Laimės ir Šviesos
mokyklėlė!



Mokykimės būti
Dievo vaikais!


Mokyklai reikia
tik erdvės
ir tavo mylinčios
širdies!


Laimės mokykla
jau kviečia tave,
ji moko mylėti
ne vien tik save!


Laimės mokykla
prie varpinės veikia,
joje pamokų
lankyti nereikia!




Prie varpinės!

Lietuva, Vilnius.


Dievo vaikų
kūrybinis būrelis

Informacija:


Tel. +370 614 63154.
Vitalijus.

Skype - vitalijusvilnius

religijafilosofija@gmail.com
 


2. Kaip gi išsaugoti save, šiame nešvariame pasaulyje?

   Šį klausimą ypatingai apsunkina tai, kad mes dėl savo visiško aklumo ir nežinojimo nematome subtilaus būties plano, nematome procesų, nulemiančių šio pasaulio gyvenimą, – tos nematomos realybės, kurioje randasi svarbios mūsų sielos dalys. Šis klausimas visiems yra sudėtingas. Netgi pranašams, netgi Dievui jis nėra paprastas.
   Jei mes galėtume įvertinti savo tikrą padėtį, tai daugelis nustebtų, kokioje, kurčioje, akloje, bejausmėje būsenoje randamės mes šiame pasaulyje. Kadangi visa, kuo mes galėtume matyti, suvokti tiesą, – užteršta purvu, amžinu purvu. Ir mes kiekvieną dieną priversti jį dauginti savo gyvenimo būdu – per maistą, kadangi nepasninkinis maistas stipriai užteršia ir netgi ardo subtilius aiškiaregystės ir aiškiagirdystės kanalus, per kūniškus seksualinius santykius ir per klaidingą meilės supratimą; per padidintą aistringumą, nereikalingus pergyvenimus; abejones dėl Dievo ir viso dvasinio pasaulio egzistavimo, per klaidingų idėjų priėmimą; netgi paprasčiausiai nuo buvimo prie televizoriaus, kadangi virš 90% šiandieninių televizijos laidų pavojingos psichikai ir sąmonei, pražūtingos subtiliems sugebėjimams – ir tai toli gražu ne visas sąrašas.
   Labai reti žmonijos istorijos periodai, kada pasitaiko galimybė susimąstyti ir praanalizuoti įprastas gyvenimo normas. Reikalingos iš tiesų ypatingos aplinkybės – karai, baisios epidemijos, gamtiniai kataklizmai, kad didesnė žmonijos dalis rimtai pradėtų galvoti apie Dievą, susimąstytų dėl atsakomybės prieš Jį, apie savo gyvenimo teisingumą. Kur toliau eiti žmonijai, jei pagrindinę nuodėmę – seksualinį gyvenimą – ji šiandien visu balsu propaguoja visuose kampuose vos ne kaip pagrindinį savo poreikį? Bet jei šiandien – net savo užterštos sąmonės likučiais mes nesuprasime, ką reiškia vagystė ir melas, ką reiškia nužudymas ne čia, žemėje, o tame nematomame pasaulyje, kur randasi pagrindinės mūsų organizmo dalys; jei nesuprasime, kad užpilinėti save alkoholiu – ne išsigelbėjimas, kad nuraminti nervus rūkymu – ne išsigelbėjimas, o pražūtis, jei nerasime savyje jėgų teisingai įvertinti visus įprastais tapusius reiškinius – mūsų nieks neturės jėgų išgelbėti, nors žadėtoji išgelbėjimo valanda atėjo. Šiandien Dievas duoda mums dar vieną galimybę ištaisyti padėtį, dar kartą mums aiškina – dar detaliau, nei kada nors anksčiau, – kodėl tai blogai, kodėl tai nepadeda, o kenkia gyvai sielai.
   Anksčiau nors buvo tautos, kurios didžiavosi tokiomis gyvenimo vertybėmis, kaip blaivybė, vagysčių nebuvimu, dorovingumu. Visą tai užtikrindavo tautinės tradicijos, tai buvo saugojama ir palaikoma visu gyvenimo būdu, kaip svarbiausia nacionalinė nuosavybė. Du pasauliniai karai, po to kino ir televizijos išplitimas sunaikino ir šias paskutines švaros oazes. Šiandien beveik visi žemės gyventojai nenori pripažinti akivaizdžias ir sunkias nuodėmes kažkuo ypatingu ir neleistinu. Žmonės susigyveno su nuodėme, priima ją kaip neišvengiamą, įprastą gyvenimo normą.
   Vyrai-kariai, kovotojai, kurie čia atsiųsti gelbėti žemę, ginti čia gyvenančius nuo šėtono spaudimo, pardavė jam save už vyno taurę, už šėtonišką tabako pypkę ir neranda savyje jėgų to atsisakyti. Beje, šiandien kalba eina jau ne apie žemę – su ja klausimas išspręstas, šiandien kalbama apie kiekvieną atskirai: kas nesupras, tas tiesiog sudegs valymo srautuose. Garbės žodis, atėjo jau laikas prablaivėti, toliau atidėlioti neįmanoma.
   Mes pasakėme tiktai apie pačias grubiausias ir akivaizdžiausias pažeidimų formas, dėl kurių siela nebegali grįžti pas Dievą. Tačiau yra ir gudresnės, klastingesnės, kurios pagal pavojingumo laipsnį nė kiek ne silpnesnės. Tai pavydas, negeranoriškumas, nesveikas žingeidumas, apkalbos… Kiek žmonių žlugdo vienas kitam gyvenimą, laikydami tai niekais, nepakankamai įvertindami šiuos baisius reiškinius. Dabar ateina laikas, kada vis daugiau žmonių matys panašaus elgesio: neigiamų palinkėjimų, pykčio ir įniršio, grubumo, prakeiksmų, keiksnojimų ir pan. realias pasekmes. Labai dažnai, giliam apgailestavimui, negeranoriškumą vienas kitam jaučia net patys artimiausi žmonės, kurie, jei kas, net vienas už kitą eis į ugnį. Jie leidžia sau tai, nesuprasdami viso neigiamų emocijų ir minčių pavojingumo. Nuo jų į mus visus eina galingos neigiamos programos į sveikatą, į likimą netgi į gyvenimą, kurios 60% atveju yra vienintelės mūsų ligų, nemalonumų, nesėkmių priežastys.
   Kiek mes matome gyvenime gyvų to pavyzdžių! Talentingiausius žmones, Dievo pasiuntinius, kurie nešė tikrą palaimą žemei ir visiems aplinkiniams, sutriuškino iki keliančios nuoširdų gailestį būklės. Ir jokios kitos priežasties, išskyrus jų pažįstamųjų, draugų, pedagogų ir kitų "geradarių" pavydo, – "kodėl jam, o ne man?" – jų atvejais beveik nėra. Tegul niekas nemano, kad tai perdėta. Mes galime išvardinti visas programas ir jų autorius, kurie privedė iki to. Štai milžiniškų programų, kurios eina per pavydą, blokų tipiškiausi pavadinimai, jie kalba patys už save: "Tu niekada netapysi" (kitu atveju nerašysi, nedainuosi ir pan.), "Tavo mirtis tapyme", "Tu neturi tapyti" ir pan. – po 20, 30 programų nuo įvairių žmonių. Ir 30-35 metams kažkada "tiek daug žadėjęs talentas" jei nenusigeria, tai neišlenda iš ligoninių, o kartais net iškeliauja į anapilį, taip ir nepradžiuginęs mažiau pavydžius amžininkus nei genialiomis eilėmis, nei užburiančiais muzikos garsais, nei dangiško grožio paveikslais. Savo esme tai dalyvavimas nužudyme, už kurį kiekvienas atsakys Dieviškame teisme:

Но есть и Божий суд, наперсники разврата!
Есть грозный суд: он ждет;
Он не доступен звону злата,
И мысли и дела он знает наперед.
Тогда напрасно вы прибегнете к злословью:
Оно вам не поможет вновь,
И вы не смоете всей вашей черной кровью
Поэта праведную кровь!

   (M. J. Lermontovas. Poeto mirtis)

   Mes taip pat visai neseniai supratome šių klausimų rimtumą. Tačiau, manome, mūsų kelias šiandien būdingas daugeliui pastabių žmonių. Pakanka nors šiek tiek gauti informacijos, nors įdėmiau perskaityti Evangelijos pranašystes, kad suprasti, jog teismas jau vyksta, ir kad negalima daugiau savęs raminti viltimi, kad dar yra laiko viską pataisyti, kad štai, kada prasidės, tada mes visi iš karto pasitaisysime ir t. t. Viskas, jau metas, jau prasidėjo. Šiandien dar įmanoma, tačiau rytoj jau bus vėlu kažką keisti.
   Teisingo kelio pasirinkime pagrindiniu orientyru, žinoma, ir šiandien pirmoje vietoje yra Dievo duoti per pranašus įsakymai:
   "Ir kažkas, priėjęs, paklausė Jėzaus:
   Gerasis Mokytojau! Ką turiu padaryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą? Jis atsakė jam: kam Mane vadini geruoju? Niekas nėra geriausias, tik vienas Dievas. Jei nori įeiti į amžiną gyvenimą, laikykis įsakymų"
(Mt. 19, 16-17).
   Įsakymuose, žinoma, pasakyta ne viskas, tai tik elementariausia, tačiau netgi paprasčiausias įsakymų laikymasis jau apsaugo sielą nuo rimto nuopuolio.
   Gyvenimo sąlygos šiame pasaulyje priverčia mūsų išgelbėtojus labai kilniaširdiškai žvelgti į žmonių klaidas ir nuodėmes. Ir tas, kas pasirenka įsakymus, kaip elgesio normą, jau eina teisingu keliu, dėl svarbiausio yra ištikimas Dievui. Nors neklysti šiame pasaulyje praktiškai neįmanoma. Tačiau apie tai žino ir daugybę nevalingų arba nesąmoningų žmogaus klaidų atleidžia. Rimto teismo sulauks visų pirma sąmoningi poelgių veiksmai ir motyvai.
   "Jei tos senovinės tautos, kurios buvo iki jūsų, turėtų nors keletą, išsaugojusių dorovingumą, kovojančių su neteisybėmis žemėje, tai Viešpats juos būtų išgelbėjęs. Tačiau neteisieji susižavėjo šio gyvenimo malonumais ir užsitarnavo savo bausmę. Viešpats nebūtų pražudęs tų miestų, jei jų gyventojai būtų dori" (Koranas 11, 118-119).
   Ir štai šiandien buvusios Sąjungos ribose tokių žmonių, kurie dėl pagrindinio ištikimi Dievui, iš viso 16%. Daug tai, ar mažai? Kaip pažiūrėti. Jei palyginti su kitu pasauliu, kur be Rusijos 3% (o su Rusija – 5%), ar su Afrika, kur iš viso 1%, tai, ko gero, ir neblogai. Tačiau yra ir neblogiau: JAV – 13%; Anglija – 14; Turkija – 17%. Yra ir geriau: Saudo Arabija – 21% (Tiesiog palyginimui: visa Europa – apie 6%; Prancūzija – 6%; VFR – 3%; Azija be Sąjungos – 11%). Tačiau, jei pažvelgti į praeitį, kur XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje buvo 23%, o XVII amžiaus pabaigoje – XVIII amžiaus pradžioje (prieš Petro I reformas) – 64% (aukščiausias rodiklis per visą istoriją), tai kitaip, nei nuopuoliu šiandieninės būklės nepavadinsi.
   Aišku, kad šiam nuopuoliui stipriai padėdavo socialinės sąlygos, ypač paskutinių dešimtmečių. Kas, pavyzdžiui, socializmo laikais valstybinio "visos liaudies turto" pasisavinimą laikytų vagyste? Bendra – reiškia, niekieno, imk viską iš eilės, kas blogai guli. Elementariausia vagystė tapo visiškai normaliu – bendraliaudiniu, internacionaliniu reiškiniu, būtent jo dėka ypatingai "stiprėjo" mūsų tautų draugystė. Tik dabar, kada viską išgrobstė, pradėjo aiškintis, kas iš ko daugiau pagrobė. O anksčiau gyveno draugiškai…
   Beje, yra tie, kurie atsilaikė. Jų yra visose kartose. Tai tie, kurių viduje dar gyvos dorovinės vertybės, nėra aistrų, kurios priverčia mainyti sąžinę į jaukų butą, gausų maistą, šėtonišką valdžią ir karjerą. Jiems išoriškai sunkiau, tačiau iš esmės – lengviau gyventi. Jie ramiau miega, lėčiau žilsta, kadangi jų sąžinė švari ir nėra reikalo baimintis už privogtą turtą ar "šiltą" vietą valdžios koridoriuose – baimintis dar dėl to, kad sužinos, kaip visą tai įgyta, ir dėl to, kad kiti vagys panorės pasidalinti su savo sėkmingesniu kolega, ir maža dar dėl ko…
   "Taip, apgailėtinas tas, kieno sąžinė nešvari…" – tiksliau už Aleksandrą Puškiną Boriso Godunovo lūpomis nepasakysi.
   Mes nesame sąžiningai uždirbtos gerovės priešininkais, nekviečiame visų į pilną asketizmą ar vienuolišką buitį. Dievas taip pat nenori, kad Jo ištikimi tarnai gyventų skurde ir miegotų ant plikos žemės – nors dėl tos priežasties, kad tai po to atveda į ligas: žemė labai užteršta subtiliame plane, ir žmonės nuo tokio glaudaus kontakto, gauna galingus neigiamus įsijungimus, ypač naktį. Tačiau iki pastarojo laikotarpio ekonomika, finansai, materialinis gyvenimas beveik nebuvo Dieviškų jėgų kontroliuojami, aukštesnės sferos – kultūra, švietimas, dvasinė sritis – buvo joms prieinamos, tačiau grubesnių sluoksnių dėl labai tankaus purvo jos beveik negalėjo pasiekti. Dėl to visų laikų pamokslautojai ir kvietė į minimalų tenkinimąsi materialinėje sferoje. Kadangi šėtonui netgi už mažiausią gerbūvį reikia beprasmiškai brangiai mokėti. Ir geriau visai nebūti jam skolingu.
   Mes įsitikinę, šiandien daugelis patys teisingai supranta – intuityviai ar sąmoningai, – kad jie teisingame kelyje. Ir pavydėtina ramybė sieloje, žvali ir džiaugsminga būsena – tikra to garantija. Tačiau daugeliui teigiamų žmonių būdinga abejoti, ar juos priims Dievas, ar jie verti Dangaus Karalystės. Jiems būdinga pastebėti tokius mažus savo nusidėjimus, kurių nelaiko nuodėmėmis netgi jų angelai-sargai. Jiems mūsų svarstymai, gal būt, padės tapti labiau įsitikinusiems savo kelio tikrumu.
   Bendrai, žemai lenkiamės ir amžina šlovė tiems, kurie per visus amžius pernešė švarios sąžinės, ištikimybės Dievui, garbingo dorovinio gyvenimo estafetę – būtent jie išlaikė žemę nors tokiame švaros lygyje, kad mes šiandien jau galime svarstyti ne tik apie galimybę, bet ir apie realius sielos išgelbėjimo kelius teismo dieną.
   Pirmas, ir pats pagrindinis įsakymas – saugoti kaip akies vyzdį, stiprinti ir plėsti, kiek tai įmanoma, savo ryšį su Dievu:
   "Mokytojau! – paklausė Kristaus, – koks svarbiausias įstatyme įsakymas?
   Jėzus jam atsakė: "Mylėk savo Viešpatį Dievą visa savo širdimi, ir visa savo siela, ir visu savo protu" – tai pirmas visų svarbiausias įsakymas"
(Mt. 22, 36-38).
   Kadangi tik išsaugojusios ryšį su Dievu sielos, – o tai realios gyvos struktūros, ištisa kanalų sistema, aprūpinanti ir mūsų gyvybines jėgas, ir informacinius mainus, savo rūšies kraujagyslių ir nervinių skaidulų, sustiprintų, kaip oda ir drabužiais, galingomis apsaugomis tinklas – tik šis ryšys dar neduoda šiam tankiam fiziniam pasauliui pilnai užsisklęsti ir atsiskirti nuo Dievo, neduoda tapti tokiu pat mirusiu ir tuščiu, kaip mėnulis, marsas ir merkurijus, kur teigiamų sielų, susijusių su Dievu, seniai jau nėra. Būtent šį gyvą ryšį su Dievu ir stengiasi nutraukti šėtonas visomis apgaulėmis – net iki ateizmo, net iki pilno savo egzistavimo kartu su Dievu neigimo žodžiais – visa, kas įmanoma, kad tik neduoti Dieviškoms jėgoms priėjimo į jo puolusį pasaulį, neduoti Dievui grąžinti šėtono pagrobtas ir suvalgymui paskirtas sielas.
   Asmeniniame plane gyvo ryšio su Dievu išsaugojimas duoda galingą apsaugą ir palaikymą nuo visų pagundų ir gundymų, nuo visų šėtono pinklių:

Боже! Весь я пред Тобою!
С чистыми к добру руками,
С непреклонной к злу душою.
Бедами меня не сломишь,
Не мирюсь я с грязью, тленом,
Пусть хоть море бед нахлынет,
Вера в истину – нетленна!

   (Vaša Pšavela. Maldavimas)

   Visi kiti – ir Senojo Testamento, ir Evangelijos, ir Korano įsakymai – iš esmės yra tik patikslinimas ir detalesnis paaiškinimas to, kaip vykdyti šį pirmąjį ir pagrindinį, kaip išsaugoti šį gyvybinį ryšį, kaip išlikti ištikimu Dievui.
   Ši "ištikimybės" sąvoka, gerai žinoma žemiečiams, tačiau kai kuriose epochose nelabai gerbiama, kartais išverčiama į kitą pusę, kaip nesenais ateistiniais metais, kada apie kokią tik "ištikimybę" nekalbėta – partijai, liaudžiai, tėvynei, darbo klasei, stengiantis, V. Vysockio žodžiais iš dainos "Nemyliu", išmainyti "milijoną po rublį". Tačiau pačiais svarbiausiais žmonijos gyvenimo periodais ji vėl išplaukia aukščiau visko visoje savo pilnatvėje, globališkume ir vienaskaitoje, – kadangi tikra Ištikimybė yra tik viena – Dievui. Būtent ji tikrinama dabar, teismo dieną, kadangi ištikimybė Dievui – tuo pačiu tai ištikimybė sau pačiam, vienintelė savęs išsaugojimo nuo suirimo šiame pavojingame pasaulyje garantija:

О Господи! В одной к Тебе мольбе,
Всего в одной, не откажи мне ныне:
Не дай продаться суете,
Предав себя – Тебя отринув!

Пусть будет им не по нутру,
Что я возвышенному верен,
Но тяга к свету и добру
О, да не сменится сомненьем!

Сжигает жизнь меня в огне,
Но я взлетаю духом в Небо,
И только там свободы свет
Дает простор для вдохновенья.

И да хранит меня всегда
Твоя десница всеблагая,
Пока не минут срок года,
Могилы холод открывая.

И вновь – надежда на Тебя!
Пусть плоть мятется в круговерти,
Пусть прах в земле, душа бессмертна!
Верни звезду – небесной тверди,
Прими в объятия – дитя!

   (Vaša Pšavela. Malda)

   Atėjo laikas, kada mes vėl pašaukti prisiminti žodžio "ištikimybė" reikšmę, kadangi tai mūsų vienintelis leidimas atgal į švariuosius pasaulius, atgal pas Tą, kuris mus čia atsiuntė ir dabar paklaus, kaip mes išpildėme jo pavedimą. Įdomu, kad, kai tariamas žodis "ištikimybė" savo aukščiausia prasme, už jo iškyla Arkangelo Mykolo su ugniniu kardu vaizdas, Dangiškos kariaunos vado, pagrindinio kovotojo su blogio jėgomis, vaizdas. Ir šią galią jis perduoda tam, kuris išsaugojo sieloje šią vienintelę ištikimybę. Gyvenime ši ištikimybė turi daug pasireiškimų – ir kaip ištikimybė santykiuose su artimais sielai žmonėmis, vertais to; ir kaip ištikimybė duotam žodžiui; ir kaip ištikimybė doroviniams gyvenimiškiems principams, ištikimybė įsakymams, sąžinei – visa tai pagrindinio išvestinės. Ir tai, kaip Dievas ir pranašai nustato teigiamumo ir neigiamumo, tai yra sielos nuopuolio, laipsnį, ir priklauso nuo jos ištikimybės Dieviškajam Įstatymui laipsnio.


Toliau – 3. Apie tuos, kurie sugebėjo išsaugoti save ir kieno dėka dar laikosi žemė.

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org