Laimės ir Šviesos
mokyklėlė!



Mokykimės būti
Dievo vaikais!


Mokyklai reikia
tik erdvės
ir tavo mylinčios
širdies!


Laimės mokykla
jau kviečia tave,
ji moko mylėti
ne vien tik save!


Laimės mokykla
prie varpinės veikia,
joje pamokų
lankyti nereikia!




Prie varpinės!

Lietuva, Vilnius.


Dievo vaikų
kūrybinis būrelis

Informacija:


Tel. +370 614 63154.
Vitalijus.

Skype - vitalijusvilnius

religijafilosofija@gmail.com
 


4. Atgailos esmė ir neteisingas "karmos" supratimas

   Ir atgaila, ir karma šiandien itin baugina žmones, kalba apie kančias, apie neišvengiamą atpildą už nuodėmes ir t. t., ir pan. Mes norime padaryti priešingai. Niekas iš tų, kurie mus gąsdina karma, negali gan suprantamai išaiškinti jos prigimties. Ir ypač jie klysta dėl to, kad laiko karmą turinčią ryšį su Dievu. Karmos esmė tai įrašai šėtono knygose apie mažiausią kontaktą ir bendradarbiavimą su juo, kurio pagrindu jis gauna tam tikrą teisę į tas žmogaus puses, kurios pakliūna į pagundą. Ir karma tai tvirti, tapę giliais ir pastoviais, ryšiai su tamsiu pasauliu. Tačiau jie retai atsiranda dėl paties žmogaus kaltės. Egzistuoja nuomonė, kad žmonija pati kalta dėl savo klaidų, bet šią nuomonę specialiai skleidžia šėtonas, manydamas, kad niekas nesužinos apie jo melą.
   Karmos struktūroje išlieka esmė to, kas vadinama žmonijos nuodėmės-nuopuoliu. Kaip nėra Adomo kaltės tame, kad jį sutriuškino šėtonas, taip pat maža paties žmogaus kaltės dėl karmos atsiradimo. Niekas iš atėjusių čia nuo Dievo nenori sąmoningai tarnauti blogiui. Tačiau nėra sąvokų, galinčių išreikšti, kokioje melagingoje ir prievartinėje apsuptyje čia randasi siela. Ar suklysta žmogus nesąmoningai, nežinodamas, ar priverstinai, prieš savo valią, spaudžiant milijonui programų ir kipšų, visą tai šėtonas fiksuoja kaip savanorišką šios sielos sutartį su juo. Jis niekada nepraneša Dievui apie kelius, kuriais atvedė sielą į sutartį, o demonstruoja tik rezultatą. Taip ir kyla ryšys, apie kurį ir galima kalbėti, kaip apie karmą.
   Jei pas žmogų atsiranda tokia sutartis su šėtonu, apie kurią jis, kaip taisyklė, ir neįtaria, šėtonas mano, kad žmogus priėmė jo įstatymus ir dabar turi jiems paklūsti, t.y. atsiskaityti už tas jėgas, kurias šėtonas suteikė žmogui neigiamo poelgio įvykdymui, į kurį jis pats įstūmė. Ką gi reiškia atsiskaityti? Mes juk savo nuosavų jėgų neturime, jas gauname iš Dievo, ir šėtonas pradeda tarytum "teisėtai" atiminėti šiuos srautus, einančius į mus iš Dievo mūsų gyvybės palaikymui. Prasideda ligos, kompleksai, nemalonumai. Tai jau veikia einamoji karma, šio žmogaus gyvenimo karma. Ir net jei siela išeina į skaistyklą, visi užrašai apie sutartis pas šėtoną išlieka, ir sekančiame šios sielos įsikūnijime jis jau mano, kad turi teisę naudotis sielos gyvybinėmis jėgomis už praeitas nuodėmes. Taip atsiranda asmeninė karma.
   Dar sunkesnis reiškinys teigiamoms sieloms yra giminės karma. Čia jau iš tikro kaip pagal Krylovą: jokios kitos kaltės, už tą, kad šėtonui norisi mus valgyti, mes neturime. Šėtonas labai gudriai panaudoja žmonių giminystės ryšius, nurodydamas netgi tarsi į Dievo įsakymus dėl tarpusavio pagalbos. Jei sielos po mirties pakliūna pas jį į pragarą, jis siunčia jas į kančias, kol iš jų neištraukia visus jėgų likučius, o po to siūlo tarytum paprašyti pagalbos pas savo gyvus palikuonis vėl sudaryti sutartį, duoti sutikimą, kad šiai sielai padėtų jų sąskaita. Už tai jis atšaukia kankinimus, perveda tas sielas į lengvesnes sąlygas. Šį susitarimą jis demonstruoja Dievui kaip prašymą padėti ir vėl tarytum teisėtai pradeda atiminėti dalį gyvybinių jėgų iš gyvųjų. Tiesa, jis slepia nuo Dievo, kad, kaip visada, pagal savo šėtonišką teisingumą, 70% iš to ką pasiima, jis ima sau. Žinoma, Dievas tai žino iš šventųjų, tačiau visa tai kaupiama teismo dienai. Per šį jėgų pagrobimą gyviesiems vėl atsiranda ligos, nemalonumai, sunkumai gyvenime.
   Tai ką gi, gali iškilti klausimas, nejaugi negalima susidoroti su šia neteisybe, nejaugi jo niekas negaudo už rankos? Visa esmė tame, kad už rankos jį turime gaudyti būtent mes, ir niekas kitas. Pagrindinė šios neteisybės dalis vyksta tuose lygiuose, už kuriuos pasaulio sandaroje atsakingas tik Adomas. Angelai, Arkangelai, Pranašai mato savo lygius, ir ten daro santykinę tvarką, bet su jais susikerta tik 1/4 mūsų sielos dalis, likusios 3/4 yra būtent toje zonoje, kuri randasi visiškoje mūsų atsakomybėje, kur dėl smulkių mastų Angelai ir Pranašai negali vykdyti būtinos kontrolės. Tai panašu į tai jei mes su jumis panorėtumėm kontroliuoti atskirų mikrobų gyvenimą. Pranašai mato tik stambiausias mūsų dalis ir girdi prašymus. Kada pranašai ateidavo į žemę, jie liudydavo kiekvienas apie savo laiką. Ir kai kurie šventieji pasiekia šį lygį, bet jų labai nedaug. Jie taip pat liudija apie tai, kas čia vyksta, bet konkrečiai kiekvieną sielą stebėti pilnai negali. Žino tik bendrai, kad padėtis čia labai sunki, labai pergyvena dėl kiekvienos sielos, kuri ateina čia, džiaugiasi, kada nors dalis sugrįžta atgal.
   Ir štai, kada siela stiebiasi į Dievą, tada šie šėtono primesti karminiai ryšiai realiai laiko ir jos nepaleidžia. Ir žmogus turi paaiškinti, kas tai per ryšiai, kaip jie atsirado, kokia jo kaltės dalis, ir kiek jis ją suvokia, kad daugiau nepakliūti dėl to paties. Dievas turi išsiaiškinti šių ryšių prigimtį, kad pagal galimybes išlaisvinti nuo jų sielą. Tame ir yra atgailos esmė.
   Realiai gyvenime karminiai ryšiai gali pasireikšti pas vienus kaip ligos, pas kitus kaip trukdymai susikurti asmeninį gyvenimą, pas trečius būsto, materialinės gerovės nebuvimu, pas ketvirtus negalėjimu rasti savo vietos gyvenime, tinkamo užsiėmimo sielai. Be to karma gali įsijungti tam tikrais gyvenimo periodais tai nustato šėtonas, kada jam naudingiau, kada per šį karminį ryšį jis gali išgauti maksimalią "naudą". Visų šių reiškinių priežastis gali būti ir asmeninė, ir giminės karma. Norint pašalinti panašius reiškinius, reikia kreiptis į Dievą dėl pagalbos su atgaila paaiškinant neigiamų ryšių atsiradimo priežastis, liudijant nenorą palaikyti šiuos ryšius ir tiesiogiai prašant išvalyti nuo jų.
   Yra kai kurie ypatumai dirbant su karma, gauta kaip palikimas iš praeities, ir ta, kurią žmogus užsidirbo šiame gyvenime. Tai, ką žmogus gavo šiame gyvenime, visada galima atsekti kaip pastovų nuodėmingą elgesį jau rašėme, kad šėtonas stengiasi kaip galima giliau nugramzdinti sielą į nuodėmę ir priverčia žmogų ją pastoviai kartoti. Todėl čia reikalingas tiesioginis ir aktyvus paties atgailaujančio dalyvavimas: sąmoningas atsisakymas nuo nuodėmės ir asmeninė kova su ja.
   Pabrėšime būtent kova su nuodėme, nuodėmės nugalėjimas, o ne jos atpirkimas kančiomis, ne nuodėmės "atidirbimas", kaip kalba kai kurios šiuolaikinės sektos ir mokymai. Išpirkimo ir atidirbimo metodas tai ir yra šėtoniško karmos supratimo esmė, jo atsiskaitymo už nuodėmę principas. Dievui reikia tik vieno nebekartoti nuodėmės, sustabdyti sielos irimo procesą ir, jei įmanoma, atstatyti suardytą. Be to, kaip minėjome, pati kentėjimo būsena, nekalbant jau apie savigraužą nesvarbu fizinę ar dvasinę, yra rimta nuodėmė. Todėl ir perspėdavo šventieji tėvai: jei nusidėjai, nereikia graužtis be saiko, nereikia pulti į neviltį ar nusiminimą dar didesnę nuodėmę, nereikia "didinti žalos žala", kaip išsireiškė garbusis Serafimas Sarovskis savo "Pamokymuose". Gėda, sąžinės graužatis subtiliems ir švariems žmonėms dėl kažkokių visiškai nerimtų ir nesąmoningų pažeidimų, įskaudinimas kažko pernelyg jautraus, pačiam žmogui nebūdingi protrūkiai, tai ne priežastis save bausti už netobulumą ir už "nepataisomą" nuodėmingumą, o aiškus požymis to, kad prieš mus dirba galingos programos, verčiančios mus nusidėti, ir reikia tuoj pat pradėti kovą su jomis. Kuo ankščiau pagausim save nuodėmingai elgiantis ir pradėsime atgailauti, tuo lengviau bus atsikratyti nuodėmės.
   Jei su kažkuo susibarėte, kažką nuskriaudėte ir t. t., tai vietoje to, kad pergyventi, reikia kuo greičiau atsiklaupti (o jei neįmanoma, pavyzdžiui, esate darbe, tai mintyse), išvalyti kanalus ir su nusilenkimais paprašyti atleisti jums ir išvaduoti nuo priežasčių ir pasekmių to, kas įvyko. Reikia pasakyti, kad tai atsitiko prieš jūsų valią ir norą jei jūs to iš tiesų norėtumėte, tai jokios atgailos ir pergyvenimų nebūtų. Dažniausiai tokie reiškiniai pasitaiko santykiuose tarp žmonių, todėl reikia paprašyti išvalyti programas ne tik į jus, bet ir į jūsų bendravimo sferą visumoje, į jūsų santykius su tuo konkrečiu žmogumi, kurį jūs netyčia nuskriaudėte, save ir tą žmogų nuo programų, sukeliančių įsižeidimą ar susierzinimą ir taip toliau pagal aplinkybes. Santykius aiškintis iš karto, tuoj pat eiti prašyti atleidimo, kol dirba programos, jokiu būdu negalima bus dar blogiau, dar giliau įklimpsit į nuodėmę. Panašaus tipo programos veikia tik bendravimo momentu ir reikia pasitraukti iš situacijos, kur jos galėtų vėl iš naujo pradėti veikti. Savo jėgomis be Dievo, šventųjų ir pranašų pagalbos susidoroti su kipšų legionu, užtikrinančiu programos veikimą, praktiškai neįmanoma, jei jūs netgi įveiksite save, suimsite save į rankas, tai kur garantija, kad kitas žmogus pajėgs tą patį? Negundykite nei savęs, nei jo. Geriau viską išsiaiškinti kitą dieną, po maldos, po to, kai paprašysite ir išvalyti santykius, ir padėti jos suderinti.
   Arba, pavyzdžiui, žmogus jaučia, kad jam prasidėjo problemos mityboje negali sustoti, negali pasisotinti, jam pastoviai norisi kažką įsidėti į burną, kramtyti ir t. t. tai tipiškos apraiškos nuodėmės, kuri vadinasi rajumu. Tai reiškia, kad susidarė jau pakankamai galingas vampyrinis ryšys, kuris pastoviai stumia žmogų prie maisto. Pradžioje tai gali atrodyti nekaltai, bet po kažkiek laiko, jei šios aistros nesutramdyti, ji atves į susirgimus. Ir jei žmogus tai suvokia ir maldoje sako Dievui ir šventiesiems: turiu tokią silpnybę, negaliu pats susidoroti, padėkite, šventieji ir pranašai randa tuos ryšius, trukdančius žmogui, nutraukia ir atstato vientisą struktūrą.
   Tačiau būna ir sudėtingesni atvejai. Tarkim, nori atgailauti geriantis žmogus. Tik "padėkite" čia nepakanka, žmogus ne tik turi nenorėti gerti, bet turi ir pasižadėti, kad jis nebekartos šios nuodėmės, kitaip atgaila nepriimama: kokia prasmė valyti žmogų, jei jis rytoj eis ir atstatys visus įsijungimus? Tačiau jei šventieji mato, kad žmogaus ketinimai rimti, jie imasi padėti. Tiesiogiai atgailos momentu žmogų išvalys tiek, kiek tai įmanoma tuo momentu. Tačiau gilaus įgrimzdimo į nuodėmę atvejais vien žmogaus prašymo jau nepakanka, reikalingos ir rimtesnės priemonės. Girtuoklystės atveju, kad žmogų išvalytų nuo šių galingų programų, reikalinga, pirma, 1000 rublių išmalda bažnyčios, mečetės ar sinagogos statybai ar jos reikmėms. Be šito šventieji neturi formalios teisės valyti žmogų, išmalda leidžia išsipirkti nuo šėtono, duoti jam tai, ko jis reikalauja iš to žmogaus, kitu atveju tiesioginiais srautais iš Dievo (apie išmaldą mes dar pakalbėsime detaliau). Jei išvalyti be formalios sutarties su šėtonu, tai gali atnešti žmogui nemalonumus kitoje sferoje arba jo artimiesiems žmonėms šėtonas pradės savavališkai reikalauti jam neduoto, ir tokiu būdu, kokiu pats panorės. Jei išmalda duota, tai laikoma, kad yra sutartis, ir šėtonui neleidžia to daryti, angelai ir šventieji įgauna teisę apginti žmones nuo jo pretenzijų.
   Jei žmogus rimtai nori mesti gerti, tai reikia kažkurį laiką pastoviai melstis pranašui Mozei, o krikščionybėje dar ir šv. Bonifacijui ir šv. Moisejui Murinui. Jiems yra specialios maldos nuo girtuoklystės, kurias pradžioje reikia kalbėti netgi po keletą kartų per dieną. Ir pats žmogus turi stengtis neįtraukti savęs į pagundą neiti į kompanijas, kur jį vers gerti, nesusitikinėti su nuolatiniais sugėrovais. Šėtonas vis vien nepaliks žmogaus be dėmesio, stengsis vėl ir vėl išvesti jį iš kelio. Tai ypač pavojinga pirmus tris mėnesius, kol vyksta gėrimo suardytų struktūrų atstatymas ir paties žmogaus apsauga nuo neigiamų poveikių nėra tokia stipri. Reikia gerai suprasti, kad išgėrinėti yra nuodėmė nesvarbu daug ar mažai. Čia yra tik "taip" ar "ne", prašyti padėti gerti mažiau yra beprasmiška, galima arba nusidėti, arba ne, ir žmogus, nutaręs nebegerti, privalo turėti ryžtą ateityje daugiau niekada nebegerti kitaip atgaila nepriimama. Jei žmogus atgailavo, davė įžadą, o po to jį pažeidė, tai pakartotina atgaila priimama tik po 4-5 kartų kreipimosi. Žmogumi daugiau nebepasitiki, ir tik jei jis tvirtai nusiteikęs, rodo atkaklumą, jam duoda dar vieną galimybę išsikapstyti iš nuodėmės. Principe, per visą gyvenimą žmogui gali padėti išsivalyti nuo vienos nuodėmės iki 5-6 kartų. Tik kiekvieną kartą tenka prašyti vis ilgiau, vis atkakliau visą mėnesį kiekvieną dieną atgailaujant, kol šventieji imsis padėti.
   Ir labai svarbus atgailos nuoširdumas. Jei žmogus prašo kito verčiamas, jei pats viduje nesubrendo, tokia atgaila nepraeina. Tiesa, yra atvejų, kada atgaila priimama pagal kito artimo žmogaus maldas. Kada nori padėti švariam doram žmogui, tai dėl jo gali pradėti valyti jo artimą nuo nuodėmių, kaip atgailos atveju, netgi jei šis pats nesubrendo iki tikros atgailos. Tai daroma 30% atvejų. Tačiau tokia forma visiškai nepriimama dėl kūniškų santykių. Šventieji sako, kad tai tokia akivaizdi, tokia grubi nuodėmės forma, kad tie, kurie turi nors 1% sąmonės, turi suprasti visišką naudos nebuvimą nuo šito teigiamiems žmonėms. O tiems, kurie iš apačios, tai apskritai sunku suprasti, jiems viskas tuo prasideda ir tuo baigiasi. Jiems atgaila yra sudėtingesnis procesas, kadangi ji, kaip taisyklė, susijusi ne tik su šiuo gyvenimu.
   Giluminių prisirišimų iš praeities atveju visada yra reikalinga ne tiek malda, kiek ilgas darbas su karma ir per bažnyčią, ir namuose, ir per išmaldą. Giminės ir asmeninės karmos iš praeitų gyvenimų atvejais žmogus gali nekartoti gyvenime nei savo protėvių nuodėmės, nei savo paties, vis dėlto atgaila pasiaiškinimas, dėl ko atsirado šis ryšys ar nuo ko jis eina, ir tiesioginis prašymas dėl išvalymo vis vien būtini. Giminės karmos atveju šis procesas palengvinamas tuo, kad tiesioginės asmeninės paties žmogaus kaltės nėra. Jam reikia prašyti už savo protėvius. Čia rekomendacijos, žinoma, visada individualios, tačiau bendrai reikia žinoti, kad tokiais atvejais būna reikalingos ir užsakomosios mišios už sveikatą, kenčiančio nuo giminės karmos žmogaus, ir mišios už mirusius (ar atitinkamos pamaldos kitose religijose), ir išmalda už protėvius įvairiuose variantuose, ir ilgalaikė (nuo 100 iki 1000 dienų iš eilės) malda už kažką iš protėvių su prašymu padėti ir jiems, ir save išvaduoti nuo šių karminių ryšių.
   Asmeninės karmos atveju, jei žmogus šiame gyvenime įveikė savo nuodėmes ir daugiau jų nekartoja, tai labai palengvins atgailą, čia pakanka asmeninio prašymo ir išmaldos, o sudėtingesniais atvejais bažnytinės maldos už gyvuosius.
   Tačiau tų, kurie tęsia nuodėmingą gyvenimą, situacija yra labiau sudėtingesnė. Nuo tų, kurie gyvena 90 iš apačios, atgaila visiškai nepriimama be prašymo iš šalies, beje, prašyti už juos turi ne mažiau 2-3 sielų. Ir tai atgailauti reikia ne už visas nuodėmes iš karto, o atskirai už kiekvieną konkretų klausimą. Tačiau jų padėtis nėra beviltiška, kadangi už juos neretai prašo ir mirę giminaičiai, esantys skaistykloje, ir šventieji, ir daugeliais atvejais žmogų pavyksta ištraukti. Dabar, pavyzdžiui, Rusijoje iš visų sielų, įsikūnytų 90 iš apačios, apie 15% gyvena 90 iš viršaus. Jie jau užtikrino savo išsigelbėjimą.
   Tiems, kurie gyvena 80 iš apačios, atgaila 40% atveju priimama, tačiau ir joms, ir visoms kitoms neigiamai gyvenančioms sieloms reikia atminti pagrindinį išsivalymo nuo giluminių nuodėmingų ryšių principą: pirma, ne nuo visų nuodėmių iš karto. Atgailauti reikia už kiekvieną nuodėmę atskirai ir taip iš eilės. Antra, reikia pradėti nuo lengvesnių, paprastesnių nuodėmių, ir tik po to, įveikus jas ir įgijus tam tikrą kovos su nuodėme patirtį, pereiti prie pagrindinių. Trečia, už ilgas ir sunkesnes sąmoningas nuodėmes ištvirkavimą, kyšininkavimą, nesąžiningą prekybą (tai labai sunki nuodėmė, jei žmogus sąmoningai apsveria ar apskaičiuoja), vagystę ir kitus tiesioginius įsakymų pažeidimus atgaila priimama tik po 20-25 prašymų. Tiesiog palyginimui, pavyzdžiui, rūkymas nelaikomas labai sunkia nuodėme, įsakymuose apie jį tiesiai nekalbama, ir ne kiekvienas gali, kaip kūniško gyvenimo atveju, suvokti, kad tai akivaizdi kvailystė. Atgailai už šią nuodėmę pakanka paprašyti 3-4 kartus, tačiau, žinoma, sutelkti valią ir neberūkyti. Po maldos tai bus lengviau, tačiau tuo atveju, kada vėl atsiras noras užsirūkyti, geriau atsiklaupti (realiai ar mintyse) ir melstis iki to laiko, kol šis noras nepraeis. Prašyti, kaip visada panašiais atvejais, išvaduoti ir išvalyti nuo programų, keliančių gundymą. Savaime šiame pasaulyje niekas neįvyksta.
   Bendrai, kiekvienas turi suvokti, kad atgaila ir malda, visų pirma, reikalinga mums patiems, tam, kad pranešti šviesioms jėgoms apie tai, kad yra gyva siela, besistiebianti į šviesą, nenorinti pražūti, prašanti pagalbos ir apsaugos. Kadangi šiame purve tų, kurie nesimeldžia ir pakankamai nešvarūs, tiesiog nesimato. Pilnai galima pakliūti už kompaniją su visu purvu į Dievo krosnį ugninę hieną, pasaulio sandaros žaizdrą.
   Iš kitos pusės individuali atgaila pagreitina ir palengvina bendrą žemės valymą, padeda rasti giluminius tamsius ryšius, išnarplioti dar kažkokį mazgą tame tinkle, kuriuo bandė šėtonas pririšti prie savęs žemę ir visus joje gyvenančius ir nutempti mus į pražūtį. Ir dar: visi atgailos atvejai, netgi nelabai sėkmingi, būtinai registruojami likimo knygose. Ir tie, kurie atgailavo, teismo dieną stovės džiugūs ir laimingi, o tie (netgi iš teigiamų sielų), kurie išsigelbės, tačiau neturės nė vieno įrašo apie sąmoningą mėginimą išsivaduoti nuo nuodėmės, tie degs iš gėdos ir nežinos, kur pasislėpti nuo Dievo ir Angelų, kadangi tiek buvo duota laiko tam ir tiek kartų juos perspėdavo, o jie vis atidėliodavo, vis netikėjo, kad ši diena iš tiesų ateis.


Toliau 5. Išmalda.

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org