Laimės ir Šviesos
mokyklėlė!



Mokykimės būti
Dievo vaikais!


Mokyklai reikia
tik erdvės
ir tavo mylinčios
širdies!


Laimės mokykla
jau kviečia tave,
ji moko mylėti
ne vien tik save!


Laimės mokykla
prie varpinės veikia,
joje pamokų
lankyti nereikia!




Prie varpinės!

Lietuva, Vilnius.


Dievo vaikų
kūrybinis būrelis

Informacija:


Tel. +370 614 63154.
Vitalijus.

Skype - vitalijusvilnius

religijafilosofija@gmail.com
 


6. Kas atsitinka pasirinkus neteisingą kelią

   Įeikite pro siaurus vartus, vedančius į Dangų. Erdvūs vartai ir platus kelias, vedantys į pražūtį, ir daugelis eina šiuo keliu. Siauri vartai ir ankštas kelias, vedantis į gyvenimą, ir nedaugelis jį randa. Mt. 7, 13-14.
   Dabar mums reikia išsiaiškinti, kas yra neištikimybė ir kuo ji pavojinga sielai?
   Įsakymų sistema, moralinės elgesio normos nukreiptos į tai, kad siela galėtų suvokti savo prigimtį, per savo dvasinį augimą išeiti už fizinio pasaulio kiauto ribų, kuriuo mus prispaudė šėtonas, ir atkurti savo ryšį su Dievu per tą vienintelį siaurą išėjimą, kuris įmanomas religinių kanalų dėka. Reikalingos tiek pačios sielos, tiek aplinkinių pastangos, kad nugalėti gimtąją nuodėmę ir atstatyti nusilpusius po fizinio gimimo ryšius.
   Nuodėmė, nuodėmingas elgesys – tai neteisingas, klaidingas elgesys, kuris ne tik neleidžia atstatyti savo ryšių su Dievu, o, priešingai, dar labiau juos susilpnina ir palaipsniui pilnai užteršia ir suardo sielą.
   Neištikimybė išoriškai pasireiškia veiksmais prieš sąžinę ir teisingumą, sąmoningame ar nesąmoningame įsakymų pažeidime. Įsakymų vaidmuo ypatingas – tai paskutinė riba, tai aiški materialiai nužymėta siena, paskutinis ruožas, kurio peržengti jau negalima jokiu būdu. Įsakymai – kaip pasienio stulpai, duoti tam, kad kiekvienas suprastų, kad už jų prasideda akivaizdus blogis.
   Šiandien sunku rasti žmogų, kuris nežinotų Mozės įsakymų, Jėzaus Kristaus Kalno pamokslo; musulmoniškuose regionuose daugelis žmonių girdėjo apie Šariato įstatymą. Tačiau, deja, ne visi vadovaujasi jais, kaip gyvenimo taisyklėmis, daugumai žmonių įsakymai sau, gyvenimas sau. Visais amžiais ne tiek jau daug buvo tų, kurie galėjo suderinti savo gyvenimą su pagrindiniais moraliniais principais. Dėl tos priežasties ir murkdomės mes ligi šiolei purve, ir visos svajonės apie bent šiek tiek normalesnio gyvenimo sukūrimą žemėje lieka tuščios. Ir kol žmonių kažkokiomis papildomomis pastangomis nepavyks įtraukti į tuos elementarius rėmus, niekas nepasikeis. Šiandien Dieviškoms jėgoms aišku, kad patys žmonės į šiuos rėmus neįeis. Vienas iš teismo dienos tikslų yra tas – žemės išvalymo dėka palengvinti žmonėms perėjimą prie gyvenimo pagal įsakymus. Šio periodo eigoje mes savo gyvenimu atsakysime už jų įsisavinimą. Liks tik tie, kurie sugebės įvaldyti elementarias gyvenimo normas.
   Iš karto pasakysime, kad dar niekam nevėlu pasitaisyti. Tie, kurie gyvena 60% iš apačios, gali išgelbėti gyvenimą, gyvendami pagal įsakymus 1,5 metų laikotarpyje. Tie, kurie 70% iš apačios, – 3 metų laikotarpyje; tie, kurie 80% iš apačios, – 2 metų; tie, kurie 90% iš apačios – 5 metų (šių gyvenimo tipų charakteristikos bus pateiktos truputį vėliau). Teigiamiems žmonėms tikslus įsakymų laikymasis daug kartų palengvina teismo dienos išgyvenimą, kadangi teismo dienomis nuodėmės pakartojimas 9-10 kartų pavojingesnis, nei įprastu laiku.
   Apskritai, nuodėmių sąraše, kurios gali atnešti žalą sielai, yra 113 punktų. Be to, daugelyje jų surinkta po keletą nuodėmių, kurios padaro vienodą žalą. Pakartosime, kad nuodėmės domina angelus-sargus ir Dievą tik tuo aspektu, kur siela pažeista ir kokiu laipsniu, ar yra galimybė atstatyti suardytą ir kokiu būdu. Visus 113 punktų išvardinti neįmanoma. Įsakymai išskiria juose patį/visų/ svarbiausią, priklausomai nuo padėties žemėje ir joje esančių sielų kategorijos. Taip, Mozės įsakymai orientuoti nuo 1-ojo iki 6-ojo gyvenimo lygiui; Korano įsakymai apima nuo 4-ojo iki 10-ojo gyvenimo; o Evangelijos įsakymai turi du lygius: tiesioginiai nurodymai, papildantieji ir patikslinantieji Įstatymo įsakymus (jums pasakyta tai, o Aš sakau jums…) duoti 1-7-jam gyvenimams, ir yra pats meilės įstatymas, orientuotas į brandžias sielas (nuo 7-ojo iki 12-ojo) ir kviečiantis gyventi pagal gilesnius dorovinius nuostatus – pagal sąžinės, teisingumo jausmą:
   "Mylintis kitą įvykdė įstatymą. Kadangi įsakymai: "neištvirkauk", "nežudyk", "nevok", "nemeluok", "negeisk svetimo", ir visi kiti susiveda į vieną: "mylėk savo artimą, kaip pats save". Kas myli artimą, tas nedarys jam blogo, todėl meilė ir yra Įstatymo vykdymas" (Rom. 13, 8-10).
   Pirmas įsakymų lygis – skirtas nebrandžioms sieloms – orientuotas visų pirma į savęs išsaugojimą nuo suirimo šiame pasaulyje. O Kristaus meilės Įstatymas – orientuotas jau savanoriškam ir sąmoningam bendradarbiavimui su Dievu žemės ir visos puolusios pasaulio sandaros dalies išgelbėjimo darbe.
   Yra šeši skirtingi pavojingiausių nuodėmių sąrašai priklausomai nuo sielos amžiaus:
   1-3-jam gyvenimams didžiausią pavojų kelia persivalgymas.
   4-6-jam – apkalbos.
   7-8-jam išdidumas, pernelyg stiprus savęs sureikšminimas.
   Pradedant nuo 9-ojo ir vyresniems didžiausias pavojus yra seksas, antroji nuodėmė yra: 9-jam – neištikimybė, nepastovumas meilėje, 10-jam grubumas santykiuose su žmonėmis, pernelyg stiprus griežtumas.
   11-12-jam savo atsakomybės mastų nesuvokimas, savęs menkinimas ir neįvertinimas, savo gyvenimo atidavimas šeimos ir artimųjų vergovei.
   Nuodėmės – tai virvės, kurios pritvirtina kažkurias sielos dalis prie šėtono. Nuo jų vėliau tenka specialiai išsilaisvinti, išsipainioti. Skirtingos nuodėmės veikia skirtingas sielos dalis, ir kuo svarbesnė sielai ši dalis, tuo pavojingesnė jai tam tikra nuodėmė.
   Ir yra ypatingas sąrašas nuodėmių, keliančių didžiausią pavojų teismo dienomis. Prie jo ir apsistosime detaliau.
   1. Pirma nuodėme, kaip mes jau ne kartą kalbėjome, yra seksualinis gyvenimas. Jis nutraukia ryšio su Dievu kanalus, ardo sąmonę ir palaipsniui atveda sielą iki mechanizmo lygio.
   2. Toliau godumas. Pasaulio sandaros struktūra sudaryta atidavimui, sielos, ateinančios čia, turi būti teigiamų srautų laidininkais. Godumas sukuria sąstingį kažkuriuose lygiuose, prasideda kanalų užsikimšimas, kuris palaipsniui apima ir pagrindinį ryšio su Dievu kanalą. Godumas užtemdo visas sielos puses, nuo jo žmogus atbunka, be to, purvas nuo jo labai lipnus ir sunkiai nuvalomas, štai kodėl ši nuodėmė yra antra. Tiesa, čia nereikia pulti į kitą kraštutinumą, jei siela atiduoda daugiau, nei gauna, tada atsiranda švaistymo nuodėmė: "Giminaičiui, vargšui, keliautojui padėk tuo, ko jiems reikia, bet nesišvaistyk, atiduodamas daugiau nei reikia. Iš tiesų tie, kurie švaisto, yra giminingi šėtonui, tai jis buvo nedėkingas savo Viešpačiui" (Koranas, 17, 28-29). Mes visai neprivalome visiems iš eilės švaistyti tai, ką mums duoda Viešpats. Nuo to pradžioje irsta apsaugos, o po to ir pati siela. Tačiau ši nuodėmė sąraše yra 12-oji, ji mažiau pavojinga.
   3. Dviveidiškumas, veidmainiškumas, norėjimas vienu metu tarnauti ir Dievui, ir šėtonui, įtikti visiems dėl naudos sau. Kaip sakoma, ir pašėlti, ir nekaltybę išsaugoti. Tiesą sakant, nors ji ir yra trečia pagal ardomojo poveikio laipsnį, tačiau tai, mūsų manymu, pati bjauriausia ir pavojingiausia nuodėmė.
   Viskas prasideda nuo menkniekio: žmogus žino, kad tai nuodėmė, tačiau galvoja: "Leisiu sau tik kartą, po to atgailausiu ir pasitaisysiu". Ir taip keletą kartų. Po to jis mato, kad jokios žemiškos bausmės už nuodėmę negauna, ir visai nustoja tai laikyti nuodėme. Jo klausia: "Nusidėjęs?" Jis nuoširdžiai atsako: "Ne". – "Kyšius imi?" – "Jūs ką, tokios smulkmenos, ar tai kyšiai? Štai kiti ima, tai jau tikrai… – "Vagi?" – "Neduok, Dieve!" – "O iš kur namuose tiek šlamšto su tavo atlyginimu?" – "Viskas iš darbo, ten niekam neprireikė, aš ir paėmiau…" ir t. t. Bendrai, kaip liūdnai pajuokavo vienas nekvailas žmogus: "Kas pasakė, kad mesti rūkyti sunku? Aš kiekvieną dieną metu".
   "Ir pasakė jiems Jėzus: naudokitės tuo, kas duota jums šiame pasaulyje taip, kad įtikti Dievui. Ir tą valandą, kada jūs prarasite viską žemišką, jus su džiaugsmu priims į amžinas buveines. Kas ištikimas mažame, tas bus ištikimas ir dideliame, kas neištikimas mažame, tas bus nepatikimas ir dideliame. Ir jei jums negalima patikėti žemiškų turtų, tai kas gi patikės jums Dangiškus turtus? Jei jūs su svetimu turtu nebuvote sąžiningi, tai kas jums duos tai, kas jūsų? Negali vienas tarnas dviems šeimininkams tarnauti vienu metu. Jis vieną mylės, o kito nekęs, ar vienam bus stropus, o kitam aplaidus. Negalima vienu metu tarnauti ir Dievui, ir mamonai (žemiškam turtui, sėkmei ir t. t. – Autoriai) (Lk. 16, 9-13).
   Kiekvienas pakartotinas kreipimasis į neigiamas jėgas įtraukia vis giliau į purvą. Siela virsta purvo gumulėliu ir tiesiog iškrenta iš Dieviškojo kanalo. Šėtonas noriai ima tokias sielas į savo tarnybą, jis itin vertina panašų neprincipingumą. Tai pas jį vadinasi "maskuote". Tokių žmonių subtilūs aiškiaregystės ir aiškiagirdystės kanalai greitai persijungia žemyn, jie pradeda pilnai gyventi pagal šėtono diktavimą ir tampa jo pavojingu griaunančiu ginklu, kadangi moka įeiti į pasitikėjimą, pasirodyti sąžiningais. Potencialiai jie visada profesionalūs judai – išdavikai ir provokatoriai. Tai per juos nužudė Kristų, nužudė pranašą Muchammadą, nužudė visus kovotojus su blogiu. Visas nekaltai nužudytų teisuolių, tiesos ir teisingumo gynėjų kraujas gula ant jų – visų laikų ir tautų veidmainių ir fariziejų:

   "Vargas jums, rašto aiškintojai ir fariziejai. Veidmainiai! Jūs kaip tos kapavietės, kurios iš išorės gražiai išpuoštos, o viduje pilnos mirusių kaulų ir puvėsių. Jūs išoriškai stengiatės atrodyti dorais, o viduje pilni veidmainiškumo ir melo.
   Vargas jums, veidmainiai! Jūs statote paminklus pranašams ir puošiate teisuolių antkapius, sakydami: "Jei mes gyventume mūsų tėvų laikais, mes nepralietume su jais pranašų kraujo," – ir tuo liudijate patys prieš save, kad jūs palikuoniai tų, kurie žudė pranašus. Ką gi, pildykit savo tėvų piktadarybių taurę! Jūs gi patys gyvatės, angių išperos! Kaip jūs galvojate išvengti pasmerkimo į hieną? Aš jums siunčiu pranašus ir išmintingus žmones, šventumo mokytojus, o jūs vienus nužudote ir nukryžiuojate, kitus – sumušate ir varinėjate iš miesto į miestą. Ant jūsų kris kaltė už visų teisuolių pralietą žemėje kraują, pradedant nuo Abelio…
   Iš tiesų sakau jums: visa tai išsipildys dabar gyvenančių kartų akivaizdoje".
(Mt. 23, 27-36).
   4. Šventvagystė, šventenybių ir tikėjimo apskritai, bei kitų religijų niekinimas. Vyksta staigus kanalų nutrūkimas, ilgam užsidaro durys į Dangaus Karalystę. Ši nuodėmė atmeldžiama ne mažiau, kaip per tris gyvenimus, ir žemiškas atlygis – betėvystė iki 7-os kartos. Ši bausmė pas mus jau prasidėjo už 1920-1930 metų karingus ateistus. Tačiau tai liečia būtent aktyvius kovotojus su tikėjimu. Jei žmogus atsiduria ateizme tiesiog bendrame socialiniame sraute, jo asmeninės nuodėmės čia mažai. Mūsų įprastas šiuolaikinis ateizmas atmeldžiamas per 2-3 mėnesius.
   5. Nužudymas. Į tai dabar bus stumiamos nebrandžios sielos dėl ženklaus socialinių sąlygų pablogėjimo. Artimo nužudymas – tai savęs nužudymas. Mes visi – vieno organizmo ląstelės, mes visi – vienas kitam apsauga. Žmogus tuo pačiu pats tarytum užkasa save giliai į kapą. Sieloje susidaro milžiniška skylė, palaipsniui gęsta visos jos, kaip gyvos sielos, galimybės. Šią nuodėmę tenka atmelsti ne mažiau, kaip per 2 gyvenimus. Tačiau turimas omenyje būtent artimo nužudymas, nužudymas taikiame gyvenime, o ne kovojant su priešu ar bandyto nužudymas – tai vertinama pagal visai kitus įstatymus. Nužudyti užpuolusį niekšą – tai mūsų kario pareiga, tai prievolė ginti savo sielą, ir už tai nuo Dievo būna apdovanojimai, tai vertinama, kaip nuopelnas.

   "Papasakok jiems pasimokymui dviejų Adomo sūnų istoriją. Abu jie atnešė po auką, tačiau vieno auka buvo nuoširdesnė, ir Viešpats ją priėmė, o kito – ne. Tada jis susierzinęs pasakė broliui: "Aš tave už tai nužudysiu!" "Neduok, Dieve! – atsakė tas. – Viešpats myli ištikimus, ir jei tu pakelsi ranką, kad nužudyti mane, aš neatsakysiu tuo pačiu, tu man ne priešas, ir aš saugau ištikimybę Allachui – Pasaulių Valdovui. Jei nori – kurk blogį, tačiau tave užgrius ne tik tavo nuodėmė: kartu su mano gyvybe visų gyvenančių nuodėmės užgrius ant tavęs, ir amžinai kankinsies ugnyje – pats pasirinksi atlygį už žiaurumą". Tačiau aistra apakino jo brolį ir jis nesusilaikė nuo nužudymo. Jis tapo pirmu iš nelaimingųjų… Bet po to suriko: "O vargas man!" – ir pradėjo stipriai atgailauti.
   Todėl Viešpats ir parašė Įstatyme Izraelio sūnums: kas nužudo žmogų ne atsakydamas į artimo mirtį ar ne dėl negarbės platinimo šalyje – tas tarytum nužudo visą žmoniją, o kas gina žmogaus gyvybę, tas gina visų žmonių gyvybes"
(Koranas 5, 30-35).
   6. Savęs žeminimas, klaidingas kuklumas – "mes žmonės maži, nuodėmingi, nuo mūsų niekas nepriklauso, kurgi mums su mūsų nuodėmingumu kelti sau aukštus tikslus" ir t. t. Tokiomis mintimis žmogus pats nuleidžia save į balą. Viešpats nesukūrė mus mažais niekam tinkančiais vabalėliais, mes ne kažkoks stichinis reiškinys, į mus įdėta Dieviškos išminties šviesa, ir mes privalome ją nešti į pasaulį. Žemindamas save žmogus gesina šią šviesą ir žeidžia savo Kūrėją, kuris anaiptol nesukūrė jo netobulu. Savęs, savo misijos negerbimas, nenoras kelti sau aukštų tikslų nutraukia pačius subtiliausius ir aukščiausius ryšius, žmogus netenka kūrybinio potencialo ir nutolsta nuo Viešpaties. Jei vieną gyvenimą žmogus į tai buvo linkęs, po to du gyvenimus tenka vargiai kapanotis iš šios tirštos pelkės.
   Dažnai savęs žeminimas kyla iš neteisingai suprastos, ištrauktos iš konteksto Kristaus frazės apie tai, kad "kiekvienas aukštinantis save bus pažemintas, o žeminantis save bus paaukštintas" (Lk. 14, 11). Čia labai nesėkmingas vertimas. Kalba eina apie elementarų kuklumą: nereikia veržtis į pirmą vietą puotoje, nereikia pačiam rinktis geresnio kąsnio ir t. t. – kalba eina apie gavimą, o ne apie atidavimą. O pats savęs žeminimas reiškia savo jėgų padaryti ką nors kilnaus neįvertinimą.
   Mes neturime girti save, savo pasiekimus nei prieš žmones, nei prieš Dievą, neturime reikalauti sau kažkokių titulų ir apdovanojimų, tačiau tai nereiškia, kad turime žeminti galimybes, duotas nuo Dievo, ir dėl klaidingo kuklumo nesiimti tų įpareigojimų, kuriuos mums paveda Viešpats. Dėl šio savęs žeminimo, savęs ir savo jėgų neįvertinimo, iki šiol viršininkų kėdėse sėdi vien šėtoniškos sielos, o žmonės, Dievo pašaukti vadovauti mūsų gyvenimui, dėl savo kuklumo atsiduria dešimtais iš eilės pavaduotojais arba visiškai atsisako dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Tik kokią jie duos ataskaitą Dievui, kuris iš jų pareikalaus ne už kuklumą, o už tai, kaip jie įvykdė Jo įpareigojimą vadovauti įmonei, miestui, šaliai, – kodėl atidavė viską šėtoniškų apsišaukėlių sunaikinimui, kurie nieko kito sieloje, išskyrus kuklumo nebuvimą, tai yra įžūlumą, kaip tik ir neturi?
   Savęs aukštinimas, išdidumas taip pat nuodėmė, nuo jo ryšiai su Dievu išsipučia ir sprogsta, tačiau pagal pavojingumo laipsnį ji yra 5-6-oji. Ir viena, ir kita nuodėmė iš pagrindų turi patį savęs vertinimo faktą, – apie ką dar kalbėsime. Nuopelnų ir pasiekimų plane vertinti mus gali tik Dievas, tai ne mūsų reikalas. Mūsų užduotis – atlikti savo darbą kaip galima geriau, paliekant svarstymus ir vertinimus mus sukūrusio valiai: "Tu mano Kūrėjas, Tu žinai, koks aš, ne man save vertinti Tavo akivaizdoje, padėk tik man, Dieve, įvykdyti Tavo valią dėl manęs, padėk nepasimesti, neužgęsti, atnešti Tavo šviesą iki žmonių".
   "Jūs – pasaulio šviesa. Ir nereikia slėpti miesto, stovinčio kalno viršūnėje. Ir uždegęs žvakę, nestato jos po gaubtu, o stato į žvakidę, kad šviestų visiems namuose. Tad tegul ir jūsų šviesa šviečia žmonėms, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Dangiškąjį Tėvą" (Mt. 5, 14-16).
   Ir dar galima priminti pamokymą apie talentus, kurie duodami žmonėms ne tam, kad užkasti juos į žemę.
   Išskyrus tai, už visas šias nuodėmes atsiskaito ne tik pats nusidėjęs, bet ir jo palikuoniai, atsiranda vadinamoji "giminės karma".
   Už pomėgį užsiiminėti seksu, pavyzdžiui, iki trečios kartos vyksta stipriausias lytinės sferos srautų vampyrizmas, kuris iššaukia fiziologijos sutrikimus, sunkias ūmias ligas. Godumas iki 7-os kartos atima iš palikuonių būtiną gerovę, jie gyvena vargingai ir t. t.
   Ir dėl vaizdo pilnatvės dar pridėsime, kad 7-oji ir 8-oji sąraše yra nuodėmės, kurios ten pavadintos "glaudžiu bendravimu su katėmis ir šunimis", būtent taip, ne "bendravimas", o "glaudus bendravimas", tai yra abipusis bendravimas su atsaku. Tai, kad jie prie mūsų lenda ir limpa, nenuostabu, šėtonas tam ir pakiša mums arčiau šiuos savo vampyrinės sistemos išėjimus. Tačiau kokie žmonės tapo nejautrūs purvui, kad laiko juos ne būdose, ne lauke, o šalia savęs, gyvendami kaip tvarte! Netgi ne astraliniam – nematomam, o realiam, žemiškam purvui. O subtiliame plane tai tiesiog purvo gumulėliai, tai šėtono nagai ir plaukai. Katės – ryšio kanalas, pasiklausymo įranga, neveltui jas visada vertino raganos ir burtininkai. Šunys – seksualinių programų nešiotojai. Tačiau visų svarbiausia, abu – galingiausi vampyrizmo kanalai, natūralūs "dulkių siurbliai". Katės – labiau fiziologijos, šunys – protinių ir psichinių jėgų. Kiek mums jau teko matyti tiek vaikų, tiek suaugusiųjų ligų atvejų – atsilikimą vystymesi, atminties praradimą, virškinamojo trakto susirgimus – tik dėl to, kad namuose laiko šunį ar katę.
   ATLEISK, VIEŠPATIE, PASIGAILĖK MUS DĖL MŪSŲ NEMOKŠIŠKUMO IR AKLUMO, PADĖK PRAREGĖTI IR IŠSIVADUOTI, SUSILAIKYTI NUO NUODĖMIŲ! NELEISK PRAŽŪTI TAVO RANKŲ KŪRINIAMS DĖL NEŽINOJIMO! IŠGELBĖK, IŠSAUGOK IR PASIGAILĖK MUS, DIEVE, DĖL TAVO DIDINGOS MALONĖS, NES TU ESI MALONINGAS IR GAILESTINGAS! AMEN!


Toliau – 7. Sielos nuopuolio etapai.

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org