9. Didžioji atsakomybė

Skirsnis sutrumpintas


   Ir visų šių sunkiausių mūsų egzistavimo šiame pasaulyje sąlygų akivaizdoje ypatingą reikšmę įgauna pagrindinės savo atsakomybės suvokimas – už savo sielą, už savo sielos išsigelbėjimą. Niekas žemėje – nei visuomenė, nei šeima ir mokykla, nei tėvai, nei artimieji, nei krikšto tėvai, nei dvasinis tėvas – neneša tokios atsakomybės už žmogų, kaip jis pats. Danguje tai vadinama "Didžiąja atsakomybe" – tiesiogiai prieš Dievą, prieš Aukščiausiąjį Allachą, prieš Kūrėją.
   Dabartinė karta šiuo atžvilgiu turi didelį trūkumą, nors mums ir buvo duota daug teigiamų nuostatų – abipusės pagalbos, rūpinimosi artimu, sąžiningumo ir t. t. – tačiau visus šiuos metus etikos disciplinose kruopščiai buvo nutylimas klausimas apie atsakomybę už save, už tą naštą, kurią galima nešti be žalos sau, už savo jėgų galimybių žinojimą.
   Daugelyje religinių srovių, pasirodžiusių paskutiniu laiku, labai populiari yra pasiaukojimo idėja, pilno savęs atidavimo, ištirpimo kitų vardan, savanoriškas, net džiaugsmingas kentėjimų ir kančių į save priėmimas. Šiose truputį mazohistinėse idėjose mažai Dieviško, jose slypi gudriai ...

Toliau – 10. Kas neįmanoma žmogui – įmanoma Dievui.

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org