Laimės ir Šviesos
mokyklėlė!



Mokykimės būti
Dievo vaikais!


Mokyklai reikia
tik erdvės
ir tavo mylinčios
širdies!


Laimės mokykla
jau kviečia tave,
ji moko mylėti
ne vien tik save!


Laimės mokykla
prie varpinės veikia,
joje pamokų
lankyti nereikia!




Prie varpinės!

Lietuva, Vilnius.


Dievo vaikų
kūrybinis būrelis

Informacija:


Tel. +370 614 63154.
Vitalijus.

Skype - vitalijusvilnius

religijafilosofija@gmail.com
 



II dalis. IŠTIKIMOS IR NEIŠTIKIMOS SIELOS

   Ar yra labiau begėdiškesni už tuos, kurie išgalvoja melą apie Dievą arba Jo žodžius laiko prasimanymu?.. Yra jų tarpe tokie, kurie, pamatę net visus ženklus, vis vien jais nepatikės… Jei priešais juos atsivertų durys į dangų ir jie turėtų galimybę įeiti tenai, jie ir tada pasakytų: "Tai kažkas nutiko mūsų akims, tikra haliucinacija…". Bet jie tik pražudo patys save ir nesupranta šito… Kada juos pastatys prieš ugnį, jie sakys: "Ach, jei mums duotų galimybę vėl grįžti į ankstesnį gyvenimą, mes juk nelaikytume Dievo žodžių prasimanymu, mes juk taptume tikinčiais". Bet jie dėl to klysta. Jei Viešpats grąžins juos atgal, jie vėl pradės gyventi po senovei. Kadangi jie mano, kad yra tik šis kasdieniškas gyvenimas, ir netiki į prisikėlimą ir būsimą gyvenimą. Tačiau jei matytum juos, kada jie stos Viešpaties akivaizdoje! Jis paklaus jų: "Ar ne tiesa tai, ką jūs neigėte?" Jie atsakys: "Taip, štai dabar mes iš tiesų įtikėjome". O Jis jiems tars: "O dabar jau teks patirti kančią už savo netikėjimą". Labai klysta tie, kurie Dievo pažadus laiko prasimanymu iki tos valandos, kol neateina jų eilė stoti priešais Jį. Jie tada sušuks: "O, kokie mes nelaimingi, nes nepaisėme Dievo žodžio", bet bus jau per vėlu. Ir jie patirs savo sunkią netikėjimo naštą – žiūrėk pats, kokia sunki šita našta!
   Šis žemiškas gyvenimas – tik tuštybė ir iliuzija, ir tik būsimas gyvenimas – tikroji gerovė ištikimiems. Argi tai sunku suprasti? (Koranas 6, 21, 25-32 ir 15, 14.)


   Taigi, įvade mes pasakėme, kad mūsų kasdieninis kalendorius skirtas teigiamiems žmonėms, sieloms, įkūnytoms į šį gyvenimą nuo Dievo ir gyvenančioms pagal Jo įstatymus. Principe, visas sielas sukuria ir siunčia į šią pasaulio dalį tik Viešpats. Tačiau šėtonui pavyksta įvairiais apgaulingais keliais išvesti dalį sielų iš teisingo kelio, priversti jas pradžioje žemiškame gyvenime tarnauti jam, pradėti kurti gyvenimą ne pagal Dieviškus, o pagal jo šėtoniškus įstatymus. O po to tokios sielos po fizinės mirties jau patenka į jo letenas, ir jis išsiunčia jas į pragarą, specialią vietą, kur kankinimais ir bausmėmis jis stengiasi išmušti iš tų sielų viską, ką jos turi geriausią: garbę, sąžinę, orumą, meilę ir užuojautą artimui, gailestingumą ir t. t., ir paversti jas gudriais ir klastingais niurzgliais, pavydžiais, godžiais ir agresyviais, įžūliais ir grubiais, išsikovojančiais sau vietą po saule ne prašant Dievo, o žiauriais ir smurtiniais metodais. Jis moko juos gyventi gerai kitų sąskaita. Tokias sielas šėtonas palaiko šiame gyvenime, bent ramiais istorijos periodais. Jų egzistavimas žemėje visai be vargo, joms netrūksta nieko, kas joms patinka, nieko, ką joms gali suteikti šėtonas – pinigus, moteris ar vyrus, vyną ir degtinę, maistą ir kitus materialinius "malonumus".
   Tiesa, šių sielų tarpe rečiau sutinkami talentai, tarp jų mažiau ryškių asmenybių, nors joms beveik visoms pavyksta realizuotis, įgyti visuomeninį dėmesį, įtakoti amžininkų protus ir širdis – čia ir politiniai vadai, ir šėtoniško meno veikėjai, estrados ir kino žvaigždės, žymūs sportininkai ir verslininkai ir t. t. ir pan. – beveik visus pagrindinius postus visuomenėje iki pastarojo laiko užimdavo šėtono statytiniai. Tai, bendrai, ir yra pirmas požymis savo prigimties atskleidimui: jei jums sekasi, visko yra, nežiūrint į sunkų laikmetį, jūs puikiai įsikūręs gyvenime – reikia rimtai susimąstyti, kokiais metodais tai gauta, jei visą gyvenimą jūs nesimeldėte dėl to.
   Išoriniai skirtumai tai mažai atskleidžia, bet aiškiaregiams yra akivaizdu, kad neigiamos sielos mažiau atakuojamos, net fizinė sveikata jų žymiai geresnė, jei, žinoma, jos tęsia gyvenimą pagal šėtono įstatymus. O tas, kurios atsitraukia, kurios nori grįžti į švarų gyvenimą, šėtonas atakuoja, kartais, net stipriau, nei teigiamas. Tiesa, dabar, baisaus jiems teismo dienomis, viskas neigiamiems žmonėms susvyravo; o socializmo laikais jiems buvo visai gerai. Nors, jei įsižiūrėti giliau, ypač emociniu-psichologiniu aspektu, jiems pavydėti nėra dėl ko: nežiūrint į tariamą gerovę, jie amžinai neramūs, amžinai susirūpinę dėl savo gerovės, prestižo, sėkmės palaikymo, labai dažnai būna nepatenkinti gyvenimu, jų sieloje laikas nuo laiko pabunda giluminis nerimas ir liūdesys be priežasties… Beje, jie moka pasitraukti iš šių būsenų per vyną, seksą, maistą, kartais išlieja savo susierzinimą ir nepasitenkinimą gyvenimu ant aplinkinių – ir trumpam jiems palengvėja. Tačiau dabar – perspėjame – pasprukti nuo šito bus vis sunkiau. Ir kas laiku nesusimąstys ir nepakeis savo gyvenimo, labai greitai suvoks visą bet kokios gerovės ir padėties beprasmybę ir tuštybę, kadangi pasprukti nuo ligos, išvengti mirties ji jiems vis vien nepadės – apie tai juos tūkstantį kartų perspėdavo ir anksčiau, bet kol bėda nepriartės prie jų visai arti, jie nenori nei girdėti, nei matyti, mano, kad tai skirta kažkam kitam, o ne jiems.
   Jei mes taip skirstome žmones, tai dar nereiškia, kad mes juos priešpastatome, darome priešais. Ištakose mes visi sukurti Dievo, visi broliai ir seserys. Tačiau šiame tamsiame pasaulyje niekas neapsaugotas nuo nuopuolio, nuo klaidų, kurios atveda į tarnavimą šėtonui. Nuopuolis įvyksta ne iš karto, netgi ne per vieną gyvenimą, tačiau palaipsniui galima ateiti ir iki tokio tarnavimo blogiui, kaip Hitleris, Stalinas, Berija ir kiti pasauliui žinomi piktadariai.
   Be to kiekvieno įsikūnijimo metu siela turi pasirinkimo galimybę ir per teisingą auklėjimą ir elgesį gali grįžti pas Dievą. Mūsų pacientų tarpe yra nemažai sielų, įsikūnijusių nuo šėtono ir net nemažai pasitarnavusių jam praeituose gyvenimuose, bet dabar, eidamos teisingu keliu, aktyviai dirbdamos su savimi, atmelsdamos savo nuodėmes, jos net per vieną gyvenimą atidirba ir atstato daug ką iš šėtono sugriauto ir užteršto. Gyvenant dorai, pagal įsakymus, atsisakant melo, klastos, nesąžiningų pajamų ir t. t. – joms pradeda aktyviai padėti šventieji ir pranašai, ir vėl sugražina šias puolusias sielas pas Dievą.
   Ir priešingai, yra sielos, kurios gimė šiame gyvenime nuo Dievo, tačiau ėmė tarnauti blogiui, neišsaugojo savęs švaroje. Tai įvyksta, žinoma, ne pagal jų norą, jas šėtonas kruopščiai apdoroja, persekioja nuo pat vaikystės, dar motinos įsčiose stengiasi pažeisti sąmonę, po to užgniaužti valią ir primesti savo elgesio stereotipus – ir galiausiai išveda iš teisingo kelio. Anaiptol ne viskas priklauso nuo paties žmogaus, labai didelę reikšmę turi terpė, kurioje jis auklėjamas, bendra žemės ir vietovės, kurioje auga ir gyvena siela būklė. Ir dažnai netgi nėra didelės žmogaus kaltės tame, kad jis puolė. Tačiau, kaip mums pasakė dar nuo Adomo nuopuolio laikų išsaugojęs save vienas iš Rusijos vadovų subtiliame plane: "Ir kaltės didelės nėra, ir atsilaikyti sunku, bet atsilaikyti reikia, be šito nei jūs patys, nei žemė, nei Adomo likučiai negali būti išgelbėti".
   Sieloms, gimusioms nuo Dievo, ypač brandžioms, ši informacija apie nematomą pasaulį, kurią mes duodame savo knygose, labai artima ir suprantama – jos neseniai pačios buvo šiame švariame gyvenime, jos visą tai žinojo prieš čia ateidamos. O sielos, pabuvojusios pas šėtoną, šias žinias priima sunkiau, – ten jos gavo visiškai kitą "auklėjimą", ten apie Dievą ir švariuosius pasaulius netgi užsiminti pavojinga, ten joms buvo brukamos visai kitos idėjos. Ir joms taip pat dažniausiai artimiau yra tai, kuo jos užsiimdavo prieš ateidamos čia, – joga, okultiniai-mistiniai mokymai, grūdinimosi, kvėpavimo, mitybos sistemos ir kiti panašūs mokymai ir sistemos, orientuotos į savęs tobulinimą, į daugiadievystę ir galimybę kiekvienam tapti dievu ir t. t. – atleisk, Viešpatie, už visos šios erezijos ir nesąmonės paminėjimą.
   Tačiau šiandien reikia aiškiai suprasti, kad ir šioms puolusioms sieloms kito kelio nebus. Kad išsigelbėjimas ne šaltame vandenyje ar teisingoje mityboje, ne kažkokiuose fiziniuose ar psichiniuose pratimuose, kad išsigelbėjimas tik pas Dievą – stiprinant ar atstatant savo ryšį su Juo – vieninteliu gyvybės šaltiniu visai pasaulio sandarai, visoms Jo sukurtoms sieloms.
   Kaip gi išsaugoti save šiame sudėtingame pasaulyje, kaip nesusipainioti, nepakliūti šėtonui ant kabliuko? Tam visų pirma reikia teisingai suvokti mūsų gyvenimo žemėje tikslą ir prasmę.


Toliau – 1. Kas mes ir iš kur, ir kodėl mus čia atsiuntė?

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org