Laimės ir Šviesos
mokyklėlė!



Mokykimės būti
Dievo vaikais!


Mokyklai reikia
tik erdvės
ir tavo mylinčios
širdies!


Laimės mokykla
jau kviečia tave,
ji moko mylėti
ne vien tik save!


Laimės mokykla
prie varpinės veikia,
joje pamokų
lankyti nereikia!




Prie varpinės!

Lietuva, Vilnius.


Dievo vaikų
kūrybinis būrelis

Informacija:


Tel. +370 614 63154.
Vitalijus.

Skype - vitalijusvilnius

religijafilosofija@gmail.com
 


1. Kas mes ir iš kur, ir kodėl mus čia atsiuntė?

   Atskirų, visiškai savarankiškų sielų pasaulio sandaroje nėra. Visos sielos yra vieningo pasaulio sandaros organizmo dalys kas maža ląstelė, kas didesnė šventųjų ir pranašų "kūno" dalis, kas dar didesnė paties Dievo "kūno" dalis. Pastarosios pačios didžiausios sielos iš atėjusių į žemę žinomos mums šiandien kaip pranašai, tiesioginiai Dievo pasiuntiniai, kurie atnešdavo čia Jo žodį, kurie vykdydavo Jo valią. Tokio masto įsikūnijimų dabar žemėje nėra, jų pagrindinis vaidmuo buvo Jėzaus Kristaus įsikūnijimo paruošime, o paskutinis tokio masto pasiuntinys pranašas Muchammadas (telaimina jį Allachas ir tesiunčia jam taiką!), atėjo jau įvykdyti pažadus, duotus Išgelbėtojo, ir iki šios dienos tebelieka pagrindinė Jėzaus Kristaus atrama kovoje už žemę. Apie visą tai detaliau papasakosime sekančioje dalyje.
   Šiandien į žemę įsikūnija mažesnio masto sielos daugiausia ateina šventųjų dalys jų rankų, pirštų, akių, ausų ir t. t. pasireiškimai šiame pasaulyje per mus jie mato ir girdi, kas čia vyksta, dirba žemėje. Kaip pranašai yra pagrindiniai ištisų pasaulių Dievo "kūno" dalių vadovai, taip ir šventieji, atkartodami "Dievo panašumą ir vaizdą", yra pranašų kūno dalių vadovai. Pagal mastus, kad juos įsivaizduoti, pranašų pasauliai, tai yra jų "kūnai", daug kartų didesni už mums matomą dabar puolusią pasaulio sandaros dalį. Šventieji atitinka visos šios dalies dydžius, o šventųjų dalys tai mes su jumis jau galaktikos ir saulės sistemos dydžio. Ir nenustebkite, visos išsaugojusios savo vientisumą teigiamos sielos turi tris organizacijos lygius: kūno planą sudaro subtilūs kūnai nuo fizinio kūno iki žemės dydžio, emocinį-jausmų planą nuo žemės iki saulės sistemos tai pradinis Adomo dydis iki jo nuopuolio, apie ką detaliau taip pat sekančioje dalyje. Ir tik dvasiniame lygyje dydžiu iki galaktikos mes jau įeiname kaip dalis į šventųjų struktūrą.
   Ir yra dar didesnio masto ir dar mažesnės sielos: yra angeliukų mažų dalelių, šventųjų padėjėjų įsikūnijimai tai pačios nekalčiausios, pačios švariausios būtybės šiame pasaulyje. Ir yra dar didesnės tiesioginės pranašų dalys jų pirštai ir plaukai. "Pirštų" įsikūnijimai yra pagrindinės veikiančios pranašų jėgos žemėje, jos dirba pagrinde subtiliame plane ir dažniausiai lieka žmonijai nežinomos, net ir pačios dažnai neįtaria dėl savo vaidmens. Plaukai tai ryšio kanalas, tai tos pranašų dalelės, kurios pašauktos nešti pasauliui Dievo žodį, palaikyti ir stiprinti tikėjimą žmonėse. Tai žinomi pasauliui šventieji, pamokslautojai, poetai, dailininkai, nešantieji į pasaulį negęstančią tiesos šviesą, žinias apie Dievą, švariuosius pasaulius, Dievišką harmoniją ir grožį.
   Teigiamoms sieloms pagrindinis gyvenimo žemėje tikslas pragyventi dorai, nesudaryti kompromiso su šėtonu. Net pats buvimo čia faktas, išsaugant ryšį su Dievu, vykdo didelį teigiamą darbą. Mūsų fizinis pasaulis atskirtas nuo Dieviškojo labai tankia, iš subtilaus plano praktiškai nepralaidžia siena. Visas darbas vyksta per įkūnytas į fizinį kūną sielas jos tampa tarytum vamzdeliais, kanalais, per kuriuos Dieviškos jėgos įgauna priėjimą į šį pasaulį ir galimybę veikti jame. Mūsų kūnų dėka laikosi žemės šėtono sunaikinto Adomo likučių ryšio kanalas su Dievu, su švariais pasauliais. Kol nerastos ir nesugrąžintos į švariuosius pasaulius visos sielos, nukentėjusios kovoje su šėtonu, kuo dabar ir užsiima Jėzus Kristus, nesiųsti čia mūsų negalima. Įkūnijimą į fizinį kūną lydi du pagrindiniai tikslai: pirma, išsaugoti kanalą, kol neišgelbėtos visos sielos, kuriose dar išliko siekimas į Dievą, kuriose dar spindi šviesa. Ir antra, tęsti norinčių išsigelbėti sielų paiešką. Per žmones, gyvenančius žemėje, šventieji ir pranašai tyrinėja situaciją puolusiame pasaulyje, ieško savo prarastas ir sutriuškintas dalis.
   Ir kūryba, ir menas, ir teigiamų žmonių bendravimas, ir net vaikų gimdymas tarnauja šiems tikslams. Vaikų gimdymas leistinas teigiamoms sieloms tik dėl to, kad teigiamos sielos negali ateiti per neigiamus tėvus.
   Dievo pasiuntinio gyvenime visų svarbiausia tai, kad jis čia galėtų egzistuoti gyvas ir sveikas. Ir kuo jis sveikesnis tiek fizine, tiek psichine prasme tuo geriau. Kadangi bet kuri liga užteršia kanalą, apsunkina darbą per susirgusią sielą.
   Jei žmonės suvoktų savo esmę ir teisingai suprastų savo vaidmenį čia, jie ir patys geriau išsisaugotų ir veikti šiame pasaulyje Dieviškoms jėgoms būtų žymiai lengviau. Tačiau šėtonas taip suardo teigiamų sielų sąmonę dar iki gimimo, kad savo ryšio su Dievu supratimas daugeliui gyvenantiems labai apsunkintas, reikalauja specialių pastangų ir stipriai priklauso nuo auklėjimo ir nuo išorinių aplinkybių. Pagal sutartį su Dievu, šėtonas vis gi neturi teisės kištis taip giliai į įkūnijamų nuo Dievo sielų sąmonę, tačiau dabar šėtonas jau galutinai sužlugęs, jokių sutarčių nesilaiko, veikia net neatsižvelgdamas į pasekmes, nesuvokdamas būtinumo atsakyti už savo veiksmus. Ir kada jam pavyksta dėl jo paties primesto aklumo įvilioti sielą į savo tinklus, jis tuoj pat registruoja, kad žmogus šito "pats panorėjo". Ir net pretenduoja į sielą, įrodinėdamas, kad ji gyveno pagal jo įstatymus, o reiškia ir priklauso dabar jam. O kartais paprasčiausiai vagia ir tas sielas, kurios nelabai stipriai užteršė save.
   Vadinasi šėtonui lengviau suvilioti sielą, nei Dievui išlaikyti ją teisingame kelyje? Kažkokiu laipsniu taip. Laužyti visada lengviau, nei kurti, mirti lengviau, nei gyventi. Juk gyvenimas reikalauja pastangų, pastovaus šviesos, išsivalymo siekimo, ryšio su gyvybės šaltiniu Dievu palaikymo. Šėtonui pavyksta dėl to, kad jis siūlo pragyventi tarytum be pastangų, be sunkumų, be pasipriešinimo nugalėjimo. Jis sako plauk pasroviui, kaip mes visi, ir ji pati tave nuneš kur nors; atsipalaiduok, gyvenk, kaip visi, tau ką, daugiau nei kitiems reikia? ir bus gerai. Bus palaima ir ramybė. Visiška ramybė. Tokia, kad jau nebus nei sunkumų, nei pastangų, nei kovos nieko. Tuštuma, tamsa, nebūtis. Štai į tokį palaimingą nieko nedarymą ir stengiasi mus palenkti šėtonas, pats nenorėdamas darbuotis pasaulio kūrime, nei visos kitos sielos pasaulio sandaroje, ir manydamas, kad jis išrado nebūties paslaptingas "stebuklingas" jėgas, kurios pačios savaime, be pastangų iš jo pusės, atneša jam bet kokius malonumus ir palaimą.
   Tačiau vargas tam, kas pasiduos šiam klastingam pamokymui, ir nuleis rankas, "kaip visi". Jis tuoj pat pavirs į beteisį šėtono vergą, kuris jau nebegali sau vadovauti, kurį neša ne pagrindinė srovė, o užsuka, kaip skiedrą, galingas vandens sūkurys, išsiurbiantis visas jėgas, visus sugebėjimus, ir duodantis mainais tik labai abejotinus "malonumus" vyno, narkotikų, sekso, azartinių žaidimų ir panašių savęs "supurtymų" ir "suplakimų" pavidale, kad visiškai neužmigti šiame niūriame pelkyne. Tai kelias į mirtį, į sielos pražūtį.
   Mes, žinoma, sudėtingesnėje padėtyje, nei šėtonas. Jis nepripažįsta jokių teisių, visai su mumis nesiskaito, naudoja kovoje už sielas bet kokias, pačias nesąžiningiausias priemones imasi melo, apgaulės, tiesioginio smurto, pripažįsta tik stipresnio teisę. Kaip tai išreiškė V. Visockis:


,
,

-.


, ,


!

   Krylovo tezė "tu kaltas tik tuo, kad norisi man valgyti" tiesiogiai atspindi švarių teigiamų sielų mažų avinėlių padėtį prieš šį vilką-šėtoną ne kartą tame pačiame pavidale figūruojantį Evangelijoje (Mt. 7, 15, Jn. 10, 12 ir kt.). Esant tokioms neteisybėms ištverti labai sunku. Viešpats gali pasikliauti tik mūsų sąmoningumu, ištverme ir tvirtumu šioje nelygioje kovoje. Ir Jis atsiunčia čia geriausius, tikėdamas, kad mes nepavesim. Todėl, kad jei mes visi neatsilaikysime, tai užsidarys išgelbėjimo kanalas pakliuvusiems į bėdą anksčiau už mus, pražus daugelis iš tų, kuriuos dar galima išgelbėti. Štai tokia sudėtinga užduotis, o mes kartais tikimės rasti čia amžiną gerovę. Pasaulis laikosi dėka tų, kurie atsilaikė, kas nepasidavė pagundai čia susikurti sau "gerą gyvenimą".
   Tačiau žemė dabar juda prieš bendrą šios puolusios pasaulio sandaros dalies srovę. Jie žemyn, į balą, mes aukštyn į gyvenimą ir šviesą. Ir kas nesistiebs dabar kartu su žeme, tas gali būti išstumtas, išplautas šios srovės, nešančios į bedugnę. Šiai įtraukiančiai ir įtempiančiai kasdienybės pelkyno jėgai reikia priešpastatyti aktyvų veržimąsi į švarą ir šviesą. Kas nesistengs, kas neparodys valios gyventi, nepradės pats išsikapanoti iš šios balos, tuos išgelbėti bus sunku. Dievas gali išgelbėti tik tuos, kurie patys veržiasi į išsigelbėjimą, aktyviai jo siekia. Visų pirma, žinoma, reikalingi tiesioginiai prašymai, maldos dėl išsigelbėjimo. Bet dar svarbiau darbu įrodyti savo veržimąsi į šviesą. Tegul neapsigauna tie, kurie meldžiasi dėl išsigelbėjimo, bet tuo pačiu nenustoja nusidėti, neatsisako įprasto šėtoniško gyvenimo, "kaip pas visus".
   Kai kurie mano, kad atgaila labai paprastas procesas. Atėjai išpažinties, pasakei: "Kaltas, atleiskite", ir viskas atlikta. Dievas toks gailestingas, kad viską atleis ir paims atgal pas save. Jei viskas būtų taip paprasta! Nuodėmė tai sielos ardymas ir užteršimas. Ir yra ribos, už kurių sielos išvalymas ir atstatymas beveik neįmanomi. Pirma atgailos sąlyga yra nuodėmės nebekartojimas. "Štai, tu pasveikai, sakė Kristus pagijusiam, tai daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų tau dar blogiau" (Jn. 5, 14). Ir moteriai, sugautai nusidedant, Jis pasakė tik vieną: "Eik ir daugiau nebenusidėk" (Jn. 8, 11). Daugiau nebenusidėk tai visų svarbiausia.
   Juk nuodėmingas elgesys atsiranda ne savaime, jis primetamas žmogui būtybėmis, suinteresuotomis nuodėme, kurios palaiko savo egzistavimą jei galima jį taip pavadinti nuodėmingo žmogaus elgesio dėka, ir jos, anaiptol, nesiruošia lengvai paleisti žmogų. Akivaizdžiausias to pavyzdys girtuokliavimas ir rūkymas: ne taip jau paprasta pasakyti: "Atleiskite, daugiau nedarysiu" ir tuoj pat nustoti. Nepavyksta, tik vienetams pavyksta ištrūkti iš šios įtraukiančios pelkės. Iš principo tas pats vyksta su bet kokia kita nuodėme.
   Nuodėmingas elgesys pavojingas visų pirma tuo, kad jis suardo asmenybės sąmonę ir valią, ir, galų gale, atveda beveik į pilną išsigimimą: iš gyvos sielos, susijusios su Dievu, suvokiančios save ir galinčios susivaldyti, atsakančios už savo elgesį ir t. t. žmogus pavirsta nevaldoma, nevalinga, kipšų apsėsta būtybe. Tai jau ne žmogus, tai jau žmogaus pavidale vaikštantis kipšas, vampyras, ragana arba pats šėtonas. Taip palaipsniui, nuodėmės pasekmėje įvyksta toks sielos suirimas, kuris jau nebepasiduoda gydymui. Stipriai užteršta virš 70% siela nustoja būti Dievo gyvo, šviesaus, švaraus pasaulio atskira, sąmoninga dalelė. Ji tampa purvo gumulėliu, susilieja su kitais tokiais pat nešvariais gumulėliais, susilieja su visa likusia bala, kur visi gyvena "kaip visi". Ir nėra jos kažkada buvusios gyvos sielos. Kur riba vieno ir pradžia kito purvo gumulėlio? Nėra jos. Nėra struktūros, nėra tvarkos, viskas nestabilu, viskas netvirta. Šiandien pasakysime "taip", rytoj atsižadėsime, šiandien šauksime "Osana!", "Šlovė Išgelbėtojui!", rytoj "Nukryžiuok Jį". Kažkokia marionetė, lėlė, kurią šėtonas suka, kaip nori, vienas apvalkalas. Nėra gyvos sielos, kaip pasaulio sandaros elemento, kaip jos mylimo mažo vaiko. Ir nėra kam atleisti tai yra išvalyti, atstatyti, nors apvalkalas gyvas lavonas, kaip taikliai išsireiškė Levas Tolstojus, dar vaikšto tarp mūsų.
   Štai ką reiškia išsaugoti ištikimybę Dievui, ir štai koks užmokestis už neištikimybę.


Toliau 2. Kaip save išsaugoti, šiame nešvariame pasaulyje?

 
2005-2017 © www.religijafilosofija.org