Laimės ir Šviesos
mokyklėlė!



Mokykimės būti
Dievo vaikais!


Mokyklai reikia
tik erdvės
ir tavo mylinčios
širdies!


Laimės mokykla
jau kviečia tave,
ji moko mylėti
ne vien tik save!


Laimės mokykla
prie varpinės veikia,
joje pamokų
lankyti nereikia!




Prie varpinės!

Lietuva, Vilnius.


Dievo vaikų
kūrybinis būrelis

Informacija:


Tel. +370 614 63154.
Vitalijus.

Skype - vitalijusvilnius

religijafilosofija@gmail.com
 


8. Neįeikite į pragarišką labirintą

   Jei šis pasaulis jūsų nemyli, žinokite, kad Manęs jis neapkentė anksčiau už jus. Jeigu jūs būtumėte nuo šio pasaulio, tai jis jus mylėtų, kaip savus. Bet jūs jam nepriklausote, kadangi Aš atskyriau jus nuo jo – štai dėl to pasaulis jūsų ir nemyli. Pagal Joną, 15, 18-19.

   Visais amžiais šioje tamsos karalystėje gyvenimas buvo taip sutvarkytas, kad žmogus, vos suspėjęs išlįsti iš vienos šėtono pinklės, tuoj pat patekdavo į sekančią. Viename nematomo pasaulio lygyje mūsų žemiškas gyvenimas panašus į labirintą iš tūkstančių kelių, kaip vėduoklė išsiskleidusius prieš žmogų. Bėda ta, kad visi šie keliai – klaidingi. Pakanka žmogui patikėti, kad šie keliai ir yra gyvenimas, ir stoti į kurį tai iš jų, kaip visas labirintas pradeda judėti ir keliai pradeda suktis, kaip girnos, malančios žmogų. Praėjus net mažą šio labirinto atkarpą, siela ištuštėja, praranda gyvenimo skonį, tampa bejausmė nuo purvo:

Помнишь ли город тревожный,
Синюю дымку вдали?
Этой дорогою ложной
Молча с тобою мы шли...

Шли мы – луна поднималась
Выше из темных оград,
Ложной дорога казалась –
Я не вернулся назад.

Наша любовь обманулась,
Или стезя увлекла –
Только во мне шевельнулась
Синяя города мгла...

Помнишь ли город тревожный,
Синюю дымку вдали?
Этой дорогою ложной
Мы безрассудно пошли...

   (А. Blokas)

   Kartą įėjus, ištrūkti po to iš šio labirinto pačiam, be Dievo pagalbos, praktiškai neįmanoma. O sugebėjimo pamatyti iš anksto, kad keliai klaidingi, eilinis žmogus neturi, apgaulė, kaip taisyklė, pastebima po to, kada ardomasis veiksmas jau įvykdytas. Kiek aukštų širdžių sumušta, kiek geriausių sielos stygų nutraukta, kiek dieviškųjų prasiveržimų išniekinta ir apvilta, šių labirintų aklavietėse ir spąstuose!
   Tik patys švariausi ir subtiliausi žmonės iš savo patirties žino, kaip sunku buvo įsikurti šiame gyvenime, išsaugant nuoširdžius ir pakylėtus siekimus. Visi mėginimai realiai įgyvendinti idealą baigdavosi tragišku nusivylimu. Daugiau ar mažiau pavykdavo įsikurti tiems, kurie sąmoningai atsisakydavo gyvenimo pilnatvės ir pradėdavo gyventi tik blaiviu protu. Tačiau ir šiame kelyje persekiodavo pavojus pakliūti į praktiškumą, patekti į suokalbį su sąžine, į kompromisus su šėtonu. Išsaugojo save tik tie, kurie visai neįėjo į šį labirintą, bet ar jų daug?
   Net nepažįstant nematomo pasaulio, paprastu praktišku protu nesunku pastebėti, kad jokios logikos mūsų gyvenime nėra. Kuo kaprizingesnė ir amoralesnė moteris, tuo daugiau dėmesio į save ji pritraukia, tuo daugiau ji įsitvirtinusi ir aprūpinta. Kuo įžūlesnis ir labiau ištvirkęs ar pavydesnis ir bailesnis vyras, tuo aukštesnę padėtį visuomenėje jis užima ir tuo daugiau gauna galimybių gyventi kitų sąskaita. Kuo kilnesni ir aukštesni žmogaus tikslai, tuo negailestingiau puola jį visas šio gyvenimo purvas. Nežiūrint į visus savo privalumus šie žmonės neranda atgarsio tarp aplinkinių, neranda netgi žmogaus, sugebančio juos suprasti ir įvertinti. Priešingai, kartais juos daug metų kankina, o po to net palieka tie, kurie ir jų mažo pirštelio neverti.
   Tokia pastovi ir tvirta padėtis, besitęsianti amžiais ir apimanti beveik visas tautas, negali būti atsitiktinė ir stichiška. Ji dėsninga puolusiam pasauliui. O mūsų sąmonė taip užteršta, kad mes ieškome visų šėtono žiaurumų paaiškinimų paties žmogaus klaidose, "nesėkmėse", likimo negandose, gyvenimo aplinkybėse ir t. t., ir pan. Ir kaip sunkiai žmonės suvokia, kad už viso to stovi globališka organizuota sistema, sąmoningai palaikanti ir primetanti tokią gyvenimo eigą. Beje, mūsų šalyje ši sistema galėjo aktyviau pradėti dirbti tik per paskutinius 30 metų, kada išaugo karta, praktiškai pilnai užmiršusi apie Dievą. Šiandieninės Rusijos bėdos – tai tiesioginis atsiskaitymas už ateizmą, už mūsų dvasinį aklumą.
   Įdėmiai pažvelkite į paskutinių dešimtmečių mūsų gyvenimą: kas ir kur mums padėdavo teisingai pasielgti? Prisiminkite nesenus mūsų jaunystės laikus, kuriuos šiandien visi prisimena, kaip geriausius, – tada nors duona buvo pigi. Vos spėję gimti, mes būdavome įtraukti į vieną iš pačių pagrindinių nuodėmių – ateizmą, vos ne nuo lopšelio mums įkalinėdavo, kad Dievo nėra – atleisk, Viešpatie! Asmeninių santykių požiūriu primesdavo šėtoniškos aistringos meilės idealą. Klydo ir painiojosi net geriausieji: poetai, pašaukti apdainuoti Dievą, apdainuodavo šėtoniškas dukreles, teatras, kinas ir literatūra visu pajėgumu propagavo moters – "nugalėtojos" paveikslą, kuri per vieną vyrą gaudavo butą, per kitą darė karjerą, trečią priversdavo nešioti save ant rankų, įsigudrinusi vienu metu kažką gauti iš kiekvieno visą likusį gyvenimą.
   Už šiuos mūsų istorijos puslapius mes dar raudonuosime. Taip išklibo patys kilniausi principai. Jei ne vienoje, tai kitoje vietoje siela pakliūdavo į šėtoniškus tinklus, ir žmonės ėmė abejoti pačiomis pagrindinėmis dorovinėmis tiesomis. O tuos, kurie nežiūrint į nieką bandė jas išsaugoti, gyvenimas tiesiog sutrypdavo, išmesdamas už savo ribų. Netgi geriausios moterys, matydamos tokį "idealą", imdavo abejoti savo vidinių principų teisingumu ir bandė mėgdžioti jį, kad nelikti skurde ir nuošaly nuo "gyvenimo".
   Tarytum dovana, mūsų paskutinių dešimtmečių kartų švente tapo restoranai ir barai – šios savotiškos šėtono "šventyklos", kur žmonės savaip "priimdavo komuniją" ir kur įtraukdavo juos į šėtonišką gyvenimą. Ir šią "dovaną" jis siūlydavo ir tiems, kam ji buvo iš tiesų norima, ir tiems, kam ji buvo visai nereikalinga. Ir vieną "gražią" dieną šių šėtoniškų spąstų slenkstį peržengdavo ir vyrai – kariai, Dievo pasiuntiniai ir pačios doriausios ir tyriausios moterys.

С невинным лицом она в бар заходила,
Дышала развратом голодная ночь.
И некому было, и незачем было
Ее пустоте и паденью помочь.

Недобрые взоры струей водопада –
Холодной струей – обрывали мосты,
И сердце горело, как в пламени ада,
И сосны смотрели, как с неба кресты...

Не вынесло сердце рассвета и сосен,
И солнце застыло от жгучей тоски...
Ее уносила жестокая осень
В пустыню разврата, где злые пески.

   (М. Новгородский. Печальная песня)

   Jie peržengdavo šį slenkstį ieškodami nors kažkokios prošvaistės savo gyvenimo patamsiuose, tačiau tik savo gyvenimo patamsiuose gesino ten savo pačių šviesą ir vėl išeidavo į niekur dar labiau ištuštinti, apnuodyti ir apsvaiginti šėtoniškais svaigalais.
   Subtilesniems žmonėms tokiu norimu atlygiu būdavo koncertai, teatrai, kinas, filharmonija, muziejai. Tačiau šiandien ir mene sunku rasti švarius reiškinius, nešančius šviesą į žemę. Menas dabar pagrinde taip pat pavaldus šėtonui ir veikia sąmonės ir emocinės-psichologinės sferos aukščiausių planų ardymui, primeta žmonėms klaidingas vertybes ir klaidingus elgesio stereotipus. Duos Dievas, kaip nors papasakosime, ką mes – keli aiškiaregiai – matėme Čaikovskio operos "Pikų dama" metu. Tai savotiškas šėtoniškos muzikos "šedevras" – 99 iš apačios. Tai antiliturgija arba antipamaldos, kaip galima pasakyti iš analogijos su "antikristu".
   Ir net jei mums duodavo skaityti knygas, kur nugalėdavo gėris, kur žmonės ateidavo vienas kitam į pagalbą, – vienas už visus ir visi už vieną – tai mes dabar matome, kad tai vėl būdavo labiau naudinga šėtonui, kad padorūs teigiami žmonės laikytų savo pareiga gelbėti ir tempti ant savęs po kelis jo šėtoniškus "padėjėjus" – veltėdžius.
   O šiandieninė mūsų realybė pralenkė visas buvusias sielos kankinimo formas, priversdama žmogų dėti ant svarstyklių viską, ką turi, už duonos gabalėlį.
   Ir štai esant tokioms mūsų gyvenimo būdo vertybėms mes stebimės, kodėl mūsų gyvenimas vis blogėja. O kitaip ir negali būti. Stebina kita: kaip išsilaiko šioje tamsoje be prošvaisčių dar kažkas šviesu ir tyra žmonių sielose.
   VIEŠPATIE! DUOK MUMS JĖGŲ NENUKRYPTI IŠ TEISINGO KELIO ŠIOSE NEŽMONIŠKOSE SĄLYGOSE! NEDUOK PRAŽŪTI TAVO RANKŲ KŪRINIAMS PASKUTINĖMIS DIENOMIS PRIEŠ IŠGELBĖJIMĄ! TEIŠSIVADUOSIME TAVO DĖKA NUO VISOKIO SIELVARTO IR SKAUSMO, SKURDO IR VARGO, NELAIMIŲ IR BĖDŲ! IŠGELBĖK, VIEŠPATIE, SAVO ŽMONES IR PALAIMINK SAVO KŪRINIJĄ, DOVANODAMAS IŠTIKIMIEMS ŽMONĖMS PERGALĘ PRIEŠ JŲ PRIEŠININKUS IR TAVO KRYŽIUMI IŠSAUGANT TAVO GYVENIMĄ. AMEN.


Toliau – 9. Didžioji atsakomybė.

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org