Laimės ir Šviesos
mokyklėlė!



Mokykimės būti
Dievo vaikais!


Mokyklai reikia
tik erdvės
ir tavo mylinčios
širdies!


Laimės mokykla
jau kviečia tave,
ji moko mylėti
ne vien tik save!


Laimės mokykla
prie varpinės veikia,
joje pamokų
lankyti nereikia!




Prie varpinės!

Lietuva, Vilnius.


Dievo vaikų
kūrybinis būrelis

Informacija:


Tel. +370 614 63154.
Vitalijus.

Skype - vitalijusvilnius

religijafilosofija@gmail.com
 



IV dalis. PRAKTINIAI PATARIMAI ATGAILOS, MALDOS IR ELGESIO ''BAISAUS TEISMO'' DIENOMIS KLAUSIMAIS

1. Pagrindinės gyvenimo sritys teismo laikotarpiu

   Tik kada žmones ištinka nelaimė, jie pradeda šauktis Dievo, nuoširdžiai žadėdami pasitaisyti ir gyventi dorai: "Jei Tu išgelbėsi mus, mes būtinai Tau būsime dėkingi!" Tačiau kai Jis juos išgelbėja, jie tęsia savo neteisybes žemėje. Supraskite, jūsų neteisybės, tai jūsų pražūtis! Prisisotinę jomis šiame gyvenime jūs vis vien po to stosite prieš Dievą ir tik tada suprasite, ką padarėte su savimi...
   Kas turi nors lašelį sveikos nuovokos, negali nesuprasti šių aiškių nurodymų. Dievas kviečia jus į gyvenimo ir išsigelbėjimo kelią, ir padeda tiems, kurie nori eiti teisingu keliu. Tiems, kurie kuria gėrį, bus atlygis gėris, ir su pertekliumi: nei dulkės, nei gėda neuždengs jų veidų, jie amžinai gyvens rojuje. O tie, kurie prisirinks blogų darbų, ir atlygį gaus blogiu tuo pačiu matu. Jų laukia nešlovinga pabaiga: gynėjo prieš Dievą jie neturės ir jų veidus užgaubs tamsa, tamsesnė, nei pačią tamsiausią naktį.
Koranas, 10 dalis, 13 ir 23-28.

   Ir pamačiau aš mirusiuosius, mažus ir didelius, stovinčius priešais Dievą, ir jų knygos buvo atverstos, ir buvo atversta dar viena didžiulė knyga – Gyvenimo Knyga. Ir juos teisė pagal jų darbus, užrašytus knygose… Ir kas nebuvo įrašytas Gyvenimo Knygoje, tas buvo įmestas į ugninį ežerą. Apreiškimas 20, 12 ir 15.

   Jūs manote, kad Viešpats neišpildys savo pažadų? Bus pristatyta knyga, nuo kurios darantieji neteisybes sudrebės iš baimės: "O vargas mums! Kas tai per knyga, kur nepamiršta nei didelio, nei mažo, nėra nieko, kas nebūtų joje užrašyta". Jie ras visus savo darbus, ir Viešpats atlygins kiekvienam tiksliai pagal juos, niekas nebus nuskriaustas. Koranas 18 dalis, 46-47.

   Šiandien, kai žemės ir visos šios pasaulio sandaros dalies klausimas galutinai išspręstas, pagrindinę reikšmę įgauna kiekvienos sielos individualaus išsigelbėjimo klausimas. Ankstesnių pranašų laikais neištikimos sielos galėjo juos išjuokti ir galvoti sau: "Jūs eikite sau į rojų, o mums ir pragare neblogai". Dabar jos neturi ir tokios galimybės. Vietoj pragaro dabar tas pats ugninis ežeras, ir, išskyrus ugnį, jos neturi kur eiti.
   Dabar Gyvenimo Knygoje įrašyta iš viso 15% šiandien žemėje gyvenančių žmonių. Ir klausimas: ką daryti, kad patekti į sąrašą? – daugeliui yra labai aktualus.
   Visų pirma reikia aiškiai suprasti, kad išsigelbėjimas – tai itin individualus reikalas, nei minioje, nei su kažkuo kartu, kaip mes įpratę žemiškame gyvenime, išsigelbėti nepavyks: vienas prieš vieną su Dievu, ir visi mūsų darbai – su mumis.
   Dabar subtiliame plane vyksta labai greitas ir kardinalus visų gyvenimo pusių persiorientavimas į asmenybę. Ir politika, ir ekonomika, ir visos kitos sritys nuo 2000-ujų metų tarnaus kiekvienos atskiros sielos poreikiams. Tuo sunku patikėti, todėl, kad iki šios dienos – kol mes dar šėtono letenose – viskas buvo priešingai. Žmonės buvo šėtoniškos mašinos varžteliai, ir žmogus buvo pilnai priklausomas nuo visuomeninio gyvenimo. Gyveno šėtonas su velniu ir jų tarnai – dalino pasaulinę valdžią, karpė sienas, išsiurbdavo iš mūsų gyvybines jėgas. Atskiros sielos visai nebuvo matyti. Dabar visą šią mašiną jau baigia išrinkti, ir varžteliai staiga tapo sielomis, gyvenančiomis ne bendrame sraute, o atsakančiomis kiekviena už save. Sudėtingumas yra tame, kad iš ankstesnės – šėtoniškos – dirvos mes jau ištraukti, o ant naujos švarios dirvos su savo nešvariu pavidalu atsistoti negalime. Tarytum kabame ore. Ir dabar yra tik du keliai – mes priversti arba įeiti į naujus švarius gyvenimo rėmus, tai yra gyventi švariai ir dorai pagal įsakymus, arba pasitraukti visai iš gyvenimo. Kas neįeis, tas išeis.
   Subtiliame plane dabar paveikslas toks: žmones yra ištraukti iš purvo į paviršių, jie šiek tiek pakilo, bet žemyn tempia juodi stori lynai, neleidžiantieji toliau, – tai pyktis, irzlumas, godumas, pavydas, baimė ir pan. – apie ką mes jau kalbėjome skyriuje apie nuodėmes. Tai ne išoriniai pančiai, viską, kas buvo išorėje, nuo mūsų nuėmė, tai mūsų nuosavi vidiniai raiščiai. Iki 2000 metų jų neturėtų likti, su jais niekas į švariuosius pasaulius – Naują dangų ir Naują žemę – neįeis. Žinoma, per tokį trumpą laiką padaryti tai ne taip jau ir paprasta, tačiau jau du tūkstančius metų apie tai primygtinai primena: kad ateis ši diena ir reikia ruoštis iš anksto. Kurie tuo nepatikėjo, tegul kaltina patys save – kiti juk sugebėjo atsilaikyti, sugebėjo sugrįžti švarūs:
   "Negalvok, kad Dievas nedėmesingas tam, ką daro neištikimieji. Jis tiesiog duoda jiems laiko iki tos dienos, kada jie bėgs nesirinkdami kelio su sustingusiomis nuo siaubo akimis ir nutirpusiomis nuo baimės širdimis. Perspėk šiuos žmones, nurodydamas dieną, kada ateis atpildas. Neištikimieji tada sušuks: "Viešpatie! Išskirk mums dar truputį laiko, ir mes būsime paklusnūs Tavo žodžiams ir seksim Tavo pasiuntiniais". "Jus iš anksto perspėjo, – atsakys Viešpats, – bet jūs gi patys tvirtinot, kad su jumis nieko panašaus neatsitiks" (Koranas 14, 43-46).

PAGRINDINĖS GYVENIMO PUSĖS "TEISMO" LAIKOTARPIU.

   Laiko dar yra, neveltui mums sako, kad potencialiai gali išsigelbėti iki 60% žemės gyventojų, todėl neatidėliojant reikia imtis darbo.
   Dabar išskirtinę reikšmę turi individualus kiekvieno žmogaus darbas su savimi. Yra keturios gyvenimo pusės, kurios šiandien svarbesnės už kitas:
   1) mūsų santykiai su Dievu;
   2) dvasinės ir fizinės sveikatos palaikymas – būtent išsaugojimas, apie pagerėjimą vargiai dabar galima kalbėti, kada pagrindinė užduotis yra – tiesiog išgyventi;
   3) tarpusavio santykiai su aplinkiniais ir su pasauliu apskritai;
   4) savo poreikių ir gyvenimo tikslų rimta analizė ir peržiūrėjimas.
   Visų pirma visose šiose gyvenimo pusėse reikia atkreipti dėmesį į tą neteisingą elgesį, kurį mes įvardijome kaip pagrindines nuodėmes. Atėjo laikas, kai reikia atmelsti senas nuodėmes ir nedaryti naujų. Būtina mokytis analizuoti ir suprasti savo nuodėmes – šito už mus niekas nepadarys – o suvokus, pradėti taisytis, kreipiantis pagalbos į tas jėgas, kurios gali mums padėti ištrūkti iš tamsos kunigaikščio pančių likučių. Tik tokiu būdu galima realiai sau padėti išgelbėti sielą.
   Visose gyvenimo pusėse dabar ypač didelę reikšmę įgauna švaros problema – nuo dvasinės ir moralinės iki purvo panagėse. Teigiamiems žmonėms – daugelis patys tai jaučia – atsiranda padidintas poreikis švarai: net praustis ir skalbti drabužius norisi dažniau, dulkės ir šiukšlės darosi greičiau pastebimos ir reikalauja ruošos, nebesinori naudotis daiktais ir drabužiais su nešvariais ir nepadoriais piešiniais, išvedžiojimais, dėmėmis.
   Dvasiniu aspektu, kaip minėjome, pagrindinę reikšmę turi santykių su Dievu klausimas. Pirma, tai malda, praktinis dalyvavimas religiniame gyvenime vienoje iš trijų teigiamų religijų – apie ką dar bus kalbama detaliau; antra, Šventų knygų – Biblijos, Korano skaitymas, supratimas ir studijavimas; ir, trečia, savo vietos gyvenime, savo paskirties nuo Dievo ieškojimas. Dabar kiekvieną teigiamą žmogų stengiamasi išvesti į savo realizaciją, tačiau reikia ir pačiam eiti ta linkme: įsiklausyti – kur traukia, kas geriau gaunasi, nesipriešinti netikėtiems pasiūlymams, kurie gali pasitaikyti šiais metais, nesilaikyti už senojo – diplomo, profesijos, įprastos darbo vietos, atlyginimo. Atlyginimą mums moka ne žmonės ir ne valstybė, o Dievas ar šėtonas. Jis tik ateina pas mus per žmones. Ir tie, kurie eis dabar savo keliu, bus geresnėje padėtyje, nei tie, kurie laikysis už irstančios šėtoniškos paskirstymo sistemos.
   Daugeliui žmonių tais metais jiems patiems netikėtai teks užsiimti pamokslavimu ir dvasiniu gydymu. Yra žmonės pašaukti nuo Dievo melstis už tam tikras savo šalies ar net visos planetos gyvenimo sritis, ir yra klausimų, kuriuose lemiamą vaidmenį turi iš viso 3-4 žmonių balsas žemėje. Ir tokie žmonės privalo melstis už šiuos klausimus, laikyti juos savo dėmesyje. Ir daugelis patys pradės tai suprasti, – patarimai gali patys ateiti per sapnus, gali per kitus žmones, kuriems sugebėjimai atsivers truputį anksčiau. Apskritai, teigiamoms sieloms šie metai nepaisant viso sunkumo bus labai įdomūs – jie bus savęs atradimo, savo anksčiau nežinomų sugebėjimų ir galimybių atsivėrimo metais, aktyvaus ir intensyvaus dvasinio augimo metais. Tų, kurių tikslas tik išgyventi, išgelbėti sielą, gyvenimas bus mažiau įdomus. Tačiau kiekvienas gaus tą, ką užsitarnavo, viskas padaryta savo rankomis, viskas atmatuota tuo pačiu matu, kuriuo jie matavo kitiems.
   Antras svarbus momentas (dar kartą priminsime, kad mes tik perduodame tai, ką mums sako šventieji, pranašai, Kristus, pats Dievas – Allachas tais atvejais, kada klausimas tik Jo kompetencijoje) – šiandien teigiamiems žmonėms reikia labiau pasikliauti savo širdimi, savo intuicija, savo subtiliais sugebėjimais ir trauktis nuo įprasto principo ieškoti tiesos tik knygose, žurnaluose, pas kitus žmones. Ateina laikas, kada kiekvienam reikia mokytis gyvo bendravimo su Dieviškuoju pasauliu ir pačiu Dievu.
   Kiekvienas teigiamas žmogus – tai didžiulis globalinis reiškinys, tai ištisas pasaulis, ir to pasėkoje kiekvienas turi savo ypatumus, ir kiekviename yra tiesos dalis – tik sava. Kas tinka vienam, nereiškia – visiems. Ir nebūtinai svetima tiesa turi tikti jums, kaip įkyriai ir triukšmingai ją nereklamuotų. Ir reikia nesibijoti vidinio balso, savo išvadų, kurios eina iš vidaus. Kiek teisingų žinių slopina patys žmonės šiuo nepasitikėjimu savimi, savo vidiniu pasauliu. Šiandieninio valymosi sąlygomis – tai pats vertingiausias žinių lobis visose srityse. Sugebėjimas gauti žinias iš vidaus, intuityviu keliu, subtilių ryšių su Dievišku pasauliu kanalų pagalba nėra kažkokia išimtis, nėra kažkieno monopolija. Kiekvienas teigiamas žmogus turi savo nepakartojamą informacijos, kuri, tarp kitko, daugely atvejų reikalinga ne tik jam asmeniškai, bet visai žmonijai, kanalą.
   O kas liečia tai, kas jau atspausdinta ir parašyta, tai visose knygose, kurios yra žemėje, – išskyrus Šventas Apreiškimo knygas, išskyrus Raštus, pagrįstus tiesioginiu bendravimu su Dievu, kurie prie įprastų knygų nepriskiriami, – yra iš viso 13% tiesos. Ir netgi Šventose Knygose ne 100%. Čia prieiname prie labai sudėtingo mums klausimo, kurį mes visai norėjome praleisti, bet mums sako: būtina perspėti žmones, kad aklai tikėti net Šventiems Raštams nedera, kad teismo dienomis nesakytų, jog jų neperspėdavo. Nei Šventosios Knygos, nei kažkieno patarimai – net kunigo – nebus pasiteisinimu dėl neteisingo elgesio. Pilną atsakomybę už savo poelgius neša tik pats žmogus. Todėl viską reikia daryti protingai, net tikėti – suprantant reiškinių esmę, o ne aklai laikantis tradicijos ar Rašto raidės – apie tai pasakyta pačiose Šventose Knygose. Aklas tikėjimas niekuo ne geresnis už aklą netikėjimą, jų šaknis viena – dvasinis aklumas. Ir reikia suprasti, kad Tikėjimo klausimas – tai mūsų santykių su Dievu klausimas, o ne su žemiškais, tegul ir gerbiamais reiškiniais. Šiame nuodėmingame pasaulyje nėra ir negali būti absoliučiai švarių reiškinių, kitaip kam tada jį dabar valo? Tik Kristus žinojo visą tiesos pilnatvę, bet užrašus darė pagal jo žodžius taip pat nuodėmingi žemiški žmonės, taip kaip patys sugebėjo suprasti jo žodžius. Todėl prašome atleidimo tų, kuriems gali nepatikti raginimas pasitikėti savimi ir savu tiesos pajautimui, ir pačiam atsakyti už save, kuriems knygos yra brangesnės nei gyvas bendravimas su Dievu. Beje, ir šiose knygose tiesiogiai parašyta, kad Dievas nepaliks žemės be gyvų Jo žodžių tikrumo liudininkų. Jono "Apreiškime" pasakyta, kad teismo dienomis bus atsiųsti liudininkai, kurie pranašaus būtiną laiką (11, 3-6). Tiesa, ten šiek tiek supainiotas žemiškas ir subtilus planas, kaip ir visuose regėjimų paveiksluose, tačiau aiškiai perspėta, kad žemė nebus palikta be tiesioginio Dievo žodžio.
   Ir pranašas Muchammadas (telaimina jį Allachas ir tesiunčia jam taiką!) patikslina, kad tą dieną "Dievas kiekvienoje tautoje iškels liudininką iš jos pačios" (Koranas, 16, 86 ir 91) ir nupiešia ryškų atpildo paveikslą tiems, kurie aklai prisilaiko tik "tėvų tikėjimo" ir negirdi gyvo Dievo balso – nuo jų ir jam teko nemažai persekiojimų:

   "Ar jūs negirdėjote apie tuos, kurie buvo iki jūsų? Pas juos ateidavo Dievo pasiuntiniai su aiškiais nurodymais, o jie, užsidengdavo rankomis ir kalbėdavo: "Mes netikime tuo, dėl ko jūs atsiųsti, mes labai abejojame dėl to, į ką jūs mus kviečiate". Pasiuntiniai kalbėjo "Ar dėl Dievo – Dangaus ir žemės Kūrėjo – jūs abejojate? Jis jus kviečia atgailauti, nurodo jums terminą, iki kurio ji dar įmanoma". Jie sakė: "Jūs tik žmonės, tokie patys, kaip ir mes, norite mus atitraukti nuo mūsų tėvų tikėjimo; įrodykite, kad jūs esate Jo įgalioti". Pasiuntiniai atsakinėjo: "Taip, mes tokie patys žmonės, kaip ir jūs, tačiau Dievas pats pasirenka, kas ir kaip jam turi tarnauti. Ir mes galėtumėm duoti kažkokius įrodymus, tik jei Dievas to panorėtų – mes visada klausomės Jo. Ir kaip mums Jo neklausyti? Jis mus veda teisingu keliu, ir tik Jis yra tikroji viltis tikintiesiems…" (Koranas, 14, 9-15).
   "Kiekvienai tautai savas laikas… Adomo palikuoniai! Kada pas jus ateis pasiuntiniai iš jūsų pačių aplinkos, jie skelbs Dievo nurodymus. Ir tie, kurie bus dievobaimingi ir geradariai, neturės baimės ir liūdesio. O tie, kurie Dievo nurodymus laikys klaidingais ir bus išdidūs jų atžvilgiu, – tie bus amžini kankiniai ugnyje. Ir kada ateis jų laikas prisijungti prie ankstesnių kartų, jie ims keikti savo protėvius, sakydami: "Viešpatie, tai jie mus suklaidino, padidink už tai jų kančias ugnyje – tegul kankinasi ir už save, ir už mus!" O tie jiems atsakys: "O kuo jus geresni už mus? Patys atsiskaitykite dvigubai už savo klaidas!" O Viešpats jiems pasakys: "Ką jūs galite čia suprasti? Ten bus visiems vienodai"…
   Tiems, kurie netiki Dievo žodžiu, kurie išdidžiai jį atstumia – tiems neatsivers Dangaus Vartai. Jiems įeiti į rojų bus ne ką lengviau, nei kupranugariui pro adatos auselę… Iš ugnies bus paklotas po jais ir užklotas – štai toks atpildas darantiems blogį!"
(Koranas, 7, 36-39).

   Beje, apie būtinumą įsigilinti į Raštą ir į tradicines nuostatas kalba ir šiuolaikinės bažnyčios veikėjai. Tėvas Aleksandras Menis, charakterizuodamas gyvo krikščioniško tikėjimo ypatumus, rašo:
   – Ji (krikščionybė. – Aut.) įsiklauso į Dievo žodį, kuris išdėstytas Rašte, tačiau bijosi pažodžiui aiškinti kiekvieną Biblijos eilutę, ypač Senojo testamento (Rom. 7, 6);
   – atskiria ribą, išskiriančią Padavimus (tikėjimo ir mokymo dvasią), nuo tų "legendų", tarp kurių yra nemažai folkloro ir kas kart prisidedančių naujovių (Mk. 7, 8; Kol. 2, 8);
   – gerbia tikėjimo apeigines formas ir nei akimirkai nepamiršta, kad jos yra antraeilės lyginant su meile Dievui ir žmonėms (Mk. 12, 28-31);
   – žino, kad liturginiai ir kanoniniai principai amžių bėgyje keitėsi ir ateityje negalės (ir neturi) likti visiškai nepasikeitę (Jn. 3, 8; Kor. 3, 6-17). Tai liečia ir teologinį tikėjimo tiesų traktavimą, kuris turėjo ilgą istoriją, išsiskleidimo ir gilėjimo fazes;
   – žino, kad Kristaus priešininkai (rūstus valdovas, valdingas arkivyskupas, fanatiškas senovės pasekėjas) buvo ne tik Evangeliškoje epochoje, o atgimsta visais laikais įvairiais pavidalais (Mt. 16, 6) (A. Menis "Mirtį mirtimi nugalėjęs").
   Šventosios Biblijos ir Korano knygos duotos žemei dar ilgam laikui. Kažkokių naujų mokymų daugiau neprireiks tam darbui, kuris vyks. Duok, Dieve, pažinti tai, kas ten yra. Dabar jie bus išvalyti nuo netikslumų ir bus žmonėms vadovu iki pilno – maždaug per du tūkstančius metų – visų nukentėjusių nuo nuodėmės-nuopuolio sielų išvalymo.
   Ypač nukentėjo Biblija. Šiandien vertimuose yra iki 40% netikslumų – apie kai kuriuos mes jau kalbėjome. Naujo testamento pradiniame tekste yra 78% Dieviškos tiesos, Korane – 80%. Bet kuriuo atveju šie Raštai – tai aukščiausia, kas yra žemėje. Ir yra iš viso tik 3 knygos pasaulyje, kurias pagal gylį prilygsta joms. "Karžygys tigro kailyje" – turi 60% Dieviškos tiesos (mes jau rašėme pirmoje knygoje ir dar kartą primename, kad Šota Rustavelis – tai pakartotinas pranašo Davido, Senojo testamento Psalmių autoriaus įsikūnijimas). R. Kyplingo eilėraščiuose – 45%, Lermontovo "Demone" – 40%. Žinoma, kūriniuose originalo kalba, vertimus reikia tikrinti kiekvieną atskirai.
   Vidutiniškai, jei poeto kūrinyje ar kūryboje yra 5-6% Dieviškos tiesos, tai laikoma neblogu rodikliu. Tokia, pavyzdžiui, Jakovo Polonskio, Apolono Grigorjevo, Severianino kūryba; taip pat šiame lygyje yra Šekspyro "Hamletas", Turgenevo "Bajorų gūžta" (jo "Rudinas" geresnis – 13%).
   Yra, tiesa, ir priešingi "šedevrai". Dantės "Dieviškoje komedijoje" Dieviško – 0,3%, o šėtoniškų idėjų – virš 99%. Bulgakovo "Meistre ir Margaritoje" nuo Dievo – 3%, nuo šėtono – visa kita. Tačiau tai tik pavyzdžiui, kad žinoti, jog anaiptol ne visi pripažinti šedevrai yra nuo Dievo. Visur, kur yra virš 6% tiesos nuo Dievo, laikoma labai aukštu reiškiniu ir atneša skaitantiems naudą, vaidina didelį vaidmenį sąmonės ir moralės valyme, kultūros vystymesi.
   Kūryba visumoje: Puškinas – 11%; Lermontovas – 23%; Fetas – 9%; Tiutčevas – 12%; Gončarovo "Oblomovas" – 13%, jo "Skardis" – 17%; Blokas – 13%; Jeseninas – 9%; Mandelštamas – 7%; Pasternakas – 6%; Achmatova – 7%; Rubcovas – 10%; Vysockis – 13%; Talkovas – 14%. Iš dabar gyvenančių: Jevtušenko – 3%; Voznesenskis – 4%; T. Zumalkulova – 6%; Suleimenovas – 6%; Dolskis – 7%; Okudžava – 8%…
   Ir dar palyginimui kitos rūšies knygos: Platonas – 11%; Aristotelis – 12; Spinoza – 7%; Gegelis – 33%, (kas nenuostabu, kadangi jis paruošė dirvą marksistiniam materializmui); N. Fiodorovas – 11%; Vladimiras Solovjovas – 7%; Florenskis – 10%; Berdiajevas – 17%. Iš šiuolaikinės tokios rūšies literatūros: "Pravoslavų katekizmas" Semionovo-Tianšanskio – 17%; A. Menio "Žmogaus sūnus" – 16%, jo kūryba visumoje – 9%; D. Andrejevo "Pasaulio rožė" – 11%.
   Ir tai geriausi, su švaresniais kanalais. Visi jie gyveno žymiai tamsesniu laiku, nei dabar. Mums atsivėrė visai kitos galimybės, kurių niekada anksčiau nebuvo. Netgi Kristaus laikais žemė buvo žymiai tamsesnė ir tiesiog negalėjo priimti tą išmintį, kuri ėjo per Jį, neatsitiktinai Jis pasakė, kad Jo pasekėjai sugebės padaryti su laiku daugiau, nei Jis:
   "Iš tiesų sakau jums, tikintys Manimi atliks ir tuos darbus, kuriuos Aš darau, ir dar daugiau padarys, nes Aš grįžtu pas savo Tėvą" (Jn., 14, 12).
   Ir dabar mes turime žymiai gilesnio Pranašų mokymo suvokimo galimybę, nei kažkada anksčiau. Mes išgyvenome iki to momento, apie kurį rašo Apaštalas Povilas: kad galime dabar matyti pasaulį ne mįslingai, ne pro matinį stiklą, o aiškiai, veidas į veidą, pažinti jį taip, kaip patys esame pažinti (1 Kor. 13, 12).

   Trečias klausimas, liečiantis dvasinę sferą – apie žmogaus minties, žodžio ir žvilgsnio galią ir apie mokėjimą jais naudotis teisingai. Materializmo pasekmė yra tai, kad žmonės dabar nepelnytai nužemina šiuos reiškinius, nesuprasdami jų prasmės ir reikšmės mūsų gyvenime. Tai, ką žmonės kuria dėl nežinojimo žodžiais ir mintimis, galima sulyginti tik su tuo, kaip žmogus dėl neišmanymo sprogdintų miną, kurią laiko rankose. Minties jėgą, iš esmės, neįmanoma net sulyginti su kažkuo fiziniame pasaulyje. Nebent neigiamos minties jėgą galima sulyginti su vulkano išsiveržimu ar atominės bombos sprogimu – bet ji yra trilijoną kartų didesnė. Skirtumas tik tas, kad mintis kuria panašius procesus subtiliame plane, kur veikia mūsų didesnio masto ir globališkesnės dalys. Žodžiu ir mintimi vyksta tokie staigūs ir tokie stambūs pasikeitimai, kad juos net sunku įsivaizduoti mūsų ribotu žemišku protu.
   Ir reikia pasakyti, kad teigiamų minčių ir žodžių jėga nepalyginamai didesnė, nei neigiamų. Tiesiogiai jų net palyginti negalima, tai kvepia šventvagyste, tačiau, įskaitant mūsų nuodėmingą prigimtį, mums įtikinimui jų skirtumus išreiškė skaičiais – kad nors šiek tiek pajusti, su kokiais mastais mes turime reikalą: švarios minties, einančios nuo Dievo, jėga maždaug 300 trilijonų kartų didesnė, negu demoniškos. Dieviško žodžio jėga – 500 trilijoną kartų. O kaip dažnai mes tuo naudojamės? Štai ir darykite dabar išvadą – kokia maldos galia, netgi pačios paprasčiausios, – "Viešpatie, pasigailėk!".
   Ir iš kitos pusės: jei neigiamos minties jėga – tai bombos sprogimas, vulkano išsiveržimas, o pikti žodžiai veikia, kaip aštrus peilis ar kirvis, kuriais pjausto į dalis aplinkinių subtilius kūnus ir skaldo jiems galvas, arba kaip akmenys, krintantys į kitą žmogų ir užverčiantys jį aukščiau galvos ir t. t., ir pan. – tai su kokia gi jėga mes puolame vienas kitą, kada pykstame dėl smulkmenų? Mintis veikia pačiame subtiliausiame lygyje, ji puola dvasinę sferą, ardo sąmonę. Žvilgsnis ir žodis dirba emociniame-psichologiniame lygyje ir dalinai netgi fiziologiniame. Ir tik po to, pačiame paviršiuje, yra žala, atnešama tiesioginiu fiziniu veiksmu.
   Jei vienas žmogus supyko ant kito ir jam kyla mintis pakenkti jam kažkuo, tai akimirksniu per ją jau prasideda atitinkamas darbas. Tas pats yra ir su žodžiu. Taip, kad didžioji mūsų nelaimių dalis ateina pas mus vieniems per kitus. Jų pasireiškimas fiziniame plane įvyksta per skirtingą laiką. Kažkuri dalis pasireiškia iš karto. Kas nori patikrinti, gali padaryti eksperimentą: jei prie jūsų du žmonės piktai apkalbinėja trečiąjį, kurio nėra šalia, tai tuo pat metu jam pasidarys blogiau – galite patikrinti: paskambinti ar po to paklausti. Pablogėjimo laipsnis priklauso nuo aptarinėjančių galios ir nuo jų neigiamų emocijų jėgos. Pasitaiko atvejų, kada paprasčiausiai ims skaudėti galvą ar širdį, o būna, kad tenka ir "greitąją" kviestis. O aiškiaregiams nesunku nustatyti, kodėl atsiranda skausmas: mintis ir žodis iš karto yra realizuojami žmonių subtiliais kūnais. Pirmų dviejų astraliniai vaizdai keliauja pas trečiąjį ir pradeda subtiliame plane realiai jį durstyti kuo papuola. Ir jei tai būtų tik jų pačių jėgos! Į bet kurį neigiamą ketinimą akimirksniu atsišaukia piktos nematomo pasaulio jėgos– jos tuoj pat puola padėti besimušantiems ir daro tai išmintingiau ir profesionaliau – juk tai jų pagrindinis "darbas".
   Pamenate, kaip pas Vysockį:

"Äî íåáåñ äâîðåö õî÷ó,
òû æ íà òî è áåñ", –
À îí: "Ìû òàêèì äåëàì âîâñå íå îáó÷åíû:
Êðîìå ìîðäîáèòèÿ, – íèêàêèõ ÷óäåñ".

   Muša jie mus ne veltui, o už mūsų gyvybines jėgas, į kurias jie įgauna priėjimą pagal kitų žmonių mintis ir žodžius. Po to gali pareikalauti už paslaugą iš tų, kas prašė, jei yra ką paimti, jei jie ne "savi" – kipšai žmonių apvalkale. Jei pyksta teigiamas žmogus, tai iš jo yra kuo pasimaitinti – jėgas nuo Dievo gauna tik jie, ir iš jų pareikalaus už "paslaugą" visko, ką jie turi šiuo momentu. Todėl po pykčio priepuolių būna tokia ryški tuštuma ir pilnas jėgų nuosmukis. Ir kuo dažniau žmogus pyksta, – tai yra naudojasi tamsių jėgų paslaugomis, – tuo mažiau jam pačiam lieka švarių jėgų nuo Dievo. Ir kiekvienas pykčio atvejis – dar viena virvė, dar vienas pririšimas, neišleidžiantis iš purvo. O veda jie į žemutinius demoniškus sluoksnius, kur taip pat yra kipšai, norintieji pasimaitinti šviežiomis gyvybinėmis jėgomis. Ir jie žino, kad patampius už tos virvutės, gal būt, kažkas ir pasipils-išsilies. Štai ir tampo laikas nuo laiko. Ir pas žmogų, pasidavusį vieną ar du kartus pykčiui, staiga nei iš šio nei iš to prasideda naujas pykčio priepuolis, ir jis ieško, ant ko jį išlieti. Ir jei randa… Ką gi – kipšai bus sotūs. Jei nesuranda, jo laimė – ypatingu atkaklumu kipšai nepasižymi, ir jei tampo, o naudos nėra, tai pereina prie kitos virvelės – kol iš kur nors nepasipils pykčio upelis. Šitai pas juos vadinasi – išgauti sau prasimaitinimą. Dabar, išsivalant subtiliam planui, šie procesai ims silpnėti, tačiau kol gyvi žmonės, turintys galingas neigiamas "uodegas" (įsijungimus), bus ir kipšai, ir velniai, ir reikia turėti jėgų jiems atsilaikyti.
   Aišku, dažnai žmonės yra ne šaltinis, o tik nesąmoningas blogio poveikio kanalas. Tačiau mūsų neišmanymas nėra pasiteisinimas. Ir jei žmogus pasiduoda nelabųjų tampymui ir pyksta, tai per jo mintis vyksta didelis neigiamas darbas, ir tai taip pat yra nuodėmė. Štai kodėl šventieji, tai žinodami, meldėsi dėl valingų, ir nevalingų nuodėmių atleidimo. Dar ranką, dar žodį kažkaip pavyksta sugauti ir sulaikyti, o štai mintį… Ir reikalas juk ne tiek tame, kad sunku sulaikyti, kiek tame, kad nelaiko būtinu sulaikyti save mintyse. Daugelis netgi nelaiko tai nuodėme, sako: "Aš juk nevagiu, neištvirkauju, negeriu – kokios pas mane gali būti nuodėmės?" Tačiau pikti ketinimai, pavydas pažymėti kaip nuodėmės jau Mozės Įstatyme (10-as įsakymas), o Jėzus Kristus, aiškindamas Įstatymą ir Kalno pamoksle, ir kitais atvejais dar labiau pabrėžia piktų ketinimų ir žodžių pavojingumą:
   "Jūs žinote, kad žmonėms dar senovėje buvo pasakyta "Nežudyk" ir, kad kiekvienas žmogžudys bus nubaustas. O aš jums sakau, kad kiekvienas, kuris pyksta ant brolio, bus nubaustas, ir tas, kuris nuskriaus brolį, turės stoti prieš Aukščiausiąjį teismą, o kas apibars – vertas ugninės hienos…
   Jums nuo seniausių laikų pasakyta "nesvetimauk". O aš jums sakau, kad kiekvienas, kuris žiūri į moterį geidulingai, jau svetimauja su ja savo širdyje"
(Mt. 5, 21-22; 27-28).
   "Sakau jums, juk už kiekvieną neapgalvotai ištartą žodį atsakys žmogus teismo dieną. Jūsų žodžiai arba išteisins jus, arba apkaltins jus" (Mt. 12, 36-37).
   Ir dažnai dėl šių nevalingų nuodėmių žmogus tampa nusikaltimo dalyviu, tiesiog įrankiu tamsių jėgų rankose, kuriuo jos naudojasi savo planų įvykdymui. Kitaip, nei per žmones, jie jų įvykdyti negali. Šėtonas kiekvienam teigiamam žmogui buvo numatęs savo planus, ir juos vykdė milijardas kanceliarijų skirtinguose demoniškuose sluoksniuose, kurios sekė kiekvieną mūsų žingsnį ir tampė reikiamu momentu už atitinkamos virvelės kažkurį iš mūsų aplinkos, o po to tarytum pagal jo prašymą užkabindavo galingas programas, kad pavergti mūsų likimą šėtono planams ir neleisti įvykti Dievo planams. Ir todėl sukakus 33 metams – amžiuje, kada žemiškas kūnas išauga iki tiek, kad gali apsijungti su tais didžiuliais kūnais, kurie liko nematomame pasaulyje, amžiuje, kada žmogus gauna galimybę tapti realiai veikiančiu Dievo bendradarbiu, kada įsijungia jo nuosavi kanalai (iki tol jis taip pat gali veikti, tačiau per kitus kanalus – šventųjų, tautų vadovų ir t. t.), – teigiami žmonės būna arba jau nužudyti, arba pilnai suluošinti ir ligoti, vos galintieji netgi pasirūpinti savimi.
   Pavyzdžiui, iš 1947-1960 metų kartos, kurioje nuo Dievo gimė 24% sielų, iki 33 metų išgyveno 18%, iš jų išsaugojo vidutinę sveikatą tik 9%, tačiau tik 5,5% jų gyvena teigiamai. Tai yra pavyko juos išsaugoti mažiau vieno ketvirtadalio. Ir tai viskas – per aplinkinius, tai mūsų darbas. Palyginimui: iš kitų 76% šios kartos išgyveno iki 33 metų 68%, be to dauguma iš tų, kurie išėjo, gyveno 90 iš viršaus. Išsaugojo sveikatą 54%.
   Dabar viskas keisis, tačiau taip mes gyvenome, tokia objektyvi mūsų nesusivaldymo ir mūsų elgesio kaina. Ir jei kažkas galvoja, kad jei jis myli kažką, tarkim sūnų ar vyrą, tai turi teisę ant jų pykti ar bartis dėl ko nors nedarant jokios žalos jiems, kadangi tai daro iš meilės jiems, tai tegul neklysta dėl to – jis kenkia jiems labiau, nei visi priešai kartu paimti.
   Dorovinis išsivalymas šiandien – pagrindinis klausimas. Reikia būti labai dėmesingiems tam, kas išeina iš mūsų, pastoviai kontroliuoti ir tramdyti save pačioje neigiamų minčių ir žodžių atsiradimo pradžioje. Reikia išmokti visą laiką tikrinti save, statant į kito vietą: ar man patiktų, jei su manimi taip elgtųsi? – vykdant tuo pačiu svarbų broliškos meilės įstatymo įsakymą, Dievo duotą Raštuose: "KAIP JŪS NORĖTUMĖTE, KAD SU JUMIS ELGTŲSI ŽMONĖS, TAIP IR JŪS ELKITĖS SU JAIS" (Lk. 6, 31).
   Dorovinis išsivalymas – tai rimtas daugiaplanis praktinis darbas su savimi visuose lygiuose. Jis prasideda nuo sąmonės, nuo teisingo savo elgesio, nuo teisingų orientyrų suvokimo. Čia svarbiausią reikšmę turi pastovus Šventųjų Knygų skaitymas, kadangi tenai yra neišsemiamos žinios visų pirma apie dorovinius santykius. Ir jau šie skyriai lengvai prieinami bet kuriam mokančiam skaityti. Antra – mokėjimas įsiklausyti į save, kreipti dėmesį į savo subtilius jutimus. Per dėmesį į tai vystosi sugebėjimas jais naudotis ir laiku apsisaugoti nuo klaidų, apeiti pavojus, išvengti purvo. Trečia – darbas su karminiais ryšiais, apie tai detaliau truputį vėliau, kadangi jie dažniausiai yra pagrindinės psichinių sutrikimų – padidinto nerimo, dirglumo, nesusivaldymo ir pan. priežastys. Ir ketvirta – tiesioginis kreipimasis į Dievą, šventuosius ir pranašus su prašymu išsivaduoti nuo to ar kito nemalonaus bruožo – taip paprasta, o daugelis apie tai netgi ir neįtaria.
   Maldoje priešais ikoną – ir namie, ir bažnyčioje, musulmonams – namazo metu, galima ir reikia prašyti, kad išvalytų mus nuo abejonių, įtarumo, įžeidumo, dirglumo, pažeidžiamumo ir t. t. – visų tų savybių, kurios mums trukdo būti dvasinėje sveikatoje, būti harmoningais ir santūriais. Ir kuo stipriau laiko mus ta ar kita savybė, tuo stropiau reikia melstis. Mes dar kalbėsime apie šių reiškinių mechanizmą, bet yra būtina atgaila dėl nuodėmės iki 25-30 kartų, kad mums sutiktų padėti. Ir sunkios kovos su nuodėme atveju reikia duoti išmaldą, kartais užsakyti mišias už mirusius. Bet svarbiausia – tai nuolatinis savęs kontroliavimas tame, su kuo kovojate. Ir nesistenkite išsivaduoti nuo visko iš karto, čia reikia veikti pamažu ir iš eilės – pradėti nuo lengvesnės, o vėliau jau pereiti prie tvirtesnės ir gilesnės nuodėmės.

   Ir dar vienas svarbus klausimas, priklausantis dvasinei sferai, – tai sapnai. Sapnas – tai aukštas dvasinis reiškinys, negalima jam nepriduoti reikšmės. Tiems, kurie susipažinę su pasaulio sandaros dažnių skale, nurodysime, kad teigiami sapnai vyksta 470-480 tūkst. – aukščiausių sąmonės planų ir dar aukštesnių dvasinių sferų dažnyje. Sapnų kokybė yra procesų, vykstančių subtiliame plane, rodiklis. Jau pusantrų metų žmonės beveik nebemato gražių, ryškių sapnų, netgi tie, kurie dažnai matydavo juos anksčiau. Tai to sunkumo, kuris užgriuvo žemę pirmame teismo dienos etape, liudijimas. Mes tą sunkumą jaučiame visa savo esybe, tačiau sapnuose jis pasireiškia daug akivaizdžiau.
   Reikia žinoti, kad sapnai būna nuo Dievo ir būna nuo neigiamų jėgų. Tie, kurie turi gerą aiškiaregystę, gali įžvelgti jų aiškius požymius: sapnai nuo Dievo vyksta auksinių ir sidabrinių žvaigždelių rėmuose, o neigiami – kaip kino filmo kadras, apriboti uždaromis tamsiomis linijomis be atotrūkių. Tie, kurių aiškiaregystė silpnesnė, turi orientuotis daugiau į sapnų turinį ir formą, kad žinoti, kada į juos reikia reaguoti, o kada apskritai nereikia kreipti į juos dėmesio. Dabar žmonėms vėl ims sapnuotis – ir vis dažniau – švarūs, ryškūs sapnai, kas visumoje rodo apie vykstantį žemės valymą. Žmogui, dažnai matančiam gerus sapnus, tai artėjančios jo gyvenimo harmonizacijos ir stabilizacijos rodiklis. 70% atvejais pranašystė eina trumpam laikotarpiui – 1-2 mėnesiams į priekį, 30% atvejais – 5-10 metams į priekį.
   Jei dažnai sapnuojasi niūrūs, nelabai malonūs sapnai, tai reikia atsargiai pasidomėti pas aplinkinius. Jei toks reiškinys pasitaiko pas daugelį, – tai dar sunkesnių laikų socialiniame plane atėjimo rodiklis; jei pas kitus nepasitaiko – reiškia, galimas kažkoks nemalonumas šiam žmogui. Čia reikia skirti tiesiog neramius sapnus, kurie gali ateiti ir iš viršaus, kaip perspėjimas, nuo neaiškių ir painių sapnų – košmarų. Košmarai visada iš apačios, jiems nereikia teikti jokios reikšmės, su jais reikia kovoti. Sapnai-perspėjimai, kurie eina iš viršaus, taip pat tikslūs ir aiškūs, be jokių nemalonių vaizdų, jie turi tik simbolinius perspėjimus, alegorišką užuominą dėl galimo nemalonumo. Apskritai, teigiami sapnai būna tik iki dviejų valandų nakties. Kad nepamiršti svarbiu pasirodžiusio sapno, reikia neprabundant du kartus sukalbėti maldą. Be to, rudens periodu (spalį – gruodį) sapnai visada tampa sunkesni, ateina daugiau iš apačios. Teigiami sapnai dažniau būna nuo gegužės iki rugsėjo. Visiškai neigiami sapnai būna lygiadienio ir saulėgrįžos dienomis.
   Nuo košmarų reikia gintis, jie nėra nekaltas reiškinys. Tai visada tiesioginė tamsių jėgų ataka į psichiką ir žmogaus sąmonę. 90% atveju tai gali būti susiję su neigiama gyvenamąja vieta, pavyzdžiui, prie kapinių, ar greta tamsaus žmogaus, pavyzdžiui, alkoholiko. Ne visi žmonės reaguoja į tokią kaimynystę vienodai, todėl, jei kyla neigiami sapnai dėl šios priežasties, geriau pakeisti gyvenamąją vietą. Tačiau yra ir apsisaugojimo būdai: pasidėti Bibliją ir Koraną po pagalve, kai kam padeda pašventinta metalinė moneta, popierinis rublis. Kita apsisaugojimo forma: nakčiai aštriu daiktu (peiliu ar žirklėmis) apvesti su malda aplink lovą nuo 3 iki 8 kartų pagal laikrodžio rodyklę ir padėti arba po galva, arba po kojomis – patikrinkite praktiškai, kaip geriau. Dar galima, kad prieš miegą kitas žmogus sukalbėtų virš galvos maldas. Po kiekvienos maldos reikia papusti į galvą, tarytum nupučiant visus nemalonumus. Ir reikia dažniau plauti galvą švęstu vandeniu – patiems kalbant maldas virš vandens prieš plovimą.
   Tais atvejais, kada neigiami sapnai susiję su asmeninėmis priežastimis, reikia duoti prašančiam išmaldos iki 10-25 rublių; krikščionybėje užsakyti mišias už besikreipiančio pagalbos sveikatą ir mišias už jo mirusius artimuosius. Islame – taip pat maldą už mirusius. Be to, vakarinėse maldose 2-3 kartus pasimelsti su prašymu išvalyti miegą.
   Emociniu-psichologiniu aspektu pirmoje vietoje yra bendravimo problema. Daugeliui dabar pradės keistis požiūris į žmones. Kai kurie, o gal būt ir daugelis iš jūsų įprasto bendravimo rato galės tapti nepakeliamai sunkūs po susitikimų ir pokalbių su jais jūs tiesiog krisite nuo kojų ir intuityviai ar sąmoningai pradėsite jų vengti.
   Bendravimą apskritai šiais metais teks mažinti iki minimumo. Nors tikras žmogiškas bendravimas – tai didžiulė vertybė ir galingas palaikymas teismo dienos išbandymuose, tačiau bėda tame, kad didesnė mūsų bendravimo dalis turi ne teigiamą, o vampyrinį pobūdį. Ir štai tą tuščią bendravimą mes būsime priversti mažinti, – kad išgyventi. Tamsios sielos, jausdamos savo pražūtį, dabar griebsis visko iš eilės, kad tik dar akimirksniui pratęsti savo ardomąjį aplinkiniams egzistavimą, ir reikia gerai suprasti, kad būtent šiuose sunkiuose žmonėse šiandien sukoncentruoti visi šėtoniškų jėgų, nuverstų globaliniame plane, likučiai. Taip, kad, jei kas iš klaidingo gailestingumo panorės gelbėti šiuos šėtoną su velniu savo artimo pavidale, tai ir pats gali nukeliauti kartu su jais į pražūtį – jei pamilo juos daugiau, nei Dievą.
   Skatinami bus tik švarūs, kilnūs santykiai tarp žmonių teigiamiems tikslams. Vietoj to, kad švaistyti brangų šiandien laiką pažįstamų ir artimų aptarinėjimui, svetimų skausmų ir problemų nagrinėjimui, kurių išspręsti jūs vis tiek nepajėgsite, geriau dar kartą pasimelsti ar paskaityti Bibliją. Ir jei tarp artimų žmonių – vyro ir žmonos, giminaičių, tėvų ir vaikų – prasideda nesutarimai, ginčai, geriau pasitraukti vieniems nuo kitų, nekankinti savęs ir nevesti į pagundą aplinkinių.
   Bendravimo aspekte teks atkreipti rimtą dėmesį ir į savo kaimynus – ir pagal gyvenamą vietą, ir darbe. Tas, kas anksčiau galėjo būti neesminiu, neakivaizdžiu, dabar taps ryškesniu ir aiškiu. Dviprasmiškumas ir neapibrėžtumas dings iš visų gyvenimo pusių. Teismo laikotarpiui, gėrio nuo blogio atskyrimo momentui lieka tik "taip" arba "ne". Neapibrėžti "gal būt" ar "pažiūrėsim" smaugs ir temps į balą, kas pats nesupras, turės nuo jų atsisakyti arba prasmegs kartu su jais.
   Ir dar bendravime reikia pamiršti ir palikti visas nuoskaudas. Mums sako: "Atidėkit nuoskaudas iki 2000 metų. Ir jei iki to laiko dar bus ant ko pykti ir dar kažkas prisimins savo skriaudas – leisim įsižeidinėti iki soties, tada tai bus nepavojinga". O dabar tai ypač pavojinga vis dėl tos pačios priežasties – žmogus per nuoskaudas prasmenga į duobę, o valymas eina labai greitas ir lengvai galima taip ir likti šioje duobėje.
   Praktinė gyvenimo pusė, turtas dabar yra nesvarbūs. Svarbiausia yra tai, kad jis nebūtų našta. Ateis laikas – prasigyvensim, o kol kas galima dėl skudurų ir baldų tiesiog pražūti. Reikia gyventi, kaip karo sąlygose: yra kuo apsirengti ir ant ko miegoti – dėkui Dievui! Kažkas atėjo – priimam, kaip Dievo dovaną, tačiau specialiai vaikytis ir daryti tai gyvenimo tikslu – pražūtinga. Kurie dabar atlaikys išbandymus, jais bus pasirūpinta. Kas išgelbės sielą, tas gaus viską. O kas neišgelbės – tam jau nieko nebereiks. Pranašas Muchammadas (telaimina jį Allachas ir testiprina jo jėgas!), atsakantis už praktinę gyvenimo pusę, garantuoja, kad 2013 metams tie, kurie liks žemėje praktiniu požiūriu turės viską, kas reikalinga – viską, ko siela panorės.
   Bendrai, reikia suprasti momento atsakingumą. Dabar karinė padėtis. Reikia stipriau susiveržti diržus, susikaupti, pasitempti. Labai apsiriks tie, kurie lauks iš gyvenimo kažko naujo, ryškaus, gero. Visa tai bus po 2000 metų. O dabar pagrindinė užduotis – išsaugoti bent tai, kas yra.


Toliau – 2. Apranga, mityba, būstas.

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org