Laimės ir Šviesos
mokyklėlė!



Mokykimės būti
Dievo vaikais!


Mokyklai reikia
tik erdvės
ir tavo mylinčios
širdies!


Laimės mokykla
jau kviečia tave,
ji moko mylėti
ne vien tik save!


Laimės mokykla
prie varpinės veikia,
joje pamokų
lankyti nereikia!




Prie varpinės!

Lietuva, Vilnius.


Dievo vaikų
kūrybinis būrelis

Informacija:


Tel. +370 614 63154.
Vitalijus.

Skype - vitalijusvilnius

religijafilosofija@gmail.com
 


Žodis amžininkui

   Ir susvyravo žemė, ir Dangaus žvaigždės nukrito į žemę, ir Dangus susivyniojo kaip ritinys, kalnai ir salos pajudėjo iš savo vietų. Ir šio pasaulio karaliai, ir daugelis žmonių turtingi ir vargšai bandė pasislėpti slėptuvėse ir urvuose ir meldė kalnus ir žemę: paslėpkite mus nuo Sėdinčio soste, ir nuo Avinėlio rūstybės! Atėjo jų rūstybės diena ir kas ją sugebės ištverti?!

Apreiškimas Jonui, 6, 13-17.

   Ir pamačiau aš Angelą, kylantį nuo saulėtekio ir turintį Gyvojo Dievo antspaudą, ir sušuko jis garsiai keturiems Angelams, kurie ruošėsi valyti žemę ir jūrą: palaukite, kol užantspauduosime ištikimus mūsų Dievo tarnus Ir štai, nesuskaičiuojama daugybė žmonių iš visų genčių ir tautų atsistojo priešais Avinėlį baltais apdarais ir palmės šakelėmis rankose Ir vienas iš vyresniųjų paklausė manęs: Žinai kas jie?.. Tai tie, kurie atlaikė didžiuosius išmėginimus, iškentė visus sielvartus ir skausmus. Jie nuplovė ir išvalė savo drabužius Avinėlio krauju ir nusipelnė stoti priešais Dievą. Jie dabar apsijungs su Dievu, ir Jis išvaduos juos nuo visų vargų. Jie daugiau nežinos nei bado, nei troškulio, nei deginančios kaitros, nei gaisrų karščio, nei ligų karščio. Nes Avinėlis, stovintis priešais sostą, pats juos ves prie gyvybės vandens šaltinių, ir nubrauks Dievas nuo jų akių kiekvieną ašarą.
Apreiškimas 7 dalis (sutrumpintai).


   Viskas, kas buvo pažadėta išsipildė, viskas, kas turėjo įvykti įvyko. Po neįsivaizduojamų kentėjimų, po nesuskaičiuojamų nelaimių ir sielvartų atėjo žadėtoji teismo diena, ir artėja laikas, kada "nubrauks Viešpats kiekvieną ašarą" ir jokio vargo žemėje daugiau nebebus.
   Dabartinei kartai neapsakomai pasisekė: tai, ko tūkstantmečiais laukė mūsų protėviai, įvyko mūsų laikais. Kasdienybėje vykstančių permainų požymiai, tikriausiai, kol kas nelabai akivaizdūs, nors įdėmiam žvilgsniui pastebimi staigūs ir netikėti įvykių posūkiai: vien tik ko vertas atrodytų nesugriaunamos Sąjungos staigus žlugimas? Kai 1990 metų gruodyje mūsų kanalais atėjo informacija, kad po metų Sąjungos nebus, tuo kažkaip nelabai patikėjome, ir nors mes apie tai ir pasakėme savo paskaitoje, tačiau negalėjome įsivaizduoti, kaip tai galės įvykti. O dabar mums sako, kad po dviejų metų bus nauja Sąjunga, visai nepanaši į ankstesnę, ir vėlgi sunku tai įsivaizduoti, įsisąmoninti mūsų žemišku protu. Beje, pagrindiniai įvykiai vyksta kol kas subtiliame plane, nematomuose įprastu regėjimu diapazonuose ir išmatavimuose.
   Šiandien, tikriausiai, jau nėra reikalo įtikinėti išsilavinusius žmones dėl milžiniškos nematomos realybės egzistavimo. Net materialistinis mokslas, pradėjęs savo kelią nuo visiško Dievo ir visų nematerialių reiškinių neigimo, pats jau virš šimto metų tyrinėja šį nematomą pasaulį kitus, nei šviesos, spinduliavimus, praktiškai tuo įrodydamas pradinių ateistinės sampratos prielaidų visišką žlugimą. Beje, tie, kurie iki šiol nesugebėjo to suprasti, galės tuo įsitikinti ir kitu būdu. Praeis nedaug laiko, ir viskas išryškės pačiame grubiausiame paviršutiniškame plane fizinio kūno, mūsų kasdieniško gyvenimo lygyje. Pradžioje ligų, mirčių, sugriovimų, katastrofų pavidalu, po to likusiems gyviems, narsiai įveikusiems išbandymus neapsakomu palengvėjimu ir išsivalymu: nuo 2000-ųjų metų iškamuota ir bejėgė, bet jau nusimetusi nuo pečių sunkią naštą žmonija džiaugsmingai pradės ruoštis antrajam Jėzaus Kristaus atėjimui, išgyvenusiems iki to momento jau akivaizdžiu ir neabejotinu.
   Ir dabar, šių daugeliui skausmingų ir nemalonių pasikeitimų išvakarėse, mes pasiruošę pasidalinti didžiule ir anksčiau žmonijai nežinoma informacija su tais, kam ji artima ir įdomi ir kas jau suvokė ar po truputį pradeda suvokti mūsų gyvenimo momento išskirtinumą ir vis atkakliau iškelia sau klausimus: kaip gyventi, kaip elgtis, kur kelias į išsigelbėjimą toje valomojoje ugnyje, kuri jau įžiebta žemėje.
   Mes patys nebuvome atkakliais ieškotojais prieš mus dabar atsivėrusio aktyvaus bendravimo su nematomu pasauliu kelio su aiškiaregystės, aiškiagirdystės ir kitų dabar jau nelabai neįprastų sugebėjimų pagalba. Mus gan netikėtai ir greitai išvedė į šios nematomos realybės, nulemiančios mūsų gyvenimą, suvokimą, reiškia, taip, tikriausiai, reikėjo Dievui. Jis Pats žino, ką ir dėl ko atsiuntė į žemę, kam ir kokius sugebėjimus davė ir kokiam tikslui. Mūsų gi užduotis yra ta, kad kuo tiksliau, be iškraipymų, perduoti tiems, kurie kol kas negali patys tiesiogiai bendrauti su Dieviškuoju pasauliu, tuos žodžius, su kuriais Dievas, pranašai ir šventieji šiandien kreipiasi į žmones.
   Jei kažkam taip atrodo suprantamiau, tai galima pasakyti, kad mes irgi "kontaktuojam", o paprasčiau tariant bendraujame su nematomo kol kas daugumai žmonių pasaulio būtybėmis. Tačiau tiktai, skirtingai nei "kontaktuotojai", mes bendraujame ne su tais, kurie pas mus patys atėjo iš kažkokių nežinomų "civilizacijų" ar žvaigždynų, o su tais, kuriuos nuo seno žino žmonija kaip pranašus ir šventuosius Dievo pasiuntinius į žemę. Tai mūsų principinė nuostata, ir iš tolesnio pasakojimo skaitytojui bus aišku kodėl. Šiandien daugelis net teigiami savo prigimtimi žmonės skiria didelį dėmesį NSO, kontaktams nežinia su kuo, žavėdamiesi pačiu "kontakto" faktu, jo nepaprastumu, išskirtinumu, net nesuvokdami, kad tai pavojingiausia vilionė, kad, kaip taisyklė, jie susiduria su pačia elementariausia nešvarybe.
   Mes patys pasirinkome religinį bendravimo su nematomu pasauliu ryšio kanalą ir atsisakėme nuo kitų. Ir mes patys, o su mumis ir mūsų klausytojai bei pacientai, ne kartą gaudavo jo tikslumo patvirtinimą ir individualių rekomendacijų aspektu, ir įvykių mūsų šalyje ir žemėje visumoje atžvilgiu, todėl galime visiškai atsakingai pareikšti, kad pasitikime savo kanalu ne aklai, o tiksliai žinome kas, kodėl ir kokiu būdu duoda mums šią informaciją.
   Mes nelaikome savo sugebėjimų išskirtiniais ir unikaliais, žmonėms tai yra normalus reiškinys kaip rega ir klausa, tiesiog yra jėgos, kurios sąmoningai ir kryptingai atima iš mūsų šiuos sugebėjimus, o jų išsaugojimas esamose sąlygose reikalauja išskirtinės apsaugos, kurią kol kas neįmanoma suteikti visiems. Tačiau jau arti laikas, kada, žemei besivalant ir jai atsiribojant nuo demoniškų jėgų atakų, šie sugebėjimai, kaip pranašavo pranašas Jeremijas, atsivers visiems, kurie atlaikys "teismo dienos" išmėginimus, kas savo gyvenimu įrodys ištikimybę Dievui: "Daugiau nebemokysite vienas kito, brolis brolio, ir nesakysite: "Pažinkite Viešpatį", nes visi patys bus Mane pažinę, nuo didelio iki mažo, sako Viešpats" (Jer. 31, 34)*. Tai yra visi patys turės galimybę bendrauti su Dievu ir Dieviškuoju pasauliu, kol kas mums nematomu, žinos ir Dievo valią, Jo patarimus ir palinkėjimus, ir šventųjų bei pranašų patarimus ne iš kažkieno pasakojimų, o tiesiogiai iš jų pačių lūpų.

   * Biblijos ir Korano vertimus mes atlikome atsižvelgiant į kelis esamus variantus. Korano vertimai į rusų kalbą kol kas ypač nesėkmingi. Ateisto Kračkovskio vertimas atliktas specialiai tam, kad sukelti jį skaitantiems priešiškumą Koranui; šiuolaikinis eiliuotas Prochorovos vertimas, publikuotas žurnale "Mokslas ir religija", iš vis pavojingas skaitančiam jis turi ypač stiprius neigiamus įsijungimus ir, sprendžiant iš to, kur jie veda, jis turi tikslą paversti Šventąjį Koraną į pagonišką Agni-Jogą. Vienintelis vertimas, kuriuo nepavojinga naudotis, G. Sablukovo, atliktas praeitame amžiuje. Ir tai pranašas Muchammadas (telaimina jį Allachas ir tesiunčia jam taiką!) sako, kad jame perduota tik 15 procentų arabiško teksto prasmės. Ką kalbėti, jei pagrindinis Korano teiginys: "Dievui nėra lygių", "su Juo negalima nieko lyginti" yra perduotas mažai suprantamu posakiu "nedarykite Dievui bendrininkų", "Dievas neturi bendrininkų" ir t. t. Ir dar nurodysime tiems, kam tai svarbu, kad eilių numeracija duota pagal leidinį: Koranas/Vertimas iš arabų kalbos G. S. Sablukovo. Kazanė, 1907 m. Kai kuriose užsienio leidiniuose mes aptikome nedidelį numeracijos nesutapimą su šiuo.

   Dabar po 70-metinio ateistinio šoko žmonės pradeda palaipsniui susigrąžinti prarastas žinias apie nematomą pasaulį. Tiesa, ateina jos iš skirtingo švarumo laipsnio šaltinių ir jo esmės suvokimo gylio. Todėl iš karto patikslinsime, kad pats nematomos mums realybės egzistavimo pripažinimo faktas žmogaus dar nedaro tikinčiu. Tai tik pirmas žingsnis savęs, pasaulio sandaros, Dievo suvokimo kelyje. O daugelis čia sustoja.
   Sekantis svarbus, iš esmės, lemiamas žingsnis suvokimas to, kad mūsų dalyje šis nematomas pasaulis yra dvilypis. Kad viena būtybių dalis jame tyros ir šviesios, geros ir rūpestingos, nesavanaudiškai padedančios mūsų sunkiame žemiškame gyvenime. Ir yra kitos būtybės gudrios ir apsukrios, meilikaujančios ir pataikaujančios iš pradžių, bet godžios ir įžūlios, agresyvios ir piktos, klastingos ir pavydžios po to. Bendrai, reikia suprasti, kad šis nematomas pasaulis dalijasi į Dievišką ir šėtonišką ir kad mes esame susiję su jais abiem. Kad šis pasaulis, kuriame mes dabar gyvename, tai šėtono kūnas, o mes ne nuo šio pasaulio, mes nuo Dievo, ir kad mes atsiųsti į "šį pasaulį" su kažkokiu tikslu. Ir kad mes gyvenome nuolatinio pasirinkimo sąlygose tarp pasaulietiško, materialaus, kūniško gyvenimo ir gyvenimo dvasinio priklausančio Dieviškiems pasauliams, kur nėra šios tankios, grubios, nešvarios sudedamosios dalies. Kad yra bekūniai demoniški pasauliai ir šėtono sistemoje, bet tai visai ne tas, kas švarūs Dieviški pasauliai. Kad šėtoniška sistema kuriasi teigiamų sielų, gyvenančių tankiuose materialiniuose sluoksniuose, kentėjimų, sielvarto ir skausmo išdavoje, ir kad tik jų tai yra mūsų sąskaita ir gyvuoja demoniški pasauliai. Ir kad už kiekvieno žmogaus sielą vyksta kova tarp dviejų nematomų ir nelabai mums suprantamų pasaulių, kiekvienas iš kurių stengiasi jam prieinamomis priemonėmis palenkti mus į bendradarbiavimą su juo. Ir kad šie pasauliai absoliučiai priešingi, nesuderinami, siekia visiškai skirtingų tikslų žmonių atžvilgiu. Kad Dieviškas pasaulis tai gėrio pasaulis, tyros šviesos pasaulis, o kitas užterštas, savo tikslams naudoja ne tik šviesą, bet ir tamsos agresyvias jėgas blogį. Ir reikia suprasti, kad blogis tai ir yra purvas, prasiskverbęs į šią pasaulio dalį ir ardantis ją. Ir jei mes tarnaujame gėriui ir šviesai, jei stiebiamės į švarą, tai negalima tuo pat metu džiaugtis purvu, juk neįmanoma vienu metu ir vienodai ištikimai tarnauti šių dviejų pasaulių šeimininkams Dievui ir šėtonui: "Niekas negali tarnauti dviems šeimininkams vienu metu: nes arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba vienam bus stropus, o kitam aplaidus tarnas. Negalima vienu metu tarnauti ir Dievui, ir mamonai (turtui, materialumui Aut.)" (Mt. 6, 24). Jei mes norime įvesti švarą ir tvarką tai yra tarnauti Dievui, tai mes neišvengiamai turime nuvalyti purvą, turime kovoti su jėgomis, teršiančiomis mus. O tie, kurie nesitvarko, tie jau savo nedalyvavimu neišvengiamai prisideda prie taršos ir betvarkės: "Kas nerenka su manimi, tas išbarsto", pasakė Kristus (Mt. 12, 30). Ir iš tiesų, purvas juk atsiranda tarsi savaime, jo niekas specialiai neatneša į namus, o štai tam, kad jį nuvalyti, reikalingos kriptingos pastangos.
   Ir trečias svarbus žingsnis nematomo pasaulio supratimui suvokimas to, kad jame veikia ne kažkokios abstrakčios "jėgos", "energijos", "laukai", kad šis pasaulis, o tiksliau abu pasauliai visuose jų organizacijos lygiuose turi asmeniškumo pobūdį, kad pasaulyje nėra niekieno, beasmenių "energetinių-informacinių laukų", "kosminių spinduliavimų", "pranos" ir pan. kad visos gyvybinės jėgos šiame pasaulyje yra kažkieno, ir jei mes jomis naudojamės, tai, reiškia, ir tarnaujame jų šeimininkams, ir kad galutiniame rezultate viskas susiveda į tas pačias pagrindines puses Dievą ir šėtoną. Reikia žinoti, kad tas, kas dabar tapo šėtonu, anksčiau buvo Dievo dalimi, vadovavo vienos iš pasaulio sandaros dalių vystymuisi, bet po to jis pasisakė prieš Dievą ir jo gyvenimo organizavimo pasaulyje principus, įsileido į savo pasaulio dalį, tai yra į save, nebūties tamsą ir pavirto iš šviesos angelo tamsos angelu, kad agresyvios, ardančios jėgos, kurios prasiskverbė į jį kartu su tamsa, tai rimta liga, ir kad ši liga ir yra blogis. Ir dar kartą pakartosime, kad negalima vienu metu būti sveikam ir ligotam, ir jei mes mylime sveikatą ir jos siekiame, tai negalima tuo pat metu mylėti ir ligą. Štai toks šis nepaprastas nematomas pasaulis, nuo kurio atskirti mes atsidūrėme įsikūniję į tankų fizinį kūną viename iš pagrindinių kovos už šios susirgusios pasaulio sandaros dalies išgydymą taške.
   Tiesiogiai kalendoriaus klausimais žemiško gyvenimo ritmo klausimais mes pradėjome domėtis praeitų (1992) metų žiemą grynai dėl praktinių sumetimų: kokiomis šių sunkiausių metų dienomis saugiausia organizuoti priėmimus ir, skaityti paskaitas. Iš karto aptikome didelį mūsų informacijos nesutapimą su tradicine astrologine, iš karto paprašėme savo kolegų ir nuolatinių mūsų religinės-filosofinės mokyklos klausytojų (apie 300 žmonių Sankt-Peterburge, Lietuvoje, Maskvoje, Šiaurės Kaukaze) kartu su mumis tikrinti šiuos duomenis, ir, tiesą sakant, net patys nustebome, pamatę rimtą susidomėjimą jais ir didžiulį praktinį efektą nuo jų panaudojimo. Toliau mes ėmėme žiūrėti jau primygtinai žmonių prašomi ir rimtai pradėjome dirbti su kalendoriumi 1993 metams, bendrai, spaudžiami, kadangi ruošėmės dirbti su knygos "Už regimumo ribos"* tęsiniu.

   * Pirmoji jos dalis išleista 1992 metais, į ją mums šioje knygoje dažnai teks kreiptis, pirma, tam, kad nesikartoti, antra, kad toli neatisitraukti į šalį nuo pagrindinės šios knygos temos.

   Tačiau dirbant su kalendoriumi buvo aptiktos tokios globalinės žemės judėjimo, ir šios pasaulio sandaros dalies istorijos apskritai ritminių dėsningumų priežastys, kad net patys sau išsiaiškinome labai daug ir iš mūsų kasdieninio gyvenimo, ir iš žmonijos istorijos, ir iš jos artimiausios ir tolimesnės perspektyvos. Ir tapo aišku, kad ši informacija bus įdomi ne tik tiems, kurie jau yra gerai susipažinę su atsivėrusiais mums sielos ir pasaulio sandaros vaizdais (nors tokių žmonių ratas pasirodžius mūsų knygai vis auga), bet ir visiems besidomintiems dvasiniais klausimais.
   Dabar ir pasaulyje, ir šalyje pakankamai daug literatūros ir kitos informacijos, pranašaujančios, perspėjančios, bauginančios, gąsdinančios "pasaulio pabaigos", "transmutacijos" ir pan. pavojumi ir siaubu, kartais esančios anekdoto lygyje, kaip tiesiogiai prieštaraujanti Šventajam Raštui pranašystė apie Jėzaus Kristaus atėjimą 1992 metų spalio 28 dieną ir po to (?!) gruodžio 31 dieną antikristo įsiviešpatavimą. Mes matome, kad visa tai daroma ne atsitiktinai, o tam tikslui, kad specialiai supainioti žmones klaidingomis prognozėmis tam, kad jie jau visiškai nebetikėtų netgi tikrais perspėjimais.
   Mes žinome, koks nedėkingas yra pranašautojo vaidmuo, kadangi prognozės absoliutus tikslumas principe yra neįmanomas apie ką mes dar kalbėsime detaliau. Tačiau esant tokioms sąlygoms mus visgi privertė apie tai rašyti tas atradimas, kad visos egzistuojančios pranašystės ir astrologiniai kalendoriai, netgi rimti, priverčiantieji su savimi skaitytis žinomų astrologų Tamaros ir Pavelo Globos, Zarajevo, Vronskio ir kitų tyrinėjimai, duodantieji daug vertingos informacijos, yra sudaryti neatsižvelgiant į dviejų pagrindinių žemėje gyvenančių žmonių kategorijų principinius skirtumus. Jie orientuoti į tipišką žemės gyventoją pusiau dorą, pusiau nuodėmingą, į daugumą žemiečių.
   Mūsų kalendorius skirtas visiškai kitokiai žmonių kategorijai. Beveik visos rekomendacijos prasideda žodžiais: "Teigiamiems žmonėms..." Mes orientuojamės į mažumą į tyresnius ir šviesesnius, gyvenančius dorai ir sąžiningai, gerus, teisingus, nuoširdžius... Tai žmonės, kurie stengiasi gyventi pagal Dieviškus dorovinius įsakymus, kurie siekia ir mūsų nešvariame ir melagingame pasaulyje išsaugoti savo panašumą į Kūrėją, nenusileidžiant iki niekšybių ir apgaulių, pigių šėtoniškų "malonumų" ir "pasilinksminimų", iki primityvaus kasdieniško gyvenimo lygio. Tokių sielų žemėje nedaug, dabar apie 28% gyventojų, tačiau tik jų dėka žemė dar laikosi nuo visiško sunaikinimo. Visi kiti daugiau tarnauja šėtonui ir velniui apsišaukusiems "šio pasaulio kunigaikščiams", tamsos kunigaikščiams. Ir natūralu, kad dienos, mėnesio, metų pavojaus arba saugumo priežastis ir laipsnis tiems, kurie gyvena šiame pasaulyje nuo Dievo, dorai, ir todėl yra apsišaukėlių priešai, stipriai skiriasi nuo pavojaus tiems, kurie gyvena šėtoniškai ir yra lojalūs jiems.
   Mes priversti šiandien vis giliau tyrinėti žmonių kardinalaus skirtumo problemą priklausomai nuo jų vidinių dorovinių nuostatų. Išoriniais požymiais šiuo klausimu orientuotis neįmanoma, išorė gali būti labai apgaulinga, šėtonas mėgsta pateikti melą ir purvą gražioje pakuotėje. Ir tai ne kažkokie įgyti, o pradiniai, nuo pradžios įdėti sielų skirtumai, iš vienos pusės, įsikūnijusių nuo Dievo, o iš kitos siunčiamų į žemę šėtono. Išsamiau šiai temai yra skirta visa antra dalis, čia tik nurodysime, kad beveik visi Dieviškų jėgų pasiuntiniai ateina su kažkokia misija, su rimta užduotimi. Tačiau įkūnyti juos į fizinį kūną labai sunku. Nuo pat įsikūnijimo momento dar motinos įsčiose jie patiria rimtą šėtono kišimąsi į sąmonės ir kūrybinių sugebėjimų vystymąsi. O tolesnis jų likimas būna dar sunkesnis. Šios teigiamos sielos yra nuolat šėtono veikiamos ir dvasiškai, ir psichologiškai, ir fiziškai. Mes apie tai žinome ne iš kalbų: ir mes patys, ir mūsų artimieji, ir protėviai iki 6-7-tos kartos patyrė visą tai pilnumoje. Šėtonas neleidžia joms netgi rašyti, nešti į mūsų puolusį pasaulį informaciją apie Dangišką Dievišką pasaulį prisiminkite, kokiais dygliais pažymėti ir kaip anksti nutrukdavo genijų, Dieviškų pasiuntinių likimai, mėginusių tai daryti nepaisant šėtoniškų jėgų spaudimo. Paimkime nors žymius genijus Puškinas, Lermontovas, Blokas, Aleksandras Nevskis, dekabristai, Jeseninas, Rubcovas, Visockis, Aleksandras Menis, Talkovas... "Kas ilgai gyveno netikras poetas", liūdnai pastebėjo V. Visockis. Ir tai patys geriausi, patys stipriausi.
   Tačiau ir kasdieniniame gyvenime šėtonas juos maksimaliai engia: atima patį būtiniausią būstą, pragyvenimo priemones, gerą darbą, stengiasi sugniuždyti ligomis ir kančiomis, išsiurbdamas per tai gyvybines jėgas ir akiplėšiškai jomis maitindamasis. Rusijai šie klausimai ypač aktualūs, kadangi beveik pusė šių teigiamų sielų šiandien, nežiūrint į visas represijas ir emigracijas, gyvena Rusijoje, ir natūralu, kad ne tik rusų, bet ir visų tautų, gyvenančių Rusijoje, tarpe. Ir labai skaudu, kad iki šios dienos mes nesuprasdavome ir nesuvokdavome, kokia sunki ir sudėtinga yra mūsų dalia šiame tamsos pasaulyje! Faktiškai mes randamės priešakinėje kovos įkarščio pozicijoje. O dar visai neseniai netgi šios kategorijos didesnė žmonių dalis ieškojo laimės šiame pasaulyje: kas asmeninės, šeimyninės, kas socialinės komunizmo, rojaus žemėje, ar kažkokiame bendravimo rate ir t. t., ir pan. Tikėjosi, kad ras čia kažką patikimą, tvirtą, atkakliai ir veltui ieškojo, visiškai nesuvokdami, kad gyvenimas žemėje mums tai nuolatiniai susidūrimai su priešu, kad čia neįmanoma tikėtis kažko pastovaus ir tvirto. Netyčia prisimenamos pranašiškos Lermontovo eilės:

, .
,
,
,
,
;

, .

   Tai nereiškia, kad nieko panašaus, iš principo, negali būti, bet reiškia, kad negalima laikyti savo tikslu žemiškos laimės pasiekimą, kad negalima savo gyvenimą padaryti priklausomu nuo jos buvimo ar nebuvimo. Ir reiškia, netgi jei ji yra, žinoma, ačiū Dievui, jei kažkas yra, tarkim, artimas žmogus, tai didžiulis palaikymas ir ramstis šiame sunkiame gyvenime, tačiau vis vien net patys idealiausi žemiški santykiai tai tik varganas panašumas į tikrą santykių harmoniją ir grožį švariuose pasauliuose. Ypač, jei šie santykiai yra sutepti kūniškais seksualiniais kontaktais (nesvarbu vyro ir žmonos, nesvarbu susituokusių bažnyčioje ar ne). Mes dar grįšime prie nuodėmių klausimo, bet mums ir patiems buvo dideliu netikėtumu tai, kad pati pirmoji nuodėmių sąraše, pati didžiausia ir pavojingiausia yra kūniški santykiai. Ir kaip neatkreipti į visą tai dėmesio dabar, baisaus teismo dienomis, kada kiekviena klaida ar paklydimas gali turėti iš tiesų lemiamas pasekmes.
   Žinoma, kad šios kategorijos žmonių gyvenimo ritmai, kaip taisyklė, yra diametraliai priešingi kitos žmonijos dalies ritmams. Visi egzistuojantieji astrologiniai kalendoriai skirti kaip tik vidutiniam žemiečiui, didesnei žemės gyventojų masei mes tai ne vieną kartą tikriname metų bėgyje. Tokiu būdu, geresnioji žmonijos dalis tyresnės ir kilnesnės sielos, būdamos nuolatiniame pavojuje, lieka be apsaugos, be informacijos apie tai, kaip elgtis. Ir maža to, net nesuvokiant savo poreikių, normų ir galimybių giluminio skirtumo, nuo tų, kurias atkakliai propaguoja šėtonas visais savo kanalais. Tegul tie, kuriems tai priimtina, gyvena pagal tas normas ir aiškinasi sau, kada tinkamiausias laikas skirti pasimatymus ir pradėti naują romaną, kada geriau daryti naują šukuoseną arba sodinti agurkus ir ridikėlius. Mes ne prieš šiuos duomenis, tačiau jie mums yra dešimtoje ar šimtojoje vietoje.
   Todėl, kad pirmoje, antroje ir trečioje, todėl, kad pačioje svarbiausioje vietoje dabar, kai jau eina teismo diena, yra maldos klausimai. Būtent nuo jų priklauso šiandien ir atskiros sielos išsigelbėjimas, ir tolesnis šalių ir tautų, ir žemės visumoje likimas. Ir jeigu nors pati geriausia žmonijos dalis nepradės šiomis dienomis protingai melstis, tai, galbūt, po dešimt metų nebus kam sodinti ridikėlius.
   Savo struktūra mūsų kalendorius tam tikru mastu primena astrologinius, bet stipriai skiriasi nuo jų ir informacijos gavimo būdais, ir jos turiniu. Mes paaiškiname gyvenimo žemėje ritminius dėsningumus ne abstrakčia žvaigždžių ir planetų įtaka, kurios pačios, yra ne daugiau, nei laikrodžio rodyklės, jos padeda nustatyti žemės būklę, bet iš tiesų juk juokinga matyti, tarkim, dienos ar nakties kaitos priežastis tame, kad sukasi laikrodžio rodyklės. Yra žymiai globališkesnės tikresnės priežastys. Taip ir čia, būklės žemėje pasikeitimas susijęs su dviejų grupių faktoriais: pirma, judėdama aplink saulę ir kartu su saule per visą puolusį pasaulį žemė atsiduria įvairiuose demoniškos sistemos sluoksniuose, kurie skiriasi neigiamo poveikio į įvairias mūsų gyvenimo sritis ir jėga, ir kokybe. Todėl vieną dieną beveik visi yra suirzę, pratrūksta, puola vienas kitą (tai psichinių atakų į žemę dienos), kitą dieną daugeliui skauda pilvą, o trečią dingsta balsas, paaštrėja peršalimo ligos (tai atakų į skirtingus fiziologijos lygius dienos) ir pan. Tačiau tai tik pirmas grafikas atakų tvarkaraštis, neigiamų poveikių tvarkaraštis, apie kuriuos mums taip pat reikia žinoti, kad sumaniau apsiginti, kad nepakliūti dėl nežinojimo į tiesioginį triuškinantį smūgį.
   O antra, ir tai dabar bus vis svarbiau mums, ir švariuose Dieviškuose pasauliuose taip pat yra savas gyvenimo ritmas, kurio dėka pasaulio sandaroje laikosi tvarka ir harmonija. Tai, kad ritmo dėka laikosi gyvenimo organizavimas, lengva suprasti net iš mūsų kasdieniškos praktikos. Norime mes to, ar nenorime, tačiau mes einame į parduotuvę apsipirkti dieną, o ne naktį, žiemą rengiamės šilčiau, nei vasarą ir t. t., ir pan. stengiamės prisiderinti prie bendrų ritmų. O Dieviškajam pasauliui ritminiai dėsningumai turi dar svarbesnę reikšmę. Dievo visagalybė anaiptol nereiškia savivalės ir procesų vystymosi dėsningumų pažeidimo. Priešingai, Jo jėga ir galybė remiasi giliu ir subtiliu šių dėsningumų suvokimu natūraliai ir protingai gyvenimo eigai palaikyti. Visas gyvenimo sukurtame pasaulyje ritmas tarnauja sielos augimo ir tobulėjimo procesui. Ir įvairūs klausimai yra ten svarstomi nustatyta tvarka, priklausomai nuo šio proceso stadijų. Tam tikromis, Dievo pasaulio Valdovo, paskirtomis valandomis, kiekviena siela turi teisę paprašyti pagalbos šiuo klausimu bet kuriame lygyje savo asmeninėje maldoje-prašyme tuo momentu visa pasaulio sandara užsiima šiuo klausimu. Po to ateina kito klausimo laikas ir taip toliau būtent taip sudarytas sielos augimo ciklo ritmas, kuris pagal laiką sutampa su mūsų žemiškais metais. Yra klausimų, kurie svarstomi kelis kartus per šį ciklą, yra vieną kartą, yra vieną kartą per kelis ciklus. Ir visa tai vyksta ne atsitiktinai, ne stichiškai, o pagal iš anksto nustatytą planą, apie kurį švariuose pasauliuose žino visi. Būtent tuo ir remiasi gyvenimo eigos bendra tvarka ir darna pasaulio sandaroje.
   Tai šėtonas panorėjo ištrūkti iš šios bendros tvarkos, pamanęs savo užteršta sąmone, kad ji pažeidžia jo laisvę gyventi, kaip jis nori. Jis pradėjo šią tvarką keisti, specialiai viską daryti atvirkščiai, manydamas, kad tokiu būdu įgauna laisvę. Tačiau iš tikrųjų jis atsidūrė dar šiurkštesnio ir grubesnio ritmo valdžioje, kuris, galbūt, nėra labai tikslus ir darnus, kaip Dieviškasis, bet iš kurio jis dabar nebegali ištrūkti net ir labai norėdamas. Tai tarsi linksmybių ir pagirių kaitaliojimo grafikas pas alkoholikus. Ir Dieviškos jėgos, veikiančios šioje puolusioje pasaulio sandaros dalyje, įskaito šį šėtono betvarkių grafiką ir priima savo sprendimus. Šėtonas stengiasi veikti priešingai bendram ritmui, nors išlieka nuo jo priklausomas, deda tam be galo daug pastangų, mato savo gyvenimo prasmę vos ne tame, kad daryti viską ne taip, kaip visi. Suprantama, kad su tokia neigiama nuostata jis nieko stabilaus ir tvirto sukurti negali, visos jo iniciatyvos iš anksto pasmerktos žlugimui.
   O Dievas ir visas Dieviškas pasaulis veikia darniai su natūraliu gyvenimo ritmu, ir pats šis ritmas taip pat natūraliai palaiko jų pastangas. Todėl Dieviškos nuostatos galutiniame rezultate visada yra labiau tvirtesnės ir nepalaužiamos. Šėtonui pavyksta pasiekti laikinas pergales tuose klausimuose, kuriais Dievas iki tam tikro laiko neužsiima. Tačiau ateina diena ir valanda, paskirta šių klausimų sprendimui, ir visos šėtono užgriozdintos kliūtys bendro ritmo sutrikdymui virsta dulkėmis ir pelenais vieningo ir darnaus visos pasaulio sandaros darbo dėka.
   Ir lygiai taip pat jam seniai buvo žinoma, kad ateis ši teismo diena, kad ateis jo neišvengiamo atpildo už visas jo įvykdytas piktadarybes ir sugriovimus valanda, jei jis laiku neapsigalvos ir nesugrįš į švarų gyvenimą. Tačiau, deja, jis prarado visus sugebėjimo blaiviai apie viską mąstyti, realiai įvertinti savo veiksmus ir jėgas, likučius. Jis manė, kad jo laikinos "pergalės", kurioms Viešpats leisdavo įvykti tik tam, kad patikrinti, iki kokio gi nuopuolio laipsnio jis galės prieiti, taip ir pasiliks su juo. Viešpats ilgai negalėjo patikėti, kad gyva būtybė, į kurią įdėta tiek meilės, harmonijos, gėrio, galės prieiti iki tokio klaikumo, iki tokio visiško paskutinių proto likučių praradimo. Dievas tikėjosi, kad kažkurioje beprasmybės riboje šėtonas pats sustos, pats suvoks savo pasirinkto susinaikinimo kelio melagingumą ir pragaištingumą. Tačiau, deja... Švariems pasauliams tai, kas įvyko su liuciferiu, tai skausmas ir praradimas, tai jų brolio žūtis, sutriuškinto sunkia ir pavojinga liga. Tik taip vertinama tai, kas įvyko šioje pasaulio sandaros dalyje ten, kur dabar mes su jumis randamės. Ir kova vyksta ne su liuciferiu, o su jo liga, kova dabar vyksta už tai, kad išgelbėti nors tuos jo likučius, kurie kol kas ne iki galo sunaikinti ligą sukeliančiomis jėgomis.
   Ir štai čia jau reikalingas mūsų aktyvus dalyvavimas. Tiems, kurie nori toliau eiti su Dievu, reikia išmokti įskaityti dvasinio gyvenimo ritmą, jo potvynius ir atoslūgius, teigiamus ir neigiamus posūkius. Pataikymas į ritmą ypač yra svarbus maldai. Tomis dienomis, kada pagal pasaulio sandaros ritmus vyksta atitinkamų gyvenimo sričių patikrinimas ir sutvirtinimas, arba, atvirkščiai, vyksta į jas aktyvi demoniškų jėgų ataka, malda dėl šių gyvenimo sričių sustiprėja šimteriopai ir tūkstanteriopai. Žemė dabar atitolusi nuo švarių pasaulių, ir jų ritmai patys savaime ateina iki čia labai sunkiai. Tačiau jei iš žemės pasigirsta tiesioginės maldos-prašymai, tai religiniais kanalais žemė prisijungia prie bendrų ritmų, ir tai leidžia joje atlikinėti nepalyginamai didesnio masto darbą, nei įprastai. Mums sako, kad kai nors vienas žmogus pataiko savo malda tiksliai į švarių pasaulių gyvenimo ritmą, tai per jo maldą galima suteikti daugiau pagalbos, nei jei visa žemė melstųsi už šį klausimą ne pagal ritmą tai yra neįskaitant tos dienos ir valandos, kada visas pasaulis užsiima tam tikrais klausimais. Kada mes prašome ne nepataikant į viso pasaulio gyvenimą, tai mums gali padėti tik artimiausios mums, specialiai darbui puolusiame pasaulyje išskirtos jėgos. O tai visai ne tas, kas įmanoma dirbant jungtinėms ir susikoncentravusioms tam tikram klausimui visos pasaulio sandaros jėgoms.
   Šias žinias turėjo duoti žemei Kristus per savo asmeninius kanalus, bet nespėjo. O žemės kanalais ši informacija iki pastarojo laiko nepraeidavo dėl stipraus jų užteršimo šiame lygyje. Tik prasidėjęs dabar globalinis visos puolusios pasaulio dalies išvalymas leidžia, galų gale, atstatyti ir išvalyti šiuos žemės ryšio su švariais pasauliais lygius. Visai įmanoma, kad jei šios žinios būtų gautos savo laiku, tai daugelio paskutinių dviejų tūkstantmečių žemės nelaimių ir nemalonumų visiškai nebūtų. Tačiau dabar šito nepakeisti, kas buvo, tas buvo. Užtai dabar, sunkių teismo dienos išbandymų periode, žemės darbas pagal ritmą, suderintą su pasaulio sandaros gyvenimu, žymiai palengvintų ir jai pačiai šių dienų tėkmę, ir stipriai padėtų Dieviškoms jėgoms tvarkos visoje puolusioje pasaulio dalyje įvedimui.
   Dabar apie pačią maldą. Neretai net protingi ir išsilavinę žmonės užduoda primestą jiems šėtoniškos propagandos klausimą: kodėl reikia kažką prašyti, prieš kažką žemintis ar kažką apsunkinti savo problemomis, argi mes patys negalime pasirūpinti savimi? tuo pačiu atskleisdami didžiausią dvasinio gyvenimo esmės nesupratimą.
   Iš pradžių reikia išsiaiškinti, ką reiškia: "patys galime?" Tai labai gudri šėtoniška vilionė: mes imame švarių jėgų gabalėlį, kurį mums davė Viešpats, ir pridedame prie jo gabalėlį purvo, kurį pakiša šėtonas, ir džiaugiamės patys padarėme. Žinoma, Dievas taip niekada nepadarytų, tačiau tik kam reikalingas toks tariamas savarankiškumas? Tuo labiau, kad už šitą purvo gabalą, kurį pakišo šėtonas, mes atsiskaitinėsime su juo iki gyvenimo pabaigos, o gal, dar ir iš mūsų palikuonių jis pareikalaus už "paslaugą". Ginklai, mašinos, elektra visa techninė civilizacija, kurią mes "patys" sukūrėme su šėtono pagalba, nuostabi sistema, išsiurbianti mūsų gyvybines jėgas, be to tarsi pagal mūsų "pačių norą". Tai mūsų aklumas verčia manyti, kad mes važiuojame mašina: o iš tikrųjų tai mašina, o ant jos dar ir šėtonas važinėja ant mūsų.
   Dabar apie prašymą. Pirma, pačiame prašyme jokio nusižeminimo nėra tai šėtonas perša mintį, kad prašymas yra žeminantis, tai jis vertina mokėjimą stumdytis, atiminėti, išgauti tai ko norisi bet kokia kaina ir, kaip dainuojama šėtoniškame himne, "savo paties ranka". Ir, iš principo, šėtono karalystėje prašymas jam visada yra nusižeminimas: prisiminkite savo vaikščiojimus po šėtoniškas kanceliarijas arba žeminantį stovėjimą jo eilėse dėl pačio būtiniausio gyvenimui. Pats gyvenimas šiame šėtoniškame pasaulyje yra nusižeminimas, jei mes paklūstame jam, pradedame laikyti jį kažkuo svarbiu ir esminiu.
   Visai kitaip yra pas Dievą. Mes Jam esame maži vaikai. Tai vėl gi ne vaizdingas pasakymas, o tikra realybė: priešais Dievą ir pranašus mes iš tiesų esame maži vaikai vidutiniškai nuo 1 iki 4, retai iki 10-12 metų. Tai susiję su tuo, kad brandesnės, stambesnės sielos į fizinį kūną negali sutilpti. Ir mes Jo mylimi kūriniai Jis čionai atsiunčia pačius geriausius, nuoširdžiai tikėdamas, kad jie sugebės įvykdyti Jo valią ir išgelbėti žemę. Ir Jis mumis išskirtinai ir ypatingai lyginant su kitomis sielomis švariuose pasauliuose rūpinasi. Tačiau mes nuo Jo atskirti storu purvo sluoksniu, per kurį Jis praktiškai negali pats įžiūrėti mūsų gyvenimą ir susigaudyti, ko mums reikia[ kiekvienu konkrečiu savo gyvenimo momentu. Todėl Jis daugiau orientuojasi į mūsų prašymus. Ir kaip mažam vaikui negėda ir nežema prašyti savo tėvų, suaugusių pagalbos ten, kur jis pats kol kas negali susitvarkyti, taip ir mums prieš Dievą ir pranašus negėda paprašyti būtino ir svarbaus.
   Gėda kreiptis pagalbos į šį šėtonišką pasaulį, kuris dalina savo "dovanėles" ne nesavanaudiškai, o už tarnystę sau už apkalbas ir skundus, už gudrumą ir apsukrumą, už artimo apgavystę ir ištvirkavimą ir t. t., ir pan. Reikia aiškiai suprasti, kad mėginimas kažką pasiekti šiame pasaulyje "pačiam" be maldos Dievui ir šventiesiems dėl pagalbos ir palaikymo yra tiesioginis kreipimasis į šėtoną, kadangi jis kol kas iki laiko, duoto tikro pasaulio sandaros Šeimininko, šeimininkauja šiame puolusiame pasaulyje pagal teisę, duotą jam Dievo, visose tose gyvenimo srityse, kuriose žmonės neprašo Dievo pagalbos. O mes ne "nuo šio pasaulio" (Jn. 15, 19). Mes čia nuo Dievo ir turime tai suvokti ir pranešti apie tai Dievui maldoje, kad liekame Jam ištikimi ir nepripažinome šėtono valdžios, kad kaip ir anksčiau kreipiamės pagalbos tik į Jį: "Nes Tu esi mūsų Dievas, o mes Tavo žmonės, visiems darbams tik Tavo pagalbos prašome ir tik Tavo vardo šaukiamės", kaip kalbama kanoninėse maldose. Tai yra antra priežastis, dėl kurios būtina melstis.
   Ir, trečia, tai reikalinga tam, kad Dievas labiau už viską gerbia kiekvienos gyvos sielos valios laisvę ir teisingo savarankiško pasirinkimo sugebėjimą. Meilės įstatymas pagrindinis įstatymas, kurio dėka laikosi visas pasaulis, remiasi vien tik savanoriškumu, visišku net užuominos apie prievartą atmetimu.
   Prieš valią Dievas-Tėvas Allachas, Jehova nei vieno negali išgelbėti. Kadangi prieš valią puolusioje pasaulio sandaros dalyje reiškia be tiesioginio prašymo dėl išgelbėjimo. Jeigu mes neprašome, nesikreipiame su tiesioginėmis maldomis dėl pagalbos ir apsaugos, Viešpats mano, kad mums nereikia Jo pagalbos, ir nesikiša į mūsų gyvenimą. Kadangi jei mes neprašome Dievo, šėtonas mano, kad mes pritariame jo pagrindiniam gyvenimo principui savarankiškumui ir nepriklausomybei nuo Dievo. Ir nors šėtono mes irgi tuo pačiu lyg tiesiogiai nieko neprašome, tačiau jis per tai įgauna žymiai didesnį prieinamumą prie mūsų, nes be maldos dėl apsaugos Dievas negali mus apsaugoti. Ir tiems, kurie gyvena be gyvo ryšio su Dievu, šėtonas pradeda primetinėti savo valią jis seniai įprato čia spręsti viską už visus, nė kiek nesiskaitydamas su jų norais. Tiksliau sakant, jis išmoko užgniaužti sąmonę ir valią sielų, patenkančių į jo įtakos sferą ir primesti joms savo norus, kaip jų nuosavus. Tame ir yra šėtoniškos sistemos esmė "kas stipresnis, tas ir teisus", ir čia jos kardinalus skirtumas nuo Dieviško pasaulio. Todėl būtent šiuo klausimu Dievas ir negali nei truputį pažeisti laisvos valios principo jei Jis pradės kažką gelbėti be tiesioginio prašymo apie tai, juk tai gali virsti šėtono prievartos principu, o Dievui tai yra neįmanoma. Kitas reikalas, kad prašymas gali būti ir nuo artimų žmonių priklausomai nuo atsakomybės laipsnio, tačiau tai jau kitas klausimas dėl mūsų tarpusavio pagalbos, dėl meilės artimui vardan sielos išgelbėjimo.
   Svarbu suprasti, kad Dievas, mūsų Kūrėjas, niekada neatsižada Jo sukurtų sielų. Tik savo noru galima nuo Jo nusisukti kas ir nutiko su šėtonu. O dabar visoms čia ateinančioms sieloms jis stengiasi primesti savo atsiskyrimo nuo Dievo kelią, per tą "aš pats". Tačiau Dievas netiki, kad melas stipresnis už tiesą, kad tamsa stipresnė už šviesą. Jis tiki mumis, savo pasiuntiniais, tiki, kad mes sugebėsime susigaudyti ir atsilaikyti kaip tai bebūtų sunku prieš šėtono pagundas ir viliones, ir išsaugosime bet kuriuose išmėginimuose ištikimybę Dievui. Ir tuo pačiu nugalėsime blogį, įrodysime šėtono melą ir klastą.
   Beje, net ir daugelis tikinčiųjų žmonių ne iki galo suvokia mūsų atsakomybės prieš Dievą laipsnį, paviršutiniškai supranta savo vaidmenį išsigelbėjimo procese. "Kristaus atėjimas į žemę, rašo A. Menis, nebuvo tik vienpusiu Dievišku žingsniu, o buvo kvietimu žmogui atsakyti į Dievo Meilę" (A. Menis. "Mirtį mirtimi nugalėjęs"). Daugelis naiviai mano, kad Dievas pats mus išgelbės, kada panorės, nepriklausomai nuo mūsų elgesio čia, kad mūsų reikalas pasyviai laukti šio momento. Tai labai didelis paklydimas, visiškas mūsų vaidmens, kaip aktyvių Dievo bendradarbių žemės ir visos šios pasaulio sandaros dalies išvalyme, nesuvokimas. Malda tai ne tik prašymas dėl savęs, dėl savo išsigelbėjimo nors ir šios maldos labai reikalingos: Dievas labai rūpinasi tuo, kad visos jo ląstelės sielos, atsiųstos čia, būtų maksimaliai sveikoje būsenoje. Malda tai aktyvus dvasinis žemės ištraukimo iš duobės, į kurią ji įkrito po nuodėmės-nuopuolio, darbas. Maldos už save, už artimuosius, už miestą, už šalį, už žemę tai mūsų tiesioginis bendradarbiavimas su Dievu, kadangi būtent pagal mūsų prašymą Dievas ir pranašai gauna teisę ir galimybę veikti šioje puolusioje pasaulio dalyje. Ir kuo konkretesnis prašymas maldoje, tuo pilnesnę pagalbą mums gali suteikti. Visuomeninio gyvenimo klausimuose lemiamą vaidmenį įgauna besimeldžiančiųjų skaičius tam tikrame regione ir jų veiksmų sutartinumas. Be to vėl gi reikalingas prašymo konkretumas. Paprasčiausiai "išgelbėk ir pasigailėk mūsų Dievo globojamą šalį" nepakanka, reikia tiksliai nurodyti nemalonumo priežastį ir paprašyti ją pašalinti, tik tada bus realus efektas. Daugelis mūsų šalies nemalonumų šiandien susiję būtent su tuo, kad žmonės nemoka teisingai melstis. Bendrai, reikia suprasti, kad mes pašaukti veikti glaudžiai bendradarbiaujant su Dieviškuoju pasauliu, suvokiant tai, kad mes su juo esame vieninga visuma ir kad be mūsų aktyvaus dalyvavimo Dievas ir pranašai šio pasaulio neišgelbės. Nei mes be jų, nei jie be mūsų. Dievo valia žemėje realizuojasi būtent per ištikimus Dievui žmones, ir kad be mūsų, pati savaime Dievo Karalystė į šį pasaulį neateis.
   Tiesa, nereikia pakliūti ir į kitą kraštutinumą, kuris gali atvesti žmogų į puikybę ir išdidumą, kad tai jis pats, savo malda, kažką pataisė, išvalė, pagerino. Kaip pareikšdavo mums viena jauna moteris, kad būtent ji "sustabdė karą Persų įlankoje", o kita "nustatė gerą orą derliaus nuėmimui" ir pan. Kad žmogus meldžiasi prieš karą, dėl oro pagerėjimo, gerai, bet rimtai manyti, kad vieno žmogaus malda galėjo sustabdyti karą, visiškai naivu. Reikia tiksliai skirti, kas eina iš mūsų, o kas ne. Kad dirbame ne mes, o Dievas ir Jo padėjėjai pranašai ir šventieji, bet dirba pagal mūsų prašymą ir pagal mūsų informaciją apie įvykius.
   "Turintieji ausis teišgirsta", nuolat savo pamoksluose kartodavo Jėzus Kristus. Ir mes dabar kreipiamės į tuos, pas ką dar išliko sugebėjimas girdėti ir suprasti, tačiau kurie dar ne iki galo suprato ir suvokė dabartinio momento svarbos. TEISMO DIENA JAU EINA. Iki šio pasaulio pabaigos liko suskaičiuotos dienos apie 7 metus, o mes vis taip pat valgome, geriame, linksminamės, vedame ir tuokiamės, norime gimdyti vaikus, nors Evangelijoje tiesiai perspėta: vargas nėščioms ir maitinančioms tomis dienomis (Mt. 24, 19), bendrai nesuvokiant, kad dabar sprendžiasi mūsų sielų likimai, su kuo mums eiti toliau su Dievu į gyvenimą ar su šėtonu į pražūtį: kam į "ugninę hieną" į pasaulio sandaros žaizdrą išsilydymui, kam "į išorinę tamsą, kur verksmas ir dantų griežimas" taip aprašė šią tamsos bedugnę, į kurią prasmegdavo šėtoniškas pasaulis, Jėzus Kristus.
   Žemė per 7 metus praeis kelią, kurį ji anksčiau praeidavo per 600-700 metų, spręskit patys, ko šiandien verta kiekviena mūsų gyvenimo minutė. O pagal tai, kaip mes gyvename šiandien, "teismo dienos" išbandymuose, galės išsigelbėti tik apie 20% žemės gyventojų susimąstykite, vardan Dievo, dėl savo sielos išgelbėjimo! Ir tuo pat metu, jei žmonės laiku supras ir suvoks momento atsakomybę ir pradės atitinkamai elgtis, tai galės išsigelbėti iki 60% žmonijos yra skirtumas?
   Dar yra laiko. Kas supras ir, su atgaila, kreipsis į Dievą pagalbos ir apsaugos, būtinai ją gaus, Dievas nenori niekieno žūties. Neužilgo prasidės nesuprantamos ligos, katastrofos, stichinės nelaimės. Pradės mirti visų pirma tie, kurie gyvena pagal grobuoniškus ir savanaudiškus įstatymus, tie, kurie pamina teisybę, žemina kitų žmonių garbę ir orumą, veda palaidą gyvenimo būdą. Juk teismas labai paprastas: kiekvienas gaus pagal savo darbus tai yra darantieji blogus darbus, nešantieji skausmą ir sielvartą kitiems žmonėms, patys pajus šių darbų pasekmes pilnu matu, ir gaus tai, ką atnešdavo kitiems, jei neatgailaus, tai yra ryžtingai ir negrįžtamai atsisakys nuodėmingo elgesio. Atgailos vaidmuo dabar ypatingas, net didžiausi nusidėjėliai gali išsigelbėti, kaip Jėzaus Kristaus laikais, nuoširdžiai atgailaudami ir keisdami savo elgesį.
   "ATGAILAUKITE, NES PRIARTĖJO DANGAUS KARALYSTĖ" žodžiai, kuriais Kristus pradėjo savo pamokslą (Mt. 4, 17), šiandien yra aktualūs, kaip niekada. Ką gi tai reiškia "priartėjo Dievo Karalystė?" Kur ji priartėjo, kodėl ji gali priartėti ir nutolti? Ir ką reikia daryti, kad atgailauti? Dėl ko atgailauti ir kaip atgailauti? Apie tai ir pasakos mūsų knyga.


Toliau I dalis. Dabartinio momento ypatumai, arba kaip vyks ''baisus teismas''.

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org