Laimės ir Šviesos
mokyklėlė!



Mokykimės būti
Dievo vaikais!


Mokyklai reikia
tik erdvės
ir tavo mylinčios
širdies!


Laimės mokykla
jau kviečia tave,
ji moko mylėti
ne vien tik save!


Laimės mokykla
prie varpinės veikia,
joje pamokų
lankyti nereikia!




Prie varpinės!

Lietuva, Vilnius.


Dievo vaikų
kūrybinis būrelis

Informacija:


Tel. +370 614 63154.
Vitalijus.

Skype - vitalijusvilnius

religijafilosofija@gmail.com
 



Žodis skaitytojui

   Šioje knygoje bus kalbama apie nematomą realų pasaulį, kurio tęsiniu, dalimi, grandimi esame mes, žemės žmonės. Tai, ką įprasta vadinti žmogumi, yra tik apraiška fiziniame pasaulyje, milžiniškos būtybės – gyvos sielos, kuri yra pagrindinis pasaulio sandaros elementas, maža dalelė. Šiandien žmonijos žinios apie sielą sudaro tik 5% ir 3% apie nematomą pasaulį. Todėl mūsų tikrų mastų suvokimas bus, tikriausiai, pačiu įspūdingiausiu atradimu netgi tiems, kurie turi asmeninę bendravimo su nematomu pasauliu patirtį. Mes išsamiai nagrinėjame mūsų sielos organizacijos šiame pasaulyje įvairias puses ir planus. Tačiau tai, ką mes ten matome, neturi nieko paslaptingo ar nesuvokiamo. Viskas matoma jau mums žinomais įprasto gyvenimo vaizdais, todėl visai nesudėtinga suvokti ir pajusti savo ryšio su nematomu pasauliu realybę.
   Mes stengiamės dar kartą, mums atsiveriančių vaizdų pagalba, paaiškinti mūsų gyvenimo sudėtingumą tuo, kad mes randamės grumtynių ruože, priešakinėse kovos pozicijose su šėtono jėgomis, bandančiomis sunaikinti šį pasaulį.
   Duodame išsamesnį atsakymą į klausimą dėl pasaulinio blogio kilmės ir esmės, dėl priežasčių ir pasekmių nusigręžimo nuo Dievo to, kas dabar tapo šėtonu. Ir kalbame apie lemiamą žmogaus vaidmenį šioje kovoje, kad pasirinkimas priklauso nuo mūsų – su kuria jėga bendradarbiaujame, ta ir gauna aktyvesnio poveikio galimybę į žemę – ir tuo pačiu mes lemiame žemės likimą. Kiekvieną mūsų egzistavimo akimirką, kiekviena mūsų organizmo ląstelė yra praskrosta kovos už mūsų sielas. Todėl viskas taip nepatikima, netvirta ir nepatvaru šiame pasaulyje. Mes dar nemokame įvertinti viso masto to, ką gali padaryti mūsų pavydus žvilgsnis, apmaudus žodis, pikta mintis. Ir mūsų gyvenimo sąlygos ir yra mūsų aklumo pasekmė. Jau laikas mums tai sužinoti, kitos išeities iš kasdieniško gyvenimo aklavietės nėra.
   Kiekvienas mūsų yra poveikio į žemę kanalas – be to didžiulio masto – tų arba anų jėgų, Dievo arba šėtono. Norime mes tame dalyvauti ar ne – nieko nekeičia, nuo mūsų tai nepriklauso, nuo mūsų priklauso tik pasirinkimas. Jei mes stengiamės gyventi sąžiningai ir dorai, prisilaikydami Dievo įsakymų, mes tampame šviesaus poveikio laidininkais, jei ne – priešingo poveikio. Trečio neduota. Jei nors šiek tiek matytumėme šį procesą, tai nekiltų klausimų dėl šio pasaulio paslaptingų neteisybių.
   Norime iš karto perspėti: mes nesiruošiame pradėti polemikos ir perkalbinėti tų, kurie reikalauja neginčijamų Dievo ir Jo sukurto nematomo mums pasaulio egzistavimo įrodymų. Tai nedėkinga ir neįvykdoma užduotis. Dievas niekam neįrodinėja, kad Jis yra, tai akivaizdu. Tačiau Dievo pasireiškimas į pasaulį daug kuo panašus į saulę: nors ji šviečia visiems, pamatyti ją gali tik regintys. O jeigu aklas nepanorės jums patikėti, kad šviečia saulė, tai jokiais įrodymais jūs nepajėgsite jam šito įrodyti.
   Tie sukrėtimai, kurie laukia žmonijos artimiausiu metu, bus ypač skausmingi visų pirma ateistams, kadangi jie gyvena be apsaugos nuo blogio jėgų smūgių. Kol ateizmas buvo valstybinė ideologija, bolševikų primesta šaliai, pačio žmogaus atsakomybė buvo žymiai mažesnė. Tačiau dabar nėra jokių socialinių kliūčių: sąžinės laisvės įstatymas priimtas 1990 metų lapkritį, TSKP paleista 1991 metų rugpjūtį. Evangelija, kaip joje ir kalbama, yra skelbiama dabar "po visą pasaulį paliudyti visoms tautoms" (Mt. 24, 14), ir visa atsakomybė už jos atmetimą atitenka jau pačiam žmogui.
   Mes suprantame, kad daugelis vyresnės kartos žmonių visą gyvenimą pragyveno netikėjime, kad jis giliai įėjo į juos ir tapo įprastu. Kad jiems labai nesinori dėti pastangų ir kažką keisti savyje. Kad netikėjime gyventi lyg ir patogiau ir lengviau – mažiau prievolių pasauliui ir sau. Tačiau, garbės žodis, tas argumentas, su kuriuo ateina pas mus tarytum įsitikinę ateistai: "Aš visą gyvenimą pragyvenau ateistu, todėl mane jau per vėlu perkalbinėti" – toks nevykęs, kad net nevertas aptarimo. Tokiems, "ateistams iš įpročio" ši knyga gali atverti kai kurias nežinomas jiems kol kas būties puses.
   O iš karingo ateizmo pozicijų suprasti tai, kas čia parašyta, praktiškai neįmanoma. Tokiems žmonėms būdingas tik siekimas paneigti, sutriuškinti kitaip mąstančius. O čia reikalingas noras suprasti ir pagalvoti – paprastai ir bešališkai. Todėl labai atkakliems ateistams mes net nepatariame skaityti šios knygos.
   Mes kreipiamės visų pirma į tuos, kurie jau pradėjo tikėti, bet dvejoja dėl orientyrų pasirinkimo. Juos galima suprasti: kas tik nesiima šiandien gelbėti mūsų sielų! Iš Indijos ir Kinijos, JAV ir Prancūzijos, Suomijos ir Švedijos – iš viso pasaulio atvyksta pamokslautojai ir mokytojai, įtikinėdami, kad jų mokymas yra pats išmintingiausias, tikriausias, giliausias ir seniausias... Netgi ir mūsų mokytojai – Blavatskaja, Rerichai, Parfilijus Ivanovas, o dar krišnaitai, chatha-joga, Agni-joga, radža-joga, Sachadž-joga, makrobiotika, ušu, ci-gun, tai-či-čiuan, šiatcu, aikido, teosofija ir antroposofija – kas tik šiandien nekviečia tapti ramiu, stipriu, išmintingu, pasitikinčiu savimi ir amžinomis tiesomis…
   Ir kaip apskritai pasiekti tikrąją krikščionybę, jei gatvėje prie jūsų prikimba "Jehovos liudytojai" ar baptistai, o milžiniški plakatai kviečia į "Jėzaus festivalį (!!)", kurį rengia vakarų protestantai stadione, net su nemokamu maisto dalinimu, arba į krikščioniškos muzikos roko, repo ar pop grupių koncertą?.. Ir visi kalba tarytum apie vieną ir tą patį, remiasi Biblija, Evangelija… Atleisk ir pasigailėk, Viešpatie, už mūsų netikėjimą ir nemokšiškumą, apsaugok ir išvaduok nuo šių pagundų.
   Žmonės ieško tiesos, ieško Dievo, bet ne visada randa kelią pas Jį: eina į okultizmą, į bioenergetiką, kreipiasi į mistines rytietiškas mokyklas. Mums žinomas šis kelias. Kaip ir viską, apie ką dar kalbėsime, išbandėme savo asmenine patirtimi. Rezultatas buvo neigiamas. Iš tolesnio bus aišku, kodėl. Mes visiškai nesiruošiame savo paieškų ir tikrinimų rezultatų skelbti su tipiška rytų mokymams nuoroda į mokytojo autoritetą kaip į paskutinę instanciją (būtent tai yra viena iš jų silpnų vietų). Mes pakankamai gerbiame savo skaitytoją, todėl suteiksime jam maksimumą informacijos asmeniniams apmąstymams.
   Net kai ieškodami tiesos žmonės eina į tradicinę religiją, jie taip pat ne visada randa išsamius atsakymus į savo klausimus. Jei Dievas vienas, tai kodėl atsirado įvairūs tikėjimai? O, gal būt, yra teisūs teosofai ar Danijilas Andrejevas, tvirtindamas knygoje "Pasaulio Rožė" ("Roza mira"), kad visos religijos su laiku turi susilieti į vieną? O ką pasirinkti dabar? Jei pagal tautybę mes priklausome judaizmui ar islamui, bet gyvename Rusijos centrinėje dalyje ir išskyrus rusų kalbą daugiau nieko nežinome – kur mums eiti: į mečetę, sinagogą, ar pravoslavų bažnyčią? Arba, gal būt, visai nereikalingos bažnyčios, kaip moko protestantų sektos? Susirinkome kieno nors bute, pakalbėjome apie Dievą – ir to pakanka. Kam kažkokios apeigos, ritualai, išorinės tikėjimo išraiškos? Į mus kreipiasi žmonės ir klausia: kam krikštytis, jei mes ir taip tikime į Dievą?
   Yra daug atvejų, kada žmonės tiesiog dėl nežinojimo, nemokėjimo dalyvauti bažnyčios gyvenime taip ir neateina iki tikrojo tikėjimo, net lyg ir norėdami tikėti. Ir mes juos taip pat suprantame. Šiuolaikiniam, moksle, filosofijoje, okultizme nusimanančiam žmogui, jau neįmanoma tikėjimo pagrindų dėstyti taip, kaip prieš 2 tūkstančius ir netgi prieš 150 metų. Reikalingi nauji pamokslautojai, tokie kaip Aleksandras Menis. O ar daug jų šiandien represijomis ir emigracijomis nusiaubtose Rusų Pravoslavų bažnyčioje, islame, judaizme?
   Mes pasistengsime atsakyti į šiuos ir daugelį kitų klausimų ne iš praėjusių dienų knygų, – nors Biblija ir Koranas mums yra dvasinių ieškojimų orientyras, – bet iš savo tiesioginių, daugeliui žmonių kol kas dar nematomo, bet jau atsiveriančios visa savo didybe priešais mūsų sužavėtą žvilgsnį tyros pasaulio sandaros ir jos Kūrėjo stebėjimų. Šis didingas ir nuostabus paveikslas tapo mums nematomas po nuodėmės-nuopuolio. Tūkstantmečiais žmonija žiūrėjo į Dievą, pagal apaštalo Povilo taiklų posakį, "lyg pro matinį stiklą, mįslingai" (1 Kor. 13, 12), bet dabar atėjo išpranašautas Evangelijoje laikas, kada regėsime "akis į akį" ir pažinsime Jį, kaip patys esame Jo pažinti (ten pat).
   Ši knyga skirta pagrinde mums patiems – gyvoms sieloms, kaip pasakyta Biblijoje (Pr. 2, 7). Žodį "žmogus" mums davė ne Dievas. Šio žodžio vaizdas subtiliame plane – piltuvėlis, per kurį gyvybiniai srautai iš švarių pasaulių, nuo Dievo perteka į demoniškus sluoksnius. Šis žodis tiesiogiai perduoda šėtoniškų jėgų požiūrį į mus – kaip į melžiamas karves, patekusias į jų pilną valdžią. Kada šio žodžio reikšmė atitiks savo prasmę, naudosime ir jį. Bet teisingiau – siela, asmenybė.
   Taip, mes esame atskiros, santykinai nepriklausomos nuo aplinkinio pasaulio sielos, protingos būtybės, sugebančios suvokti save kaip kažką vientisą, dalinai valdyti savo elgesį ir sąveiką su supančiu pasauliu.
   Pasaulio sandarai bus skirta sekanti mūsų knyga. Tačiau kai kuri informacija apie pasaulį reikalinga sielos sandaros supratimui – juk mes praskrodžiame visą sukurtą pasaulį, susiję su visais jo organizacijos sluoksniais ir lygiais.
   Informaciją apie sielos sandarą mes gauname pagrinde iš dvasinio gydymo praktikos ir todėl yra patikimesnė, paremta praktine patirtimi, nei informacija apie globalines pasaulio sandaros struktūras. Pastaroji yra sudėtingesnė ir reikalauja gilesnės interpretacijos, detalesnio išaiškinimo ir patikslinimo.
   Pasakysime atvirai, kad ne viskas kol kas ir mums patiems iki galo aišku. Abejonių dėl informacijos šaltinių mes neturime – tai tie patys šventieji ir pranašai, kurie padeda mums gydyti žmones. Bet štai ar pajėgūs mes dabar pilnai suvokti pamatytą? "Dar daug ką jums turėčiau pasakyti, bet jūs dabar negalite suprasti" – su tokiais žodžiais kreipėsi Jėzus Kristus į apaštalus nedaug trukus iki pirmojo išsiskyrimo (Jn. 16, 12). Iš tiesų, nuo mūsų nieko neslepia, nesako, kad lendame su priešlaikiniais klausimais, kantriai aiškina iki tol, kol patys nesuprasime, kad esame "nepasiruošę suprasti". Pasaulio sandara pernelyg sudėtinga ir daugiaplanė, kad visos jos pusės ir planai taptų aiškūs per tokią trumpą pažintį su ja. Bet dabar jau suprantami kai kurie esminiai bendrojo pasaulėžiūriško pobūdžio momentai. Juos patvirtina ne kažkokie specialūs patikrinimo būdai, o bendra mūsų gyvenimo tėkmė, mūsų įsivaizdavimų apie pasaulį ir asmenybę bei sugebėjimo praktiškai įtakoti jų išvalymą ir gerinimą nuolatinis išplėtimas ir gilinimas. Jei mes eitume klaidingu keliu, mūsų pažinimas vargu ar augtų tokiais greitais tempais. Tuo labiau, kad mūsų dvasinio gydymo praktika remiasi pasaulėžiūriškais principais: požiūris į ligą ir išgydymą nuo jos kyla tiesiogiai iš įsivaizdavimų apie Dievo ir šėtono požiūrio į mus – žemės gyventojus – supratimo, apie, kodėl ši pasaulio dalis atsidūrė šėtono valdžioje, apie "šio pasaulio kunigaikščio" požiūrio principų į visą kitą pasaulį ir nebūtį ir apie mūsų pačių dalyvavimo galimybes kovoje už mūsų sielas.
   Pastarojo laikotarpio įvykių, ypač jų nematomos dalies stebėjimai, duoda daug informacijos apie pasaulio sandaros esmę ir organizacijos principus. Kas liečia konkrečias jos sandaros ir funkcionavimo detales, tai jos, savaime suprantama, mums mažiau žinomos, nei žmonių. Tačiau, ką žinome, neslėpsime. Laikas dabar bėga labai greitai – per du bendro darbo metus mums atsivėrė tiek, kiek ankstesniais laikais žmonės sužinodavo per visą gyvenimą, per ištisus dešimtmečius. Mes tai nelaikome savo nuopelnu – jokiu būdu. Už mūsų nuodėmes – visų pirma už ateistinę praeitį – mes nieko panašaus nenusipelnėme. Tiesiog atėjo laikas, ir ne tik mums, bet ir kitiems, gal būt, labiau vertiems žmonėms eina informacija, kurią turi žinoti žemės gyventojai, kad pasiruošti kardinalioms permainoms, kurios laukia mūsų artimiausiais metais – nuo 1993-ųjų iki 2003-ųjų.
   1991 metų balandį pirmą kartą po šėtono nuopuolio pats Dievas-Tėvas įsitraukė į žemės įvykius. Ir būtent todėl sugriuvo pučas, buvo uždrausta TSKP, taip staigiai pasikeitė kariuomenė. Nuo šių globalinių struktūrų neįmanoma buvo atsikratyti tik žemiškomis jėgomis. Sprendimas priimtas, prasidėjo žemės pasiruošimo perėjimui į švariuosius pasaulius, ir jos išvalymo nuo "šio pasaulio kunigaikščio" – šėtono – viešpatavimo padarinių periodas. Tai, kas vadinama "antruoju atėjimu" krikščionybėje, "Teismo diena" (kai kam "baisaus Teismo") islame ir judaizme, – prasidėjo.
   Šiandien nuostabus laikas. Galingi srautai nukreipti į žemę iš švarių pasaulių, atvedė į tai, kad daugeliui brandžių sielų išsivalė jutimo organai ir ryšio su subtiliu pasauliu kanalai. Daugelis šiandien turi galimybę bendrauti su nematomo pasaulio būtybėmis, atranda savyje sugebėjimus nujausti įvykius, gydyti kitus ar kenkti kitiems – deja, tai irgi ne retenybė. Auga srautų galia, auga ir poveikio jėga, o nukreipiama ji į gėrį ar į blogį – priklauso nuo pačių žmonių. Visus šiuos reiškinius reikia atidžiai analizuoti ir nukreipti, o nepalikinėti savieigai. Kadangi ne visi matantieji ir ne visi girdintieji turi pakankamai švarius informacijos kanalus, leidžiančius išsiaiškinti, kas būtent nori bendrauti su jais, kas padeda jiems gydyti, kas pasirodo sapnuose ar regėjimuose. Gaunamos informacijos patikrinimo klausimai yra labai svarbūs. Mes gerai pažįstame žmones, netgi tikinčius, kurie labai klysta dėl jų gaunamos informacijos švarumo ir tikslumo. Mes čia nekalbame apie tuos atvejus, kai bendraujama su ateiviais ar kažkokiais nežinomais "balsais" – čia velniškas pradas akivaizdus, ir tokius žmones reikia gydyti, kas šioje stadijoje jau yra sudėtinga. Mes turime omenyje žmones, kurie mano, kad bendrauja su šventųjų, pranašų pasauliu, su pačiu Dievu-Tėvu.
   Šventieji tėvai nuo seno perspėdavo, o mes savo praktikoje įsitikinome, kad demoniško pasaulio būtybės gali ateiti pas žmones šviesiais apdarais, akinančiu spindesiu, kartais netgi Jėzaus Kristaus ar žinomų šventųjų pavidalu. Tačiau žinančiam apie tai ne taip jau ir sunku nustatyti jų tikrąją prigimtį. Pirmiausia pagal savo savijautą bendravimo metu ir po jo. Neigiamų dvasių artėjimas yra lydimas slegiančio ir spaudžiančio poveikio, jūs patenkate tarsi į rūsį ar į požemį, užpildytą sunkia tuštuma. Gęsta garsai, sunkėja kūnas – net ranką darosi sunku pakelti. Neigiamos dvasios pasižymi labai valdingais ir griežtais gestais ir intonacijomis, joms visada būdingi kažkoks nutylėjimas ir paslaptingumas. Po bendravimo su jomis lieka vidinis nepasitenkinimas, auga nerimas ir baimė, gali atsirasti liguista būsena, nekontroliuojami judesiai kaip galvos lingavimo ar sukimosi, kūno svirduliavimai ir pan.
   Demoniško pasaulio būtybės, kaip pasakoje apie vilką ir septynis ožiukus, gali pakeisti pavidalą, iš dalies ir balsą, bet pakeisti savo lauko struktūrą jos nepajėgia – tam reiktų nustoti būti vilku, tai yra demonu. Ir todėl, jei siela turi pakankamą bendravimo su Dievišku pasauliu patirtį per maldą, per dalyvavimą bažnytiniame gyvenime trijose paminėtose religijose, apgauti ją praktiškai neįmanoma. Dažniausiai yra suklaidinami žmonės, neturintieji rimtos religinės patirties. Tai panašu į tai, lyg pas jus kažkas atvyktų ir prisistatytų tėvu ar broliu. Jei jūs nesimatėte 20 metų arba žinote apie juos tik iš pasakojimų, tad galite ir apsirikti. Tačiau, kada nuolat bendraujate, jūs akimirksniu pastebėsite klastotę, net jei išoriškai avantiūristas bus panašus.
   Gali į apgaulę patekti ir tie, kurie pernelyg pasitiki tik vienu informacijos kanalu – tik matymu ar girdėjimu. Tačiau visose religijose yra specialios patikrinimo formos – įvairios maldos, varančios velnius, trigubas žegnojimasis krikščionybėje. Ir mus keletą kartų bandė apgauti viena neigiama dvasia, ateidama tai Indos, tai, kartą, Kristaus pavidalu. Tačiau bendravimas su jomis iš karto įtempdavo mūsų dėmesį, o po trigubo peržegnojimo visas maskaradas išnykdavo ir pasirodydavo vieno mums žinomo juodo mago fizionomija, sąmoningai persekiojusio mus kurį tai laiką.
   Žmonės su gera aiškiaregyste iš karto pastebės klastotę – neigiamų dvasių drabužių spalvos niekada nebūna nepriekaištingai švarios, kaip Dieviškojo pasaulio būtybių. Tiesa, daugelis pradeda manyti, kad jiems kažkas nutiko su trečia akimi, – tai irgi įmanoma, bet visais atvejais reikia patikrinti dvasią. Ir net kai kartais mes pradedame žegnoti šventuosius ar patį Jėzų Kristų, jie tik šypsosi, nes supranta mūsų pasaulio sudėtingumą ir niekada neįsižeidžia dėl tokių veiksmų. Juk mylimas Kristaus mokinys apaštalas Jonas primygtinai perspėdavo: "Mylimieji! Ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos nuo Dievo" (1 Jn. 4, 1).
   Ir, pagaliau, patikimiausias patikrinimo būdas, nurodytas Evangelijoje: "Kiekvienas medis atpažįstamas iš savo vaisių" (Lk. 6, 44). Be to šie vaisiai turi būti tikrinami mūsų žemiškuoju gyvenimu.
   Charakteringas velniško apsėdimo bruožas yra norėjimas dalyvauti globalinėse kosminio masto priemonėse ir savo dalyvavimo laipsnio jose nesuvokimas. Viena moteris rimtai manė, kad būtent ji nustatė gerą orą derliaus nuėmimui, valo Ladogos ežerą ir Nevos užutekį. Kita mums pranešė, kad sustabdė karą Persų įlankoje. Trečioji taip pat išmeldė gerą orą, o, perskaičiusi D. Andrejevo knygoje "Pasaulio Rožė" apie pragarą, nusprendė, kad atėjo laikas atmelsti iš jo visus nusidėjėlius, ir po savaitės pareiškė, kad atmeldė ir kad giminės karmos jau nebėra. Mūsų patirtis nepatvirtino šių duomenų, bet kaip galėjome tai įrodyti tokiuose globaliniuose, o kas liečia pragarą – netgi visiškai mūsų žemiškame lygyje nepatikrinamuose reiškiniuose? Tačiau kai netrukus po "nuodėmingųjų išlaisvinimo iš pragaro" ši moteris ėmėsi atmeldinėti padėtį Persų įlankoje, pasitaikė galimybė patikrinti jos informacijos tikrumo laipsnį. Tarp kitko, ji pati naudojosi gan įdomiu patikrinimo būdu. Ji atsiklaupdavo ir persižegnojusi klausdavo: "Viešpatie, Jėzau Kristau, ar mano kanalas švarus?" Ir kada po to pradėdavo įsisiūbuoti pirmyn-atgal, nurodydavo į tai, kaip į patvirtinimo ženklą. Tada mes buvome pernelyg delikatūs su tokiais žmonėmis, stengėmės jiems padėti, atvesti į protą. Nors tai buvo panašu į velnišką apsėdimą, tačiau dar bandėme kažką paaiškinti sąmonės lygyje. Prieš pačią karo pradžią Persų įlankoje, maždaug prieš tris dienas, ši moteris, kaip ir pragaro atveju, pareiškė, kad po savaitinių maldų atmeldė – karo nebus. O mūsų kanalais atėjo kita informacija: kad konfliktas yra neišvengiamas, tačiau jis nebus ilgas ir kruvinas. Kai prasidėjus karui mes nurodėme moteriai jos klaidą, ji nustojo su mumis bendrauti. Tai labai tipiška detalė – tokie žmonės nenori kreipti dėmesio į savo netikslumus, apsimeta, lyg jų nėra. Todėl ir užsiima darbais, kur jų niekas negalės nei patikrinti, nei paneigti.
   Mums ateinančios informacijos tikrumu mus įtikina ir kitos pasitvirtinančios socialinės prognozės – be atvejo su karu, galime nurodyti 1990/1991 metų žiemą, kada daugelis pranašavo stiprius šalčius ir neišvengiamą badą. O mums Sankt-Peterburgo miesto globėjas pasakė: "Nei vienas šuo nepastips nuo bado ir šalčio. Diržus susiveržti teks, bet tai naudinga: jei patys nepasninkaujate, bent taip išmoksite saikingiau maitintis". (Tai buvo pasakyta užsiėmimuose, ir mes turime dešimtis liudininkų). Tarp kitko, ta pati informacija ateina ir apie 1991/1992 metų žiemą. Šios eilutės rašomos spalyje, taip, kad skaitytojas pats galės įsitikinti mūsų informacijos tikrumo laipsniu, vėl susikertančios su žinomų astrologų, hidrometeorologijos centro ir kitų pranašautojų prognozėmis.
   Pirmą pučo dieną (tam taip pat yra liudininkai) mus nuramino, kad jis tęsis ne daugiau tris dienas.
   Mūsų gaunamos informacijos tikrumu įtikina ir patvirtinimai socialiniame-psichologiniame lygyje – kai pacientų prašomi mes žiūrime į jų suderinamumą asmeniniame gyvenime ar bendro darbo galimybę su kažkuo iš visiškai mums nepažįstamų žmonių. Lankytojai stebisi, kaip galima duoti tokią tikslią asmenybės charakteristiką, netgi neturint jos nuotraukos.
   Tačiau reikia iš karto pabrėžti, kad nereikia naudotis aiškiaregystės kanalais iš žingeidumo – tada iš tiesų gali ateiti kas nori ir prikalbėti ko nori. Į tą apgaulę papuola, pavyzdžiui, spiritinių seansų dalyviai, rimtai manantieji, kad bendrauja su iškviečiamomis sielomis. Iš tikrųjų juos kvailina bet kuri iš netoliese atsidūrusių neigiamų dvasių, o be to ne "veltui", bet įsijungdama į jų sielas ir vampyruodama gyvybines jėgas tiek jų pačių, tiek ir su jais susijusių žmonių dar ilgą laiką po seanso.
   Mes bendraujame su subtiliu pasauliu tik esant konkrečiai praktinei būtinybei, dėl reikalo. Patvirtinimai tada ateina greitai ir absoliučiai įtikinami kiekvienai dorai sielai.
   Jaunuolis atėjo sužinoti, ar mes negalime jo išgydyti nuo mikčiojimo – jis negalėjo netgi išsakyti savo prašymo, mojo ranka ir pradėjo rašyti. Nukreipėme jį pasikrikštyti, pasakėme, kaip pasimelsti. Po apsilankymo bažnyčioje jaunuolis pasakojo: tik pastačiau žvakutes prie nurodytos ikonos, kaip iš karto pajutau deginimą gerklėje, tarsi kažką išvynioja ir išima iš vidaus. Grįžo namo tik su lengvu mikčiojimu, nustebo pats, nustebo tėvai. Jų daugiau nereikia įtikinėti nematomo pasaulio realybe.
   Mes šimto ir tūkstančio tokių atvejų liudininkai. Atkakliai užsispyręs skeptikas mėgins nuraminti save manydamas, kad tai atsitiktinis sutapimas, bet mokslo požiūriu tai neįmanoma, nes pagal matematinę tikimybių teoriją esant tokiam sutapimų kiekiui atsitiktinumų būti negali.
   Taip, kad realybe to, ką mes matome ir aprašome šioje knygoje, mus įtikina, pirma, pasitvirtinimas praktikoje, griežtas rezultatų pasikartojimas ir galimybė juos numatyti sąveikaujant su nematomu pasauliu. Mes nedirbame, kaip šiuolaikinė medicina: "pabandykit tai, gal padės, jei ne, pabandysim dar ką nors". Jei mes kažką ir rekomenduojame, tai tikrai žinome, kad tai padės; taip pat mums gerai žinomi atvejai, kada mes nepajėgūs padėti arba galėsime tik palengvinti ligonio būseną, bet nepašalinti pačios ligos.
   Antra, įtikina subtilaus plano vaizdų pastovumas ir pasikartojimas. Jei įkvėpimas kartą pasirodė mums kaip paukštė, tai ir antru, ir trečiu, ir kitais atvejais tai bus paukštė, o ne žuvis ar šuo. Maža to, įkvėpimą kaip paukštę pamatys visi aiškiaregiai, sugebantys matyti šiame diapazone.
   Ir trečias svarbus faktorius – pasaulio vaizdo, atsiveriančio per plataus diapazono aiškiaregystę, darnumas ir vientisumas. Tai ne šiaip sau kažkokių atskirtų ir pavienių vaizdų rinkinys, o tarpusavyje susijusių ir papildančių vienas kitą skirtingų pasaulio sandaros organizacijos lygių darni elementų sistema, paaiškinanti ir fiziologinius, ir psichologinius žmonių ypatumus, jų sugebėjimus, charakterio ir elgesio bruožus. Mums atsiveria nuostabi, jei norite – pasakiška šalis, kur vietoj vidinių organų mes matome mašinas ir laboratorijas, lysves su gėlėmis ir rūmus, žalius laukus su besiganančiais baltais avinėliais ir medžius, kurie gali augti tik muzikai grojant. Šalis, kur gyvena mažos būtybės, išoriškai panašios į mus, – vidinių organų ir kūno dalių šeimininkai. Šalis, kur skraido mūsų sielos paukštės, šviečia mūsų sąmonės saulė ir auginamas pagrindinis auksinių išminties kviečių, kuriuos pasėjo mumyse Kūrėjas, derlius. Mes nenustojame dėkoti Dievui ir likimui, kad išgyvenome iki to laiko, kada nukrito uždanga nuo mūsų sielos akių ir mes su pasigėrėjimu ir susižavėjimu išvydome šią harmoniją ir grožį.
   Tačiau užsispyrusių skeptikų perkalbinėti mes nesiruošiame, nes suprantame, kad kiekvienas privalo įsitikinti savo asmenine patirtimi. Tik nereikia painioti noro įsitikinti su noru paneigti. Įrodymų reikalavimas – tipiškas dvasinis vampyrizmas, siekimas ant svetimų pečių perkelti tai, ką kiekvienas privalo gauti per savo asmeninę patirtį. Jokių specialių antgamtinių ženklų daugiau nebus. Jų jau tiek atsiųsta, kad jei ir šie neįtikina, tai nieko nepakeis ir dar vienas. "Pikta ir neištikima karta reikalauja ženklo" – sako Jėzus Kristus (Mt. 12, 39). "Jei jie pamatys visus ženklus, jie vis vien nepatikės jiems" (Koranas 6, 25) – kartoja pranašas Muchammadas (telaimina jį Allachas ir tesiunčia jam taiką). Ženklai ir įrodymai turi tam tikrą prievartą. Dievas nei vieno nenori kviesti pas save prieš jo norą ir valią. Įtikinėti ir įrodinėti moka šėtonas. Taip, kad kas dabar neatsilieps į Dievo kvietimą ir savo noru nesikreips į Jį, tas gan greitai turės galimybę įsitikinti šėtono egzistavimu.
   Ir paskutinė pastaba. Kai kurie, laikantieji save susijusiais su "slaptomis" žiniomis, kas geruoju, kas su pasipiktinimu sakydavo mums: kokią jus turite teisę perduoti žmonėms tokias žinias, kurios visuose mokymuose priskiriamos prie slaptų, ezoterinių ir duodamos tik po ilgų patikrinimų ir įvairios rūšies įšventinimų. Juk tarp tų, kurie jas gaus, bus ir tamsios sielos, kurių rankose šios žinios – pavojingas ginklas. Kas liečia "įšventinimus", tai iš karto pareiškiame – visi jie nuo šėtono. Tai savotiškas "antikrikštas", jei naudotis krikščioniška analogija. Dora siela net minties gautas žinias panaudoti blogiems kėslams neturės. O juodoji magija ir taip jau viską žino. Tamsioms jėgoms mes nieko naujo neatversim. Jos žino daug to, ko mes dar nežinome. Tuo mus įtikina beveik kiekviena diena.
   Ir jei kažkam reikia, kad žmonės nežinotų tiesos apie save ir apie tai, kas trukdo mums gyventi, kas pažeidžia mūsų vientisumą ir švarą, tai tik tiems, kurie patys tuo užsiima kitiems nežinant. Kiekvienas, kuris trukdo tikrų žinių žmonėms atsivėrimui, – nevalingas, bet dažniausiai, sąmoningas tamsių jėgų bendrininkas, nepriklausomai nuo to, kokia apranga jis maskuojasi – okultine, religine ar moksline.
   Slaptos žinios suriša su magija – ir tai tiesa. Tokių žinių mes savo klausytojams ir skaitytojams neduodame. Mes burti nemokame, ir tas, kas nori sužinoti naujus juodos magijos receptus, atverčia šią knygą veltui. Mūsų žinios ne slaptos, jomis pakenkti neįmanoma. Mes mokome to, ko vadovėliuose apie magiją neperskaitysi: kaip atburti, kaip nuimti magiškas struktūras, kaip atstatyti tai, kas sugriauta slaptomis žiniomis.


Toliau – I dalis. Truputį apie pasaulį. 1. Pasaulio sandaros lygiai arba meilės harmonija.

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org