką valdžios ir valdymo principą į Dievišką apsijungimo ir rūpinimosi principą. Tarp kitko, Lietuva jau duoda pavyzdžius, kurie padeda kitiems. Ji pirmoji iš buvusių tarybinių respublikų paskelbė nepriklausomybę, bet svarbiausia – rugpjūčio pučo žlugimas Maskvoje buvo nulemtas sausio įvykiais Lietuvoje. Rami drąsa ir beginklių ryžtas neatsakyti smūgiu į smūgį, bet stovėti iki galo, nukreipta į Dievo Motiną tūkstančių žmonių malda aikštėje dėl šalies išgelbėjimo parodė kovos su ginkluotu diktatu kelią. Trys dienos Vilniuje ir trys dienos Maskvoje – nuostabiai panašios savo gilumine prasme.
   Šiandien tarp Lietuvos vadovų daug šviesių žmonių, ir tame Viešpaties sumanymų įvykdymo garantija. Net ir ankstesniais laikais Jam pavykdavo apsaugoti šalį. Net komunistinio režimo viešpatavimo laikotarpiu ilgą laiką valdžioje buvo labai šviesus žmogus – A. Sniečkus. Jis savo prigimtimi 90% iš viršaus, o gyveno 72/25, jo dvasinis amžius pagal Jėzų Kristų – 6 metai. Sekantis Lietuvos vadovas ir prigimtimi ir gyvenime buvo 70% iš apačios ir vykdė tokią pačią politiką. Bet paskutinis kompartijos lyderis A. Brazauskas vėl prigimtimi buvo šviesus – 80% iš viršaus, o gyvena 78% iš viršaus. Lietuvai subtiliame plane jis matomas kaip baltas šviesos stulpas – tai giluminio asmenybės teigiamumo rodiklis.
   Mes dėkingi visiems Lietuvos draugams, kurie savo dėmesiu mūsų darbui, realia ir praktine pagalba padėjo šios knygos išleidimui.

* * *

   Ir pabaigai – kame gi esmė, kame gi prasmė ne tik mūsų laikino žemiško, bet ir amžino gyvenimo, gyvenimo apskritai? Mes jau kalbėjome apie mūsų šiandieninio gyvenimo prasmę, apie išėjimo iš tamsos ir judėjimo į šviesą, pas Dievą būtinumą. Ir nors "kiekvienai dienai pakanka savų rūpesčių" (Mt. 6, 34), vis tik norisi žinoti, kas bus, kada ateisime į šviesą? Tuo labiau, kad tai mūsų rytdiena, bet ne pasaulio sandaros, kurios didesnė dalis ir šiandien gyvena pagal harmonijos ir meilės įstatymus.
   Būties, meilės esmė, kaip mes rašėme šios knygos pradžioje, – nuolatiniame atsinaujinime, vis naujų ir naujų dalelių įtraukime į harmoniją ir meilę. Be kūrybos, be priartėjimo prie tobulybės vis naujų ir naujų sielų Dievo-pasaulio gyvenimas nepilnas, jis laimingas tik nuolatiniame gyvenimo atsinaujinime, džiaugsmo kūrime kitiems. Dievas yra meilė, o aukščiausias meilės pasireiškimas yra kūryba. Meilė negali būti tik savo viduje, ji neišvengiamai reikalauja kitų įtraukimo į šią būseną, dar nepažinusių jos didybės, tai yra Gimimo slėpinio, o po to ugdymo, brendimo ir naujo Gimimo – pasaulio kūrimo, savęs kūrimo, Meilės kūrimo. Tik amžiname gimimo ir atsinaujinimo procese gyvas pasaulis ir gyva Meilė. Gyvenimas – tai amžinas gimimas, amžinas atsinaujinimas per Atgimimą, amžinas pavasaris.
   Taip, reikalinga žiema, reikia praeiti pro žiemą, kad dar stipriau pajusti pavasario džiaugsmo svaigulį. Tačiau žiema – ne mirtis, o sapnas, ir pasaulio prasmė pavasaryje. Ir metų ciklas, ir vaiko gimimas liudija mums apie tą aukščiausią džiaugsmą, tuo pat metu užbaigiantį būties pilnatvę ir darantį ją amžinai neužbaigtą.
   Cikliškumas yra būties pagrinde. Kad pajusti gyvenimo skonį, reikia vėl pajusti mirties šaltį už nugaros. Pasaulis auga iš nieko. Tačiau nebūtis nėra gyvenimo šaltinis, kaip klaidingai nusprendė šėtonas. Pasaulyje nėra nebūties, ji – už jo ribų. Tačiau pasienyje su tamsos karalyste juntamas ledinis nebūties alsavimas, mirties alsavimas. Pasaulio pakraštys – šaltesnė ir niūresnė jo dalis. Gyvenimo jėga auksinėse sielos dalelėse, išeinančiose ten, laikinai sustingsta. Tačiau per prisilietimą prie mirties mes vėl atgimstame gyvenimui, su dar didesne jėga veržiamės nuo jo nepilnumo ir netobulumo į pilnatvę ir tobulumą. Gyvenimo prasmė – nuolatiniame nebūties alsavimo nugalėjime, amžinoje pergalėje prieš mirtį. GYVENIMAS – TAI AMŽINAS PRISIKĖLIMAS IR AMŽINAS GIMIMAS, amžinas būties atsinaujinimas.
   Išėjimas į pasaulio sandaros pakraštį, į pasienį su nebūtimi – tai savęs išmėginimas, gyvenimo tvirtumo savyje išbandymas, savo jėgų išmėginimas, gyvenimo galybės ir didybės įtvirtinimas. Be inertiškumo ir tingumo, suglebimo ir neapibrėžtumo – tamsos likučių savyje nugalėjimo – gyvenimas neįmanomas. Sustojusiam ir atsisakiusiam nuo kovos mirtis yra neišvengiama. GYVENIMAS – TAI AMŽINA KOVA SU MIRTIMI. Todėl gyvenimas yra pastovi įtampa, pastovios pastangos kovoje: "Dangaus Karalystė pasiekiama jėga, ir dedantieji pastangas žavi Ją" (Mt. 11, 12). Nuo šios įtampos ir nugalėjimo stiprumo mirtis pilnai pasitraukia – ir ateina nemirtingumas ir laisvė: jau nėra kliūčių, kurių negalima būtų įveikti, viskas vyksta tarytum savaime, be pastangų. Tačiau būtent "tarytum", kadangi laisvė pasiekiama ne atsipalaidavimo ir atsisakymo nuo įtampos dėka: nesutriuškinamoje sielos galybėje saugomas visas praeitų nugalėjimų atminimas, nugalimas pats nugalėjimas – paskutinė kliūtis, paskutinė riba kelyje į pilną laisvę ir nemirtingumą.
   O toliau iškyla naujas siekimas: perduoti šį mokėjimą nugalėti be įtampos, laimėti be kovos kitiems, dar nemokantiems, dar neįveikusiems.
   Tačiau nugalėjusį laukia dar vienas pavojus – abejonių nuodai, pati gudriausia ir subtiliausia nebūties dalelė. Jie ardo iš vidaus, jie šnibžda, kad visa tai neturi prasmės, kad tai uždaras ratas – vieno ir to paties pasikartojimas, kad gyventi nuobodu. Jei viskas nugalėta, kam dar kažko siekti? Abejonių nuodai atbukino gyvenimo pojūtį, mokėjimą juo džiaugtis, suvokti jo esmę ir skirti nuo mirties. Todėl svarbiausias gyvenimo sugebėjimas – mokėti vertinti gyvenimą, skirti gėrį ir blogį. Ir praradęs jį potencialiai jau miręs. Šėtonas nustojo džiaugtis gyvenimu, jis panoro kažko kito, ypatingo, išskirtinio, neįprasto – bendrai, ne to gyvenimo, kuriuo gyvena visas pasaulis. Tačiau trečio neduota. Kito gyvenimo nėra, visa kita – mirtis. Ir ten šėtonas rado šviežią pojūtį: nauju tapo gyvenimo naikinimo procesas, šėtonui patiko svetimos mirties skonis.
   Visi, kas praėjo pro šėtono letenas ir išliko, žino: tik ten, prie paskutinės ribos, jau beveik nebūtyje, jau beveik praradę save ir viską, ką anksčiau turėjo, jie suprato gyvenimo prasmę, savo klaidos tarnavime šėtonui esmę. Tik ten, ant išnykimo ribos, ant suirimo ribos, jautė begalinį, viską nugalintį norą gyventi – tiesiog gyventi, be jokių "aštrių" pojūčių, tiesiog būti, jausti save ir visą supantį. Pamenate, paskutinis žemės sielos gyvas gabalėlis sakė tik vieną: "Aš noriu gyventi, aš noriu matyti…" Taip, tiesiog gyventi ir matyti gyvenimą – savyje, kituose, būti ramiu ir laimingu, džiaugtis kitų džiaugsmais, gyvenimo skoniu.
   Tik ten, ant mirties ribos, suvokia pagrindinę gyvenimo tiesą – būties tiesą: "jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvais" (Jn. 8, 32). O kame gi tiesa? – amžinas klausimas. Tame, kad GYVENIMAS YRA NENUILSTAMAS GYVENIMO SIEKIMAS, yra amžina kova su mirtimi savyje, kituose, aplink save, amžinas ir džiaugsmingas nebūties nugalėjimas, kovos ir judėjimo, harmonijos, skrydžio ir laisvės, meilės ir džiaugsmo svaigulys. Praradę gyvenimo skonį, praranda gyvenimą, praradę norą mylėti ir kurti meilę, praranda meilę.
   Todėl GYVENIMAS – YRA JO PRASMĖS, TIKSLINGUMO IR BŪTINUMO SUVOKIME, kiekvieno jo momento, kūrybos veiklos būtinumo suvokime, negalėjimo stovėti vietoje, judėjimo ir kovos už gyvenimą būtinumo suvokime. Gyvenimas yra nuolatinis gyvenimo patvirtinimas, jame būtina aktyviai dalyvauti, o nebūti nuošaliu stebėtoju. Gyvenime neįmanoma tiesiog egzistuoti, gyvenimą reikia vykdyti – kurti ir statyti, suvokiant, kam ir dėl ko. Bet kurio iš šių gyvenimo elementų praradimas atveda ir į kitų praradimą, pačio gyvenimo praradimą.
   Gyvenimas – gyvenimo vykdymo pilnatvėje, skonio šiai pilnatvei ugdyme, nepasitenkinime bet kokiu nepilnumu, bet kokiu neužbaigtumu, netobulumu. Tačiau tuo pačiu užbaigtumo nebus niekada, kadangi užbaigtumo ir tobulumo siekimas amžinas. Jis stengiasi visą netobulą priartinti prie tobulumo. Begalinis užbaigtumo siekimas ir yra aukščiausias užbaigtumas, o begalinis tobulėjimas – aukščiausias tobulumas.
   Todėl Dievas ir be galo tobulas, ir absoliučiai užbaigtas, bet todėl tuo pat metu negali sustoti dėl tobulėjimo ir vis didesnės būties pilnatvės siekimo. Todėl pasaulio ribos, būties užbaigimo nėra ir negali būti: pasaulis amžinai jaunas, jis amžinai pražysta vis nauju ir nauju grožiu. Todėl būtis, gyvenimas, meilė, kūryba – begalinė ir be pradžios: jos egzistuoja savo amžiname, nesikeičiančiame ir nenuilstamame gyvenimo, meilės, kūrimo, tobulėjimo siekime. Tai amžina ugnis, deganti ir nesudeganti, šviečianti negęstančia šviesa.

* * *

   Štai ir viskas, mielas skaitytojau, ką norėjome pasakyti šį kartą – pasidalinti bendravimo su grandioziniu, anksčiau nuo mūsų uždarytu pasauliu pirmais įspūdžiais. Kodėl šių žinių nebuvo anksčiau? – gali iškilti klausimas. Todėl, kad artėja jų praktinio panaudojimo laikas. Nei vienos žinios neateina, jei nėra jų panaudojimui būtinumo. Šėtono viešpatavimo sąlygomis šias žinias buvo sunku ir pavojinga ne tik panaudoti, bet ir gauti. Bet dabar šėtonas atgyvena paskutines dienas, o mes priartėjome prie nematomo pasaulio pažinimo, ir ši informacija paruošia mus įeiti į jį. Tai taip pat viena iš laipsniško žemės įėjimo į naują savo istorijos fazę grandžių. Naujas Dangus ir nauja Žemė iš Jono "Apreiškimo" (21, 1) neturi mūsų ištikti kaip šokas, jie turi būti jau suprantamais, laukiamais, norimais. Mes turime išmokti veikti, o nelikti dykinėjančiais stebėtojais. Dieviškame pasaulyje tinginių nėra ir negali būti. Gyvenimas – tai darbas, o ne dykaduoniavimas. Iš mūsų nereikalauja daugiau, nei mes sugebame, mums neatsisako padėti, bet elementarius švarių pasaulių gyvenimo pagrindus mes turime pažinti ir įvaldyti.
   Terminai paskelbti, ką daryti – pasakyta ir bus kalbama dar detaliau, visa kita priklausys nuo mūsų pačių. Į šviesą eis tik tie, kurie jos siekia ne žodžiais, o darbais. Dabar pasirinkimo laikas – su kuo mes:


Стоим на грани бытия,
И сумрак нынешнего дня
Сменяет новая заря,
Всем тем, кто с Богом, говоря,
Что жизнь их прожита не зря:
Сияет ярко их свеча,
Не будет скоро палача,
Который бил её сплеча;
Что птица Веры уж взлетает,
Завидев Негасимый свет,
С Любовью душу устремляя
В Новое Небо, в Новый Завет!



Toliau – Sielos išgelbėjimo kalendorius. Žodis amžininkui.

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org