Laimės ir Šviesos
mokyklėlė!



Mokykimės būti
Dievo vaikais!


Mokyklai reikia
tik erdvės
ir tavo mylinčios
širdies!


Laimės mokykla
jau kviečia tave,
ji moko mylėti
ne vien tik save!


Laimės mokykla
prie varpinės veikia,
joje pamokų
lankyti nereikia!




Prie varpinės!

Lietuva, Vilnius.


Dievo vaikų
kūrybinis būrelis

Informacija:


Tel. +370 614 63154.
Vitalijus.

Skype - vitalijusvilnius

religijafilosofija@gmail.com
 



I dalis. DABARTINIO MOMENTO YPATUMAI, ARBA KAIP VYKS ''BAISUS TEISMAS''


– Na, kaip gyvenate – ar daug nuodėmių turite?
– Juk visko pasitaiko, patys žinote…
– Tai laikas jau atgailauti, valytis.
– Aš su džiaugsmu, bet vis nėra kada.
– Kaip nėra kada?! Argi jūs negirdėjote, kad "baisus teismas" jau vyksta?
– Kaip vyksta?.. – Moteris staiga suprato, kad tai rimta.
– Mano vaikai dar maži… O ar negalima šito kaip nors atidėti?..
      Iš pokalbio knygyne.

   Tačiau niekas nežino, kada ateis ši diena ir valanda, – net Dangaus Angelai, tik vienas Tėvas.
   Nes kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus ir ateinant Žmogaus Sūnui: valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki tos dienos, kai Nojus įlipo į laivą, ir prasidėjo tvanas, pražudęs visus.
   Taip pat buvo ir Loto dienomis: valgė, gėrė, pirko, pardavinėjo, sodino, statė; bet tą dieną, kai Lotas išėjo iš Sodomos, prapliupo iš dangaus ugninis sieros lietus ir sunaikino visus. Taip bus ir tą dieną, kai ateis Žmogaus Sūnus.
   Todėl bukite budrūs, nes nežinote, kokią valandą ateis Viešpats.

   (Mt. 24, 36-39, 42; Lk. 17, 26-30).
   Jie reikalauja, kad aš nurodyčiau paskutinės dienos datą. Aš jiems atsakau, kad tik Aukščiausias žino apie tai, tik Jis viskuo disponuoja ir Danguje, ir Žemėje. Tiksliai galiu pasakyti tik vieną: kad jiems ši diena ateis visiškai netikėtai.
   O jie vis vien reikalauja: pasakyk tiksliai, kada tai įvyks, – tarytum aš disponuočiau ta diena. Tačiau aš bent žinau, kad ta diena yra Allacho – pasaulių Valdovo valdžioje, o jie netgi šito suprasti negali.

   (Koranas 7, 186-187).

   Ypatingą šiuolaikinio periodo sudėtingumą intuityviai jaučia visi bent šiek tiek susimąstantys apie tai žmonės. Kažkoks sunkus, slegiantis, nevaldomas laikmetis. Teigiami žmonės jaučia stiprų spaudimą į psichiką ir nervų sistemą. Šiandien daugelis, anksčiau nežinoję kas yra susierzinimas, skundžiasi mums, kad kartais negali susivaldyti, pratrūksta. Padažnėjo nusiskundimai dėl blogo miego, atminties susilpnėjimo, bendro sunkumo ir t.t., ir pan. Ir kiekvienas galvoja, kad tai jo asmeninės problemos, kad tai jis kažką ne taip daro, o pas kitus viskas tvarkoje. Ir tik sužinoję, kad tas pats pas visus, truputį nusiramina – bendra bėda jau ne tokia didelė bėda, jei pas visus, reiškia, galima ir pakentėti.
   O rimto ir išsamaus paaiškinimo tam, kas vyksta, tokių staigių mūsų savijautos, visuomeninio ir dvasinio gyvenimo pasikeitimų priežasčių, negali duoti niekas. Net teologija, kurioje daugiausia, nei kur kitur, sukaupta žinių apie Teismo dieną, nesiima tvirtinti – vyksta ji ar ne. Visi laukia išpranašauto antikristo triumfo, kad įsitikinti, jog Diena artėja, o mes matome, kad jis jau pasielgė su mumis, kaip galėjo, ir išėjo be jokio žadėto triumfo – ir tai daugelį suklaidina.
   Iš kitos pusės, okultiniai-mistiniai mokymai, tame tarpe ir "kontaktuotojų" su ateiviais laiškai, duoda savo paaiškinimą einamajam laikotarpiui. Apie antikristą jie nekalba, užtat kalba apie "pasaulio motiną", apie "transmutaciją" – atleisk, Viešpatie, už tokius šlykščius paistalus – nors tai tos pačios grandinės grandys. Tačiau mes šiandien taip pat aiškiai matome, kad įvykiai klostosi visai ne taip, kaip jiems norėtųsi. O greitai ir visiems žemės gyventojams bus akivaizdu, kad to "pasaulio pabaigos" scenarijaus, kurį planavo šėtonas ir skelbė per savo mokymus, – nebus. Pabaiga bus, bet ne pasaulio ir šviesos, kaip jie norėjo, o jų pačių: bus "tamsos pabaiga".
   Tačiau iki pastarojo laiko mes ir patys neturėjome aiškaus atsakymo į klausimus apie tai, kas vyksta su žeme. Dar prieš metus, kai rašėme knygą "Už regimumo ribos" ir davėme ten teigiamų jėgų žemės išvalymo ir išgelbėjimo plano kontūrus, mes tiesiog užrašėme informaciją, kurią davė šventieji ir pranašai, tačiau to kas vyksta giluminių priežasčių ir dėsningumų patys taip pat dar nesuprasdavome.
   Ir tik 1992 metų vasaros pabaigoje atsivėręs mums žemės judėjimo puolusioje pasaulio dalyje bendras paveikslas iš karto viską išaiškino. Atskirus šio judėjimo elementus mes pastebėdavome ir anksčiau, bet jie mažai ką tada paaiškindavo. Ir tik dabar viskas susidėliojo į savo vietas ir mums atsivėrė vientisas paveikslas, stebinantis savo aiškumu ir įtikinamumu: žemė kartu su Jėzaus Kristaus kūno dalimi, įėjusia į šį puolusį pasaulį jo atėjimo prieš 2000 metų momentu, veržliai juda į viršų, į švariuosius pasaulius, kad 2000-aisiais atsistoti į tą pačią vietą, kur įvyko Jo įsikūnijimas, kad įėjusi čia Jo kūno dalelė – kojos pėda – susijungtų su kitu, likusiu švariuose pasauliuose kūnu ir, galų gale, pasibaigtų amžiais trukęs žmonijos kankinimosi periodas. Netgi mums, ir anksčiau mačiusiems nuostabius ir ryškius sielos sandaros vaizdus, puikius švarių pasaulių paveikslus, šis grandiozinis reiškinys tapo tikru apreiškimu.
   Ir mes esame laimingi – nežiūrint į vykstančius ir būsimus sunkumus, – galėdami pasidalinti mums atsiveriančiomis žiniomis su tais, kurie, kaip ir mes, susimąsto apie gyvenimo prasmę, žemės likimą, šiandieninių procesų esmę. Nes mums ir patiems pasidarė žymiai lengviau išgyventi šį sunkų laikmetį, kada supratome, kas vyksta su žeme ir joje gyvenančiomis sielomis. Ir ačiū Dievui, kuris mums atidengia mūsų nemokšiškumo uždangą ir duoda suprasti tai, kas anksčiau buvo paslaptinga ir neaišku!
   Per šį paveikslą mums atsivėrė tikra prasmė tų svarbių sąvokų, kurios ne vieną tūkstantmetį gyvuoja žmonijos kultūroje, bet kurių giluminė prigimtis kol kas, kaip mes matome, buvo suprantama tik nedaugeliui: nuodėmės-nuopuolis, Dievo Avinėlis, ožių atskyrimas nuo avelių, ugninė hiena ir daugelis kitų. Ir apskritai, Šventosios knygos Biblija ir Koranas tik dabar mums iš tikro atgijo – kadangi atsakymai į klausimus apie dabarties įvykių esmę ateina mums taip pat šiomis sąvokomis, tik gyvais ir aiškiais vaizdais ir paveikslais. Ir tik dabar mes galime įvertinti jose paslėptos informacijos visą gylį ir reikšmingumą, ir žmonijos jos nesupratimo gylį ir laipsnį. Mums sako, kad tos išminties, kuri sudėta į šias knygas, žmonijos yra įsisavinta ne daugiau vienu procentu. Įsisavinta – reiškia, naudojama, reiškia, tapo žmonių praktine vertybe. Jei kalbėti vaizdais, tai dauguma žmonių iš visos šios išminties suprato tik tai, kad reikia praustis, – štai taip mes vertiname savo dvasinį palikimą, taip elgiamės su Dieviškuoju Žodžiu. Ir mūsų gyvenimo vaisiai šiandien pilnai "pagal mūsų tikėjimą", kaip sakė Kristus, o dar tiksliau – pagal mūsų netikėjimo laipsnį, kaip kalbama Korane. Jei mes nors truputį suvoktume ir gyvenime pritaikytumėme tai kas ten parašyta, tai mes būtume jau žymiai arčiau prie švaros ir šviesos, prie normalaus – gero ir teisingo – gyvenimo.
   Pagrindinį vaidmenį, giluminių dvasinių žinių perdavimui ir gavimui, vaidina regimoji vaizduotė, aiškiaregystės kanalas. Per jį eina subtiliausi informaciniai srautai. Ir aiškiagirdystė, ir intuicija, ir aiškiajutystė praeina grubesniuose lygiuose ir yra pradinių aiškiaregystės vaizdų paaiškinimas ir papildymas. Informacija eina ryškiais – nepalyginamais su mūsų pilku gyvenimu – paveikslais, kuriuose realiai veikia tie patys Dievo Avinėlis, Angelas su ugniniu kardu – Arkangelas Mykolas, matosi ugninis ežeras, į kurį Dievas meta to nusipelniusias šėtono dalis, ir kiti panašūs vaizdai, kuriais pripildyti Šventieji Raštai.
   Kažkam, ypač technokratiškai mąstyti įpratusiems žmonėms, ši kalba gali pasirodyti labai paprasta, naivia, vaikiška, galbūt, net kažkiek nesukeliančia pasitikėjimo. Ką gi, mes nieko neskubiname, niekam neprimetame jos, tik norime priminti, ką kalbėjo Kristus: "Iš tiesų sakau Jums, jei neatsiversite ir nebūsite tokie, kaip vaikai, neįeisite į Dangaus Karalystę… Tad žiūrėkite, neniekinkite mažų vaikų, nes sakau jums, kad jų Angelai danguje visada mato Mano Dangiškojo Tėvo veidą" (Mt. 18, 3, 10). Vaiko suvokimo tyrumas ir paprastumas leidžia žymiai giliau suprasti tikrą būties esmę, nei sudėtingi, paslaptingai daugiareikšmiai ir sunkiai suvokiami išprotavimai. Tai jau ne ta paprasta širdies išmintis, į kurią mus kviečia Šventieji Raštai, o šėtoniški samprotavimai, kurie yra ryžtingai jų smerkiami. Ir mes tai kalbame ne tam, kad ką nors pasmerkti – neduok Dieve! Mes tai kalbame, žinodami iš savo patirties, kur kelias į tiesą, o kur į aklavietę. Mes patys – netolimoje praeityje profesionalus filosofas ir programuotoja – atidavėme duoklę šiai sričiai, buvome eiliniais žmonėmis, ir sprendžiam apie tai ne iš šalies, nežinant esmės, o iš vidaus, ne iš kalbų, o turėdami savo pagrįstą nuomonę.
   Net už pasakų, mitų, legendų personažų stovi realūs nematomo pasaulio reiškiniai, ne šiaip sau esantieji šalia mūsų, o, iš esmės, apsprendžiantieji mūsų gyvenimą. Mes, iš tikro, turime organizmo dalį, sielos dalį, kuri atrodo kaip avelė ar avinėlis, ne metaforiškai, o visiškai realiai. Šiame lygyje mes visi vienodi, ten lytinių skirtumų nėra. Ten yra skirtumai švaros atžvilgiu – vieni avinėliai balti, kiti, jau pilki, o treti visai juodi. Ir yra tokie, kurie jau virto raguotais ir užsispyrusiais ožiais šiame, pačiame pirmame, pradiniame sielos vystymosi lygyje. Su kuo jau įvyko tokios metamorfozės – tai reiškia, kad jų nuodėminga pradžia prasiskverbė jau iki pat sielos gelmių, kad sielos prigimtis jau iškreipta ir suardyta. Dabar mes supratome, kad būtent šiuos, visai realius ožius ir atskyrinės dabar – teismo dienomis – nuo avinėlių bandos:

   "Kada ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir visi šventieji Angelai su Juo, ir atsisės Jis į savo sostą, tada susirinks priešais Jo akivaizdoje visi žmonės, ir atskirs Jis vienus nuo kitų, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Ir sustatys avis dešinėje, o ožius kairėje pusėje. Ir tars stovintiems dešinėje: "Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite Karalystę, skirtą jums nuo pasaulio sukūrimo…" O tiems, kurie kairėje, pasakys: "Eikite šalin nuo Manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri parengta velniui ir jo tarnams". Ir eis jie į amžinąją kančią, o teisieji į amžinąjį gyvenimą" (Mt. 25, 31-34, 41 ir 46).

   Tokia reali kalba, kuria bendrauja su mumis Dievas ir pranašai, – švarių ir talpių poetiškų vaizdų kalba, gili ir lakoniška kalba. Tačiau dėl mūsų sąmonės ribotumo ir užterštumo šią kalbą reikia išversti į suprantamesnę ir paprastesnę prozos kalbą, kaip tai darė Kristus, aiškindamas mokiniams savo pamokymus. Taigi mes, sekdami Juo, galime tik pakartoti: turintieji ausis teišgirs, pasiruošę suprasti tesupras!


Toliau – 1. "Teismo dienos" tikslai ir etapai.

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org