Laimės ir Šviesos
mokyklėlė!



Mokykimės būti
Dievo vaikais!


Mokyklai reikia
tik erdvės
ir tavo mylinčios
širdies!


Laimės mokykla
jau kviečia tave,
ji moko mylėti
ne vien tik save!


Laimės mokykla
prie varpinės veikia,
joje pamokų
lankyti nereikia!




Prie varpinės!

Lietuva, Vilnius.


Dievo vaikų
kūrybinis būrelis

Informacija:


Tel. +370 614 63154.
Vitalijus.

Skype - vitalijusvilnius

religijafilosofija@gmail.com
 


3. Kaip ir už ką melstis

   Iš karto patikslinsime, kad šiame ir sekančiame skyriuje mes kreipiamės visų pirma į tuos, kurie visai nežino, kas tai yra malda ir atgaila, vos tik pradeda suvokti religijos ir artėjimo prie jos būtinumą. Nuoširdžiai tikintiems, nuo seno ir giliai religingiems žmonėms, asmeninio išsigelbėjimo klausimas dageliu atvejų nulemtas. Jei jie čia ras ką nors naują ir naudingą sau – dėkui, Dievui! Tačiau tiems, kurie nuo seno tiki, žino maldas, bažnytines taisykles ir apeigas, kažką kardinaliai keisti nėra būtinumo. Čia pateikti minimalūs patys elementariausi reikalavimai naujai besikreipiantiems, galintieji padėti jiems nors pradėti savo išsigelbėjimo darbą.
   Tiems, kurie dar neišsirinko, reikia pasirinkti vieną iš trijų teigiamų religijų – judaizmą, krikščionybę ar islamą, įskaitant visų pirma jų paplitimą jūsų gyvenamoje vietovėje, realią praktinę galimybę vykdyti visas būtinas apeigas ir gauti konsultacijas dvasinio gyvenimo klausimais pas kompetentingus žmones. Jei yra iš ko rinktis – pažiūrėkite, kur daugiau linksta siela, kas jums artimiau. Ypatingai mąstyti dabar nėra laiko, kadangi visą tai reikėjo pradėti daryti 1991 metais, nuo pačių pirmų teismo dienos valandų, o dar geriau – 1988-ais, kada prasidėjo žemės judėjimas į švariuosius pasaulius ir dauguma, tai pajutę, gavo vidinį tikėjimo impulsą ir jau tada pradėjo artėti prie tikėjimo.
   Dabar būtiniausi reikalavimai kiekvienoje religijoje.
   Krikščionims būtina turėti namuose kampelį su šventais paveikslais, nors pačiais paprasčiausiais. Įsigyjant šventus paveikslus, reikia žiūrėti ne į kainą, o į paveikslo kokybę – nepageidaujami niūrūs ir tamsūs dažai, spalvos ir piešiniai turi būti švarūs, veidai, jų išraiška, pozos ir gestai – kilnūs ir gražūs. Gera apsauga – su savimi nešiotis nedidelius paveikslėlius. Kelyje apsaugo Mikalojus Stebukladarys; kada reikia ką nors pasiekti ar ką nors apginti – padeda kariauna: šv. Jurgis, šv. Aleksandras Nevskis, šv. Vladimiras Kijevietis ir kiti. Dievo Motina duoda bendrą apsaugą, Kristaus paveikslas – teisingą orientaciją gyvenime.
   Būtina pasakyti keletą žodžių apie kryžiaus formą. Nors tai irgi pakankamai delikatus klausimas, liečiantis kažkokias nusistovėjusias tradicijas, bet pažeidimai čia tokie akivaizdūs, kad jų apeiti negalime. Pasaulyje nėra struktūros, stipresnės už kryžių. Religijos ženklai – šešiakampė žvaigždė, pusmėnulis ir kryžius – išsiskiria ypatinga galia ir tvirtumu. Tačiau kryžius – stipriausia, kas yra pasaulio sandaroje. Tai Dievo, Allacho ženklas ir Jėzaus Kristaus ženklas – tik jo kryžius šiek tiek mažesnis. Patikėti juo galima pilnai tik tuo atveju, jei jo forma atitinka tą, kuri ant Dievo ir Kristaus kaklo: iš dviejų tiesių statmenų sijų, be jokių pagražinimų ir priedų. Teisingiausios formos kryžius nešioja kunigai. Žinoma, nei Jėzus Kristus savo nukryžiavimo, nei tuo labiau Dievas-Tėvas jo neturi ant kryžiaus. Jokio kančios vaizdo švariuose pasauliuose nėra ir negali būti. Tik tokia švari kryžiaus forma mus įjungia į Dieviškus srautus. Čia veikia rezonanso mechanizmas ir reikia tiksliai atitikti panašumui. Bet kokie šios formos pakeitimai – kažkokie papuošimai, spinduliai, papildomos sijos ir pan. – silpnina ir keičia kryžiaus veikimą, šalia teigiamų pradeda maišytis ir neigiami srautai, sukuria vampyrinius įsijungimus, kurie nuo 10-15 iki 70% gesina kryžiaus veikimą, – taip, kad kai kurie ypač prabangūs kryžiai veikia netgi į priešingą pusę. Vienintelis, kas yra leistinas, – tai vieno teisingo kryžiaus uždėjimas ant kito, kas taip pat pasitaiko pas šventikus, jis sustiprina bendrą poveikį. Ir dar galima pačiame kryžiaus centre turėti nedidelį švarių spalvų ir teisingos apvalios formos akmenį. Jo spalva turi susišaukti su nešiojančio tokį kryžių žmogaus pačiu stipriausiu auros spalviniu sluoksniu – tuo pačiu kryžius ją palaiko. Tačiau tai tinka tik tais atvejais, kada yra aiškiai išsiskiriantis spalvinis sluoksnis, daugiaplaniams žmonėms akmuo nereikalingas.
   Švarus teisingas kryžius įjungia žmogų į kariaunos struktūrą dėl Dieviškos valdžios įtvirtinimo žemėje, į kovos su tamsa kariauną. O papuošimai ir papildymai priklausomai nuo savo formos gali priduoti nešiojančiam tokį kryžių žmogui arba pasipūtimą ir išdidumą, arba nepasitikėjimą savimi, ar liūdesį, pastūmėti apkalbas ir pan.
   Toliau – kryžiaus medžiaga ir dydžiai. Daugumai – iki 70% žmonių – tinka medinis kryžius. Ir geriau ne pušinis ir eglinis, o iš švaresnių lapuočių rūšies medžių. Čia taip pat yra individualios variacijos, bet jų vaidmuo ne toks svarbus. Yra žmonių, kuriems labiau tinka auksinis, sidabrinis ar gintarinis kryžius. Bet ir juos medinis veiks tik truputį silpniau, todėl jį galima laikyti universaliausiu. Kitos medžiagos kryžiui yra netinkamos.
   Kas liečia matmenis, tai vėlgi tenka pripažinti, kad tie dydžiai, kuriuos šiandien nešioja dauguma žmonių, – 1,5-2 cm ilgio, tinka tik vaikams iki 5 metų. Vertikalios sijos ilgis turi būti lygus trims sudėtiems dešinės rankos pirštams – rodomajam, viduriniajam ir bevardžiui – pačioje plačiausioje vietoje. Nuo šio dydžio priklauso ir visi kiti. Yra būtinas ilgio, pločio ir aukščio santykis, kurį kiekvienas gali išsiskaičiuoti individualiai (toks pat santykis ir sieniniam kryžiui). Jokių skylučių ar ausyčių daryti negalima, leistina tik nedidelė kilpa, apglėbianti skersines sijas.

image

   Mes taip detaliai apsistojome ties šiais klausimais, todėl, kad juose yra kažkokie nukrypimai nuo normos ir neatitikimai, reikalaujantieji patikslinimo. Judaizme ir islame viskas yra išdėstyta detaliai, ir kažkokių pastabų jų vadovai subtiliame plane neturi. Reikia namuose turėti Koraną ir Torą, rožančių, maldų kilimėlį – bendrai, visa tai galima išsiaiškinti mečetėje ar sinagogoje arba pas bet kurį išmanantį tikintįjį. Tarp kitko, mokyti kitą melstis ir kitų religinių ritualų – didelis nuopelnas prieš Dievą, kuris aukštai vertinamas mūsų globėjų. Tokį žmogų ima į savo apsaugą kariauna ir vargas tam, kas pabandys nepelnytai jį nuskriausti ar užgauti. Tai susiję su tuo, kad malda apskritai turi kariaunos struktūrą – tai mūsų kovinis budėjimas, dalyvavimas koviniuose veiksmuose subtiliame plane. Ir ypatingą reikšmę turi dalyvavimas visuotinėse pamaldose. Visuose religiniuose srautuose pageidautina lankyti bažnyčią ar visuotines pamaldas kartą į savaitę. Judaizme tai yra netgi labiau privaloma. Ypač vaikus reikia stengtis vesti kiekvieną savaitę. Komunija krikščionybėje pageidautina ne rečiau 1-2 kartus į mėnesį.
   Tai svarbu todėl, kad per visuotines pamaldas vyksta didesnio masto darbas į žemę ir jo jėga pilnai priklauso nuo dalyvių skaičiaus.
   Jau kalbėjome, kad kiekviena religija atsako už savąją kovos su tamsos jėgomis vietą, už savąjį žemės išvalymo lygį, už savo Kristaus-Išgelbėtojo, įėjusio į šį pasaulį, kūno dalį. Ir dėl tos priežasties kiekviena pamaldų forma turi savo ypatumus, vykdo kitas funkcijas, yra nepakartojama ir nepakeičiama, bet turi savo prasmę tik sąveikoje su kitais religiniais srautais subtiliame plane.
   Krikščionybės užduotis – užtikrinti ryšį su Dieviškuoju pasauliu švarių srautų patekimui iš ten į žemę, net pačių aukščiausių – balto, auksinio ir sidabrinio. Iki Kristaus atėjimo žemė gyvavo ant labiau grubesnių srautų. Šie aukščiausi srautai ir yra ta pati "šventoji dvasia", "dvasia ramintoja", "tiesos dvasia", kurią Kristus žadėjo atsiųsti mokiniams vietoj savęs į žemę. Krikščioniškos pamaldos ir nukreiptos pagrinde šių srautų iškvietimui į žemę gyvybės joje užtikrinimui. Ir srauto jėga visiškai priklauso nuo tikinčiųjų skaičiaus bažnyčiose.
   Šie srautai po to paskirstomi po visą žemę ir užtikrina gyvybę joje iki kitų pamaldų. Ir islamas, ir judaizmas, ir pagoniškos tautos gyvuoja jų sąskaita. Srautų paskirstymu užsiima judaizmas. Jo tarnybos subtiliame plane išvalo žemės kanalus, stebi, kad srautai patektų iki visų, kuriems būtina, kad nebūtų tamsių jėgų nutraukiami, neprapultų veltui. Tai taip pat vyksta ne savaime, o pagal kolektyvines maldas iš žemės.
   O musulmonų malda – namaz – yra žemės atsakymas į gyvybinių jėgų gavimą nuo Dievo, padėka už pagalbą ir palaikymą. Kažkas gali pasakyti, kad visi šie elementai – ir prašymai, ir padėkojimai, ir rūpinimasis dėl žemės – yra visose religijose. Be abejo, tačiau mes dabar kalbame apie tuos realius globalinius veiksmus, vykstančius pagal atitinkamų religijų maldas, o ne apie vidinį pačių maldų turinį. Musulmonų malda yra kaip tinklas, kuris prilaiko žemę nuo kritimo į purvą, aktyviai tempia ją į švariuosius pasaulius. Ir netgi ne tiek tinklas. Jei arčiau įsižiūrėti – tai gėlių girliandos, kurios apipina žemę ir neduoda jai nukristi.
   Apskritai, namazas – tai unikalus reiškinys žemei, ir apie jį reikia pakalbėti atskirai. Tai esminis švarių pasaulių gyvenimo elementas, įdiegtas į mūsų nešvarų gyvenimą. Net pranašai – artimiausi paties Aukščiausiojo padėjėjai – atlieka šį ritualą. Tai, tarp kitko, matė ir aprašė savo "Apreiškime" Jonas: Danguje keturios būtybės "ir dieną, ir naktį be pertraukos skelbia: "Šventas, šventas, šventas Viešpats, Visagalis Dievas, kuris buvo, yra ir bus". Ir kada tos būtybės šlovina, garbina ir dėkoja per amžius Sėdinčiam soste, tai dvidešimt keturi vyresnieji parpuola ant kelių prieš Jį, ir lenkiasi Nemirtingajam. Jie deda savo vainikus priešais sostą, sakydami: Tu mūsų Viešpats ir Tu vertas priimti Tavo kūrinijos šlovę, garbę ir valdžią, nes viskas Tavo valia sukurta ir egzistuoja" (Apreiškimas, 4, 8-11; žr. taip pat 19, 4).
   Pasaulio sandaroje yra specialūs angeliški pasauliai, kurie nuolatiniu Dievo – pasaulio Kūrėjo ir Sergėtojo – garbinimu, augina pasaulio sandarą. Namazas savo forma daug kuo atkartoja ten atliekamus ritualus. Tai buvo mėginimas nors besimeldžiant prilyginti nuodėmingą žemės žmogų Angelui. Tai buvo drąsus ir netikėtas net daugeliui pranašų paties Aukščiausiojo sprendimas – įdiegti namazą į šį purvą žemės apsaugai nuo tolesnio irimo. Ir jis – šlovė Allachui! atliko šią užduotį. Ir tai mes kalbame ne norėdami užgauti kitus, – kadangi įdiegti namazą pasirodė įmanoma tik todėl, kad jau buvo krikščionybė ir judaizmas, be kurių jis negali dirbti, – o kalbame garbei tų, kurie atlikdavo ir atlieka šį nepaprastą žemės sąlygomis kasdieninį kovos žygdarbį su tamsiu pasauliu žemės priartėjimui prie Dievo. Ir judėjų, ir krikščionių pamaldose taip pat yra angeliško ritualo elementai, bet tokioje pilnatvėje ir vientisume jie pateikti būtent islame. Čia svarbus ir maldos reguliarumas: 5 kartai per dieną nuo 10-15 minučių iki pusės valandos pakankamai griežtai nustatytomis valandomis – tai nepaprasta prievolė. Svarbu ir ritualą atliekančiųjų skaičius. Pavyzdžiui, krikščioniškas choras – tai labai aukštas reiškinys, tačiau jame dalyvauja tik giedantieji, o islame angelišką ritualą atlieka visi tikintieji.
   Nuostabiai gražus subtiliame plane namazo atlikimo paveikslas. Kada žmogus pradeda maldą, jam po kojomis atskrenda gėlių puokštė – iš aukščiausių krikščioniškų srautų ją siunčia pats Jėzus Kristus. Nuo šios puokštės purvas aplink žmogų pradeda tiesiog degti, išsivalo supanti aplinka, po to ši puokštė maldos eigoje susipina su kitų žmonių, atliekančių namazą, puokštėmis į bendrą girliandą, kuri ir pakelia žemę iš purvo ir priartina prie švarių pasaulių. Ir kuo daugiau žmonių, tuo daugiau gėlių, tuo stipresnis bendras laukas, tuo lengviau jis nugali purvą, ir tuo daugiau naudos, daugiau jėgų gauna kiekvienas maldos dalyvis. Kolektyvinės penktadieninės maldos, įsakytos Korane, metu priklausomai nuo dalyvių skaičiaus srauto galia išauga keletą dešimčių kartų.
   Taigi, kaip matote, nei vienos religijos negalima išskirti ir pasiūlyti visiems pereiti prie jos, kaip nori kai kurie aršūs tikintieji tik savo religijos tikrumo gynėjai, kurių yra visuose srautuose. Reikalingos būtent visos trys, jos kartu sudaro vientisą sistemą, kurioje kiekviena grandis nepakeičiama, o jos iškritimas suardytų visą sistemą. Be krikščionybės negalės eiti aukščiausi srautai, užtikrinantys galimybę per namazą kurti apsauginį ir valantį gėlių tinklą, o be judaizmo šie srautai nepateks net iki musulmonų, ir vėl gi nesuveiks islamo apsauga. O be islamo žemė tiek nugrimztų į purvą, kad krikščionybės kanalai seniai būtų uždaryti – kas ir buvo planuota V–VI amžiuose, prieš pranašo Muchammado atėjimą (telaimina jį Allachas ir tedidina jo jėgas!), – ir šiandien žemėje jau nebūtų ko gelbėti.
   Ir dar. Įskaitant tokius giluminius vidinius ir tiesioginius giminingus visų trijų religijų ryšius, nežiūrint į tai, kad kiekvienam rekomenduojama išsirinkti tik vieną srautą (daugiau žmogui realiai gyvenime nepakelti, tiesiog fiziškai nepakaks laiko), kiekvienas tikintysis turi teisę būtinu atveju – ypač sergant, apsisaugojant nuo pavojų – kreiptis pagalbos ir į kitas religijas. Mes jau rašėme apie tai pirmoje knygoje, kad, kada paklausėme apie tai religinių srautų vadovų, jie pasakė, kad kreipiantis į juos kitų tikėjimų tikintiesiems, jie padės netgi 3-5 kartus daugiau, nei "saviems". Be to, kiekvienos religijos maldos turi savo ypatingą jėgą ir veikia skirtingus organizmo lygius, todėl, jei žmonės apart savo žinos dar 1-2 pagrindines kitų religijų maldas, tai išplės ir jų galimybes kovojant su sunkumais, ir suteiks papildomas apsaugas. Tačiau tai idealiausiu atveju. O pradžioje būtina pakankamai rimtai įvaldyti nors kažkurį vieną srautą.
   Ir taip pat trumpai priminsime, kad krikščionybės priėmimui būtinos krikšto apeigos. Jei žmogus krikštytas vaikystėje, tačiau niekada nesimeldė, pakartotino krikšto nereikia, pakanka atgailauti per išpažintį dėl veltui prarastų metų, ir po komunijos siela vėl įsijungia į srautą. Musulmonams ir judėjams ypatingo ritualo nereikia, musulmonu tampa kiekvienas atliekantis namazą ir vykdantis pagrindinius islamo reikalavimus – išmaldą, pasninką ir, pagal galimybes, kelionę į Meką. O judaizmui šiandien pranašas Mozė priskiria visus judėjus, kur jie begyventų, čia įsijungimas vyksta tiesiog pagal tautybę. Maža to, jei judėjas priima krikštą krikščionybėje arba islamą, jis nepraranda savo pranašo globos, kadangi visi senojo Testamento pranašai tęsia darbą ir krikščionybėje, ir islame, tiesa, tik kituose lygiuose.
   Dabar apie individualią maldą. Sielos išsigelbėjimui tai būtiniausia ir nepakeičiama forma. Jei gyvybinių srautų gavimo plane dar galima pasislėpti už kitų nugarų, – nors už tai ir teks atsakyti teisme, – tai be asmeninio prašymo dėl išgelbėjimo, be nuolatinio savo pasirinkimo šiame pasaulyje patvirtinimo, išsigelbėjimas mažai tikėtinas.
   Individuali malda galima bet kuriuo paros metu, bet kurioje vietoje. Tačiau čia jau reikia įskaityti mūsų ryšio su švariais pasauliais ypatumus. Kada naudojamės bendrais bažnytiniais kanalais, tai mus girdi lengvai, kažkokių ypatingų priemonių imtis nereikia. Tačiau kada meldžiamės ne bažnyčioje (išimtį sudaro namazas nustatytu laiku – tai laikoma visuotine bažnytine malda), mūsų asmeniniai ryšio su Dievu kanalai gali būti uždaryti, ir tam, kad mus išgirstų, reikia specialiai išvalyti savo ryšį su Dievu. Ir tai puikiai suprantama: mes juk kol kas ne švariuose pasauliuose, ryšys nėra idealus, priešingai, jis pastoviai ir kryptingai atakuojamas demoniškomis jėgomis. O kanalai – tai realios gyvos, nervinių skaidulų ar kraujagyslių tipo struktūros, kurios nuo kryptingo poveikio gali būti uždarytos. Pagerėjimas šiuo klausimu ateis maždaug po dviejų metų, todėl tam, kad mus išgirstų, kol kas reikia imtis specialių priemonių. Apskritai, ilgas kanoninių maldų skaitymas, daugeliu atveju savaime atstato ir išvalo mūsų ryšį su Dievu. Tačiau esant dabartiniam neigiamų jėgų aktyvumui pilnos garantijos neduoda. Dėl tos priežasties krikščionybėje dabar rekomenduoja kreiptis į artimesnius mums šventuosius, su kuriais ryšys eina ne kanalu. Subtiliame plane jie tarsi greta su mumis, tegul ir atsitolinę, bet mūsų balsą jie visada girdi, jų nuo mūsų uždaryti neįmanoma. Kadangi kanalai gali būti uždaryti keliuose lygiuose, tai kreiptis pageidautina į kelis šventuosius – mažiausiai į 4-5. Grubesniuose planuose padeda šv. Valentina, šv. Irina, šv. Morta, šv. Vladimiras-Kijevietis; vidutiniame lygyje – šv. Mikalojus Stebukladarys, šv. Serafimas Sarovskis, šv. Sergejus Radonežietis, šv. Ksenija Peterburgskaja, šv. Joanas Kronštadskis; aukštuose dažniuose – šv. Aleksandras Nevskis. Jei yra, tai neblogai paprašyti ir vietinių šventųjų. Lietuvoje šv. Kazimiero, šv. Onos, šv. Rapolo, šv. Jurgio, šv. Teresės ir kitų. Reikia išvardinti kelis vardus ir tiesiai paprašyti išvalyti ir atstatyti ryšio su Dievu-Tėvu, Jėzumi Kristumi ir Dievo Motina kanalus. Po to 1-2 kartus reikia sukalbėti "Tėve mūsų…" – tai pagrindinė malda, atidaranti kanalus. Po to paprašyti Dievo-Tėvo išvalyti ryšio su visais pranašais kanalus ir padėkoti – paprašyti sustiprinti ir padidinti šventųjų, kurie padėjo jums nustatyti ryšį, jėgas ir dar kartą sukalbėti "Tėve mūsų...". Visą tai geriau atlikti ne garsiai, o mintyse. Apskritai, malda – tai kalba su Dievu, šventaisiais ir pranašais mintyse, garsiai kalbėti maldas galima esant dideliam norui tik tada, kada jūs visai vieni, niekam negalėsite sutrukdyti ir jums niekas negalės sutrukdyti. Kristus rekomendavo vidinę, paslėptą nuo pašalinių, maldą:
   "Ir kada meldiesi, nebūk, kaip veidmainiai, kurie meldžiasi sinagogose ir gatvių sankryžose, kad pasirodyti prieš žmones. Iš tiesų sakau jums, kad jie jau gauna savo atlygį. Tu gi, kai meldiesi, nueik į savo kambarį ir, uždaręs duris, pasimelsk tyliai savo Tėvui, kadangi tavo Tėvas mato viską ir atlygins tau akivaizdžiai.
   Ir besimelsdami, nekalbėkite daug ir be reikalo, kaip pagonys, kurie mano, kad kuo daugiau žodžių pasakys, tuo juos geriau išgirs. Jums nėra būtinumo juos mėgdžioti, kadangi jūsų Tėvas žino, ko jums reikia anksčiau, nei jūs garsiai ištarsite savo prašymą"
(Mt. 6, 5-8).
   Dievui nei garsi kalba, nei daug žodžių nereikalinga. Prašymą reikia formuluoti paprastai ir aiškiai, kaip šiame gyvenime, tik mintyse. Garsiai tariama malda gali pritraukti ne tik nepatenkintą aplinkinių dėmesį, per kuriuos gali prasidėti ataka ir į kanalus, ir į maldą, bet ir subtilaus plano jėgas, kadangi garsiai tariamos maldos stipriai jas atakuoja. Bažnyčioje (ir namazo metu) jus didesnėje apsaugoje, o namuose gali būti ir nelabai malonios pasekmės.
   Apskritai, anksčiau žmonės žinojo apie tai, jog reikia specialiai paprašyti, kad jų maldos būtų nuneštos iki Dievo. Kada pasakojome apie tai paskaitose, vienas jau nejaunas žmogus prisiminė, kad jo senelė taip ir meldėsi: pradžioje apie tai, kad jos malda pasiektų Dievą, o po to pradėdavo pačią maldą.
   Musulmoniškoje maldoje namazo metu vyksta analogiškas procesas, tačiau jis yra pačiame rituale. Kada po kvietimo maldai tikintysis pakelia rankas prie galvos ir, nukreipdamas savo dėmesį į Kaabą, taria "Allachui akbar" (Allachas didis), tai šventieji šeichai ir islamo kariauna iš karto ima jį į apsaugą ir patys pradeda atstatinėti ryšį su Dievu, kaip ir krikščioniški šventieji pagal jūsų prašymą. Namazo pabaigoje, kur numatytas jūsų asmeninis prašymas, kanalas jau pilnai atidarytas, ir Allachas girdi besimeldžiantį be jokių trukdymų.
   Kas liečia judaizmą, tai mes ne taip gerai žinome ten priimtą apeigų sistemą, tačiau pranašas Mozė sako, kad ten taip pat yra trys pagrindinės maldos (Šma, Amida ir Chaci-Kadiš), kurios atidaro kanalą ir užtikrina maldos praėjimą. Jei kažko reikia paprašyti, tai ima į rankas Torą, skaito 1-2 pagrindines maldas ir to pakanka, kad išgirstų. Tačiau pagal šiandieninę žemės būklę maldos pagal judaizmą geriau praeina rytinėmis valandomis – iki 14 val. Ypač svarbi, sako srauto vadovas, yra rytinė malda tarp 7 ir 8 valandų. Jis prašo ją atlikinėti visų, kurie gali. Dar judėjams labai svarbu skaityti Torą, nors vertimuose ir melstis už Ją. Reikia duoti išmaldą už sielą nors kartą į mėnesį. To reikia ne tik kiekvienam asmeniškai, bet ir judaizmui visumoje. Individualios maldos prasmė yra ne tiek bendrų kanoninių maldų skaityme, nors jos reikalingos kaip sustiprinimas ir palaikymas, o būtent jūsų asmeniniuose, savo žodžiais suformuotuose prašymuose.
   Pravoslavų bažnyčioje maldos sustiprinimui naudojami nusilenkimai. Nusilenkimų metu vyksta labai daugiaplanis darbas subtiliame plane – vienos mūsų dalys išsivaduoja iš duobių, kitos – pakyla arčiau prie švariųjų pasaulių, tačiau visumoje nusilenkimų skaičius užtikrina maldos galią. Analogišką vaidmenį atlieka atsiklaupimas su pamaldžiai sudėtomis rankomis katalikybėje. Tuo metu mūsų subtilūs kūnai patys pradeda daryti nusilenkimus ir vyksta maždaug toks pat procesas, kaip ir pravoslavų maldoje. Todėl kartais ir pravoslavams leistini nusilenkimai mintyse. Jei jūs, pavyzdžiui, tarp žmonių, darbe ar transporte, o yra skubus būtinumas pasimelsti, tai galima mintyse atsiklaupti ir atlikinėti nusilenkimus. Tačiau realus nusilenkimas stipresnis, ir kai kuriais atvejais, pavyzdžiui prie onkologijos, jis niekuo nepakeičiamas. Esant onkologijai ir katalikams, jei norisi gyventi, tenka atlikti žemiškus nusilenkimus – kadangi tik jie ištraukia fizinį kūną iš onkologinių duobių subtiliame plane.
   Malda su nusilenkimais gali būti atliekama įvairiai. Vieniems žmonėms labiau patinka pradžioje suformuluoti prašymą, atsiklaupus ant kelių, o vėliau daryti nusilenkimus, skaičiuojant jų būtiną kiekį. Kitiems geriau ir prašymą formuluoti atliekant nusilenkimus, ir po to kalbėti kanonines maldas su nusilenkimais, o nusilenkimus skaičiuoti rožančiumi. Treti nustato pagal laiką – kiek jie maždaug atlieka nusilenkimų per 5 ar 10 minučių, o vėliau ir prašymą, ir kanonines maldas jo sustiprinimui suderina su nusilenkimais ir laikas nuo laiko žvilgčioja į laikrodį.
   Nusilenkimus individualios maldos metu geriau daryti sėdint ant kelių. Jei daryti klūpant ant kelių, gaunasi labai ilgai, ypač jei tenka daryti vienu metu po 1000 ir daugiau nusilenkimų. Rankas geriau laikyti sudėtas ant krūtinės, kaip komunijos metu: kairė prispausta prie krūtinės pastoviai, o persižegnojus dešinę ranką nusilenkimo metu dedate ant kairės. Grindų rankomis geriau neliesti, tai duoda neigiamus įsijungimus, arba, bent, liesti grindis ne delnais, o suspaustomis į kumštį. Po keliais reikia padėti ne tik kilimėlį, bet ir sulankstytą užklotą ar pledą, kad būtų patogu atlikinėti nusilenkimus. Nereikia sudaryti sau papildomų ir bereikalingų sunkumų: nėra jokio skirtumo nusilenkiame ant tvirto ar minkšto patiesalo, o štai atlikus vieną-dvi dienas ant tvirto, jūs po to galėsite ir visai neatsiklaupti. Pagrindinis darbas vyksta ne fiziniame, o subtiliame plane. Ir būtent darbas – tai ne bausmė ir ne pažeminimas, ne savęs sumenkinimas prieš Dievą, o darbas ištraukiant pradžioje save, o vėliau, kada išlįsime, tai ir kitus iš tos duobės, į kurią prasmego žemė.
   Pradžioje nusilenkimus reikia daryti, įsiklausant į save, – "kiek siela panorės", – kaip kalbėjo šventieji tėvai. Tačiau pripratus skaičių reikia didinti, tai sustiprina prašymą. Maždaug: už fizinės sveikatos klausimus – nuo 60 iki 300, už emocinę-psichologinę sritį (santykius su žmonėmis, charakterio savybes, nuotaiką) – nuo 120 iki 300; dvasinius klausimus – nuo 200 iki 300. Tam tikrą orientaciją duoda ir kasdieninis kalendorius, ten konkrečiai nurodyta, už kokį klausimą kiek reikia nusilenkimų. Ten pat nurodytas laikas katalikiškai maldai – tą laiką reikia būti susikaupusiam į klausimą, už kurį prašome, kalbėti bendras maldas, vėl grįžti į prašymą ir t. t.
   Principe, mums sako, kad tokia forma kraštutiniu atveju gali naudotis ir musulmonai – kol neišmoko namazo, pavyzdžiui. Tačiau šalia to kyla sunkumai su ryšio nustatymu – krikščioniški šventieji grynai islamo regionuose dirba silpniau ir ne visada girdi musulmonus, o islamo šeichai dirba tik su namazu. Todėl šiandien, atsižvelgiant į šiuolaikinio žmogaus užimtumą ir teismo situacijos ekstremalumą, siūlo tiems, kurie negali visus penkis, atlikti bent vieną namazą į dieną tam, kad tik jūsų prašymai patektų iki Dievo, kad nepražūtų siela, kurią dar galima išgelbėti. Tačiau tas, kas pradės atlikinėti nors vieną namazą, greitai supras, kokią jėgą, kokį budrumo ir pasitikėjimo užtaisą jis priduoda, kaip po jo darosi lengva gyventi. Po to kils noras atlikinėti jį dažniau. Tuo labiau, kad kiekvienas namazas dirba skirtinguose dažniuose, skirtinguose organizmo lygiuose. Tačiau ir čia reikalingas laipsniškumas. Reikia pradėti nuo paskutinio, vidurnakčio namazo, o vėliau pridėti prie jo atbuline tvarka. Rytinis ir vidurdienio namazas kol kas du metus liks sunkiausi, kadangi susiję su labiau užterštais žemės sluoksniais. Ir reikia pradžioje išvalyti save 2-3 mėnesius aukštuose dažniuose, prieš lendant į šį purvą. Neįpratus gali būti net bloga.
   Dabar – už ką melstis.
   1. Mes jau kalbėjome apie tai antroje dalyje, bet pakartojame dar kartą – visų pirma kiekvienas žmogus privalo melstis už save, už savo sielą, už savo gyvenimą, galima ir už darbą, ypač kūrybinį ar dvasinio gydymo, pamokslavimo.
   Pirma ir visų svarbiausia yra kasdieninė malda – dėl savo ryšio su Dievu sustiprinimo, dėl savo sielos išgelbėjimo. Reikia kiekvieną kartą, išeinant į ryšį su Dievu, patvirtinti savo pasirinkimo tvirtumą – kad mes nenorime šėtono valdymo, kad mes prašome Dievo paimti mus į apsaugą ir išvaduoti iš tamsių jėgų letenų. Po to reikia paprašyti dėl pagalbos ir palaikymo savo darbuose, paprašyti išvaduoti mus nuo paklydimų, nukreipti į teisingą gyvenimo kelią.
   2. Tik po to pereikite prie konkrečių klausimų. Mes jau kalbėjome, kad mažareikšmių problemų mūsų gyvenime nėra. Be Dievo palaikymo nei vienas klausimas savaime nesisprendžia lengvai. Čia galima prašyti ir už artimuosius, už savo poreikius – už gyvenimo sąlygas, jei reikia, o reikia, kaip sakėme, minimaliai kiekvienam po kambarį. Tai šėtonui mes – kaip silkės statinėje, o Dievui – mes mylimi vaikai, verti pačių geriausių sąlygų. Ir jei jūs save visaip apribuojate, kenčiate nepakeliamas sąlygas ir neprašote pagalbos, – jūs nevykdote Dievo valios savo atžvilgiui. Lygiai taip pat reikia prašyti dėl pinigų – šiandien jų visiems trūksta. Tarp kitko, pinigai mums reikalingi ne tik sau, bet ir dėl pagalbos artimiesiems, dėl išmaldos ir dėl daug ko kito: jei pinigai yra, juos galima panaudoti su didele nauda. Blogiau, kai jų nėra. Todėl reikia prašyti dėl gerovės. Ir apie būtiną turtą, gražius drabužius, gerą, jums tinkantį darbą. Tėvai privalo prašyti už vaikus, suaugę vaikai – už tėvus, artimieji – už artimuosius: mes visi vienas kito ramstis ir palaikymas vienas kitam. Ir maldos pabaigoje būtinai privalo būti padėka už pagalbą. Malda be padėkos laikoma neužbaigta, neįsijungia atgalinis ryšys. Tai lyg laiškas be atgalinio adreso – šventiesiems ir pranašams sunku nustatyti kam padėti. Padėka – tai ryškus šviesos blykstelėjimas nuo besimeldžiančiojo, kuris iš karto leidžia pastebėti prašantį pagalbos.
   3.Kieno siela neabejinga stambiems klausimams – prašykite, bet prievartauti savęs nereikia. Visos maldos už visuomeninį gyvenimą – tai didelė atsakomybė, ir kol ji yra pavojinga, ne kiekvienam pagal jėgas. Nors, kaip sakėme, yra žmonės, specialiai pašaukti melstis už šiuos klausimus. Ir jiems, priešingai, nesimelsti negalima. Ką reiškia – atsakomybė už maldą? Tai reiškia, kad negalima, pavyzdžiui, pasimelsti už tai, kad išrinktų kažkokį politiką ir jei jį išrinks, – nusiraminti ir nustoti. Tai reiškia ir vėliau laikyti jį dėmesyje, prašyti valyti ir apginti nuo tamsių jėgų, vesti jį teisingu keliu. Kitaip lengva prarasti teigiamą žmogų šioje sunkioje sferoje. Nemalonumai nuo jo klaidų eis dalinai ir ant besimeldžiančių už jį.
   O taip – už ką tik nereikia melstis! Ir už savo miestą, ir šalį, ir už žemės ir už visų joje gyvenančių šviesių sielų išgelbėjimą, ir už jos išvalymą nuo čia įkūnytos nešvarybės likučių – paskutinio šėtono ramsčio ir už žmonių atsivertimą į Dievą, tikėjimo atgimimą ir už pagrindinių ekonomikos, politikos ir kultūros vaizdų subtiliame plane atstatymą, duotų mums nuo Dievo ir suardytų šėtono, už gerus santykius tarp žmonių, tautų, šalių ir religijų ir už daug ką kitą. Kasdieniniame kalendoriuje yra šie ir kiti svarbūs maldų temos už visuomeninius klausimus. Šį kalendorių duoda dabar Dievas, Allachas tam, kad palengvinti ir mums, ir šviesioms jėgoms šį sunkų pereinamąjį laikotarpį, kad mes greičiau ir ramiau prieitume prie švaraus ir šviesaus gyvenimo.


Toliau – 4. Atgailos esmė ir neteisingas "karmos" supratimas.

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org